Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-478/2015

Teisėja Irma Blekaitienė Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00069-2014-3

2015 m. kovo 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistajam A. Ž., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu pakeista bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta terminuotas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams su 3 MGL (390 Lt) bauda.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį, kuriuo buvo pakeistas Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis.

Ieškinys tenkintas visiškai. Iš A. Ž. priteista 1100 Lt (vienas tūkstantis vienas šimtas) litų nukentėjusiajai D. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 26 dieną, apie 13 val. 47 min., Lazdijų rajone, Šlavantų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, D. M. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, nuo lovos atvirai pagrobė svetimą turtą, D. M. priklausančius pinigus 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) litų.

A. Ž. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, sprendžia, kad nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

A. Ž., apeliaciniame skunde keldamas bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. Ž. pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. Ž. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusios, kritiškai vertino savo atliktus veiksmus, paaiškino visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau teismas pabrėžė, kad A. Ž. tyčinį nusikaltimą padarė jau būdamas 12 kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumams esant neišnykusiems ir nepanaikintiems, todėl jis yra recidyvistas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. Baudžiamasis įstatymas numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Taigi, nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumui ir nulemianti skirtinos bausmės rūšį. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nenori paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, toliau linkęs nesilaikyti teisės normų, nusikalsti, A. Ž. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Bet, įvertinus tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusios, ji jam atleido, pagrobto turto vertė nėra didelė, bausmė dydis nustatytas mažesnis, nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. Be to, ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, atsižvelgus į tai, kad kaltinamasis prisipažino kaltu ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, sumažinta vienu trečdaliu, galutinę bausmę paskiriant 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į A. Ž. ankstesnį nusikalstamą elgesį, nėra pagrindo manyti, kad tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, nei realus laisvės atėmimas, bausme.

Nėra pagrindo keisti bausmės dydžio bei rūšies ir dėl apelianto nuogąstavimų dėl galimo susidorojimo su juo pataisos namuose. Tai, kad dėl A. Ž. atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nuosprendis, G. Č., R. O. ir V. G. nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, taip pat nėra pagrindas mažinti paskirtą bausmę. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šie nuteistieji jau yra atlikę šiuo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes: G. Č. lygtinai paleistas iš Alytaus pataisos namų Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi, R. O. paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę (Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-67-315/2009 elektroninės kortelės duomenys), V. G. 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu laikytas atlikęs laisvės atėmimo bausmę, o R. B. nubaustas bauda, kuri, įskaičius sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008-08-05 iki 2008-08-22, laikyta atlikta. Beje, pats A. Ž. po 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose pagal Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendį, iš kur Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo paleistas lygtinai, tačiau bausmės atlikimo metu jokio susidorojimo nepatyrė.

Bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustas laisvės atėmimu, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik kad bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

BK 50 straipsnio 3 dalis numato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, o laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Taigi, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Šiuo atveju, apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, tai reglamentuojančias įstatymo nuostatas, sprendė, kad A. Ž. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Paprastai nuteistiesiems, pripažintiems kaltais padarius tyčinius apysunkius ir sunkius nusikaltimus, bausmė skiriama atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir pakeisti bausmės atlikimo vietą. Be to, teismas parenka tik pataisos įstaigos, kurioje asmuo, pripažintas kaltu, atliks paskirtą laisvės atėmimo bausmę, rūšį – atvirąją koloniją, pataisos namus ar kalėjimą, o į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnis). Pakeisti bausmės atlikimo vietą gali tik Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuteistojo prašymu ir esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintos „Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos“, pakeistos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-436, 8 punktas). Be to, BVK 70 straipsnio 6 dalis suteikia teisę nuteistajam, atliekančiam bausmę pataisos įstaigoje, raštu prašyti pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, apeliantas turi galimybę dėl bausmės atlikimo sąlygų ar vietos pakeitimo kreiptis į Kalėjimų departamentą ar pataisos įstaigos administraciją, tačiau ne į apeliacinės instancijos teismą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo peržiūrėti ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimą su Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prašydamas šiais nuosprendžiais paskirtas bausmes visiškai subendrinti.

BK 63 straipsnio 9 dalis numato, kad BK 63 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, sudarančios nusikalstamų veikų sutaptį, teismas iš pradžių paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti ar visiškai arba iš dalies jas sudėti.

Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nuosprendžiu skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, subendrinta su 2014 m. birželio 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo paskirta ir 2014 m. rugsėjo 17 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pakeista bausme, iš dalies ją pridedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 metai laisvės atėmimo su 3 MGL (390 Lt) bauda.

Nuteistasis skunde prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pilnai subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Tačiau kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos švelnesnės bausmės. Tokiu atveju, visa skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė turėtų būti pridėta prie Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu pakeistos 2 metų laisvės atėmimo su 3MGL bauda bausmės ir galutinė bausmė turėtų būti skiriama 3 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo su 3 MGL bauda, t. y. nuteistojo padėtis pasunkėtų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–164/2014, 2K-276/2012).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principas įtvirtintas 320 straipsnio 4 dalyje, kur numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Todėl, atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, A. Ž. prašymas dėl skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės subendrinimo pagrindo pakeitimo jam nepalankesniu, negali būti tenkinamas. Priešingu atveju, asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas).

Atsižvelgiant į skundo reikalavimą sušvelninti skirtą bausmę, manytina, kad nuteistasis turi omenyje bausmių subendrinimą apėmimo būdu. Tačiau šis nuteistojo prašymas taip pat netenkintinas – bausmių apėmimą teismai taiko tik tada, kai yra bent viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytų aplinkybių, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nėra – Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, pakeitusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį, A. Ž. skirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė už nesunkius, BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir apysunkius, BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytus, nusikaltimus. Šie nusikaltimai pagal savo pavojingumą ir rūšį bei kategoriją yra panašūs su BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytais nusikaltimais, todėl bausmių subendrinimas apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalis) netaikytinas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. TP-7-(2.10)-492 (3 t., b. l. 35), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. Ž., išlaidas iki 2015 m. vasario 4 d. sudaro 34,74 EUR dydžio advokato užmokestis. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. Ž. nepriteistinos.

Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam A. Ž. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.