Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 10 klasių išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis Z. B. IĮ vadybininku, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 3 kartus:

1) 2011-07-08 Šiaulių mieto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį 6 mėnesių viešaisiais darbais;

2) 2011-07-20 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimu, 2011-09-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-08 nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-20 nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 2 mėnesius pradėti dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje, arba ieškoti darbo per darbo biržą visą laisvės apribojimo terminą, per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

3) 2012-10-16 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 4 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bausmė atlikta, 2013-08-05 išregistruotas iš Probacijos tarnybos registro, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, 233 straipsnio 3 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A., 2013-02-06, apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai – matant nukentėjusiajai G. N., nuo stalo pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiosios G. N. 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su pinigine išraiška nevertinama „Tele2“ pokalbių kortele.

Be to, M. A., 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebdamas rankomis buvusią sugyventinę G. N. už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai G. N..

Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prašydamas, kad nukentėjusioji G. N. atsiimtų pareiškimą, parašytą 2013-02-06 Šiaulių miesto policijos komisariate dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung“ bei „Tele2“ pokalbių kortelės vagystės, bei duotų melagingus parodymus dėl vagystės, jai nesutikus, panaudodamas fizinį smurtą – sugriebdamas rankomis už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą bei tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą, bei ją terorizuodamas – grasindamas, kad „susidoros, padegs buto duris, sudegins sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, pati saugotųsi „montiruočių“, siekė paveikti nukentėjusiąją G. N., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl telefono vagystės.

Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai G. N. atsisakius duoti ikiteisminio tyrimo metu melagingus parodymus dėl telefono vagystės, grasindamas žodžiais kad „susidoros, padegs buto duris, padegs sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, saugotųsi „montiruočių“, bei 2013-02-07 apie 09.00 val., skambindamas mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiosios motinai J. Z. bei sakydamas, kad uždegs jos dukros G. N. automobilį, buto duris, sakydamas „pasigailėsite“, tokiu būdu terorizavo nukentėjusiąją G. N., grasindamas padegti, kitaip sugadinti jos turtą bei padaryti kitokią pavojingą jos ir jos dukros D. N. gyvybei, sveikatai veiką.

Kaltinamasis M. A. teisiamojo posėdžio metu kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino iš dalies ir parodė, kad visiškai prisipažįsta dėl įvykdytos mobilaus ryšio telefono vagystės ir prisipažįsta sukėlęs nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą, dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų savo kaltės nepripažįsta. Paaiškino, jog 2013-02-06 buvo išgėręs, grįžo pas G. N., kuri jam sakė išeiti, bet buvo vėlu, jis neturėjo kur eiti, neturėjo pinigų, todėl pagriebė G. N. telefoną. Telefoną paėmė, nes susipyko, jis neturėjo kaip grįžti namo. Telefoną užstatė lombarde, esančiame Lyros gatvėje, gavo 150 Lt, kuriuos išleido alkoholiui. Vėliau G. N. mamai pasakė, kad telefoną užstatė lombarde, jis pats norėjo telefoną grąžinti. Vėliau G. N. paprašė jo grąžinti SIM kortelę, jis parnešė ir atidavė SIM kortelę, norėjo atsiprašyti, žinojo, kad negražiai pasielgė. Prieš ateinant pas G. N. antrą kartą jis žinojo, kad ši kreipėsi į policiją. Pokalbis dėl pareiškimo atsiėmimo buvo, prašė G. N. atsiimti pareiškimą, prašė išspręsti taikiai, dviese, bet smurto nenaudojo. G. N. pasakė, kad pareiškimo neatsiims. Jis norėjo toliau gyventi su G. N., ji pasakė, kad negyvens su juo, tada jis susinervino ir sutrenkė G. N. 2 kartus per veidą. Prieš tai prašė, kad atsiimtų pareiškimą. Būdamas girtas galėjo pasakyti grasinančių žodžių, bet tikrai nieko nebuvo nusiteikęs daryti nei G. N., nei jos dukrai. Grasinančius žodžius išsakė G. N., nes jie pykosi. Ką išgėręs pasakė, neatsimena, bet galėjo pasakyti. Jis visų aplinkybių gerai nepamena, nes buvo išgėręs. G. N. leido jam pasilikti iki ryto, ryte 6 val. jis išėjo, nes G. N. sakė, kad 6.00 val. ateis jos mama. Išėjęs skambino G. N., bet jos telefonas buvo išjungtas, tada skambino jos mamai. Motinos klausė, kur yra G. N. ir kodėl yra išjungtas jos telefonas, ši jam nepasakė. Tikslių žodžių negali pasakyti, bet galėjo jos mamai kažką grasinančio pasakyti. Grasinimai ir smurtas buvo dėl to, kad susipyko su G. N., tikėjosi su ja gyventi kartu, buvo išgėręs, taip ir gavosi. Su nukentėjusiąja susitaikė, žada kartu kurti šeimą. Pasielgė neatsakingai, nuoširdžiai gailisi.

