- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-10
- Bylos Nr.
- eA-1095-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02933-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Kūno kultūros, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, Departamentas) generalinio direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. P-33 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus patarėjui A. S. skyrimo“ ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Departamento patarėju, Departamento generalinio direktoriaus prašymu bei iniciatyva kaip Departamento atstovas buvo deleguotas į Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (toliau – ir Fondas) ir Fondo tarybos narių siūlymu išrinktas Fondo tarybos pirmininku. Dėl Fondo tarybos pirmininko pareigų vykdymo jam buvo paskirta ginčijama tarnybinė nuobauda. Paaiškino, kad po viešoje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie neva netinkamą Fondo veiklą, Fondo tarybos narių prašymu 2017 m. gegužės 3 d. buvo sušauktas Fondo tarybos posėdis, kurio metu Fondo taryba in corpore priėmė sprendimą kreiptis į atsakingas valstybines institucijas bei žiniasklaidą dėl susidariusios padėties. Atitinkamai 2017 m. gegužės 3 d. viešoje erdvėje pasirodė straipsnis „Sporto rėmimo fondo pirmininkas skundžia teisėsaugai savo darbdavį“, kuriame nurodyta esą E. U. vadovaujamas Departamentas neužtikrina tinkamos Fondo lėšų panaudojimo kontrolės. Straipsnyje, be kita ko, cituojamas ir pareiškėjas. Šio straipsnio pagrindu buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas, kurio metu konstatuota, jog pareiškėjas aplaidžiai vykdė pareigą savo elgesiu reprezentuoti Departamentą, žodinį Departamento generalinio direktoriaus nurodymą savo poziciją, kurios planuoja laikytis Fondo tarybai svarstant klausimus, susijusius su Departamento veikla, pristatyti prieš konkretų Tarybos posėdį, nesilaikė lojalumo bei pagarbos valstybei principų bei pareigų būti lojaliam Lietuvos valstybei, laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais. Už nurodytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog apie Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdį ir jo rezultatų pateikimą visuomenės informavimo priemonėms atsakovui tapo žinoma ne vėliau kaip kitą darbo dieną, t. y. 2017 m. gegužės 4 d., todėl gavęs šią oficialią informaciją apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, atsakovas turėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 11 d., tačiau tai padarė tik 2017 m. gegužės 19 d. Be to, tyrimas turėjo būti baigtas ne vėliau kaip 2017 m. liepos 3 d., todėl terminas buvo pažeistas. Pažymėjo, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo atšaukė pareiškėją iš atostogų vien tam, kad galėtų įteikti pranešimą ir jau kitą dieną vėl išleido kasmetinių atostogų, tokiu būdu dirbtinai sudarydamas galimybę inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir tuo pačiu pratęsti tyrimui skirtą laiką, kuris, neatsižvelgiant į tai, buvo pažeistas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados padarytos formaliai, vienpusiškai, neišsamiai įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, neįsigilinus į susidariusią faktinę situaciją, tinkamai neatsižvelgus į Fondo paskirtį ir Fondo tarybos veiklą, todėl negalėjo būti pagrindu skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo tariamai atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas), įvardyti pakankamai abstrakčiai, naudojantis bendro pobūdžio nuostatomis, principais, jų tinkamai nedetalizuojant ir neindividualizuojant. Be to, galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui nustatyti sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) neatribojo pareiškėjui suteiktų įgaliojimų atstovaujant Departamentą Fondo taryboje nuo Fondo ir Fondo tarybos kompetencijos bei neatsižvelgė į pareiškėjo teiktus paaiškinimus. Pareiškėjo įsitikinimu, vien Departamento generalinio direktoriaus paaiškinimai, išdėstyti rašte, jog su juo nebuvo derinama pozicija, kurios pareiškėjas turėtų laikytis Fondo tarybos posėdžio metu, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo veiksmus neteisėtais. Pareiškėjas nepažeidė paminėtame rašte išdėstytų esminių pozicijų, kurių privalo laikytis Fondo taryboje Departamento atstovai, kadangi, priešingai nei teigiama Komisijos išvadoje, ėmėsi veiksmų užtikrinti Fondo lėšų paskirstymo efektyvumą, viešumą ir skaidrumą ir tai patvirtina ginčijami teiginiai, išdėstyti pranešime spaudai. Komisija nesiaiškino, nuo kokių sprendimų priėmimo buvo nurodyta pareiškėjui nusišalinti. Pažymėjo, kad dėl papildomo darbo atliekant Fondo tarybos pirmininko pareigas jokių nurodymų ar pareiginių nuostatų papildymo projekto nėra gavęs.
