- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-04
- Bylos Nr.
- A-1764-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03836-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. E. R.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. E. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. S-160 (7-187/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, ir centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 68-163, (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-FR0682-184 (toliau – ir Kauno AVMI Sprendimas).
2. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno AVMI sprendimu patvirtino 2016 m. sausio 26 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-50 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjai apskaičiuotą 9 377,32 Eur (32 378 Lt) gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), apskaičiavo 7 703,51 Eur (26 598,67 Lt) GPM delspinigius ir skyrė 937 Eur (3 238 Lt) GPM baudą, nurodydama šias sumas sumokėti į biudžetą. Ikiteismine tvarka pareiškėjos skundą nagrinėjusi VMI patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino Komisija.
3. Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas vien dėl to, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai ir laiku pranešta apie Komisijos 2018 m. rugsėjo 4 d. posėdį ir taip užkirstas kelias asmeniškai ar per atstovą dalyvauti mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 36 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Komisija įpareigotina pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėja, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akcentavo, kad dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui tvarka reglamentuota MAĮ 164 straipsnyje ir šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Pareiškėja Komisijos pranešimą apie posėdį gavo tik 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. jam jau įvykus.
4. VMI ir Komisija konstatavo, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 29 d. pateiktos metinės pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM305) už 2008 m. GPM305T priede „Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos (apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą)“ neteisingai apskaičiavo parduoto nekilnojamojo daikto apmokestinamųjų pajamų sumą, t. y. į parduoto gyvenamojo namo įsigijimo kainą įtraukė 355 000 Lt jo pasigaminimo išlaidas, iš kurių 215 852,97 Lt išlaidų nepagrindė jokiais dokumentais, tokiu būdu sumažindama apmokestinamųjų pajamų sumą bei mokėtiną pajamų mokestį, rėmėsi išimtinai tik rašytiniais dokumentais, kurie gali patvirtinti pareiškėjos gyvenamojo namo statybos metu patirtas išlaidas. Tačiau minėtos institucijos nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad dalis gyvenamojo namo statybos metu patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų dėl vagystės yra prarasti. Pareiškėjos teigimu, Komisijos išvada, jog Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir Žaliakalnio PK KPS) rašte Nr. 20-S-20907 pateikta informacija, jog 2013 m. sausio 7 d. pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 25-1-00018-13 dėl vagystės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį 2013 m. spalio 23 d. priimtas sprendimas užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamuoju aktu, nėra pakankama konstatuoti, kad vagystės metu buvo prarasti būtent pareiškėjos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas), statybos dokumentai, padaryta šį raštą vertinant išimtinai formaliai. Minėtame dokumente konstatuotas vagystės faktas, taip pat nurodyta, kad 2013 m. spalio 23 d. priimtas sprendimas užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamuoju aktu. Pareiškėjos įsitikinimu, ji rašytinius įrodymus apie dėl vagystės prarastus dokumentus pateikė. Tai, kad Žaliakalnio PK KPS rašte nėra nurodyti pavogtų dokumentų (sutarčių, kvitų) rekvizitai (sudarymo datos, pavadinimai, numeriai ir pan.), negali būti pagrindu pripažinti, jog šis įrodymas nėra pakankamas konstatuoti dokumentų praradimą dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Akivaizdu, jog objektyviai neįmanoma, kad fizinis asmuo galėtų prisiminti ir ikiteisminį tyrimą atliekančioms institucijoms pateikti tikslią informaciją apie pavogtų dokumentų rekvizitus.
