Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo vertinimu, AVMI ir VMI itin formaliai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, t. y. nepasisakė dėl daugelio pareiškėjo skundo argumentų, todėl buvo pažeistas gero administravimo principas. Nurodo, jog mokesčių mokėtojas skunde centriniam mokesčių administratoriui teikė argumentus dėl 2017 m. jo atžvilgiu mokesčių administratoriaus atliktų kontrolės veiksmų sukurtų teisėtų lūkesčių pareiškėjui, tačiau VMI ir Komisija dėl šių aplinkybių iš vis nepasisakė. Tokiu būdu pareiškėjas liko neišklausytas. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl valstybės institucijos gali nepaisyti gyventojų teisėtų lūkesčių.

Vertina, jog turinio viršenybės prieš formą principo neatitinka VMI ir Komisijos pozicija, jog pareiškėjo iš BMW xDrive35i pardavimo gautas apmokestinamąsias pajamas sudaro skirtumas tarp šios transporto priemonės įsigijimo kainos ir pardavimo kainos. Laiko, jog mokesčių administratorius pažeisdamas turinio viršenybės prieš formą principą formaliai vertino su transporto priemonės pardavimu susijusias aplinkybes. Formalus vertinimas lėmė nepagrįstas išvadas. Taip pat laiko, jog visiškai ignoruojama aplinkybė, kad pareiškėjas įsigijo transporto priemonę su variklio ir greičių dėžės defektais ir patyrė išlaidas šiems defektams pašalinti, dėl ko pareiškėjo realiai gautos pajamos iš šios transporto priemonės realizavimo yra ženkliai mažesnės.

Pareiškėjas, apibendrindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) reglamentavimą ir teismų praktiką, turinio viršenybės prieš formą principo klausimu, galima daryti išvadą, mano, kad sprendžiant dėl mokestinės prievolės dydžio turi būti nustatytas tikrasis ūkinės operacijos turinys. Dėl to, ignoruodamas pareiškėjo patirtas išlaidas transporto priemonės remontui, mokesčių administratorius ir Komisija priėjo neteisėtų išvadų apie mokestinės prievolės dydį. Nurodo, jog šis klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu. Pagal šį principą turėtų būti apmokestinamos tik gyventojo realiai gautos pajamos, todėl nustatant apmokestinamųjų pajamų dydį turi būti išminusuotos visos turėtos išlaidos, įskaitant remonto išlaidas.

Pažymi, jog atliekant mokestinį patikrinimą buvo surinkta informacija, kad pareiškėjas pirko automobilį su variklio ir greičių dėžės defektais. 2016-02-26 sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 201602F-19369-P, kur pareiškėjas yra pardavėjas, o AB DNB bankas – pirkėjas, patvirtina, kad pareiškėjas pardavė transporto priemonę be defektų. Laiko, jog tai pakankama išvadai, kad pareiškėjas suremontavo minėtą transporto priemonę ir turėjo su tuo susijusių išlaidų. Pareiškėjui akivaizdu, kad transporto priemonės remontas sudarė prielaidas ją parduoti už 36 000 Eur, todėl nelogiška skaičiuojant apmokestinamąsias pajamas nevertinti išlaidų remontui. Dėl to išvados apie mokestinės prievolės dydį neatsižvelgiant į automobilio remonto išlaidas, visiškai nepagrįstos. Aplinkybę, kad pareiškėjas suremontavo minėtą transporto priemonę ir turėjo su tuo susijusių išlaidų, netiesiogiai patvirtina AVMI 2017 m. atlikti kontrolės veiksmai. Paaiškina, jog AVMI susisiekus su pareiškėju jis paaiškino situaciją kartu su dokumentais apie išlaidas automobilio remontui. Dėl to AVMI 2017-08-09 priėmė sprendimą pakeisti nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką Nr. (23.31-08) 467-198454, kuriuo mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) sumažintas iki 9 Eur. AVMI neturėjo jokių pretenzijų mokesčių mokėtojui iki 2021 m., kas mokesčių mokėtojui sukūrė teisėtus lūkesčius dėl mokestinių prievolių tinkamo įvykdymo.