7. Pareiškėjo nuomone, jo veiksmuose nėra neteisėtumo bei kaltės, o Fondo taryba neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jo veiksmai galėjo sąlygoti atsakovui tariamai kilusias pasekmes, kurių Departamentas neįrodė.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, jog oficialios informacijos apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą nebuvo gauta, kadangi galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui nustatyti nebuvo vertintas nei www.delfi.lt straipsnis „Sporto rėmimo fondo pirmininkas skundžia teisėsaugai savo darbdavį“, kuris laikytinas nuomone, nei pranešimo spaudai projektas, kuris nepriskirtinas oficialiems dokumentams. Taip pat nurodė, kad įvertinus laiką, per kurį pareiškėjas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo ir atostogų, pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti atliktas iki 2017 m. liepos 12 d. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas iš atostogų 2017 m. birželio 7 d. buvo atšauktas, gavus jo 2017 m. birželio 6 d. prašymą. Taigi, atsakovo nuomone, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra nebuvo pažeista.
10. Atsakovo nuomone, Komisija išvadoje tinkamai nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus. Nurodė, kad pareiškėjas gavo žodinį Departamento generalinio direktoriaus nurodymą savo poziciją, susijusią su Departamento veikla, pristatyti prieš konkretų Fondo tarybos posėdį, tačiau to nepadarė ir balsavo už Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdžio 3 klausimu priimtus sprendimus, kurių rezultatas buvo pateiktas visuomenės informavimo priemonėse. Atsakovo teigimu, pareiškėjas suprato, kad yra Departamento atstovas Fondo taryboje ir toks Fondo tarybos sprendimas neatitinka Departamento pozicijos, tačiau aktyviais veiksmais nereagavo į pastebėtą pozicijų neatitikimą ir leisdamas savo citatas naudoti pranešimo spaudai tekste, kurio turinio visuma sukuria prielaidas visuomenei manyti, jog pareiškėjas pritaria visai Fondo tarybos pozicijai, pateiktai pranešime spaudai ir pateiktai visuomenės informavimo priemonėse, atliko neteisėtus veiksmus. Pabrėžė, kad išvadoje nurodyta ir tai, kokias teisės aktų nuostatas pareiškėjas pažeidė savo veiksmais. Atkreipė dėmesį, jog Komisija ne tik paprašė atsakovo generalinio direktoriaus pateikti jo paaiškinimus, bet ir kelis kartus kreipėsi į pareiškėją dėl jo paaiškinimų pateikimo bei organizavo Komisijos posėdį, dalyvaujant pareiškėjui, siekdama visapusiškai ir išsamiai įvertinti pareiškėjo veiksmus ir nustatyti, ar jo veiksmuose buvo visi tarnybinio pažeidimo elementai.
11. Nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, jog susilaikė nuo visų sprendimų, susijusių su atsakovu, tačiau kaip matyti iš Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdžio protokolo, būtent vertinto sprendimo priėmimo metu pareiškėjas balsavo už priimtą sprendimą, susijusį su Departamentu. Pabrėžė, jog Komisijos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas, kaip tik ir buvo siekta išsiaiškinti, ar pareiškėjas Komisijos tirtos veikos padarymo metu žinojo apie poziciją, išdėstytą Departamento generalinio direktoriaus E. U. 2017 m. birželio 21 d. rašte Nr. TR-54 „Dėl informacijos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui pateikimo“. Pareiškėjas patvirtino žinojęs apie šią atsakovo generalinio direktoriaus poziciją ir suprato, koks elgesio modelis turėjo ir galėjo būti naudojamas, siekiant tinkamai atstovauti atsakovui.
