- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-17
- Bylos Nr.
- e2S-668-227/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- I. B.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S –668– 227/2017
2018 m. spalio 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2610-356/2018 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei I. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovas A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 20 000 EUR skolą, 652,10 EUR palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė I. B. atsiliepime į ieškinį prašė bylą perduoti pagal teismingumą nagrinėti atitinkamam Airijos Respublikos teismui. Parengiamojo teismo posėdžio 2018-06-19 metu atsakovės atstovė palaikė šį prašymą, nurodė, kad nei viena iš šalių negyvena Lietuvoje, ieškovui buvo žinoma konkreti atsakovės gyvenamoji vieta Airijos Respublikoje. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad nepripažįsta tarp šalių susiklosčius paskolinius santykius, rašytinė paskolos sutartis nesudaryta, nekilnojamojo turto įsigijimo metu ieškovas buvo atsakovės motinos sugyventinis, turtą buvo planuojama naudoti bendrai, pinigai buvo bendri, tik po to, kai ieškovo ir atsakovės motinos santykiai nutrūko, ieškovas ėmė kelti reikalavimus. Bylą nagrinėjant Lietuvoje, būtų pažeista atsakovės teisė gintis nuo ieškinio, nes visų atsakovės įrodymų (liudytojų gyvenamoji vieta) buvimo vieta yra Airijoje, santykiai susiklostė šalims gyvenant šioje užsienio valstybėje.
Šalies argumentai
3. Ieškovo atstovė prašė atmesti atsakovės prašymą, nes ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį pagal atsakovės turto buvimo Lietuvoje vietą, kaip numatyta Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 30 straipsnio 2 dalyje, t.y. ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Ieškovo tvirtinimu, tarp šalių paskoliniai santykiai susiklostė Lietuvoje. Bylą nagrinėjant Airijoje, būtų pažeistos ieškovo teisės, nes jis nepakankamai gerai moka užsienio kalbą, o advokatų paslaugos yra brangios.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtu, ieškovui A. Ž. grąžinta 463,09 EUR žyminio mokesčio, iš ieškovo atsakovei priteista 384 EUR už advokatės teisines paslaugas. Teismas panaikino Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018-04-09 nutartimi Nr. e2-2610-356/2018 taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
5. Teismas nustatė, kad ieškovas neginčijo, jog jo gyvenamoji vieta yra Airijoje. Atsakovė išvykimą į Airijos Respubliką deklaravo 2015-09-03. Tik gavus atsakovės atsiliepimą į ieškinį paaiškėjo tiksli atsakovės gyvenamoji vieta, esanti Airijos Respublikoje, ir aplinkybės, kad ieškovui dar iki ieškinio pareiškimo buvo žinoma atsakovės gyvenamoji vieta šioje užsienio valstybėje. Ieškovas, nepaisydamas to, kad ieškiniui dėl piniginės prievolės, kilusios iš paskolos sutarties, vykdymo nėra pagrindo taikyti išimtinio teismingumo taisykles, remdamasis CPK 30 straipsnio 2 dalimi, ieškinį atsakovei pareiškė pagal jos turto buvimo vietą. Pažymėjo, kad po ieškinio priėmimo nustatyta, jog nei viena iš šalių negyvena Lietuvoje, abiejų šalių gyvenamoji vieta yra Airijos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas taikė 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 („Briuselis I“) redakcija) (toliau – Reglamentas). Pažymėjo, kad Reglamento 4 straipsnis numato, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Teismas vadovavosi Reglamento 7 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis specialiosios jurisdikcijos taisykles, pažymėjo, kad šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, ieškovas neturi ir jokio kito rašytinio įrodymo, kuriame būtų nurodyta, kad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą piniginės prievolės įvykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji vieta, o ieškovas gyvena Airijoje. Nustatė, kad ieškiniui taikyti išimtinio teismingumo taisyklių pagrindo nėra, todėl konstatavus, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, teismo priimtą procesinį dokumentą paliko nenagrinėtu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis).