5. Iš mokestinio patikrinimo metu pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog pareiškėja turėjo tiek lėšų gyvenamojo namo statybai, kiek yra deklaravusi metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus (355 000 Lt). Be to, iš patikrinimo metu pareiškėjos pateiktų išlikusių dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo statybai patirtas išlaidas, matyti, kad jie patvirtina ne visas realiai turėtas išlaidas namo statybai. Dėl vagystės nėra išlikusių dokumentų, įrodančių patirtas išlaidas įsigyjant pamatams naudotas medžiagas, namo išorines medines sienas, sienų šiltinimo medžiagas, medines perdangas, langus, duris, stogo šiltinimo medžiagas ir stogo dangą, medieną, būtiną stogo konstrukcijoms (gegnėms ir pan.). Mokesčių administratorius, vadovaudamasis visuotinai pripažintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, privalėjo išanalizuoti ir įvertinti objektyvius finansinius poreikius, susijusius su gyvenamojo namo bent jau būtiniausių konstrukcijų ir elementų įsigijimu.
8. Kadangi GPM pareiškėjai apskaičiuotas nepagrįstai, todėl GPM delspinigiai ir GPM bauda taip pat nepagrįstai apskaičiuoti. Pareiškėja gyvenamojo namo statybai patyrė 355 000 Lt išlaidų, kurių dalies dėl objektyvių priežasčių (vagystės) negali pagrįsti rašytiniais įrodymais, todėl dėl šios priežasties ji negali būti pripažinta kalta dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p., 141 str. 1 d. 1 p.).
Atsiliepimas
9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
10. VMI paaiškino, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 29 d. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2008 metus, kurioje deklaravo 369 000 Lt turto pardavimo pajamas, 363 900 Lt šio turto įsigijimo kainą ir 5 100 Lt apmokestinamąsias pajamas. Patikrinimo metu pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė turto įsigijimo kainą (pasigaminimo išlaidas) pagrindžiančių dokumentų 215 852,97 Lt sumai. Todėl mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėja nepagrįstai 215 852,97 Lt padidino deklaruotą išlaidų sumą, dėl ko šia suma sumažino apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas ir perskaičiavo neteisingai pareiškėjos apskaičiuotą mokėtiną GPM. Kauno AVMI patikrinimo metu perskaičiavo gyvenamojo namo apmokestinamųjų pajamų sumą – 220 852,97 Lt.
11. Patikrinimo metu pareiškėjos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidoms buvo nepriskirta 215 852,97 Lt suma, kuri nebuvo pagrįsta atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Pareiškėja nurodė, kad dalis gyvenamojo namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų buvo prarasti vagystės metu, ir pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Žaliakalnio PK KPS 2016 m. vasario 5 d. raštą Nr. 20-S-20907. Tačiau pateiktas dokumentas nesuteikė jokios papildomos informacijos, iš dokumento turinio nebuvo neaišku, kada buvo įvykdyta vagystė ir kokie dokumentai buvo pavogti. Tokia abstraktaus pobūdžio informacija nėra pakankama, kad būtų įrodyta, jog gyvenamojo namo statybos dokumentai buvo prarasti vagystės atveju. Be to, nėra pateikta jokios informacijos apie tai, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti GPMĮ jai suteikta teise iš turto pardavimo pajamų atimti šio turto pasigaminimo išlaidas, ir, būdama atsakinga, rūpestinga bei atidi mokesčių mokėtoja, ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad prarasti dokumentai būtų atkurti. Laikytina pagrįsta Komisijos nuomonė, kad pareiškėjos nurodytos dokumentų praradimo aplinkybės yra abejotinos ir negali būti vertinamos kitaip, kaip gynybos priemonė.