12. Teigė, jog visi Fondo tarybos nariai yra deleguojami. Tai, kad pareiškėjas yra Fondo tarybos sudėtyje, nereiškia, kad jis nebevykdo Departamento valstybės tarnautojams priskirtų pareigų. Pareiškėjo savarankiškumas atliekant Fondo tarybos pirmininko funkcijas yra apribotas Departamento pareiškėjui keliamu reikalavimu atsakingai elgtis reprezentuojant Departamentą. Pabrėžė, kad Komisijos išvadoje nurodytas tiek nusižengimą padaręs valstybės tarnautojas, tiek pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių bei valstybės tarnautojo kaltė. Pabrėžė, jog Fondo tarybai priimant vertintus sprendimus pareiškėjas susilaikė svarstant tik 2 klausimą, be to, Fondo tarybos posėdyje dalyvavo visi jos nariai, taigi priimant 3 klausimo sprendimus, būtų pakakę balsų daugumos ir be pareiškėjo balso.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, jog pareiškėjas A. S. eina Departamento Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus patarėjo pareigas, be to, pareiškėjas, kaip Departamento atstovas, yra deleguotas į Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybą bei Fondo tarybos narių siūlymu išrinktas Fondo tarybos pirmininku.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjas 2017 m. birželio 14 d. pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. 2017 m. birželio 16 d. Komisija pateikė prašymą pateikti papildomą informaciją tyrimui dėl galimo tarnybinio nusižengimo. 2017 m. birželio 21 d. pareiškėjas bei Departamento generalinis direktorius E. U. pateikė paaiškinimus dėl papildomos informacijos apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (b. l. 108–111).
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas prašė panaikinti jam paskirtą tarnybinę nuobaudą, nes jis nepadarė tarnybinio nusižengimo, be to skundžiamas įsakymas priimtas pažeidus procedūras. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą turėjo sužinoti 2017 m. gegužės 4 d. iš portale „Delfi“ 2017 m. gegužės 3 d. paskelbto straipsnio apie tą dieną vykusį Fondo tarybos posėdį, todėl tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti pradėtas ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 11 d. Atsakovas teigė, jog tyrimas pradėtas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva, nes oficialios informacijos apie pareiškėjo tarnybinį nusižengimą nebuvo gauta, kadangi portalo „Delfi“ straipsnis „Sporto rėmimo fondo pirmininkas skundžia teisėsaugai savo darbdavį“, negali būti laikomas oficialia informacija.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas, atsižvelgdamas į VTĮ ir Taisykles, kuriuose įtvirtinti du tarnybinio nusižengimo tyrimo inicijavimo pagrindai, sutiko su atsakovo pozicija, kad straipsnis portale „Delfi“ negali būti pripažintas oficialia informacija apie pareiškėjo tarnybinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad Departamento generalinis direktorius būtų gavęs oficialią informaciją apie pareiškėjo galimai padarytą nusižengimą, nėra. Kaip pažymėjo ir pats atsakovas atsiliepime, tyrimas pradėtas Departamento generalinio direktoriaus iniciatyva. Teismas vertino, kad teisės aktai tokiam tyrimui inicijuoti terminų nenustato, todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju 2017 m. gegužės 19 d. pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo praleistas terminas.
20. Atsižvelgdamas į Taisyklių 11 ir 13 punktus teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ir atsakovas skirtingai skaičiuoja Taisyklėse nustatytus terminus. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2017 m. gegužės 19 d. Pareiškėjas atostogavo 2017 m. gegužės 22–29 d., birželio 3, 6, 8–9, 12 d. (b. l. 80), be to, dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėjas darbe nebuvo 2017 m. gegužės 30 d. – 2017 m. birželio 2 d. (b. l. 75), taigi šie laikotarpiai neįskaičiuotini į tyrimo laiką. Atkreipė dėmesį, jog 2017 m. liepos 6 d. – nedarbo diena. Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti baigtas 2017 m. liepos 10 d., o išvada surašyta – 2017 m. liepos 11 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija tyrimą atliko viena diena ilgiau ir Išvada surašyta buvo tik 2017 m. liepos 12 d., taigi atsakovas pažeidė Taisyklių 11 punktą ir 13 punktuose nustatytus terminus. Tačiau, teismo vertinimu, tik viena diena ilgiau užsitęsęs tarnybinio tyrimo atlikimas nepadarė poveikio skundžiamo atsakovo įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumui. Pažymėjo, jog Komisija aktyviai tyrė pareiškėjo veiksmų teisėtumą, prašė papildomų paaiškinimų tiek iš pareiškėjo, tiek iš jo vadovo, organizavo posėdį, pareiškėjas turėjo realią galimybę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrime, todėl toks termino praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, neturinčiu lemiamos reikšmės priimto sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumui.