7. Nustatė, kad atsakovė 2018-05-18 (2018 m. II ketvirtis) atstovei advokatei už atsiliepimo į ieškinį parengimą sumokėjo 384 EUR, jos procesinis elgesys vertintinas tinkamu (CPK 93 straipsnis), atsakovės išlaidos realios, būtinos, neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, proporcingos advokatės darbo ir laiko sąnaudoms. Kadangi ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl iš jo atsakovei priteisė 384 EUR už advokatės teisines paslaugas (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai
8. Atskiruoju skundu ieškovas A. Ž. prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti, perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Nurodo, kad ieškovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į Utenos apylinkės teismą su ieškiniu pagal atsakovės turimo nekilnojamojo turto vietą pagal CPK 787 straipsnio nuostatas, tačiau teismas nepagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtu. Teismas netinkamai aiškino Reglamento 7 straipsnyje numatytas specialiosios jurisdikcijos taisykles bei neatsižvelgė į Reglamente įtvirtintus jurisdikcijos principus. Prievolės įvykdymo vieta, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto, nustatytina pagal šiai prievolei taikytiną teisę remiantis teismo, į kurį kreiptasi, kolizinėmis normomis. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento Nr. 593/2008 (Reglamentas Roma I) 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju šalių sudarytai sutarčiai taikytina šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Tarp šalių yra susiklostę sudėtingi santykiai, susiję su nekilnojamojo turto Lietuvoje įsigijimu, todėl būtina išsamiai nurodyti visas aplinkybes, susijusias su atsiradusiais paskolos santykiais, ir kurios turi esminę reikšmę sprendžiant teismingumo klausimą, t.y., prievolės esmė nulemia bylos teismingumą Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad Reglamento preambulės 12 punkte yra įtvirtinta principinė nuostata, jog jurisdikcija turi būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų teismo ir bylos ryšį arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Todėl, jei byla yra labiau susijusi su kita, o ne su atsakovo gyvenamosios vietos valstybe, ir yra alternatyvus jurisdikcijos pagrindas (šiuo atveju - Briuselio I reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktas), ginčas teismingas kitos, o ne atsakovo gyvenamosios vietos, valstybės teismui.
10. Nurodo, kad 2015 metais ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, ketino įsigyti sodo namą. Atsakovė pirkimui pagelbėjo ieškovui susirasti nekilnojamąjį turtą, šalys susitarė, kad ji savo vardu nupirks nekilnojamąjį turtą, kurį vėliau perleis ieškovui. Ieškovas už nekilnojamąjį turtą atliko pavedimą tiesiogiai pardavėjui. Tačiau po tam tikro laikotarpio ieškovui pareikalavus atsakovės neatlygintinai perleisti turtą, atsakovė atsisakė tai padaryti aiškindama, kad ieškovui turtas nepriklauso. Todėl ieškovas pareikalavo 20000 Eur grąžinti. Atsakovė buvo sutikusi grąžinti skolą sudarant su ieškovu skolos padengimo turtu sutartį, t.y., atsakovė kaip skolininkė sutiko perduoti ieškovui kaip kreditoriui nekilnojamąjį turtą už skolą, tačiau persigalvojo. Ieškovas kreipėsi į teismą būtent dėl skolos grąžinimo. Šalių santykiai susiklostė būtent Lietuvoje, 2015-04-29 sudarant Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį. Paskolos santykiai yra išvestiniai, atsiradę iš pažeistų ieškovo nuosavybės teisių, susijusių su nekilnojamuoju turtu. Aplinkybes, jog šie paskoliniai santykiai yra susiję su ieškovo nuosavybės teisėmis, patvirtino ir atsakovės atstovė, kuri pateikė teismui prielaidą, jog kyla klausimas ir dėl apsimestinio sandorio, kad galbūt tikrasis pirkėjas yra ieškovas. Ieškovei pradėjus keisti poziciją dėl paskolos santykių, keliant versiją, kad turtas yra bendras kelių asmenų, kad tai ieškovo skolinių įsipareigojimų atsakovei bei kitiems asmenims vykdymas, ieškovui atsirado pagrindas tikslinti savo reikalavimus dėl savininko teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, o tai vienareikšmiškai nulemtų Lietuvos Respublikos jurisdikciją tiek pagal tarptautinius, tiek pagal nacionalinės teisės aktus. Atsakovė iš pradžių taip pat buvo suinteresuota ginčą spręsti Lietuvoje. Ginčas yra susijęs su Lietuvos Respublika, čia įsigytu turtu, šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kalba lietuviškai, jiems paprasčiau būtų suprasti Lietuvos teisę, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, ginčas kilęs iš nuosavybės teisių dėl Lietuvoje esančio turto. Atsakovė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų apie liudytojus, jų gyvenamąją vietą Airijoje, taip pat atsakovė negalėjo aiškiai nurodyti, kokias konkrečiai aplinkybes ji įrodinės liudytojų parodymais ir kokie liudytojai ką galėtų paliudyti.
