- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-140-440/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Gairelita“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
- 2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 2.6.39.2.5.1.1Gyvenamųjų pastatų draudimas
- 3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
- 3.2.4.9.3.3Rašytinių įrodymų tyrimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Gairelita“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai) 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2403-767/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gairelita“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo esant draudiminiam įvykiui. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gairelita“ 7 284,88 Eur turtinės žalos atlyginimo, 149,68 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio priteistos sumos metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. spalio 5 d. kilo gaisras atsakovei priklausančioje pjuvenų krūvoje, gesinant gaisą buvo sulieti pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Įvykio metu J. J. priklausanti gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalis ir namų turtas buvo apdraustas būsto draudimu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui ieškovė išmokėjo 4 642,07 Eur draudimo išmoką. Įvykio metu G. C. priklausantis pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), buvo apdraustas būsto draudimu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui ieškovė išmokėjo 2 642,81 Eur draudimo išmoką. Ieškovė ragino atsakovę atlyginti žalą, tačiau atsakovė jos neatlygino, todėl ieškovė prašė priteisti 149,68 Eur kompensacinių palūkanų. Ieškovė, įgyvendindama subrogacijos teisę, teigia, kad padaryta žala yra tiesioginis atsakovės pareigų nevykdymo rezultatas, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti žalą (el. 1 t., b. l. 1–5).Atsakovė UAB „Gairelita“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes ieškovė nepagrindė turtinės žalos fakto ir dydžio. Nurodė, kad ieškovė neturėjo subrogacijos teisės, nes atsakovė ir gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), gyventojai sudarė taikos sutartį, kuria susitarė dėl gaisro padarinių. Ši taikos sutartis patvirtinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-2072-766/2017, todėl atsakovės prievolės, susijusios su gaisru ir jo padariniais, baigėsi. Pažymėjo, kad draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal lokalinę sąmatą įvertinus tikėtinas išlaidas gyvenamojo namo atstatymui pasitelkiant trečiuosius asmenis (įskaitant darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas), tačiau nagrinėjamu atveju nei J. J., nei G. C. gyvenamojo namo neatstatė, todėl iškovė neturi teisės reikalauti teorinių išlaidų (o ne realių) atlyginimo. Draudimo išmoką už kėdžių komplekto, televizoriaus, stacionaraus telefono ir čiužinio sugadinimą ieškovė išmokėjo objektyviai nenustačius šio turto vertės, pagal draudėjos J. J. paaiškinimus, todėl toks žalos nustatymas ir atlyginimas neatitinka visiško nuostolių atlyginimo principo. Be to, ieškovė išmokėjo 50 Eur draudimo išmoką už J. J. priklausančio mobiliojo telefono sugadinimą, tačiau draudimo taisyklių A.IV dalies 1.12.2 punkte numatyta, kad draudimas nėra taikomas mobiliesiems telefonams, todėl nebuvo pagrindo atlyginti šių nuostolių. Draudimo išmoka už malkas taip pat išmokėta nepagrįstai, kadangi malkų nuvertėjimas jas suliejus objektyviai neįmanomas, jas išdžiovinus galima jas naudoti kaip kietąjį biokurą. Be to, malkos buvo įsigytos 2016 m. spalio 6 d., t. y. vėliau nei prasidėjo gaisras ir buvo saugomos vandeniu liejamoje teritorijoje, taigi nuostoliai patirti dėl pačios draudėjos kaltės, todėl neatlygintini (el. 2 t., b. l. 6–10).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai) 2017 lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės UAB „Gairelita“ 7 110,89 Eur turtinės žalos atlyginimą, 144,34 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 7 255,23 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 607,64 bylinėjimosi išlaidas. Priteisė atsakovei UAB „Gairelita“ iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 36,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (el. 2 t., b. l. 42–47).Teismas nustatė, kad ieškovė buvo apdraudusi G. C. būstą, taip pat J. J. būstą ir turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). 