Žemesnės instancijos teismas
21. Iš pareiškėjui nustatytų pažeidimų, matyti, kad pareiškėjas iš esmės kaltinamas savo veiksmais netinkamai reprezentavęs Departamentą, buvęs jam nelojalus ir sukėlęs visuomenės nepasitikėjimą atsakovu. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog pareiškėjas Fondo taryboje dalyvauja kaip Departamento atstovas, taigi Fondo tarybos veikloje jis turi reikšti Departamento, o ne savo asmeninę poziciją. Nors teisės aktai nenustato pareiškėjui pareigos kiekvieną kartą suderinti savo, kaip Departamento atstovo pozicijos Fondo tarybos posėdyje su Departamento generaliniu direktoriumi, tačiau pasisakydamas tam tikrais klausimais, jis turi tinkamai reprezentuoti Departamentą, nepakenkti jo reputacijai. Šiuo atveju Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdyje 3 klausimu patvirtintas Fondo tarybos narių, tarp jų ir pareiškėjo, parengtas pranešimas žiniasklaidai, už kurį balsavo ir pats pareiškėjas. Kaip matyti iš minėto pranešimo teksto, pareiškėjas išreiškė nepasitikėjimą Departamento veikla ir taip pakenkė atsakovo prestižui, sukėlė visuomenės nepasitikėjimą šia institucija, kas akivaizdžiai nesuderinama su Departamento pozicija ir netinkamai reprezentuoja atsakovą.
22. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nesilaikė Išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimų ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam skirtina nuobauda. Pažymėjo, kad Išvadoje detaliai aptarta pareiškėjo kaltė, nusižengimo pasekmės, pažeidimas tinkamai kvalifikuotas. Pareiškėjui paskirta viena iš švelniausių tarnybinių nuobaudų, kuri, teismo vertinimu, proporcinga padarytam pažeidimui. Teismas vertino, kad nėra pagrindo panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. P-33.
III.
23. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės ir procedūrinės teisės normas, nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
23.2. Nesutinka su teismo išvada, kad, nepaisant to, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas praleidus teisės aktuose imperatyviai nustatytus procedūrinius terminus, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta neteisėtai. Pareiškėjas pažymi, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra ir priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus (VTĮ ir Taisyklių nuostatas).
23.3. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas, inicijavęs pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą Taisyklėse numatytu pagrindu – valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens iniciatyva, negali būti laikomas praleidusiu terminą tokiam tyrimui inicijuoti, nes teisės aktai, anot teismo, tokių terminų nenustato. Pažymi, jog teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės aktus, negali sukurti teisinio neapibrėžtumo asmeniui, siekiančiam apginti pažeistas teises byloje, kurioje jis yra silpnesnioji tarnybinio ginčo pusė. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra paneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovui apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą tapo žinoma po 2017 m. gegužės 3 d. įvykusio posėdžio ir jo rezultatai buvo pateikti visuomenės informavimo priemonėms, todėl akivaizdu, kad atsakovas galėjo imtis visų įmanomų priemonių tarnybinio nusižengimo tyrimą inicijuoti kuo operatyviau.
23.4. Nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas pagrįstai skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą už padarytą tarnybinį nusižengimą. Pažymi, kad tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, nustatyti visi teisės pažeidimo elementai: objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusė, todėl nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją pripažino nesilaikant Vidaus tvarkos taisyklių 29 punkto. Pažymi, jog teismas tik apibendrino minėtas nuostatas ir nurodė, kad pareiškėjas iš esmės yra kaltinamas savo veiksmais netinkamai reprezentavęs Departamentą, buvęs jam nelojalus ir sukėlęs visuomenės nepasitikėjimą atsakovu, tačiau, spręsdamas dėl pareiškėjui pritaikytos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, neatliko išsamaus ir visapusiško byloje esančių įrodymų vertinimo, siekiant nustatyti, ar yra visos tarnybinės atsakomybės sąlygos tarnybinei nuobaudai skirti.
23.5. Teismas nesigilino į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, o rėmėsi iš esmės vien atsakovo pozicija bei nepagrįstai konstatavo, kad Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdyje balsuodamas už 3 klausimą, kuriuo buvo patvirtintas Fondo tarybos narių parengtas pranešimas spaudai, pareiškėjas netinkamai reprezentavo atsakovą. Teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su pareiškėjui suteiktais įgaliojimais atstovaujant Departamentą Fondo taryboje ir Fondo bei Fondo tarybos kompetencija. Teismo išvada apie netinkamą atsakovo reprezentavimą, t. y. Departamento ir Fondo pozicijų neatitiktį, padaryta vadovaujantis iš esmės tik atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, o būtent, Departamento generalinio direktoriaus E. U. pateiktu 2017 m. birželio 21 d. raštu Nr. TR-54 „Dėl informacijos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui pateikimo“.
23.6. Teismas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Fondo taryboje veikė ne tik kaip Departamento atstovas, bet ir kaip Fondo tarybos pirmininkas ir šiuo atveju jo veiksmai yra aiškiai reglamentuoti teisės aktų, kurie neleido pareiškėjui elgtis kitaip, nei jis pasielgė. Už 3 klausimą balsavo visi Fondo tarybos nariai, todėl sprendimas laikytinas priimtu.
23.7. Pažymi, kad Fondo taryba yra savarankiškas subjektas, dėl kurio priimamų sprendimų teisės aktų nustatyta tvarka nėra pagrindo taikyti tarnybinės atsakomybės tik vienam iš jos narių, šiuo atveju – pirmininkui. Į šiuos pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą pripažinti nemotyvuotu ir neteisėtu.
23.8. Teismas neįvertino, kad pareiškėjo cituojami teiginiai pranešimo spaudai tekste neatitinka kritikos valdžios institucijai sąvokos, nes pareiškėjas ne kritikavo, o ėmėsi gynybinės pozicijos Departamento veiklos atžvilgiu. Pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės koreguoti pranešimo spaudai teksto, todėl ar pareiškėjas būtų balsavęs, ar ne, tekstas vis vieną būtų publikuotas. Tai patvirtina, kad tarp pareiškėjo tariamai neteisėtų veiksmų ir atsakovo nurodomų pasekmių nėra priežastinio ryšio.
23.9. Teismas nenustatinėjo pareiškėjo kaltės bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, todėl teismo sprendimas yra naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių tarnybinę atsakomybę, taikymo.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
24.1. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad jis iš atostogų buvo atšauktas tam, kad būtų įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Nurodo, jog apeliantas iš atostogų buvo atšauktas gavus jo 2017 m. birželio 6 d. prašymą, be to, Komisijos pranešimo parengimo dieną (2017 m. gegužės 23 d.) apeliantas jau kurį laiką atostogavo.
24.2. Nesutinka, kad Komisija apelianto galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko ne per 20, o per 21 darbo dieną, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Nurodo, jog apeliantui suteiktos kasmetinės atostogos ir 2017 m. liepos 7 bei 10 dienomis, kurios teismo sprendime nepaminėtos prie laikotarpių, neįskaičiuotinų į tyrimo laiką. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tokio pobūdžio tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas laikytinas formaliu, neturinčiu lemiamos reikšmės priimto sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumui ir nesudarančiu pagrindo vien dėl šios aplinkybės jį naikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231-09, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1180-756/2015).
