Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui ir trečiajam asmeniui J. M. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo tęsti kredito sutarties vykdymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. M. ieškiniu prašė pripažinti atsakovo AB SEB bankas veiksmus, vienašališkai nutraukiant kredito sutartį Nr.1760618013666-27 bei sprendimą išieškoti iš ieškovo S. M. susidariusią skolą prieš terminą neteisėtais, pažeidžiančiais ieškovo ir jo šeimos interesus, bei įpareigoti atsakovą tęsti kredito sutarties vykdymą, t.y. sugrąžinti šalis į padėtį, buvusią iki papildomų susitarimų Nr. 2, 3 ir 4 prie kredito sutarties pasirašymo, ją tęsiant. Nurodė, jog pagal 2006 m. spalio 18 d. pasirašytą kredito sutartį Nr.1760618013666-27 bei papildomus susitarimus: 2007 m. rugpjūčio 1 d. susitarimą Nr.1, 2011 m. spalio 18 d. susitarimą Nr. 2, 2013 m. sausio 21 d. susitarimą Nr. 3 ir 2013 m. lapkričio 14 d. susitarimą Nr. 4 dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ieškovui ir trečiajam asmeniui J. M. buvo suteiktas 118 309,78 Eur kreditas, o įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui atsakovui (bankui) buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Pažymėjo, jog iki 2011 m. spalio 18 d. įsipareigojimai buvo vykdomi, tačiau pasirašius sutarties pakeitimą Nr. 2 bei padidinus palūkanų normą, dėl prasidėjusios ekonominės krizės sumažėjus pajamoms, ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų. 2014 m. gruodžio 4 d. atsakovas informavo ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą ir nurodė iki 2015 m. sausio 6 d. padengti įsiskolinimą, pradelstus mokėjimus ir sumokėti palūkanas. Ieškovo teigimu, nebuvo nurodyta sutarties nutraukimo priežastis, įsiskolinimo suma nebuvo didelė, todėl nebuvo jokio pagrindo nutraukti kredito sutartį. Ieškovas sutarties nutraukimą laikė neatitinkančiu Civilinio kodekso 1.5 str. 1 dalies nuostatų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sutarties pakeitimai buvo sudaryti sutarčių laisvės principo pagrindu ir šalių susitarimu, ieškovas juos pripažino ir iš dalies vykdė. Pareiškė nesutikimą su sutarties pakeitimais tik po to, kai sutartis buvo nutraukta. Pažymėjo, kad kredito sutartį bankas turėjo teisinį pagrindą nutraukti dar 2013 m., tačiau siekė išsaugoti sutartinius santykius ir sudarė susitarimą Nr. 4, kurio esmė – pradelstų mokėjimų padengimas papildomai suteiktu kreditu. Nurodė, kad ieškovas savo prievolių bankui nevykdo nuo 2014 m. balandžio 17 d. Kadangi ieškovas ilgą laiką nevykdė savo prievolių bankui, su banku nebendradarbiavo, per įspėjimuose nurodytus protingus terminus pradelstų mokėjimų nepadengė, bankas turėjo teisę nutraukti kredito sutartį. Nurodė, kad ieškinyje nepagrįstai nurodoma, kad bankas pareikalavo papildomų palūkanų. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, iš kokių finansavimo šaltinių gera valia vykdytų savo prievoles, jei sutartis būtų atnaujinta. Nutraukus sutartį, bankas sustabdė palūkanų ir netesybų skaičiavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo S. M. valstybei 3,36 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Teismas nurodė, kad atsakovas (kreditorius) turėjo pagrindą, remdamasis sutarties sąlygomis, pripažinti kredito sutarties pažeidimą esminiu ir nutraukti sutartį prieš terminą. Pažymėjo, jog susitarimai buvo vykdomi iš dalies, laiku nebuvo grąžinama paskolos suma, nebuvo mokamos palūkanos. Atsakovas (bankas) ragino ieškovą vykdyti įsipareigojimus ir įspėjo apie kredito sutarties nutraukimą prieš terminą. Kadangi sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, skolininkas buvo įspėtas dėl sutarties nutraukimo ir nustatytas terminas prievolėms įvykdyti. Teismas pripažino, jog paskolos negrąžinimas, įmokų, palūkanų ir netesybų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas ir kreditorius turėjo pagrindą nutraukti sutartį, remdamasis kredito sutarties sąlygomis. Nurodė, jog atsakovas (kreditorius) turėjo pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad paskola nebus grąžinta ir pareikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti paskolą prieš terminą ir sumokėti visas įmokas, o neįvykdžius reikalavimo, nutraukti kreditavimo sutartį nepasibaigus terminui. Pažymėjo, kad šiuo atveju pagrindas pripažinti sutarties pažeidimą esminiu yra ne negrąžintos kredito sumos dydis ir ne priežastys, dėl ko nevykdoma sutartis, bet sutarties 5.2 punkto sąlygos, nustatančios sutarties nutraukimo bei kredito grąžinimo prieš terminą sąlygas banko reikalavimu. Remiantis nurodytais motyvais teismas pripažino, kad atsakovas AB SEB bankas pagrįstai prieš terminą nutraukė su ieškovu pasirašytą kredito sutartį. Akcentavo, kad nėra jokio pagrindo grąžinti šalis į buvusią iki papildomų susitarimų pasirašymo buvusią padėtį bei įpareigoti kreditorių tęsti kredito sutartį, nes ieškovo nurodyti motyvai, kuriais remiantis reikalaujama pripažinti negaliojančiu sutarties nutraukimą ir įpareigoti atsakovą tęsti sutartį ir atstatyti šalis į buvusią padėtį iki papildomų susitarimų pasirašymo, yra visiškai nepagrįsti. Patenkinus šiuos reikalavimus, būtų iš esmės pažeistos kreditoriaus teisės, o kredito gavėjas būtų geresnėje padėtyje, tai yra nevykdydamas kredito sutarties ir negrąžindamas paskolos įgytų teisę toliau naudotis kreditu, nemokėdamas nustatyto dydžio palūkanų, netesybų bei kitų su netinkamu įsipareigojimų vykdymu susijusių įmokų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodė, kad ekonominės krizės metu neteko darbo, todėl objektyviai laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, byloje nėra duomenų, kad ieškovas sutartinių įsipareigojimų nevykdė tyčia ar veikė nesąžiningai. Pasak apelianto, atsakovas nepagrįstai sureikšmino eilinės įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą. Sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, pirmosios instancijos teismo turėjo būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Ieškovo teigimu, atsakovas su ieškovu nebendradarbiavo ir kreditavimo sutartį nutraukė nepagrįstai. Ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nutraukdamas sutartį, atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį ir papildomai saugomus vartotojo interesus. Negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, kadangi laikinas prievolės nevykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti ir jį remontuoti.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą faktinių bylos aplinkybių, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006-10-18 tarp ieškovo S. M. ir atsakovo AB SEB banko buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 1760618013666-27 su vėlesniais 2007-08-01, 2011-10-18, 2013-01-21 ir 2013-11-14 pakeitimais, pagal kurią bankas suteikė kredito gavėjui S. M. 108 173,08 Eur kreditą gyvenamajam būstui įsigyti (b. l. 16-22). Sutartyje numatytas kredito grąžinimo terminas – 2046 m. spalio 18 d. Šios kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais įvykdymo užtikrinimui bankui įkeistas ieškovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). 2014-09-30 ir 2014-12-04 įspėjimais dėl kredito sutarties nutraukimo atsakovas nurodė, kad ieškovas nesilaiko Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl prašė atitinkamai iki 2014-10-31 ir 2015-01-05 padengti visus pradelstus mokėjimus bei pažymėjo, jog iki minėto termino neįvykdžius šio reikalavimo, sutartis bus laikoma nutraukta ir skolos išieškojimas vykdomas įstatymų nustatyta tvarka (b. l. 12, 67). Minėti įspėjimai ieškovui S. M. įteikti asmeniškai. Sutartis vienašališkai nutraukta 2015 m. sausio 6 d.

Ieškovas S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovo AB SEB bankas veiksmus, vienašališkai nutraukiant kredito sutartį Nr.1760618013666-27 bei sprendimą išieškoti iš ieškovo S. M. susidariusią skolą prieš terminą neteisėtais, pažeidžiančiais ieškovo ir jo šeimos interesus, bei įpareigoti atsakovą tęsti kredito sutarties vykdymą, t.y. sugrąžinti šalis į padėtį, buvusią iki papildomų susitarimų Nr. 2, 3 ir 4 prie kredito sutarties pasirašymo, ją tęsiant, Savo ieškinį argumentavo tuo, kad įsipareigojimai pagal sutartį buvo vykdomi, tačiau pasirašius sutarties pakeitimą Nr. 2 bei padidinus palūkanų normą ir dėl prasidėjusios ekonominės krizės sumažėjus pajamoms, ieškovas negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Ieškovo teigimu, nebuvo nurodyta sutarties nutraukimo priežastis, įsiskolinimo suma nebuvo didelė, todėl nebuvo jokio pagrindo nutraukti kredito sutartį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ieškovas susitarimus vykdė iš dalies, laiku negrąžino paskolos sumos, nemokėjo palūkanų. Teismas pripažino, jog paskolos negrąžinimas, įmokų, palūkanų ir netesybų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas ir kreditorius turėjo pagrindą nutraukti sutartį, remdamasis kredito sutarties sąlygomis.

