Utenos apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. B. atstovės advokatės Justinos Murauskaitės prašymą išspręsti ieškovo A. Ž. ieškinio, pareikšto civilinėje byloje Nr. e2-2610-356/2018 atsakovei I. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teismingumo klausimą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla, kurioje yra tarptautinis (užsienio) elementas, teisminga Lietuvos Respublikos teismams. CPK 787 straipsnyje nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

Ieškovas nurodė ieškinyje ir neginčijo, kad jo gyvenamoji vieta yra Airijoje (1 b.l.). Atsakovė išvykimą į Airijos Respubliką deklaravo 2015-09-03 (27, 44 b.l.). Tik gavus atsakovės atsiliepimą į ieškinį paaiškėjo tiksli atsakovės gyvenamoji vieta, esanti Airijos Respublikoje, ir aplinkybės, kad ieškovui dar iki ieškinio pareiškimo buvo žinoma atsakovės gyvenamoji vieta šioje užsienio valstybėje (28-29 b.l.), tačiau šių aplinkybių ieškovas ieškinyje nenurodė, nors atsakovės gyvenamoji vieta yra pagrindinis kriterijus, nustatant bylos su užsienio (tarptautiniu) elementu teismingumą.

Ieškovas, nepaisydamas to, kad jo ieškiniui dėl piniginės prievolės, ieškovo teigimu, kilusios iš paskolos sutarties, vykdymo nėra pagrindo taikyti išimtinio teismingumo taisykles, remdamasis CPK 30 straipsnio 2 dalimi, ieškinį atsakovei pareiškė pagal jos turto buvimo vietą (9-10 b.l.) Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams, nes atsakovė gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturi.

Taigi nagrinėjamu atveju jau po ieškinio priėmimo nustatyta, kad nei viena iš šalių negyvena Lietuvoje, abiejų šalių gyvenamoji vieta yra Airijos Respublikoje, t.y. nustatyta, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungoje, todėl nacionalinės jurisdikcijos taisyklės netaikytinos.

Nagrinėjamu atveju iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad ginčas, ieškovo teigimu, kilo iš paskolos teisinių santykių, kurie atsirado 2015 m. jam savo lėšomis sumokėjus už atsakovės vardu įgytus nekilnojamuosius daiktus, o atsakovės teigimu, ginčo sprendimui taikytinos Airijos Respublikoje galiojančios teisės normos, nes nekilnojamųjų daiktų pirkimui buvo panaudoti bendri pinigai, įgyti ieškovui gyvenant kartu su atsakovės motina nesusituokus, tačiau vedant bendrą ūkį Airijoje, atsakovės nuosavybėn įgyti nekilnojamieji daiktai turėjo tenkinti jų visų poreikius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 („Briuselis I“) redakcija) (toliau – Reglamentas). Pažymėtina, kad šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).

Teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju visos šios sąlygos yra, todėl teismas remiasi Reglamento nuostatomis spręsdamas šios bylos jurisdikcijos klausimą, nepaisant to, kad ieškovas pasisakydamas ieškinyje apie ieškinio teismingumą rėmėsi CPK normomis.

Reglamento 4 straipsnis numato, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę; asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės. Reglamento 7 straipsnis, nustatantis specialiosios jurisdikcijos taisykles, numato, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: 1) a) bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose; b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos; teikiant paslaugas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos; c) jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas.

Šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, ieškovas neturi ir jokio kito rašytinio įrodymo, kuriame būtų nurodyta, kad prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas įtvirtina, jog piniginės prievolės įvykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji vieta. Ieškovas gyvena Airijoje.

Jau minėta, kad ieškiniui taikyti išimtinio teismingumo taisykles pagrindo nėra, taigi Reglamento 24 straipsnis, nustatantis išimtinio teismingumo taisykles, kada valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, netaikytinas.

Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, teismo jau priimtas procesinis dokumentas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Nesant pagrindo taikyti Reglamento 7 straipsnyje įtvirtintas specialiosios jurisdikcijos taisykles, teismas daro išvadą, kad šalių ginčas neturi ryšio su Lietuvos Respublika ir nacionaliniais teismais, ieškinys nėra teismingas Utenos apylinkės teismui, todėl paliktinas nenagrinėtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis), ieškovui siūlytina kreiptis į atitinkamą teismą, esantį Airijos Respublikoje, pagal atsakovės gyvenamąją vietą.

Ieškovas ieškinį apmokėjo 465 EUR žyminiu mokesčiu (7 b.l.) ir sumokėjo 38 EUR dydžio žyminį mokestį už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (Luminor bank, AB, 2018-04-05 lėšų pervedimo nurodymas, mokėtojas – advokatė Deimantė Drąsutavičienė, pradinis mokėtojas – A. Ž.). Byloje susidarė 1,91 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovui grąžintina už ieškinį sumokėta žyminio mokesčio suma – 465 EUR, tačiau ieškovas valstybei privalo padengti 1,91 EUR išlaidas, todėl ieškovui grąžinta 463,09 EUR žyminio mokesčio (465 EUR – 1,91 EUR, mokesčių kodai sutampa) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018-04-09 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, esančių pas atsakovę arba pas trečiuosius asmenis, 20 652,10 EUR sumai, jų nesant ar nepakankant, atsakovės piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas bendrai 20 652,10 EUR sumai (30-31, 37-38 b.l.). Ieškovas įvykdė CPK 147 straipsnio 6 dalies reikalavimus (73 b.l.), todėl laikinosios apsaugos priemonės galioja (TAR – (duomenys neskelbtini)). Ieškinį palikus nenagrinėtą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, kaip yra šiuo nagrinėjamu atveju, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Atsakovė 2018-05-18 (2018 m. II ketvirtis) atstovei advokatei už atsiliepimo į ieškinį parengimą sumokėjo 384 EUR (81 b.l.). Atsakovės procesinį elgesį teismas vertina tinkamu (CPK 93 straipsnis). Atsakovės turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ su pakeitimais (toliau – Rekomendacijos): 8.2 papunktyje numatytu maksimaliu užmokesčio dydžiu, į tai, kad 2017 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis buvo 884,80 EUR, matyti, kad atsakovės išlaidos neviršija nustatyto maksimalaus dydžio. Be to, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė išlaidas patyrė realiai, jos buvo būtinos, nes ieškovas pareiškė ieškinį, o atsakovei atsirado pareiga pateikti atsiliepimą į ieškinį, išlaidos yra proporcingos advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, todėl pagrindo jas mažinti nėra. Ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl iš jo atsakovei priteistina 384 EUR už advokatės teisines paslaugas (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu, 94 straipsniu, 150 straipsniu, 290 – 291 straipsniais, 782 straipsniu

nutaria:

1. Ieškovo A. Ž. ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-2610-356/2018 atsakovei I. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo palikti nenagrinėtą.

2. Grąžinti ieškovui A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 463,09 EUR žyminio mokesčio (Luminor bank, AB, 2018-04-05 lėšų pervedimo nurodymas, mokėtojas – advokatė Deimantė Drąsutavičienė, pradinis mokėtojas – A. Ž.).

3. Priteisti iš ieškovo A. Ž. asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 384 EUR už advokatės teisines paslaugas.

4. Panaikinti visa apimtimi Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018-04-09 nutartimi Nr. e2-2610-356/2018 taikytas laikinąsias apsaugos priemones (TAR – (duomenys neskelbtini)).

5. Nutarties nuorašus įteikti šalims per jų atstoves.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.