24.3. Nesutinka su apelianto pozicija, kad jis ne kritikavo, o ėmėsi gynybinės pozicijos Departamento veiklos atžvilgiu. Pažymėtina, kad tokia pozicija neatitinka jau ir taip nenuoseklios apelianto pozicijos, be to, atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 26 d. nutarimu atsisakius taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. pateiktą prašymą, apeliantas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų inicijuotas šio prokuratūros sprendimo paviešinimas Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos vardu.
24.4. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti būtinybę panaikinti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2017 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. P-33, kuriuo pareiškėjui A. S. skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017). Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012).
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.
29. Komisijos galimam Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus patarėjo A. S. tarnybiniam nusižengimui nustatyti 2017 m. liepos 12 d. išvadoje Nr. TR-65 konstatuota, kad A. S. aplaidžiai vykdė Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-345, 29 punktą („tarnautojai savo elgesiu reprezentuoja Departamentą“), žodinį Departamento generalinio direktoriaus nurodymą savo poziciją, kurios planuoja laikytis, Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybai svarstant klausimus, susijusius su Departamento veikla, pristatyti prieš konkretų Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos posėdį, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto lojalumo principo bei to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagarbos valstybei principo, o taip pat ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytos pareigos valstybės tarnautojui būti lojaliam Lietuvos valstybei, 5 punkto įpareigojimo laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių bei 6 punktu nustatyto įpareigojimo laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių. Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1 papunkčio, kuriame įtvirtintas įpareigojimas gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, bei 2.2 papunkčio, pagal kuri valstybės tarnautojas privalo elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais, nes balsavo už Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdžio 3 klausimo sprendimus, aktyviais veiksmais nereagavo į pastebėtą Departamento ir kitų Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos narių pozicijų neatitikimą ir leido savo citatas panaudoti pranešimo spaudai tekste, pateiktame visuomenės informavimo priemonėms.
30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad jis dalyvavo svarstant Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdžio 3 klausimą, kurio rezultatas buvo pateiktas visuomenės informavimo priemonėse. Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdžio protokole nurodyta, kad 3 klausimu buvo svarstomas pranešimo spaudai patvirtinimo klausimas. Bendru Fondo tarybos sutarimu buvo patvirtintas pranešimo spaudai tekstas, kuriame teigiama, kad „Anot fondo tarybos pirmininko A. S., sporto finansavimo problematika yra giliai įsišaknijusi, todėl teisėsaugos įsitraukimas yra būtinas“, „Turime pagrindo manyti, kad vidaus reikalų ministras galėjo būsi suklaidintas dėl problemos masto“, – sako KKSRF tarybos pirmininkas“, „Trečiadieni įvykusio fondo tarybos posėdžio metu buvo nuspręsta kreiptis į Lietuvos valstybės kontrolę ir Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, prašant įvertinti visą sporto pinigų skirstymo tvarką ir fondo administratoriaus – Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) veiklą”, „Fondo tarybos nuomone, departamentas neatlieka dalies savo pareigų, kurios užtikrintų tinkamą fondo lėšų panaudojimo kontrolę. Fondo tarybai abejonių dėl skaidrumo kelia vien tai, kad fondo administratorius KKSD nevykdo Vyriausybės nutarimo reguliariai pateikti pusės metų ir metines fondo lėšų panaudojimo ataskaitas ir, nepaisant fondo tarybos nutarimų, atsisako pateikti 2016 metų fondo administravimo išlaidų detaliąją ataskaitą. Dėl šių priežasčių nėra iki galo aišku, kaip departamentas panaudoja fondo administravimui kasmet skiriamus 72 tūkst. eurų“.
31. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX–855 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, taip pat Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-345, nuostatos.
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, bet nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamai savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011 ir kt.).
33. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 29 punktą tarnautojai savo elgesiu reprezentuoja Departamentą. VTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba, be kita ko, grindžiama lojalumo principu, o VTĮ 3 straipsnio 2 dalyje – ir pagarbos valstybei principu (VTĮ 3 str. 2 d. 1 p.). Pagal VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybės tarnautojai privalo būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, o pagal VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą – valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, taip pat laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (VTĮ 15 str. 2 d. 6 p.). Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 punkte reglamentuota, kad, vadovaudamasis pagarbos žmogui ir valstybei principu, valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių o pagal šių taisyklių 2.2 punktą – elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais.