2016 m. spalio 5 d. atsakovės UAB „Gairelita“ teritorijoje užsidegė atsakovei priklausanti pjuvenų krūva, dėl kurios buvo sulietas J. J. ir G. C. priklausantis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovė pripažino, kad įvyko draudiminis įvykis ir išmokėjo G. C. 2 642,81 Eur draudimo išmoką būstui atstatyti, o J. J. 4 642,07 Eur draudimo išmoką, t. y. 3 855,08 Eur gyvenamajam namui atstatyti, 300 Eur už sugadintą 4 kėdžių komplektą, 50 Eur už mobilųjį telefoną „Samsung“, 34,00 Eur ir 37,50 Eur už čiužinius, 259,99 Eur už televizorių „Sony“, 23,00 Eur už stacionarų telefoną, 82,50 Eur už malkas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2016 m. spalio 5 d. gaisras ir dėl to sulieti pastatai, kad yra draudiminis įvykis, tačiau atsakovė nesutiko grąžinti ieškovei draudėjoms J. J. ir G. C. išmokėtų draudimo išmokų.Teismas įvertinęs Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-2072-766/2017 patvirtintos atsakovės UAB „Gairelita“ ir žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), gyventojų (įskaitant J. J. bei G. C.) taikos sutarties sąlygas pripažino, kad taikos sutartimi G. C. buvo atlyginta tik neturtinė žala, bet dėl turtinės žalos atlyginimo šalys nesusitarė, todėl ieškovė turi teisę reikalauti turtinės žalos atlyginimo.Teismas atsižvelgęs į aplinkybę, kad ieškovė dar iki taikos sudarymo siuntė pretenziją atsakovei raginant atlyginti žalą dėl J. J. išmokėtos draudimo išmokos, padarė išvadą, kad atsakovė, sudarydama taikos sutartį su nukentėjusiaisiais derėjosi tik dėl papildomos, draudimo išmokomis nepadengtos, žalos atlyginimo, be to, sudarydama taikos sutartį atsakovė siekė išvengti atsakomybės draudikei (ieškovei) už jos išmokėtas draudimo išmokas. Teismas nustatė, kad draudimo išmoka už gyvenamojo namo atstatymą išmokėta remiantis lokalinėmis sąmatomis, turto sunaikinimo, sugadinimo aktais bei fotonuotraukomis, todėl draudimo išmoka išmokėta pagrįstai. Lokalinėse sąmatose yra aiškiai nurodyti konkretūs darbai, būtini atlikti patalpoms atstatyti. Teismo įsitikinimu, tikėtina, kad šiuos būsto remonto darbus atliks ne pati draudėja, o bus samdomi darbininkai, be to, nukentėjusio asmens atžvilgiu būtų nesąžininga reikalauti, kad pirmiausia darbai būtų atlikti, o tik juos atlikus ir pateikus sąskaitas, už juos būtų išmokėta draudimo išmoka. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad 300,00 Eur išmoka už sugadintas 4 kėdes buvo išmokėta nepagrįstai. Teismo vertinimu, būtų nesąžininga reikalauti nukentėjusio asmens išsaugoti turto įsigijimo dokumentus, nors jo įsigijimo metu galbūt dar net nebuvo sudaryta būsto ir turto draudimo sutartis. Pažymėjo, kad iš 8 kėdžių komplekto buvo sugadintos 4 kėdės, tik už jas apskaičiuota draudimo išmoka, nors tikėtina, kad draudėja turės keisti visą komplektą. Vienos kėdės vertė, t. y. 75 Eur, teismo įsitikinimu, yra racionali, atitinka rinkos kainas. Teismas nurodė, kad J. J. namų turtą apdraudė maksimaliuoju draudimu, todėl draudimo apsauga galiojo daiktams, esantiems draudimo vietoje, įskaitant ir mobiliuosius telefonus. Atsakovė neginčijo aplinkybės, jog mobilusis telefonas buvo sugadintas. Įvertinęs fotonuotraukas, turto sunaikinimo, sugadinimo aktus, teismas pripažino, kad draudimo išmoka už mobilųjį telefoną apskaičiuota ir išmokėta pagrįstai.Teismas pripažino, kad draudimo išmokos už čiužinius apskaičiuotos ir išmokėtos pagrįstai, nes čiužinių sugadinimo faktą patvirtina turto sunaikinimo, sugadinimo aktas bei fotonuotraukos, apskaičiuojant išmokos dydį ieškovė įvertino, kad sulietas čiužinys nuvertėjo 20 procentų, taip pat nustatė apdegusio čiužinio likutinę vertę, buvusią įvykio dieną. Teismas nustatė, kad draudimo sutartimi buvo papildomai susitarta dėl malkų, naudojamų draudėjos būstui šildyti, tačiau ne daugiau nei 20 kubinių metrų, draudimo. Nuostolio ir draudimo išmokos apskaičiavime yra padaryta klaida nurodant jų įsigijimo datą, malkos buvo įsigytos 2016 m. pavasarį, o ne 2016 m. spalio 6 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, kad malkos buvo stipriai sulietos, todėl jos negalėjo būti naudojamos būsto šildymui 2016?2017 m. sezoną, todėl nuvertėjo 25 procentų, draudėja turėjo einamajam sezonui pirkti kitas malkas.Įvertinęs duomenis, kaip ieškovė apskaičiavo draudimo išmoką už stacionarų telefoną, teismas pripažino, kad išmoka išmokėta pagrįstai.Teismas nurodė, kad ieškovė išmokėjo 259,99 Eur draudimo išmoką už J. J. priklausančio turto sugadinimą, draudimo įmoka apskaičiuota pagal internetinės parduotuvės bigbox.lt išrašą apie televizoriaus „Sony KDL-32R400C LED 32“ rinkos vertę. Fotonuotraukos patvirtina, jog draudėja J. J. įvykio metu turėjo televizorių „Sony KDL-32U2000“ (t. y. kitokio modelio televizorių), kuris buvo pagamintas 2008 m., tokio televizoriaus rinkos kaina yra 86 Eur, todėl atitinkamai sumažino išmoką už sugadintą televizorių nuo 259,99 Eur iki 86 Eur. Teismas pripažino, kad ieškovė turi teisę reikalauti palūkanų priteisimo, todėl priteisė 137,10 Eur kompensacinių palūkanų už tai, kad atsakovė iki 2016 m. lapkričio 18 d. (per 15 d.) nepervedė ieškovei pinigų sumos, nurodytos 2016 m. lapkričio 3 d. pretenzijoje „Dėl J. J. išmokėtos draudimo išmokos“, taip pat 7,24 Eur kompensacinių palūkanų už tai, kad atsakovė iki 2017 m. birželio 10 d. (per 15 d.) nepervedė ieškovei pinigų sumos, nurodytos 2017 m. gegužės 26 d. pretenzijoje „Dėl G. C. išmokėtos draudimo išmokos“.Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi tenkino ieškovės reikalavimą dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo, nes bylos šalys yra juridiniai asmenys.Teismas, patenkinęs 97,6 procentus ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Gairelita“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 2 642,81 Eur žalos atlyginimo ir 7,24 Eur palūkanų, ir dėl šios dalies priimti sprendimą iš esmės – ieškinį atmesti (el. 2 t., b. l. 50–52). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti G. C. išmokėtos turtinės žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu. 2016 m. gegužės 16 d. taikos sutartimi G. C. ir atsakovė išsprendė visus klausimus, susijusius su dėl gaisro patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Atsakovė atlygino taikos sutartyje numatytą žalą G. C., todėl jos prievolė pasibaigė šalių susitarimu. Nors minėta taikos sutartis buvo patvirtinta 2016 m. birželio 19 d. teismo nutartimi, tačiau taikos sutarties 12 punkte aiškiai numatyta, kad sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną, t. y. 2016 m. gegužės 16 d., todėl ieškovė negalėjo perimti reikalavimo teisės ir reikalauti žalos atlyginimo.Atsakovė apie ieškovės perimtą reikalavimo teisę sužinojo praėjus daugiau nei pusmečiui, kai kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, anksčiau ieškovė nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai ir neinformavo atsakovės apie perimtą reikalavimo teisę.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo palikti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą nepakeistą (el. 2 t., b. l. 57–59). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinis skundas nepagrįstas, nes teismas pagrįstai nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taikos sutartimi atsakovė ir nuo gaisro nukentėję asmenys susitarė dėl papildomomis, draudimo išmokomis nepadengtos, žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi atsakovė ir G. C. susitarė tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, kad ieškovė kompensavo turtinę žalą, teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės žalos atlyginimą, kurį sudaro draudėjai G. C. išmokėta draudimo išmoka.Teisės aktai nenumato termino, per kurį reikalavimo teisę perėmęs kreditorius turi informuoti skolininkę apie kreditoriaus pasikeitimą prievolėje. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškinio pareiškimas teisme pateikiant reikalavimo teisės perėmimą patvirtinančius duomenis yra tinkamas skolininko informavimo būdas. Pažymėjo, kad atsakovė žinojo apie žalos padarymą tretiesiems asmenims, todėl turėjo pareigą iki taikos sutarties sudarymo pasidomėti, ar nukentėję asmenys buvo apsidraudę, susisiekti su jų draudiku, domėtis žalos nustatymo ir apskaičiavimo procesu. Nagrinėjamu atveju jau sudarydama taikos sutartį atsakovė žinojo, kad ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę dėl žalos atlyginimo J. J., tačiau neinformavo ieškovės apie ketinimą sudaryti taikos sutartį, jos sąlygas. Aplinkybė, kad atsakovė sudarė taikos sutartį su nukentėjusiais fiziniais asmenimis po to, kai gavo pretenziją apie išmokėtą draudimo išmoką, rodo jos siekį išvengti atsakomybės draudikui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK321 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad apeliacijos objektas ? ieškovės, išmokėjusios draudimo išmoką už apdrausto turto sugadinimą, teisė reikalauti, kad atsakovė atlygintų G. C. išmokėtą draudimo išmoką.