12. Dėl pareiškėjos argumentų, kad mokesčių administratorius privalėjo taikyti MAĮ 70 straipsnį, VMI nurodė, kad mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) yra papildoma įrodinėjimo priemonė tuo atveju, kai įrodymų, kuriais gali vadovautis mokesčių administratorius, nepakanka. VMI sutiko su Komisijos teiginiais, kad išlaidų, kuriomis mokesčių mokėtojas mažina apmokestinamąsias pajamas, pagrįstumą privalo įrodyti mokesčių mokėtojas ir MAĮ 70 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes jame nustatyti pagrindai siejami su pajamų slėpimu. Būtent pareiškėjai teko patirtų išlaidų įrodinėjimo pareiga. Pareiškėjos teiginys, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir apskaičiuoti gyvenamojo namo statybos išlaidas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nepagrįstas. Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjos parduoto nekilnojamojo turto apmokestinamąsias pajamas apskaičiavo įprastine GPMĮ nustatyta tvarka. GPMĮ 19 straipsnis numato mokesčių mokėtojui teisę, o ne prievolę iš parduoto ne individualios veiklos turto atimti šio turto pasigaminimo išlaidas, todėl mokesčių mokėtojui realiai ir patyrus turto pasigaminimo išlaidas, jos negalėtų būti atimamos, neturint tai patvirtinančių dokumentų. Todėl mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti šia galimybe, privalo saugoti ir turėti šiuos dokumentus, kad, esant reikalui, galėtų pagrįsti turto pasigaminimo išlaidų sumą, tačiau šio reikalavimo pareiškėja neužtikrino.
13. Dėl apskaičiuotų delspinigių ir skirtos baudos atsakovas nurodė, kad pareiga teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį bei pateikti su mokesčių apskaičiavimu susijusius dokumentus tenka mokesčių mokėtojui. Pareiškėjai pareiga deklaruoti GPM už 2008 metus atsirado iki 2009 m. gegužės 1 d., o pareiškėjos nurodyta vagystė, dėl kurios, jos teigimu, buvo prarasti dokumentai, įvyko 2013 metais. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, kad tuos dokumentus atkurtų. VMI, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teigė, kad pareiškėja pagrįstai neatleista nuo delspinigių ir baudos mokėjimo.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjos A. E. R. skundą atmetė.
15. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjai apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti į biudžetą 9 377,32 Eur GPM, 7 703,51 Eur GPM delspinigių, 10 proc. dydžio 937 Eur GPM baudos, nustačius, jog pareiškėja, 2008 m. gruodžio 17 d. (teismo sprendime nurodyta 2018 m. gruodžio 17 d. data laikytina rašymo apsirikimu) pardavusi nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, neteisingai apskaičiavo parduoto nekilnojamojo daikto apmokestinamųjų pajamų sumą, t. y. į parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą nepagrįstai įtraukė 215 852,97 Lt išlaidas, kurių nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais.
16. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad:
16.1. Notaro patvirtinta 2008 m. gruodžio 17 d. sutartimi pareiškėja pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0664 ha žemės sklypą ir nebaigtą statyti 195,86 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, už bendrą 369 000 Lt sumą; pareiškėja 2010 m. balandžio 29 d. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM305) už 2008 metus, kurios priede GPM305T „Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos (apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą)“ deklaravo 369 000 Lt turto pardavimo pajamas (17 kodu – 9 000 Lt (žemė) ir 360 000 Lt (gyvenamasis namas)), šio turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumą – 363 900 Lt šio turto įsigijimo kainą (8 900 Lt ir 355 000 Lt) ir 5 100 Lt apmokestinamąsias pajamas (100 Lt ir 5 000 Lt);