Nukentėjusioji G. N. teisme paaiškino, kad iki 2013-02-06 su M. A. gyveno apie 2 mėnesius, šis labai gerai sutarė su jos dukra, skyrė jai daug dėmesio, tarpusavyje nesipyko. Maždaug prieš savaitę M. A. pradėjo išgėrinėti, grįždavo namo vėlai ir girtas, kadangi tai buvo ne vienas kartas, ji jam pasakė, kad jie kartu negyvens. 2013-02-06 M. A. atėjo pas ją į namus, įkalbinėjo ją, maldavo, prašė dar vieno šanso. Ji buvo apsisprendusi ir pasakė, kad nieko nebus, ir kad savo nuomonės ji nekeis. M. A. prašė jos gražiuoju, paskui nuėjo į balkoną parūkyti, paskui išbėgo iš balkono, griebė jos telefoną „Samsung“ 800 Lt vertės su SIM kortele ir išbėgo pro duris. Ji dar M. A. šaukė, kad atiduotų telefoną. Po šio įvykio ji paskambino mamai, pasakė kas nutiko. Su mama jos nuvažiavo į Mildos policijos nuovadą, bevažiuojant M. A. paskambino mamai ir pasakė, kad telefonas užstatytas Lyros lombarde ir, kad sutartyje nurodyta, kad ji gali atsiimti telefoną. Mama jam pasakė, kad važiuoja rašyti pareiškimo. M. A. gražiai mamos prašė pareiškimo nerašyti ir sakė, kad telefoną grąžins. Ji nusprendė rašyti pareiškimą dėl telefono vagystės. Grįžusi iš policijos nuovados namo ji suprato, kad neteko SIM kortelės, tada ji pati paskambino M. A. ir paprašė gražinti SIM kortelę. 2013-02-07, po 00.00 val. M. A. atėjo antrą kartą, atnešė ir grąžino jai SIM kortelę, bet išeiti neketino, ji M. A. prašė, sakė, kad šis eitų lauk. M. A. atsisakė išeiti, jie susipyko. M. A. jos neprašė sakyti, kad ne jis pavogė telefoną, jis tik prašė atsiimti pareiškimą ir pasakyti, kad susitaikė, dėl telefono nieko neprašė pasakyti. Susidėjus į krūvą pykčiui, M. A. du kartus delnu trenkė jai į veidą ir rankomis spustelėjo kaklą. Ji negali pasakyti, kad M. A. smurtavo dėl to, kad ji atsiimtų pareiškimą, jie pykosi, nes ji nebenorėjo kartu gyventi. Ji vėl prašė jo, kad išeitų, melavo, kad 6 val. ateis mama. Apie 5.30 val. M. A. išėjo, nes vengė jos mamos. Ji išsijungė savo telefoną. Vėliau iš mamos sužinojo, kad M. A. jai skambino ir grasino. Per antrą apsilankymą M. A. grasino padegti automobilį, buto duris, jis buvo girtas, realiai ji M. A. nebijojo, bet viską apmąsčiusi nutarė informuoti policiją, tačiau tik informuoti, kad toks įvykis buvo. M. A. grasinimus išsakė ir dukters atžvilgiu, bet ji dėl dukters nieko nepagalvojo, nes M. A. su vaiku sutarė, tikrai nieko blogo dukrai negalėjo padaryti. Pareiškimą dėl smurto, dėl poveikio, terorizavimo parašė praėjus dviem dienom po įvykio. Ji serga sunkia depresijos forma, kartais perdėtai reaguoja į įvykius. Jei susinervina, jai būna panikos priepuoliai. Jie su M. A. susitaikė ir liko draugais, ji jam atleido. 2013-02-07 ginčo metu jai buvo vos ne isterija, prašė jo išeiti, šaukė, rėkė. Pretenzijų M. A. neturi, dabar susitaikius jie žada susituokti.

Liudytoja J. Z., teisme paaiškino, kad jai paskambino dukra G. N. ir pasakė, kad pavogė jos telefoną. Ji kartu su G. N. nuvažiavo į policiją, paskui važiavo į lombardą, kur rado telefoną, paskui policija parvežė namo. 2013-02-07 jai kelis kartus skambino M. A., ieškojo dukros, koliojo dukrą, grasino, kad padegs automobilį ir duris, ji M. A. sakė palikti G. N. ramybėje. Apie grasinimus pasakė dukrai, dukra jai pasakė, kad nekreiptų į tai dėmesio, nes tai išgėrusio žmogaus svaičiojimai, bet jai buvo neramu, ji buvo išsigandusi ir dėl dukros, ir dėl anūkės. Ji pati mano, kad M. A. negalėjo taip pasielgti kaip grasino. Dukra serga depresija, ji reaguoja normaliai, bet būna paūmėjimai, pati augina dukrą. Nerimo priepuoliai dukrai būna namuose, jie būna ir be priežasties.

Iš 2013-02-06 G. N. protokolo-pareiškimo matyti, kad ji pareiškė, kad 2013-02-06, apie 19 val., jos draugas M. A., būdamas jos bute, (duomenys neskelbtini), atvirai nuo stalo pavogė jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ ir pasišalino. Vagystės metu jai padaryta 800 Lt materialinė žala (1 b. l.).

Iš 2013-02-06 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti užfiksuota įvykio vietos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūra. Apžiūros metu fotografuota, sudaryta įvykio vietos schema (7-11 b. l.).

Iš 2013-02-06 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad UAB „Adverto“ darbuotojas M. P. pateikia mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ bei sutarties Nr. 4183, sudarytos tarp M. A. ir lombardo UAB „Adverto“ dėl telefono, kopiją (33-34 b. l.).

Iš 2013-02-12 apžiūros protokolo matyti užfiksuota mobiliojo ryšio telefono „Samsung“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūra (35-36 b. l.).

Iš 2013-02-06 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti užfiksuota, kad nukentėjusioji G. N. tyrimui pateikia mobilaus ryšio telefono „Samsung“ ryšio paslaugų teikimo sutarties kopiją (37-40 b. l.).

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiųjų užduočių biuro Antrojo skyriaus viršininko N. Pupininko 2013-03-28 tarnybiniu pranešimu pateiktos M. A. telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių suvestinės (46-56 b. l.).

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos K. J. tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus išklotinių analizę nustatyta, kad M. A. J. Z. 2013-02-07 skambino 10.34 val. (pokalbio trukmė 357 s), be to, tą dieną J. Z. skambinta dar 7 kartus. M. A. pirmą kartą nukentėjusiajai skambino 2013-02-07 06.28 val., be to, tą dieną dar skambinta 10 kartų (57 b. l.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, jog kaltinamojo M. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, kad jis 2013-02-06, apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai – matant nukentėjusiajai G. N., nuo stalo pagrobė nukentėjusiosios G. N. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su jame buvusia „Tele2“ pokalbių kortele, surinkta pakankamai. Kaltinamasis M. A. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių neneigia, savo kaltę pripažino visiškai parodydamas, kad 2013-02-06, būdamas neblaivus, atėjo pas nukentėjusiąją G. N. į namus, kadangi jie susipyko ir nukentėjusioji prašė jo išeiti iš jos namų, o buvo vėlus paros metas, jis neturėjo pinigų ir neturėjo kaip grįžti į namus, todėl nuo stalo paėmė nukentėjusiajai priklausantį telefoną ir išėjo iš nukentėjusiosios namų, pagrobtą telefoną užstatė lombarde, už jį gautus pinigus (150 Lt) išleido alkoholiniams gėrimams. Jo parodymus patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai – nukentėjusiojo G. N. teisme duoti parodymai, jos protokole-pareiškime nurodytos aplinkybės, įvykio vietos apžiūros, daiktų ir dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros protokoluose esantys duomenys. Aptarti įrodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, tarpusavyje prieštaravimų nėra.