34. Ginčo byloje dėl to, kad A. S. Fondo tarybos 2017 m. gegužės 3 d. posėdyje balsavo už parengtą pranešimą žiniasklaidai (nuspręsta pranešimą paskelbti Baltijos žinių servise), nėra. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad pareiškėjas kaip Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos pirmininkas suabejojo fondo administratoriaus Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės administruojamų fondo lėšų paskirstymo skaidrumu, taip pat Vyriausybės nutarimo nevykdymu bei 2016 metų fondo administravimo išlaidų detalios ataskaitos nepateikimu, t. y. viešai pasisakė apie Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kaip Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo administratoriaus tariamai netinkamai atliekamas funkcijas. Įvertinus tarnybinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pranešimo žiniasklaidai turinį, pripažintina, kad A. S. suprato, kad kaip Fondo tarybos pirmininkas kartu yra valstybės tarnautojas ir atstovauja Departamentui, todėl turėjo įvertinti ir suvokti, jog šis pranešimas bus paskelbtas viešai, t. y. visuomenės informavimo priemonėse. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog tokiu būdu pareiškėjas išreiškė nepasitikėjimą Departamento veikla ir taip pakenkė atsakovo prestižui (reputacijai), sukėlė nepasitikėjimą šia institucija ir sumenkino Departamento įvaizdį visuomenėje, kas akivaizdžiai nesuderinama su Departamento pozicija ir netinkamai reprezentuoja atsakovą.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) pareigūno padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio pareigūnas turi teisę gintis, apimtis. Spręsdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi nustatyti, ar atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2200/2011, 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012 ir kt.).
36. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjo (valstybės tarnautojo) veikoje yra minėta tarnybinio nusižengimo sudėtis ir iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pagrįstai jam paskirta tarnybinė nuobauda. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde) nurodyti teiginiai dėl tarnybinės atsakomybės taikymo nepagrįstumo, laikytini deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais, todėl jie yra atmetami.
37. Valstybės tarnybos įstatyme nėra tiesioginių apribojimų valstybės tarnautojui laisvai išsakyti savo mintis ir nuomonę, kuri nesutampa su aukštesnių pagal pavaldumą asmenų ar institucijų nuomone arba įpareigojimų gauti sutikimą tokiai nuomonei išsakyti. Tačiau šiame Įstatyme įtvirtinti lojalumo, padorumo principai galėtų riboti valstybės tarnautojo laisves reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Kitaip tariant, valstybės tarnautojas, reikšdamas savo įsitikinimus ir kritikuodamas valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, turi nepažeisti minėtų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-851/2008). Valstybės tarnautojo ar pareigūno teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali būti ribojama tik įstatymu, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau tai turi būti daroma nepaneigiant šių laisvių ir teisių prigimties bei esmės, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, o viešai išsakyta kritika turi nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2561/2011).
38. A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas pažeidė tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarką (procedūrą). Panašūs argumentai buvo išdėstyti ir skunde pirmosios instancijos teismui, kuriuos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino ginčijamame sprendime. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl skunde nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismui, sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos (procedūros) pažeidimo, t. y. Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skirdamas tarnybinę nuobaudą esminių tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos (procedūros) pažeidimų nepadarė (termino praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, neturinčiu lemiamos reikšmės priimto sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumui).
39. Nereikšmingi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog jis Fondo taryboje veikė ne kaip Departamento atstovas, o kaip fondo tarybos pirmininkas, kuris yra savarankiškas subjektas. A. S. į Fondo tarybą buvo deleguotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, buvo su juo susaistytas tarnybiniais santykiais, todėl šios aplinkybės nelaikytinos šalinančiomis tarnybinę atsakomybę.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualus administracinis aktas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, teismo gali būti panaikintas ne dėl kiekvieno formalaus nukrypimo nuo teisės aktų nustatytos tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros. Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą, kai yra nustatomi tokie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą. Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai, t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o taip pat ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015).
41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines ir procedūrines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos.
42. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.