Dėl apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių
Įvertinęs atsakovės UAB „Gairelita“ atsiliepimo į ieškinį turinį bei atsakovės atstovo advokato padėjėjo A. K. argumentus teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė UAB „Gairelita“ apeliacinio skundo 17–18 punktuose nurodė naujas aplinkybes, kad ji iki civilinės bylos iniciavimo dienos nebuvo informuota apie ieškovės perimtą reikalavimo teisę iš draudėjos G. C., kurios nebuvo tirtos bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Su šiomis naujomis aplinkybėmis atsakovė sieja argumentą, kad ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir neinformavo atsakovės apie perimtą subrogacinį reikalavimą. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naujos aplinkybės, susijusios su atsakovės galimybe sužinoti apie ieškovės subrogacinį reikalavimą iki bylos inicijavimo teisme, pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, todėl šios aplinkybės negali būti apeliacijos objektu. Dėl šių priežasčių atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės ir susiję teisiniai argumentai nevertintini.
Dėl turto draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygų
CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Taigi žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas. Bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad asmuo, nurodytas kaip atsakovas yra kaltas dėl kilusios žalos, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 14–20 punktai). Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. spalio 5 d. kilo gaisras atsakovei UAB „Gairelita“ priklausančioje teritorijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), užsidegus pjuvenoms. Gesinant šį gaisrą dvi paras buvo liejamas vanduo ant šalia gaisro židinio esančių pastatų, todėl buvo sulieti pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (el. 1 t., b. l. 65). Atsižvelgiant į tai, kad J. J. ir G. C. buvo sudariusios turto draudimo sutartis su ieškove AB „Lietuvos draudimas“ ir apdraudusios joms nuosavybės teise priklausantį turtą – pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), draudiminis įvykis – pastatų suliejimas – įvyko galiojant draudiminei apsaugai, draudikė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo J. J. 4 642,07 Eur draudimo išmoką, o G. C. – 2 642,81 Eur (el. 1 t., b. l. 7, 10, 11, 17, 23?23, 28, 73, 74–78). Išmokėjusi draudimo išmoką ieškovė pareiškė pretenziją atsakovei UAB „Gairelita“, nes ji kaip atsakingas asmuo turi atlyginti žalą, lygią išmokėtai draudimo išmokai (el. 1 t., b. l. 79, 80). Atsakovei nesutinkant atlyginti žalos tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Atsakovės teigimu, visi klausimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo išspręsti 2017 m. gegužės 16 d. taikos sutartimi, kurią patvirtino Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-2072-766/2017.Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Radviliškio rajono apylinkės teisme 2017 m. birželio 6 d. buvo gautas J. J., M. J., L. J., I. J., K. J., J. J., K. J., B. J., N. J., V. C., G. C., S. V., D. V., G. V. ir UAB „Gairelita“ prašymas patvirtinti 2017 m. gegužės 16 d. sudarytą taikos sutartį. Taikos sutarties preambulėje aiškiai nurodyta, kad šia sutartimi išsprendžiamas 2016 m. spalio 6 d. gaisro padarinių pašalinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas (el. 2 t., b. l. 11?13). Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-2072-766/2017 ši taikos sutartis patvirtinta (el. 2 t., b. l. 14?16). Pagal teismo patvirtintos taikos sutarties 1 punktą UAB „Gairelita“ įsipareigojo sumokėti J. J. ir M. J. 5 000 Eur darbams atlikti bei gaisro turtiniams padariniams atlyginti; o pagal 5 ir 6.4 punktus UAB „Gairelita“ įsipareigojo sumokėti 2 000 Eur G. C. kaip neturtinės žalos atlyginimą. Teismo patvirtintos taikos sutarties 7 punkte aiškiai numatyta kad sutarties šalys susitaria, kad taikos sutartimi jos išsprendžia visus turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl gaisro ir susijusios su gyventojų turtu, esančiu žemės sklype, įskaitant žemės sklypo priklausinius (Nekilnojamojo turto registre įregistruotas turtas, registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kilnojamąjį turtą, kompensavimo klausimus. Bendrovei sumokėjus taikos sutarties 1 punkte nurodytą sumą, savininkės atsisako visų turtinių reikalavimų bendrovei, susijusių su gaisro padariniais, o bendrovei sumokėjus taikos sutarties 5 punkte nurodytą sumą, gyventojai atsisako visų neturtinių reikalavimų bendrovei, susijusių su gaisro padariniais.Įvertinęs teismo patvirtintos taikos sutarties 1, 5 ir 7 punktų sąlygas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2016 m. gegužės 16 d. taikos sutartimi atsakovė UAB „Gairelita“ išsprendė gaisro padarinių sukeltos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi įsipareigojo J. J. ir M. J. kompensuoti turtinius nuostolius, o kitiems asmenims – L. J., K. J., G. C., S. V. – neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad šia taikos sutartimi UAB „Gairelita“ įsipareigojo kompensuoti G. C. tik neturtinę žalą, tai tiesiogiai numatyta taikos sutarties 5, 6.4 ir 7 punktuose. Byloje nėra duomenų, apie UAB „Gairelita“ ir G. C. susitarimą dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo vertinti, kad draudėja G. C. CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atsisakė savo reikalavimo teisės į kompensaciją dėl jos turėtų turtinių nuostolių dėl gaisro. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė kompensuotų jos turtinius nuostolius, kuriuos sudaro draudėjai G. C. išmokėta draudimo išmoka.
Dėl pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą
Reikalavimo perleidimo tvarką detalizuoja CK šeštosios knygos I dalies VI skyriaus normos. Remiantis CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktu regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį. Taigi šiuo atveju ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atlyginusi draudėjai G. C. padarytą turtinę žalą – išmokėjusi draudimo išmoką – perėmė reikalavimo teisę į asmenį, kaltą dėl žalos atsiradimo, t. y. į atsakovę UAB „Gairelita“. Reikalavimo perleidimas teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, pavyzdžiui, ginčyti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017, 20–21 punktai).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato termino, per kurį reikalavimo teisę perėmęs asmuo turi pareikšti reikalavimo teisę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015). Reikalavimas, pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Atitinkamai tai reiškia, kad vien aplinkybė, kad ieškinys teisme pareikštas 2017 m. liepos 20 d. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo draudiminio įvykio, nepašalina atsakovės atsakomybės. Pastebėtina ir tai, kad 2017 m. gegužės 26 d. pretenzijoje ieškovė aiškiai nurodė atsakovei, kad gaisro dieną G. C. priklausantis gyvenamasis namas buvo apdraustas būsto draudimu, kad ieškovė sprendžia draudimo išmokos išmokėjimo klausimus, kad žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 2 642,81 Eur (el. 1 t., b. l. 80), todėl iš esmės nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė nebuvo informuota apie reikalavimo teisės perėmimą.
Dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą
Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalėjo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 20 punktas).Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Dėl to teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekdama pagrįsti savo reikalavimą pateikė turto draudimo sutartis, turto sunaikinimo, sugadinimo aktus, nuotraukas, kuriose užfiksuoti gaisro padariniai bei gaisro gesinimas, lokalines sąmatas, kuriuose detalizuojamas turtinės žalos apskaičiavimas. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacijos objektą sudaro ieškovės išmokėta draudimo išmoka G. C., apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovės pareigos atlyginti šia žalą.Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad 2016 m. spalio 5 d. atsakovės UAB „Gairelita“ teritorijoje įvyko gaisras, kad jį gesinant buvo sulieti pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodoma, kad gesinant UAB „Gairelita“ teritorijoje degančias pjuvenas kelias paras buvo liejamas vanduo ant gretimais esančių pastatų, todėl buvo sulietas G. C. priklastančio gyvenamojo namo vonios kambarys (kuris plane pažymėtas Nr. 1-4) ir kitas kambarys (kuris plane pažymimas Nr. 1-6), matomos nubėgusio vandens žymės, apliejus vandeniu planšetinį kompiuterį „PRESTIGO MULTIPAD“, jis nebeveikia (el. b. l. 14?15). Ieškovės pateiktos nuotraukos patvirtina turto sunaikinimo, sugadinimo akte užfiksuotus gyvenamojo namo sugadinimus (el. b. l. 151?168). Lokalinėje sąmatoje nurodoma, kad likviduojant padarinius reikės atlikti gyvenamojo namo stogo dangos remonto darbus (t. y. pakeisti difuzinę plėvelę, įrengti skardos profilių kraigus, tarpšlaičius (sąlajus), taip pat įrengti karnizus), nuvalyti esamus dažus ir perdažyti patalpą Nr. 1-4, atlikti gruntavimo, glaistymo darbus patalpoje Nr. 1-6, išvežti statybines šiukšles, atlikti patalų valymo darbus, kurių bendra vertė 2 642,81 Eur. Taigi draudikė (ieškovė) žalą, atsiradusią suliejus G. C. priklausančio gyvenamojo namo kambarius Nr. 1-4 ir Nr. 1-6, įvertino 2 642,81 Eur suma ir 2017 m. gruodžio 16 d. išmokėjo draudėjai 2 642,81 Eur dydžio draudimo išmoką (el. 1 t., b. l. 16, 17, 73). Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi pagal turto draudimo sutartį išmokėjusi draudimo išmoką ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (atsakovės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 16 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė apeliaciniame skunde nekelia klausimo dėl žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas dėl žalos dydžio plačiau nepasisako. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismas išvadomis, kad ieškovė įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, kad gesinant atsakovės UAB „Gairelita“ teritorijoje kilusį gaisrą buvo sulieti G. C. priklausančio gyvenamojo namo kambariai Nr. 1-4 ir Nr. 1-6, kurių remonto darbai kainuotų 2 642,81 Eur. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pagrįstai pripažino tai draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo draudėjai G. C. 2 642,81 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl atsakovė UAB „Gairelita“ kaip dėl žalos atsiradimo kaltas asmuo turi atlyginti 2 642,81 Eur dydžio turtinę žalą ieškovei AB „Lietuvos draudimas“.
Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievoles – finansinio įsipareigojimo (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Kompensuojamosios palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai (negautos pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kaip kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pavyzdžiui, CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos. Palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Kai atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, ji pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Taigi ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį po pareikalavimo vykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-313/2017, 21–22, 25 punktai).Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti palūkanas, nes atsakovė UAB „Gairelita“ per 2017 m. gegužės 26 d. pretenzijoje numatytą 15 dienų terminą neatlygino draudėjai išmokėtos draudimo įmokos (el. 1 t., b. l. 80). Taigi pasibaigus ieškovės pretenzijoje numatytam terminui sumokėti draudimo išmoką, atsakovė UAB „Gairelita“ turėjo suprasti, kad dėl laiku neįvykdytos piniginės prievolės gali kilti papildomų neigiamų padarinių, t. y. ieškovė turi teisę reikalauti CK 6.210 straipsnyje numatytų palūkanų.Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Tuo tarpu, kai skolininkas yra juridinis asmuo – skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Nors nagrinėjamu atveju atsakovė yra juridinis asmuo, tačiau ieškovė prašė skaičiuoti 5 procentų kompensacines palūkanas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kreditoriaus prašymas taikyti mažesnį procesinių palūkanų dydį, negu nustato įstatymas, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo 5 procentų dydžio kompensacines palūkanas nuo 2 642,81 Eur sumos nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. birželio 30 d., t. y. 20 dienų 2 642,81 Eur × 5 procentai : 100 procentų : 365 dienų × 20 dienos = 7,24 Eur.
Dėl bylos procesinės baigties
Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad ieškovė kaip draudikė išmokėjusi 2 642,81 Eur draudimo išmoką draudėjai G. C. įgijo teisę reikalauti iš kalto asmens ? atsakovės UAB „Gairelita“ ? turtinės žalos atlyginimo, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovė UAB „Gairelita“ sumokėjo 60 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (el. 2 t., b. l. 53) ir 550,55 Eur advokato išlaidų (el. 2 t., b. l. 62?65). Nors atsakovė UAB „Gairelita“ prašė priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.