Veika kvalifikuota teisingai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, nes M. A. atvirai, t. y. matant nukentėjusiajai G. N., pagrobė svetimą turtą. Kaltinamasis M. A. suvokė, jog ima ne savo turtą, norėjo taip elgtis todėl veikė tiesiogine tyčia.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje

Teismas sprendžia, jog kaltinamojo M. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, kad jis 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebdamas rankomis buvusią sugyventinę G. N. už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą, sukėlė jai fizinį skausmą, surinkta pakankamai. Kaltinamasis M. A. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių neneigia, savo kaltę pripažino visiškai parodydamas, kad 2013-02-07, būdamas neblaivus, antrą kartą atėjo pas nukentėjusiąją G. N. į namus, nes ši prašė jo gražinti SIM kortelę iš pavogto mobilaus ryšio telefono, jis norėjo susitaikyti su G. N. ir toliau su ja gyventi, tačiau nukentėjusioji pasakė, kad nebenori su juo gyventi ir nori, kad jis išsikraustytų, tada jis susinervino ir du kartus ranka sudavė nukentėjusiajai į veidą. Jo parodymus patvirtina nukentėjusiosios G. N. teisme duoti parodymai, kad 2013-02-07 ji paprašė, kad M. A. grąžintų jai SIM kortelę, kuri buvo pagrobtame mobilaus ryšio telefone, M. A. atėjus ir grąžinus SIM kortelę, ji paprašė, kad šis išeitų iš namų ir, kad ji nebenori su juo gyventi, susidėjus į krūvą pykčiui, M. A. jai 2 kartus delnu sudavė į veidą ir rankomis spustelėjo kaklą. Kaltinamojo kaltę taip pat patvirtina kiti byloje ištirti rašytiniai įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokole esantys duomenys. Aptarti įrodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, tarpusavyje prieštaravimų nėra.

Tokia ištirtų įrodymų visuma teismui leidžia konstatuoti, jog kaltinamasis M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, nes ištirtais bylos duomenimis nustatyta, jog M. A. du kartus ranka suduodamas nukentėjusiajai į veidą bei vieną kartą spustelėdamas rankomis jos kaklą, sukėlė jai fizinį skausmą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalyje

M. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prašydamas, kad nukentėjusioji G. N. atsiimtų pareiškimą, parašytą 2013-02-06 Šiaulių miesto policijos komisariate dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung“ bei „Tele2“ pokalbių kortelės vagystės, bei duotų melagingus parodymus dėl vagystės, jai nesutikus, panaudodamas fizinį smurtą – sugriebdamas rankomis už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą bei tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą, bei ją terorizuodamas – grasindamas, kad „susidoros, padegs buto duris, sudegins sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, pati saugotųsi „montiruočių“, siekė paveikti nukentėjusiąją G. N., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl telefono vagystės.

Teismas laiko nepagrįstomis ir neįrodytomis kaltinime nurodytas aplinkybes, kad kaltinamasis M. A. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, grasino susidorojimu, siekdamas, kad nukentėjusioji G. N. duotų melagingus parodymus dėl telefono vagystės. Kaltinamasis M. A. teisme parodė, kad prašė nukentėjusiosios G. N. atsiimti pareiškimą, prašė viską išspręsti taikiai, smurtą prieš nukentėjusiąją jis panaudojo ne dėl to, kad ji nesutiko atsiimti pareiškimo, o todėl, kad buvo labai susinervinęs nukentėjusiajai pareiškus, kad ji nebenori kartu su juo gyventi. Dėl grasinančių žodžių, tai gal ką ir pasakė nukentėjusiajai, tačiau tai išsakė, nes jie abu pykosi ir jis buvo piktas. Nukentėjusioji G. N. teisme parodė, kad kaltinamasis neprašė jos duoti melagingus parodymus dėl vagystės, o prašė atsiimti pareiškimą ir pasakyti, kad jie abu susitaikė. Dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto – nukentėjusioji parodė, kad ji negali pasakyti, kad M. A. smurtavo būtent dėl to, kad ji nesutiko atsiimti pareiškimo dėl vagystės, viskas įvyko dėl to, kad jie abu pykosi, M. A. norėjo gyventi su ja, o ji nebenorėjo gyventi su juo.

Įvertindamas išanalizuotų įrodymų turinį, teismas daro išvadą, jog byloje nesurinkta duomenų patvirtinančių, kad kaltinamasis M. A. siekė paveikti nukentėjusiąją G. N., kad ši duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu (prašymas atsiimti pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigai nurodant, jog buvo susitaikyta, baudžiamosios teisės prasme nėra tapatus poveikiui duoti melagingus parodymus), taip pat byloje nėra įrodyta, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. N. M. A. panaudojo būtent dėl to, kad paveikti nukentėjusiąją, kad ši duotų melagingus parodymus dėl mobilaus ryšio telefono vagystės, todėl kaltinamasis M. A. išteisintinas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2012).

M. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai G. N. atsisakius duoti ikiteisminio tyrimo metu melagingus parodymus dėl telefono vagystės, grasindamas žodžiais, kad „susidoros, padegs buto duris, padegs sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, saugotųsi „montiruočių“, bei 2013-02-07 apie 09.00 val., skambindamas mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiosios motinai J. Z. bei sakydamas, kad uždegs jos dukros G. N. automobilį, buto duris, sakydamas „pasigailėsite“, tokiu būdu terorizavo nukentėjusiąją G. N., grasindamas padegti, kitaip sugadinti jos turtą bei padaryti kitokią pavojingą jos ir jos dukros D. N. gyvybei, sveikatai veiką.

Iš teismo metu ištirtų įrodymų matyti, kad kaltinamąjį M. A. ir nukentėjusiąją G. N. siejo artimi santykiai, bendra buitis, jie iki įvykio gyveno kartu, M. A. labai gerai sutarė su nukentėjusiosios dukra, rūpinosi ja. Kaip parodė kaltinamasis M. A. teismo posėdžio metu, būdamas girtas, jis gal ir galėjo išsakyti grasinančio pobūdžio žodžius, nes buvo labai supykęs ir susinervinęs, kad G. N. nebenori kartu su juo gyventi, bet jis savo grasinimų neketino įgyvendinti, jie buvo nerealūs. Pati nukentėjusioji G. N. teisme parodė, kad nors M. A. jai ir grasino, tačiau ji realiai jo nebijojo, dėl grasinimų jos dukrai – tai tų grasinimų ji nevertino, kaip realių, nes M. A. labai gerai sutarė su jos dukra. Nukentėjusioji nurodė, jog apie išsakytus grasinimus ji tik informavo policiją, o ne skundėsi. Liudytoja J. Z. teisme paaiškino, kad ji paskambino dukrai G. N. ir papasakojo apie tai, kad jai skambino kaltinamasis ir grasino, į ką nukentėjusioji atsakė, kad tai tik išgėrusio žmogaus svaičiojimai ir patarė nekreipti dėmesio. Visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji G. N. M. A. išsakytų grasinimų nevertino, kaip realių ir nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, nes iki paskutinio konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios jie gerai sutarė, kaltinamasis rūpinosi nukentėjusiosios dukra, jie visi kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, didesnių pykčių tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios nebuvo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, kaltinamasis M. A. yra išteisintinas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti šio nusikaltimo požymių.

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamojo M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe abiejų nusikalstamų veikų atžvilgiu, teismas pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkina tai, kad abi nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Skirdamas bausmę M. A. už nusikalstamų veikų padarymą, teismas atsižvelgia į veikų pavojingumo laipsnį, t. y. į tai, kad padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, kaltės formą ir rūšį – veikė tiesiogine tyčia, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę – teistas (85-89, 91-94, 95-97, 98-99, 100-102 b. l.), būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir turėdamas neišnykusi teistumą (100-102 b. l.), šiai dienai bausmę atlikęs, vėl padarė du tyčinius nusikaltimus, kas laikytina nusikaltimų recidyvu (BK 27 str. 1 d.), baustas administracine tvarka (74-84 b. l.), policijos įstaigos charakterizuojamas teigiamai, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, į policijos profilaktinę įskaitą neįrašytas (61 b. l.), dirbantis (181 b. l.), darbdavio charakterizuojamas teigiamai (182 b. l.), įrašytas į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registrą, paskutinį kartą 2012 m. jam nustatytas diagnoze – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būklė (63 b. l.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad M. A. buvo baustas laisvės apribojimo bausme, byloje išnagrinėtas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, dėl ko darytina išvada, kad paskyrus laisvės apribojimo bausmę, bausmės tikslai nebuvo pasiekti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 56 straipsnio 1 dalimi, teisingumo ir protingumo principais bei siekdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam M. A. už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos 178 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmes, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

M. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus - naikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir jai nagrinėti – mobilaus ryšio telefonas „Samsung“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kuris perduotas saugoti G. N. (42, 43 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinas neribotai savininkės G. N. nuosavybei (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir M. A. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti M. A. suėmime nuo 2013-02-07 iki 2013-06-07 išbūtą laiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant M. A. šias pareigas:

- visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje;

- 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti M. A. baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. A. išteisinti, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. A. išteisinti, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus - panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir jai nagrinėti – mobilaus ryšio telefoną „Samsung“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus palikti neribotai savininkės G. N. nuosavybei.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.