16.2. Kauno AVMI atliko pareiškėjos GPM už 2008 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo bei sumokėjimo savalaikiškumo patikrinimą ir 2016 m. sausio 26 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktais statybos darbus patvirtinančiais dokumentais 99 800 Lt sumai bei statybinių medžiagų įsigijimo dokumentais patvirtinta 39 347,03 Lt išlaidų suma, t. y. iš viso dokumentais patvirtintos gyvenamojo namo statybos išlaidos sudaro 139 147,03 Lt, kas yra 215 852,97 Lt (355 000 – 139 147,03) mažiau nei deklaruota; atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai 215 852,97 Lt padidino deklaruotą išlaidų sumą, dėl ko šia suma sumažino apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas ir neteisingai apskaičiavo mokėtiną pajamų mokestį, todėl perskaičiavo pastato apmokestinamųjų pajamų sumą – 220 852,97 Lt, kuri yra didesnė 215 852,97 Lt (220 852,97 – 5 000), nei pareiškėjos deklaruota 5 000 Lt. Atsižvelgdama į nustatytą pažeidimą, t. y. kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies ir Metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM305 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. VA-72, 47.4 papunkčio nuostatas, Kauno AVMI atliko pareiškėjos metinės pajamų deklaracijos už 2008 metus perskaičiavimą ir jai papildomai apskaičiavo 9 377,32 Eur (32 378 Lt) GPM;
16.3. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, Kauno AVMI 2016 m. kovo 30 d. Sprendimu nusprendė: 1) patvirtinti Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto 9 377,31 Eur (32 378 Lt) GPM; 2) patvirtinti apskaičiuotus 7 703,51 Eur (26 598,67 Lt) GPM delspinigius; 3) paskirti pareiškėjai 937 Eur (3 238 Lt) GPM baudą; 4) nurodyti pareiškėjai sumokėti į nurodytas VMI biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (pasirinktinai) 18 017,83 Eur (62 214,67 Lt) GPM, jo delspinigius ir baudą;
Žemesnės instancijos teismas
17. Vertindamas pareiškėjos argumentus, jog mokesčių administratorius ir Komisija netinkamai apskaičiavo pareiškėjos 2008 metais parduoto nekilnojamojo daikto apmokestinamųjų pajamų sumą, teismas vadovavosi GPMĮ (įstatymo redakcija, galiojusi 2008 metais) 5 ir 6 straipsnių bei 16 ir 19 straipsnių nuostatomis. Teismas pabrėžė, kad pagal šį teisinį reguliavimą mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą, jei kumuliatyviai egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos, 2) jos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį.
18. Ištyręs pareiškėjos kartu su 2016 m. balandžio 22 d. skundu VMI dėl Kauno AVMI Sprendimo pateikto Kauno AVPK Kauno miesto Žaliakalnio PK KPS 2016 m. vasario 5 d. rašto Nr. 20-S-20907 turinį (jis adresuotas V. R. (pareiškėjos sūnui, kuris mokestinio patikrinimo metu teikė paaiškinimus), rašte nurodyta, jog 2013 m. sausio 7 d. Žaliakalnio PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 25-1-00018-13 dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; 2013 m. spalio 23 d. priimtas sprendimas užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamuoju aktu, todėl dėl tikslesnės informacijos pasiūlyta kreiptis į Kauno apylinkės teismą, kuriam perduota byla) ir patikrinęs Liteko duomenis dėl Kauno apylinkės teismo žinioje esančios baudžiamosios bylos (teisminio proceso Nr. proceso Nr. 1-25-1-00018-2013-4), teismas nustatė, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, nustatė, kad 2013 m. sausio 7 d. apie 2.30 val. A. B. ir V. V., iš anksto susitarę ir bendrai veikdami, iš V. R. automobilio „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), A. B. prasukus automobilio durelių spynelę ir įsibrovus į vidų, pagrobė 300 Lt vertės automagnetolą „Blaupunkt“ ir sugadino durelių spynelę bei rankeną, padarydami 530 Lt turtinę žalą.
19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjos pateiktas Kauno AVPK Kauno miesto Žaliakalnio PK KPS 2016 m. vasario 5 d. raštas nepatvirtino jos argumento, kad dalis gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų buvo pavogti ir dėl šios vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėja nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir klaidino mokesčių administratorių bei mokestinį ginčą nagrinėjančias institucijas.
20. Dėl pareiškėjos skundo teismui motyvo, kad jai nepateikus dalies gyvenamojo namo statybos metu patirtų išlaidų patvirtinančių dokumentų, mokesčių administratorius šias išlaidas turėjo apskaičiuoti vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka.