Nurodo, jog skundžiamuose sprendimuose aiškinama, kad pagal teisės aktus apskaičiuojant gyventojo pardavus turtą gautas pajamas, nereikia atsižvelgti į jo turėtas išlaidas tam turtui sukurti. Tokią VMI ir Komisijos poziciją vertina kritiškai, kadangi ignoruojami mokesčių teisės principai (kitos mokestiniams santykiams taikytinos teisės normos). Teigia, jog GPM turėtų būti skaičiuojamas nuo gyventojo realiai iš ūkinės operacijos gautų pajamų, todėl turi būti atsižvelgiama ir į pajamoms gauti patirtas išlaidas. Priešingu atveju mokesčių teisės nuostatos būtų taikomos itin formaliai, t. y. pagal ūkinės operacijos formą (vien pirkimo/pardavimo kainą), o ne turinį (visas pirkimo-pardavimo aplinkybes, įskaitant sandoriui sudaryti patirtas išlaidas).

Paaiškina, jog mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl papildomai apskaičiuoto 4 970 Eur GPM ir su juo susijusių sumų (delspinigių ir baudos), Inspekcijai nustačius, kad pareiškėjas neišlaikęs nuosavybėje 3 metus pardavė turtą (automobilį) ir gavo iš šio pardavimo 31 700 Eur (36 000 Eur – 4 300 Eur) GPM apmokestinamų pajamų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pagal 2015-07-14 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį iš E. M. (toliau – ir pardavėja) už 4 300 Eur įsigijo 2012 m. gamybos automobilį BMW X6 xDrive. Pareiškėjas ir AB DNB bankas sudarė 2016-02-26 Pirkimo – pardavimo sutartį dėl BMW X6 (toliau – ir Turtas). Sutartyje pateikta informacija apie BMW X6. Turtas perkamas tikslu perduoti jį lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis UAB „Elektrolė“ (toliau – ir Klientas). Automobilis parduotas už 36 000 Eur sumą, iš kurių 10 800 Eur apmokėta prieš pasirašant sutartį. Pagal šios Sutarties 4.2. punktą, likusią nesumokėtą Turto kainos dalį AB DNB bankas privalo sumokėti pareiškėjui. Perdavimo – priėmimo aktu prie 2016-02-26 lizingo sutarties Nr. 201602F-19369 ir pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 201602F-19369-P pareiškėjas perduoda, o Klientas, lizingo sutarties pagrindu priima valdyti ir naudotis Turtu. Automobilis parduotas neišlaikius jo nuosavybės teise 3 metus ir pagal minėtas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) GPMĮ nuostatas, jo pardavimo pajamos turi būti priskiriamos deklaruotinoms apmokestinamosioms pajamoms.

Nurodo, jog pareiškėjas pateiktos metinės pajamų deklaracijos ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) priede nedeklaravo 36 000 Eur automobilio pardavimo pajamų, 4 300 Eur šio automobilio įsigijimo kainos bei 31 700 Eur apmokestinamųjų pardavimo pajamų. Pareiškėjas pastabose paaiškino, kad automobilis buvo įsigytas su variklio ir greičio dėžės defektais ir buvo atlikti remonto darbai šiems defektams pašalinti prieš parduodant automobilį. Pareiškėjas pripažino, jog neišsaugojo dokumentų, susijusių su automobiliu, nes yra praėję daugiau nei 5 metai nuo minėtų įvykių.

VMI pažymi, jog pagal GPMĮ nuostatas, patirtų nuostolių priskyrimas leidžiamiems atskaitymams yra numatytas tik gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla ir individualios veiklos pajamas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, t. y. tokie gyventojai, apskaičiuodami apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, turi teisę leidžiamiems atskaitymams priskirti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais patirtus nuostolius iš vykdomos individualios veiklos. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nei verslo liudijimo, nei individualios veiklos įregistravęs nebuvo. Ne individualios veiklos turto pardavimo atveju turto pardavimo nuostolių ir pelno sudengimas nenumatytas. Nurodo, jog iš gautų pajamų gali būti atimta tik turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn ar išvestinės finansinės priemonės realizavimu susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai, kurie pagrįsti dokumentais. Nustatyta, kad pareiškėjas automobilį įsigijo už 4 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, laiko, jog VMI pagrįstai vertino, kad įsigijimo kaina sudaro 4 300 Eur, remonto sąnaudos nepriskirtinos prie pareiškėjo turto įsigijimo kainos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2022-04-22 sprendimu Nr. (7.45 Mr)-FR0682-87 pateikė skundą VMI. Atsakovė 2022-07-21 sprendimu Nr. 68-63 patvirtino Inspekcijos 2022-04-22 sprendimą Nr. (7.45 Mr)-FR0682-87.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų turiniui, gero viešojo administravimo principo.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).