Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės UAB „Delintra“ 8 454,55 Eur nuostoliams atlyginti, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. Vokietijoje dėl V. G., vairavusio transporto priemonę SCANIA R 420, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės SCANIA R 420 valdytoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė SCANIA R 420 nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovė įvykdė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą ir sumokėjo 8 454,55 Eur kompensaciją už eismo įvykio metu transporto priemone SCANIA R 420 padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės.

Šalies argumentai

7.1. ieškovas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, jog Vokietijos garantinio fondo 2014 m. gegužės 15 rašte nurodoma, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08 yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. kuomet vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra apdraudę skirtingi draudikai. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte teigiama, kad „<...> bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra „apdraustos“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu“. Taip pat ieškovas pateikė informaciją, jog Vokietijos federalinė teisingumo ir vartotojų teisių gynimo ministerija 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. spalio 31 d. raštais galutinai suformavo Vokietijos oficialią poziciją nagrinėjamu klausimu: „kadangi vilkikas nedraustas civilinės atsakomybės draudimu, vilkiko savininkas tikriausiai pats turės prisiimti atsakomybę“, „<...> tokiai atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos Federacijos civilinio kodekso nuostatos, t. y. Vokietijos Federacijos civilinio kodekso 249 straipsnis, nustatantis asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pareigą ją atlyginti o ne įstatymo dėl draudimo sutarties 78 paragrafo 1 pastraipos nuostatos ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartimi pateiktas išaiškinimas. Vokietijos teismų sprendimų šiuo klausimu nėra“;

7.2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų Tarybos vidaus nuostatų 3 ir 5 straipsniais, administravo Lietuvos Respublikoje neapdraustos transporto priemonės SCANIA R 420 padarytą žalą ir, ją atlyginęs nukentėjusiam asmeniui, pateikė Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui 8 454,55 Eur reikalavimą. Būtent Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Vokietijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras veikia savo valstybės vardu, t. y. jis yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Taigi, eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai;

7.3. įvertinus ieškovo į bylą pateiktas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro bei Vokietijos žalų atlyginimo institucijos pozicijas, su kuriomis iš dalies sutampa ir Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų teisių gynimo ministerijos galutinė pozicija, jog tokiai atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos Federacijos civilinio kodekso nuostatos, t. y. Vokietijos Federacijos civilinio kodekso 249 straipsnis, nustatantis asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pareigą ją atlyginti, bei nesant atsakovės pateiktų įrodymų apie kitokį šiuo atveju taikytinos užsienio teisės turinį, daroma išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 8 454,55 Eur nuostolių atlyginimą yra pagrįstas.

8. Atsakovė UAB ,,Delintra“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį dalyje dėl 4 227,28 Eur atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl yra aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.44 straipsnis, kuris numato, jog reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios Konvencijos 3 straipsnyje nurodoma, jog taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). Nuostata, nukreipianti į eismo įvykio vietos valstybės teisę, yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje: atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad draudikų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio ieškovas pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose – nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, šios sumos iš žalą padariusio asmens būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2014);

8.2. 2014 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio metu žala buvo padaryta transporto priemonės junginiu: vilkiku SCANIA R 420 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei jo tempiama priekaba (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Eismo įvykio metu būtent tempiama priekaba kliudė ir sugadino pastato fasadą. Vilkikas SCANIA R 420 nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje „Zurich Service GmbH“. Vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktu išaiškinimu, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žala atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 2014 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 415/2014; kt.). Vilkikas SCANIA R 420 nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos, todėl atsakovei UAB „Delintra“ tenka pareiga atlyginti 50 proc. eismo įvykio metu padarytos žalos – 4 227,28 Eur, likusią 50 proc. žalos sumą turėjo atlyginti velkamosios transporto priemonės – priekabos (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), draudikas „Zurich Service GmbH“;

8.3. ieškovas teismui pateikė 2014 m. gegužės 15 d. Vokietijos garantinio fondo raštą bei 2018 m. gegužės 29 d. ir 2018 m. spalio 31 d. Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų teisių gynimo ministerijos raštus, tačiau Vokietijos garantinis fondas ir Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų teisių gynimo ministerija pateikė tik savo nuomonę dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teisės taikymo. Teisę taiko ir aiškina ne valstybės institucijos, o teismai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne Vokietijos Federacinės Respublikos institucijų raštais, o 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu Nr. IV ZR 279/08. Pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą ieškinį tenkino vien tik tuo pagrindu, jog Vokietijos transporto priemonių draudikų biuras išmokėjo išmoką dėl įvykusio įvykio. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į eismo įvykio valstybės (Vokietijos Federacinės Respublikos) teisės turinį ir atsakovės pateiktą Vokietijos Aukščiausiojo teismo teisės turinio išaiškinimą;

8.4. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras visiškai nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo atlygino 50 proc. žalos dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. įvykusio eismo įvykio, kuri tenka priekabos draudikui „Zurich Service GmbH“. Ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai sumokėdamas „Zurich Service GmbH“ tenkančią žalos sumą (4 227,28 Eur), veikė savo rizika, taigi neįgijo jokios regresinio reikalavimo teisės į atsakovę.

9. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1. analogiškas kaip ir šioje byloje klausimas buvo sprendžiamas ne vienoje Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje, kuriose, vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017), buvo surinkti papildomi įrodymai apie aktualų Vokietijos teisės turinį (analogiški šioje byloje surinktiems įrodymams), leidę padaryti šias išvadas (Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-9-945/2019, 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-13-601/2019, 2019 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1-657/2019, 2019 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-14- 254/2019):

9.1.1. vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu. Iš šio teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą;

9.1.2. Vokietijos civilinio kodekso 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimą atsakingų asmenų atsakomybė. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko;

9.1.3. atsakovei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų atsakovė, kaip vilkiko valdytoja, reikalavimą grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikšti iš draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimą, kad žalą atlygintų priekabos draudikas;

9.1.4. Vokietijos įstatymuose nėra nuostatų, kurios paneigtų nukentėjusiųjų teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios atsakovės arba ją ribotų, įpareigodamos nukentėjusįjį savo teises ginti reikalavimą reiškiant kitą transporto priemonių junginio dalį apdraudusiam draudikui;

9.1.5. nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai;

9.1.6. ieškovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoju ir priekabos draudiku bei turi teisę reikalauti iš už žalos atsiradimą atsakingų asmenų visų turėtų išlaidų atlyginimo;

9.1.7. į bylą pateiktuose Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinto specialaus ribojimo, kad tarpusavio santykius tarp už žalą atsakingų asmenų ir / ar civilinės atsakomybės draudikų reglamentuojančios teisės normos yra taikomos ir nacionaliniams draudikų biurams. Ieškovas įvykdė pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko – atsakovės.