21. Teismas nenustatė pagrindo spręsti, jog mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtino mokesčio dydžio negalėjo apskaičiuoti (nustatyti) įprastine, GPMĮ nustatyta tvarka, be to, pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, pareigą pateikti dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, nustatė asmeniui, kuris siekia sumažinti apmokestinamąsias pajamas, t. y. pagrįsti parduoto turto įsigijimo išlaidas. Aplinkybės, kad pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, taip pat ir teismui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių 215 852,97 Lt namo statybos išlaidas, patvirtino, jog ji neįvykdė įrodinėjimo pareigos, taip kaip ji reglamentuota GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 19 straipsnio 3 dalyje. Tai lėmė, kad įrodymų vertinimo prasme Kauno AVMI, VMI ir Komisija pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėja nustatyta tvarka nepagrindė turto už 215 852,97 Lt įsigijimo išlaidų. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas turėjo gyvenamojo namo statybos išlaidas apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, buvo nepagrįsti, nes neatitiko įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, įtvirtintų minėtuose teisės aktuose.
22. Teismas nesvarstė pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo 937 Eur GPM baudos mokėjimo, nes šiuo atveju nenustatė, kad pareiškėja ginčo mokestį būtų sumokėjusi, jis išieškotas ir pan., t. y. nebuvo tenkinama MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma atleidimo nuo baudos sąlyga. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Atsižvelgęs į minėtą MAĮ nuostatą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, susijusius su mokesčių mokėtojo kalte, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino pareiškėjos veiksmus, teikiant įrodymus apie dokumentų vagystę, nesąžiningais ir konstatavo, jog pareiškėja neįrodė, kad nėra kalta dėl mokestinio pažeidimo, t. y. nėra teisinio pagrindo atleisti ją nuo GPM delspinigių.
23. Vertindamas pareiškėjos pretenzijas dėl Komisijos padaryto procedūrinio pažeidimo, teismas, be kita, ko, nurodė, jog Komisijos pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) nuostatos nereglamentuoja pranešimų, kuriais mokestinio ginčo šalys informuojamos apie skundo nagrinėjimą Komisijos posėdyje, įteikimo (neįteikimo) pasekmių. Kad Komisijos pranešimas pareiškėjai buvo išsiųstas, kaip to reikalauja Darbo reglamento 22 punkto nuostatos, patvirtino bylos medžiaga. Teismas konstatavo, jog Komisija išsiuntusi pareiškėjai pranešimą, nesant pareiškėjos prašymo atidėti skundo nagrinėjimą, taip pat nesant kitų teisinių pagrindų atidėti Komisijos posėdį, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos skundą išnagrinėjo pareiškėjai jame nedalyvaujant.
24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundas teismui yra iš esmės analogiško turinio kaip ir skundas, paduotas Komisijai, pareiškėja į teismo posėdį, nors buvo pranešta tinkamai, neatvyko, jokių papildomų įrodymų neteikė. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo naikinti Komisijos sprendimą. Be to, pareiškėja nenurodė, kokių konkrečių duomenų ar dokumentų ji negalėjo pateikti Komisijai, kuo konkrečiai pasireiškė jos teisės būti išklausytai suvaržymas.
25. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamiesi įstatymu ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais motyvais nebuvo pagrindo.
III.
26. Pareiškėja A. E. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius teisės normas, nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama ginčui aktualia teismų praktika.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo tvarka, nustatyta MAĮ 164 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, kad faktiškai pareiškėja Komisijos pranešimą, išsiųstą 2018 m. rugpjūčio 24 d., gavo jau įvykus Komisijos posėdžiui ir taip nebuvo užtikrinta jos teisė dalyvauti nagrinėjant mokestinį ginčą. Pareiškėja neturėjo jokios galimybės prašyti atidėti posėdį, o Komisija, išsiuntusi registruotą laišką turėjo ir galėjo žinoti, jog pareiškėja jo nėra gavusi, nes šią informaciją galėjo pasitikrinti akcinės bendrovės Lietuvos pašto informacinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos informavimas apie Komisijos posėdį buvo tinkamas, yra nepagrįstos, pareiškėjos skundas Komisijoje turi būti išnagrinėtas iš naujo.
29. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi išimtinai GPMĮ 19 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią iš turto pardavimo pajamų, leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
30. Viena vertus, teismas pripažino, jog pareiškėja objektyviai patyrė 215 852,97 Lt namo statybos išlaidų, kurių negali pagrįsti dokumentais, kita vertus, pagrindžiančių dokumentų nebuvimas paneigia patį išlaidų faktą. Tokie teismo argumentai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėja iš esmės pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad 2008 metais deklaravo pakankamą pinigų sumą namo statybai, tačiau nėra išlikusių dokumentų konkretiems namo statybos darbams, tad vertinant išlikusius dokumentus, buvo galima išanalizuoti ir įvertinti objektyvius finansinius poreikius, susijusius su gyvenamojo namo bent jau būtiniausių konstrukcijų ir elementų įsigijimu.
Šalies argumentai
31. Pareiškėja, remdamasi skunde nurodytais motyvais, akcentuoja, kad buvo teisinis pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo metodą. Pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nepagrindus apskaitos dokumentais ar kitais įrodymais faktiškai patirtų išlaidų, MAĮ 70 straipsnis netaikytinas, nes mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtino mokesčio dydį galėjo apskaičiuoti (nustatyti) įprastine, GPMĮ nustatyta, tvarka. Įprastine GPMĮ 19 straipsnyje nustatyta tvarka mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti, nes pareiškėja negali pateikti visų turėtas gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Šiuo atveju pareiškėja nėra išsaugojusi visų namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl mokesčio paskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atitinka MAĮ 70 straipsnio turinį ir paskirtį.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismo pateiktas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo aiškinimas suponuoja, jog kai mokesčių mokėtojas elgiasi sąmoningai neteisėtai, t. y. slepia mokesčius slėpdamas ar naikindamas dokumentus, MAĮ 70 straipsnis taikomas, o tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas jokių sąmoningų veiksmų nuslėpti mokesčius neatlieka, bet dėl vienokių ar kitokių objektyvių priežasčių pateikia tik dalį dokumentų, pagrindžiančių patirtas išlaidas namo statybai, MAĮ 70 straipsnis netaikomas, prieštarauja logikai, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tai reikštų, kad mokesčių mokėtojui tikslingiau neteikti jokių dokumentų (juos slėpti), tada MAĮ 70 straipsnio 1 dalis bus taikoma, o pateikus bent vieną rašytinį dokumentą, atitinkantį reikalavimus, MAĮ 70 straipsnio 1 dalis netaikoma. Toks įstatymo normų aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja jų paskirčiai ir tikslui.
33. Nurodydama, kad pareiškėjai GPM suma apskaičiuota nepagrįstai, pareiškėja tvirtina, kad su šiuo mokesčiu susijusios sumos – GPM delspinigiai ir bauda – taip pat apskaičiuotos nepagrįstai.
Atsiliepimas
34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, ir papildomai nurodo, jog Komisija tinkamai informavo pareiškėją apie posėdį, o pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nedalyvavo, todėl jos argumentai apie pažeistą teisę būti išklausytai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino pareiškėjos skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai taikė teismų praktiką ir teisės aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą. Be to, pareiškėjos nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei subjektyvi nuomonė negali būti pakankamas pagrindas išvadoms, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto 9 377,32 Eur GPM, bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų (7 703,51 Eur GPM delspinigių ir 937 Eur GPM baudos) mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėja, 2018 m. gruodžio 17 d. pardavusi nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)), neteisingai apskaičiavo parduoto nekilnojamojo daikto apmokestinamųjų pajamų sumą, t. y. į parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą nepagrįstai įtraukė 215 852,97 Lt išlaidas, kurių nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais.