11. Nurodo, kad teismas turėjo galimybę spręsti dėl bylos teismingumo gavęs ieškinį, todėl dėl tos aplinkybės, kad teismas laiku nesiėmė spręsti klausimo, o inicijavo pasirengimą bylos nagrinėjimui, negali ieškovui atsirasti pareiga atlyginti atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas neturėjo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų, jos atsirado nepriklausomai nuo ieškovo procesinio elgesio.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė I. B. prašo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo, kad nacionalinės jurisdikcijos taisyklės netaikytinos, šalys gyvena Airijoje. Ginčas kilo iš paskolos teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Atskirajame skunde pateiktas Reglamento aiškinimas ir teismų praktika yra iš esmės susijusi su vartojimo teisiniais santykiais. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra laikytinas vartotoju, o atsakovė nėra laikytina verslo subjektu. Pats apeliantas nurodo, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento Nr. 593/2008 (Reglamentas Roma I) 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalių sudarytai sutarčiai taikytina šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Paskolos santykių esmė ir pareiga susijusi su piniginių lėšų grąžinimu, šalių gyvenamosios vietos yra Airijoje, paskolos santykiai susiklostė Airijoje, todėl sprendžiant ginčą turi būti remiamasi šios valstybės teise, be to ir lėšos turėtų būti grąžinamos iš esmės šioje valstybėje, joje turėtų būti vykdomas galimas teismo sprendimas. Teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi visos bylos aplinkybės ir atsakovės gyvenamoji vieta ieškovui buvo žinomas. Todėl pats apeliantas turėjo įvertinti į kurios valstybės teismą kreiptis, jis, įgyvendindamas dispozityvumo principą priėmė klaidingą procesinį pasirinkimą, kuris sukėlė atitinkamas teisėtas procesines pasekmes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Atskirasis skundas netenkintinas, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
15. Civilinės bylos teismingumas konkrečios valstybės teismui (tarptautinė jurisdikcija) yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje egzistavimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus ir suponuoja teismo pareigą pirmiausia išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 straipsnis). Ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtu, konstatavęs, kad ginčas yra neteismingas Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą teismo nutartį, su joje padarytomis išvadomis sutinka.
16. Šiuo atveju atsakovės gyvenamoji vieta yra Airijos Respublikoje, todėl kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą. Bylose, kuriose yra tarptautinis (užsienio) elementas, teismui pirmiausia tenka spręsti tarptautinio civilinio proceso klausimą, būtent, koks teismas kompetentingas nagrinėti užsienio elementą turinčią bylą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų reglamente įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju taikytinas Reglamentas, tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent Reglamento nuostatomis spręsdamas šios bylos jurisdikcijos klausimą, nepaisant to, jog ieškovas pasisakydamas ieškinyje apie teismingumą rėmėsi CPK normomis.
17. Reglamento 4 straipsnis numato, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę; asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Reglamento 7 straipsnis, nustatantis specialiosios jurisdikcijos taisykles, numato, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos; c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas.
18. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, todėl byloje yra aktualus Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas reglamentavimas. Kadangi byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl teisių į nekilnojamąjį turtą, kada išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinį turėtų nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teismas, dėl atskirojo skundo argumentų apie tai, kad galimai ieškovas gintų savo kaip savininko teises, nepasisakoma. Šiuo atveju vertintini ieškovo ieškinio argumentai, kad ginčas kilo iš paskolos teisinių santykių, kurie atsirado 2015 m. ieškovui savo lėšomis galimai sumokėjus už atsakovės vardu įgytus nekilnojamuosius daiktus. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, taip pat ieškovas neturi jokio kito rašytinio įrodymo, kuriame būtų nurodyta, kad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje. Pažymėtina, kad apeliantas ir nepateikia jokių argumentų, kad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje, o ne Airijoje. Pagal CK 6.52 straipsnio 1 dalį, prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta piniginė prievolė kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Toks teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad piniginė prievolė turėtų būti įvykdyta būtent atsakovės nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – Airijoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad tokio pobūdžio byla yra labiau susijusi su kita, o ne su atsakovės gyvenamosios vietos valstybe. Pažymėtina, kad šalys gyvena Airijos Respublikoje, o vien faktas, kad Lietuvos Respublikoje teismuose jie galėtų teikti paaiškinimus lietuvių kalba, kad bylinėtis galimai būtų ne taip sudėtinga, nesudaro pagrindo spręsti, kad byla gali būti nagrinėjama nesilaikant Reglamento specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, be to, šalys nėra susitarusios dėl jurisdikcijos, priešingai, atsakovė nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvoje.
19. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas pritaikė teisingai ir pagrįstai nutarė, kad ieškinys Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams neteismingas.
20. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 384 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, teigia, kad teismas turėjo išspręsti ieškinio priėmimo bei teismingumo nustatymo klausimą ir neinicijuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tik gavus atsakovės atsiliepimą į ieškinį paaiškėjo tiksli atsakovės gyvenamoji vieta, esanti Airijos Respublikoje, ir aplinkybės, kad ieškovui dar iki ieškinio pareiškimo buvo žinoma atsakovės gyvenamoji vieta šioje užsienio valstybėje. Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių ieškovas ieškinyje nenurodė, nors atsakovės gyvenamoji vieta yra pagrindinis kriterijus, nustatant bylos su užsienio (tarptautiniu) elementu teismingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, žinodamas tokio pobūdžio aplinkybes bei būdamas atstovaujamas profesionalios teisininkės, savo rizika pareiškė ieškinį Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams, dėl ko atsakovei atsirado pareiga pateikti atsiliepimą į ieškinį. Dėl tokio ieškovo pasirinkimo buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos atsiliepimui į ieškinį paruošti. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad atsakovės procesinis elgesys būtų buvęs netinkamas. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
21. Esant nurodytoms aplinkybėms naikinti nutartį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, pagal atskirojo skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeista.