- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-07
- Bylos Nr.
- I1-5085-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01277-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 13 640 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. spalio 26 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus 6-ame lokaliniame sektoriuje. 8-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje gyveno, įskaitant jį, 10 nuteistųjų, todėl nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma. Gyvenamąjį plotą patalpoje mažino ir baldai. 6-ame lokaliniame sektoriuje tokiam nuteistųjų skaičiui trūko tualetų ir praustuvių. 1-ame sektoriuje pirtyje nebuvo užtikrinamas privatumas, nes jis buvo apžiūrinėjamas kitų nuteistųjų, dėl to labai gėdijosi ir negalėdavo gerai išsimaudyti. Pareiškėjas teigė, kad minėtu bausmės atlikimo laikotarpiu jis patyrė neturtinę žalą dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, prašė priteisti 13 640 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 11–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas karantine, 8-o būrio 7-oje ir 6-oje gyvenamosiose patalpose, 7-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, nurodė šių patalpų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir faktinį nuteistųjų skaičių. Darė išvadą, kad minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Paaiškino, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Kiekvieno būrio patalpose įrengta prausykla, tualetas. Pateikė duomenis, kiek unitazų, klozetų, praustuvių įrengta 8-ame ir 7-ame būriuose. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Teigė, kad karantino patalpų dušai atskirti pertvaromis nuo lubų iki grindų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atlyginimo neturtinės žalos, kurią pareiškėjas nurodo patyręs laikomas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje, 6-ame lokaliniame sektoriuje nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. spalio 26 d.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 12), jo priedų – išrašo iš asmens bylos (b. l. 17), pažymos (b. l. 19) – nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. spalio 25 d. Todėl teismas nustato, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. spalio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje buvo su pertrauka nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. spalio 5 d., nes minėtu laikotarpiu buvo išvykęs į Pravieniškių PN-AK 3-ią sektorių (b. l. 17, 19).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešas asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra civilinę atsakomybę be kaltės, CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma (b. l. 2–3).
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis). Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) ir jo priede – Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2020 m. birželio 10 d. pažymoje Nr. 61-3067 (b. l. 19) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo 8-o būrio 7-oje gyvenamojoje patalpoje, nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo to paties būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje. Teismo vertinimu, po atsakovės atstovo nurodytos 2018 m. lapkričio 19 d. negali būti 2018 m. vasario 7 d., nes tai ankstesnė data, be to, pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 7 d. buvo jau kitoje gyvenamojoje patalpoje, todėl spręstina, kad atsiliepime ir minėtoje pažymoje nurodant, jog pareiškėjas 8-o būrio 7-oje gyvenamojoje patalpoje buvo iki 2018 m. vasario 7 d., buvo padarytas rašymo apsirikimas, laikytina, kad pareiškėjas minėtoje gyvenamojoje patalpoje buvo iki 2019 m. vasario 7 d.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12), jo prieduose – išraše iš asmens bylos (b. l. 17), pažymoje (b. l. 19–20) – esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose, kurios buvo bendrabučio tipo (b. l. 12–13): nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 7 d. – 8-o būrio 7-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,60 kv. m gyvenamojo ploto (36 / 10 = 3,60); nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. – 8-o būrio 6-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,04 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,50 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 25 d. – 7-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 56,99 kv. m, joje buvo įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas skunde esminį ginčą kelia dėl ploto neužtikrinimo 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, tvirtindamas, jog ginčo laikotarpiu joje gyveno 10 nuteistųjų. Nors atsakovės atstovas pažymoje (b. l. 19) nurodė, jog minėtoje patalpoje pareiškėjo apgyvendinimo joje metu gyveno 9 asmenys, konkrečiu atveju ši aplinkybė esminės reikšmės ginčui neturi, nes, skaičiuojant ir pagal toje patalpoje įrengtų vietų skaičių (10), pareiškėjui teko 3,50 kv. m gyvenamojo ploto, todėl teisės aktais įtvirtinta minimali ploto norma buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalijant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius.
Apibendrinus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas 8-o būrio 7-oje ir 6-oje gyvenamosiose patalpose, 7-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, kadangi jam minėtose gyvenamosiose patalpose teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis).
Pareiškėjas skunde nesiskundė dėl to, kad nebuvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma karantino patalpoje, kurioje, bylos duomenimis (b. l. 12, 17, 19–20), pareiškėjas buvo laikomas dalį ginčo laikotarpio – nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. Paminėtina, kad karantino patalpoje, kurios plotas 36,43 kv. m, buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui joje teko 3,64 kv. m gyvenamojo ploto (36,43 / 10 = 3,64), tad minimalaus gyvenamojo ploto norma (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis) taip pat nebuvo pažeista.
Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, neatsižvelgiama į baldų (b. l. 13) ir kitų įrenginių užimamą plotą gyvenamojoje patalpoje, kadangi nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2020 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1666-520/2020, 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-846-624/2020).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nagrinėjamu atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko tualetų ir praustuvių (b. l. 3–4). Iš šio pareiškėjo nusiskundimo darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl unitazų / klozetų ir praustuvių trūkumo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis numato, jog pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 7 punkte, reglamentuojančiame prausyklos, tualeto aprūpinimą sanitariniais įrenginiais nuteistiesiems, gyvenantiems bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nustatyta, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip penkiolikai asmenų) (7.4 papunktis), taip pat kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupimas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip penkiolikai asmenų) (7.6 papunktis).
Kaip minėta, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 25 d.) buvo 7-ame ir 8-ame būriuose (b. l. 12, 19). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) ir jo priede – 2020 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. 77-1242 (b. l. 20) pateikė duomenis, kad 7-o būrio sanitariniame mazge buvo 7 unitazai ir 7 praustuvės, 8-o būrio sanitariniame mazge – 7 klozetai ir 7 praustuvės. Unitazas yra sėdimas, o klozetas – tupimas. Atsakovės atstovas 2020 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas pateikti išsamų atsiliepimą į skundą, be kita ko, duomenis apie būryje (būriuose), kuriame (kuriuose) atliko bausmę pareiškėjas ginčo laikotarpiu, gyvenusių asmenų skaičių (b. l. 9). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad faktinis nuteistųjų skaičius būryje nurodytas 2020 m. birželio 10 d. pažymoje Nr. 61-3067 (b. l. 14), tačiau, susipažinus su šios pažymos duomenimis (b. l. 19), nustatyta, kad joje faktinis nuteistųjų skaičius būryje nėra nurodytas, joje nurodytas tik faktinis nuteistųjų skaičius gyvenamojoje patalpoje. Kitoje bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kiek nuteistųjų buvo 7-ame ir 8-ame būriuose. Nesant tokių duomenų, negalima apskaičiuoti, ar unitazų / klozetų ir praustuvių skaičius šiais įrenginiais besinaudojantiems asmenims atitiko Aprūpinimo normose nustatytą skaičių. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad trūko unitazų / klozetų ir praustuvių (b. l. 3–4), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentas dėl unitazų / klozetų ir praustuvių trūkumo yra pagrįstas, atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčių reikalavimų, nustatančių prausyklos, tualeto aprūpinimą unitazu (klozetu) ir praustuve. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 25 d., t. y. kai pareiškėjas buvo 7-ame ir 8-ame būriuose) konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą – vieną iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Pareiškėjas skunde nekėlė ginčo dėl sanitarinių įrenginių trūkumo karantino patalpoje, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakytina.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pirtyje nebuvo užtikrinamas privatumas, nes jis buvo apžiūrinėjamas kitų nuteistųjų, dėl to labai gėdijosi ir negalėdavo gerai išsimaudyti (b. l. 4). Pagal skundo esmę ir pateiktus į bylą duomenis spręstina, jog pareiškėjas skundžiasi dėl privatumo neužtikrinimo jam maudantis duše.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 14) teigė, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Tai nurodyta ir atsiliepimo priede – 2020 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. 77-1242 (b. l. 20). Taigi, atsakovės atstovas iš esmės neginčijo, kad 7-ame ir 8-ame būriuose nebuvo pertvarų dušinėje.
LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažinta, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu dalį ginčo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2019 m. spalio 5 d. iki 2019 m. spalio 25 d., t. y. kai pareiškėjas buvo 7-ame ir 8-ame būriuose) buvo pažeidžiamas. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, pareiškėjas dėl to skundų pataisos namų administracijai neteikė, todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytinas aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą byloje O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-662/2017, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-601/2013).
Teismas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, dėl privatumo neužtikrinimo maudantis duše.
Teismo nuomone, konkrečiu atveju nustatytas pažeidimas (sanitarinių įrenginių trūkumas), netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos, kurioms esant pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos pažeidimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio byloje, kurioje buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pripažinti jo teisių pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus (2020 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1899-629/2020).
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, į pirmiau nurodytą LVAT praktiką, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista J. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.