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad notaro patvirtinta 2008 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0664 ha žemės sklypą ir nebaigtą statyti 195,86 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2010 m. balandžio 29 d. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM305) už 2008 metus, kurios priede GPM305T „Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos (apmokestinamos taikant 15 proc. tarifą)“ deklaravo 369 000 Lt turto pardavimo pajamas (17 kodu – 9 000 Lt (žemė) ir 360 000 Lt (gyvenamasis namas)), šio turto įsigijimo kainos ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumą – 363 900 Lt šio turto įsigijimo kainą (8 900 Lt ir 355 000 Lt) bei 5 100 Lt apmokestinamąsias pajamas (100 Lt ir 5 000 Lt). Šalys šių faktinių aplinkybių neginčija.
37. Kauno AVMI atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir surašė 2016 m. sausio 26 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-50, kuriame nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktais dokumentais patvirtintos gyvenamojo namo statybos išlaidos sudaro 139 147,03 Lt, o tai yra 215 852,97 Lt mažiau nei deklaruota. Remdamasis tuo, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja nepagrįstai 215 852,97 Lt padidino deklaruotą išlaidų sumą ir šia suma sumažino apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas bei neteisingai apskaičiavo mokėtiną pajamų mokestį, t. y. kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas.
38. Kauno AVMI 2016 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-184 patvirtino patikrinimo aktą dėl apskaičiuotų 9 377,31 Eur (32 378 Lt) GPM ir 7 703,51 Eur (26 598,67 Lt) GPM delspinigių bei paskyrė pareiškėjai 937 Eur (3 238 Lt) GPM baudą.
39. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 68-163 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. kovo 30 d. sprendimą.
40. Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjos skundą, 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. S-160 (7–187/2016) patvirtino VMI 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 68-163.
41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119, 27 punkte numatyta, kad į komisijos posėdį kviečiami mokesčių mokėtojas (jo atstovai) ir mokesčių administratoriaus atstovai.
43. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14, 22 punkte nustatyta, jog mokestinio ginčo šalys apie skundo nagrinėjimo komisijos posėdyje laiką ir vietą iš anksto informuojamos raštu. Mokesčių mokėtoją informuoja komisijos narys, išsiųsdamas pranešimą apie skundo nagrinėjimo komisijos posėdyje laiką ir vietą, o mokesčių administratorių – posėdžių sekretorius, išsiųsdamas posėdžio darbotvarkę.
44. Apie Mokestinių ginčų komisijos posėdį, įvykusį 2018 m. rugsėjo 4 d., kuriame buvo išnagrinėtas mokestinis ginčas pagal pareiškėjos skundą, pareiškėja buvo informuota pranešimu, kuris jai 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo išsiųstas registruotu laišku.
45. Nagrinėjamu atveju, pagal paminėtų teisės aktų nuostatas Mokestinių ginčų komisija tinkamai įvykdė pareigą informuoti pareiškėją apie jos skundo nagrinėjimo komisijos posėdyje laiką ir vietą.
46. Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 4 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose.
47. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjai pašto įstaigoje minėtas pranešimas buvo įteiktas 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. jau po to, kai jos skundas buvo išnagrinėtas Mokestinių ginčų komisijos posėdyje.
48. Šios faktinės aplinkybės kontekste, vertinant pareiškėjos teisės, įtvirtintos MAĮ 36 straipsnio 4 punkte (teisės asmeniškai dalyvauti mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose) užtikrinimą, pažymėtina, jog šios procesinės teisės įgyvendinimas kartu suponuoja ir mokesčių mokėtojo pareigą mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje stadijoje savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai bei rūpestingai.