Savo apeliacinį skundą ir nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas S. M. iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: 1) ieškovas ne tyčia, o dėl ekonominės krizės laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovas nepagrįstai sureikšmino eilinės įmokos svarbą; 2) sudaryta sutartis laikytina vartojimo sutartimi, tačiau atsakovas vengė bendradarbiauti su ieškovu ir sutartį nepagrįstai nutraukė; 3) ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apelianto argumentais.

Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais. Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalių pasirašytos kredito sutarties 5 punkte yra nustatytos sutarties nutraukimo ir kredito grąžinimo prieš terminą banko reikalavimu sąlygos, t.y. esant esminiams sutarties pažeidimams: kredito gavėjui negrąžinant kredito dalies numatytais terminais ir nesumokant priskaičiuotų palūkanų bei kitų mokėjimų, taip pat nurodyti kiti sutarties nutraukimo prieš terminą atvejai (b. l. 9-10). Taigi, konstatuotina, jog šalys numatė sutarties nutraukimo prieš terminą atvejus ir susitarė, kada pažeidimas bus laikomas esminiu. Akcentuotina,

kad 2015-01-06 kreditavimo sutartį atsakovas AB SEB bankas vienašališkai nutraukė būtent joje nurodytu nutraukimo pagrindu – kredito gavėjui laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (Sutarties bendrosios dalies 5.2, 5.2.1, 5.2.2 punktai). Byloje ieškovas neginčijo fakto, kad tinkamai nevykdo Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovui negražinant suteikto kredito, AB SEB bankas net tris kartus tenkino ieškovo prašymus dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, o ieškovui prašant, 2013-11-14 sudarė susitarimą Nr. 4, kurio esmė – pradelstų mokėjimų padengimas papildomai suteiktu kreditu (b. l. 18-22). Ieškovui ir toliau nevykdant sutarties sąlygų, bankas 2014-09-30 ir 2014-12-04 siuntė ieškovui įspėjimus, nurodė įsiskolinimų sumas, prašė vykdyti sutartį, siūlė bendradarbiauti bei išaiškino ieškovui, kad toliau nevykdant įsipareigojimų, sutartis bus nutraukta bei pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (b. l. 12, 67). Minėtos aplinkybės paneigia apelianto skunde nurodytą argumentą, jog bankas atsisakė bendradarbiauti su ieškovu, kaip vartotoju.

Kolegija nurodo, kas ieškovas teisus, teigdamas, jog šiuo atveju sudaryta sutartis priskirtina vartojimo sutartims, tačiau papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Visigi, papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Pažymėtina ir tai, jog sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį nebuvo vienkartinis, kredito sutartį bankas turėjo teisinį pagrindą nutraukti dar 2013 metais, o sutartį nutraukė tik 2015 m. sausio mėnesį, nors ieškovas savo prievolių bankui visiškai nevykdė nuo 2014 m. balandžio 17 d. Teismo nuomone, konstatuoti banko nesąžiningumą vienašališkai nutraukiant sutartį, šiuo atveju nėra pagrindo, nes ieškovo elgesys, sistemingai ilgą laiką pažeidinėjat kredito sutarties sąlygas, nereaguojant į banko įspėjimus, bankui nesudarė pagrindo tikėtis, kad ieškovas ateityje vykdys savo sutartinius įsipareigojimus. Negana to, net ir apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, kaip ir iš kokių lėšų galėtų toliau vykdyti ginčijama kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti jam suteiktą kreditą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienašališkam kredito sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad ekonominės krizės metu pablogėjus ieškovo finansinei ir turtinei padėčiai, atsakovas turėjo besąlygiškai keisti kredito sutarties sąlygas arba jos nenutraukti. Apeliantui taip pat nurodytina, jog sudarydamas Kreditavimo sutartį, jis turėjo įvertinti, ar galės vykdyti ja prisiimamus įsipareigojimus, atsižvelgdamas į savo turtinę padėtį ir galimus jos pakitimus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog atsakovas, kaip finansų rinkoje veikiantis ir pelno siekiantis asmuo, galėjo ir turėjo žinoti apie artėjančią ekonominę krizę ir jos sukeliamas pasekmes.

Akcentuotina ir tai, kad situacija, kai nuo 2014 m. balandžio 17 d. nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad pats ieškovas tinkamai nebendradarbiavo, nes pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, Kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių net dalinių įmokų pagal kredito sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti šalių interesų pusiausvyros. Ta aplinkybė, kad nuo 2014 m. balandžio 17 d. pagal kredito sutartį nesumokėjo nei vienos kredito dalies, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovas nėra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovas turėjo įrodyti, kad nebuvo esminio kredito sutarties pažeidimo ir jis turi realias galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos išsaugoti kredito sutartį savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.