49. Mokestinį ginčą Mokestinių ginčų komisijoje inicijavo pareiškėja, todėl, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir rūpestingai, ji privalėjo domėtis mokestinio ginčo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje eiga. Be to, apskundus teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio mokestinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet pirmosios instancijos teismas sprendžia mokestinį ginčą iš esmės. Pareiškėja turėjo galimybę dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, teikti įrodymus, t.y. įgyvendinti savo teisę, numatytą MAĮ 36 straipsnio 4 punkte.
50. Todėl aplinkybė, jog pareiškėjai pranešimas apie skundo nagrinėjimo komisijos posėdyje laiką ir vietą buvo įteiktas po to, kai jos skundas buvo išnagrinėtas Mokestinių ginčų komisijos posėdyje, nėra pagrindas naikinti ginčijamą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą.
51. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
52. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuluotomis MAĮ 164 straipsnio 3 dalies aiškinimo taisyklėmis nėra pagrindo remtis, nes skiriasi apeliaciniame skunde nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas).
53. GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) nustatė, kad jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka.
54. GPMĮ 19 straipsnio 1 dalis (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) nustatė, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) buvo numatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo ir rekonstravimo išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) buvo įtvirtinta, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Mokesčių, rinkliavų sumokėjimas turi būti pagrįstas šių sumų sumokėjimą patvirtinančiais atitinkamais dokumentais.
55. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiga pateikti dokumentus, atitinkančius GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, tenka asmeniui, kuris siekia iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, atimti šio turto įsigijimo bei pardavimo išlaidas, t. y., pareiga pagrįsti išlaidas, o tuo pačiu pateikti reikiamus dokumentus, tenka asmeniui, kuris siekia sumažinti apmokestinamų pajamų dydį.
56. Pareiškėja apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jos pateikti išlikę dokumentai, patvirtina ne visas realiai turėtas gyvenamojo namo statybos išlaidas. Tačiau, pareiškėjos nuomone, nesant pakankamai dokumentų, būtinų gyventojų pajamų mokesčio dydžiui apskaičiuoti pagal GPMĮ 19 straipsnį, mokesčių administratorius privalėjo taikyti MAĮ 70 straipsnį ir nustatyti jos realiai turėtas gyvenamojo namo statybos išlaidas.
57. Šiuo atveju, pareiškėjos aiškinimas, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomą gyventojų pajamų mokestį, privalėjo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis nustatyti, kokias nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas pareiškėja patyrė, yra nepagrįstas, nes neatitinka įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, įtvirtintų minėtuose GPMĮ straipsniuose.
58. Taigi pareiškėja, įrodinėjimo pareigos, taip kaip ji nustatyta GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 19 straipsnio 3 dalyje, neįvykdė, todėl įrodymų vertinimo prasme pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėja nustatyta tvarka nepagrindė 215 852,97 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų.
59. Paminėtos GPMĮ normos, kuriomis vadovaudamasis mokesčių administratorius pareiškėjai apskaičiavo papildomą gyventojų pajamų mokestį, nenumato jokių išimčių, kuomet mokesčių mokėtojas galėtų būti atleistas nuo pareigos pagrįsti parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas. Todėl šiuo atveju pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog dalis gyvenamojo namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų buvo pavogti, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl minėtos įrodinėjimo pareigos paskirstymo, t. y tokia aplinkybė negalėtų būti pagrindas pareiškėją atleisti nuo pareigos pagrįsti parduoto turto įsigijimo išlaidas. Pareiškėja, net ir tuo atveju, jeigu pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys turto įsigijimo išlaidas, būtų prarasti, ji turėjo galimybę šias išlaidas pagrįsti kitais GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkančiais dokumentais, tačiau to nepadarė.
60. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių 215 852,97 Lt namo statybos išlaidas, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neįvykdė įrodinėjimo pareigos, bei teisingai sprendė, jog ginčijami mokesčių administratorių sprendimai dėl papildomo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo yra teisėti ir pagrįsti.
61. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių dėl apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir jai paskirtos baudos pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, todėl jų nekartoja.
62. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. E. R. apeliacinį skundą atmesti .
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.