- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-03-04
- Bylos Nr.
- 1A-97-152-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-00253-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Irena Ivanovienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-08 nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir M. A. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. A. suėmime nuo 2013-02-07 iki 2013-06-07 išbūtas laikas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant M. A. šias pareigas:
- visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje;
- 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Be to, skundžiamu nuosprendžiu M. A. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 3 dalį bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus - panaikinta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. A. nuteistas už tai, kad 2013-02-06, apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai – matant nukentėjusiajai G. N., nuo stalo pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiosios G. N. 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su pinigine išraiška nevertinama „Tele2“ pokalbių kortele.
Be to, M. A. nuteistas už tai, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame Dainų g. 23-43, Šiauliuose, sugriebdamas rankomis buvusią sugyventinę G. N. už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai G. N..
Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, prašydamas, kad nukentėjusioji G. N. atsiimtų pareiškimą, parašytą 2013-02-06 Šiaulių miesto policijos komisariate dėl mobiliojo ryšio telefono „Samsung“ bei „Tele2“ pokalbių kortelės vagystės, bei duotų melagingus parodymus dėl vagystės, jai nesutikus, panaudodamas fizinį smurtą – sugriebdamas rankomis už kaklo ir smaugdamas, rankos delnu suduodamas du smūgius per veidą bei tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai G. N. fizinį skausmą, bei ją terorizuodamas – grasindamas, kad „susidoros, padegs buto duris, sudegins sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, pati saugotųsi „montiruočių“, siekė paveikti nukentėjusiąją G. N., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus dėl telefono vagystės. Pagal šį kaltinimą M. A. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas.
Be to, M. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-02-07, nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nukentėjusiajai G. N. atsisakius duoti ikiteisminio tyrimo metu melagingus parodymus dėl telefono vagystės, grasindamas žodžiais kad „susidoros, padegs buto duris, padegs sodo namelį, kad saugotų savo vaikus, einančius į mokyklą, saugotųsi „montiruočių“, bei 2013-02-07 apie 09.00 val., skambindamas mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiosios motinai J. Z. bei sakydamas, kad uždegs jos dukros G. N. automobilį, buto duris, sakydamas „pasigailėsite“, tokiu būdu terorizavo nukentėjusiąją G. N., grasindamas padegti, kitaip sugadinti jos turtą bei padaryti kitokią pavojingą jos ir jos dukros D. N. gyvybei, sveikatai veiką. Pagal šį kaltinimą M. A. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo išteisintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-08 nuosprendį, dalyje dėl M. A. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį pakeisti, M. A. pripažinti kaltu:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir M. A. paskirti galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti M. A. suėmime nuo 2013-02-07 iki 2013-06-07 išbūtą laiką.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant M. A. šias pareigas:
visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje;
6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti M. A. baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai M. A. išteisino pagal LR BK 145 str. 2 d., nes neva nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji G. N. M. A. išsakytų grasinimų nevertino, kaip realių ir nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Tuo tarpu, kai byloje surinkti įrodymai duoda pagrindo daryti visiškai priešingą išvadą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji vienareikšmiškai ir aiškiai parodė, kad išsigando M. A. grasinimų susidoroti su ja ir jos šeimos nariais, dėl to kreipėsi į policiją, prašė ją apginti, bijodama nuteistojo neleido vaikų iš namų, apie tai informavo savo motiną. Ir nors pirmosios instancijos teisme apklausta (t.y. po septynių mėnesių) ji paneigė, jog buvo realiai išsigandusi, šiuos parodymus, anot prokuroro, reiktų vertinti kaip siekimą palengvinti padėtį sugyventinio, su kuriuo nukentėjusioji susitaikė.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Prokurorė prašo skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas apeliacinio skundo reikalavimus, atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras apeliaciniame skunde prašydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dėl nepagrįsto asmens išteisinimo pagal LR BK 145 str. 2 d., tuo pačiu prašo jį pakartotinai pripažinti kaltu ir nuteisti pagal LR BK 178 str. 2 d. ir LR BK 140 str. 1 d., paskiriant tas pačias bausmes, nepateikdamas jokių motyvų ir argumentų. Kolegijos nuomone, M. A. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. ir LR BK 140 str. 1 d., todėl pakartotinai nagrinėti šių klausimų nėra pagrindo. Taigi, byla nagrinėjama dėl kaltinimo pagal LR BK 145 str. 2 d. pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, daro išvadą, kad M. A. buvo nepagrįstai išteisintas pagal LR BK 145 str. 2 d., konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
LR BK 145 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.
Vadovaujantis suformuota teismų praktika, veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2012). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados būtent šiuo aspektu buvo neteisingos.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išsamiai susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, nesiejo įrodymų, kurių pagrindu padarė išvadas, su kitais su kitais įrodymais esančiais byloje, neįvertino visų aplinkybių, nustatytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.
Žemesnės instancijos teismas
M. A. pirmosios instancijos teisme savo kaltės pagal kaltinimą dėl nukentėjusiosios terorizavimo nepripažino, nors pilnai pripažino visas įvykio aplinkybes. Jis paaiškino, kad 2013-02-06 buvo išgėręs, grįžo pas G. N., kuri jam sakė išeiti, bet buvo vėlu, jis neturėjo kur eiti, neturėjo pinigų, todėl pagriebė G. N. telefoną. Telefoną paėmė, nes susipyko, jis neturėjo kaip grįžti namo. Telefoną užstatė lombarde, esančiame Lyros gatvėje, gavo 150 Lt, kuriuos išleido alkoholiui. Vėliau G. N. mamai pasakė, kad telefoną užstatė lombarde, jis pats norėjo telefoną grąžinti. Vėliau G. N. paprašė jo grąžinti SIM kortelę, jis parnešė ir atidavė SIM kortelę, norėjo atsiprašyti, žinojo, kad negražiai pasielgė. Prieš ateinant pas G. N. antrą kartą jis žinojo, kad ši kreipėsi į policiją, prašė G. N. atsiimti pareiškimą. G. N. pasakius, kad ji su juo nebenorinti gyventi, M. A. susinervino ir sutrenkė G. N. du kartus per veidą. Prieš tai prašė, kad atsiimtų pareiškimą. Būdamas girtas galėjo pasakyti grasinančių žodžių, bet tikrai nieko nebuvo nusiteikęs daryti nei G. N., nei jos dukrai. Grasinančius žodžius išsakė G. N., nes jie pykosi. Ką išgėręs pasakė, neatsimena, bet galėjo grasinti. G. N. leido jam pasilikti iki ryto, ryte 6 val. jis išėjo, nes G. N. sakė, kad 6.00 val. ateis jos mama. Išėjęs skambino G. N., bet jos telefonas buvo išjungtas, tada skambino jos mamai. Motinos klausė, kur yra G. N. ir kodėl yra išjungtas jos telefonas, ši jam nepasakė. Tikslių žodžių negali pasakyti, bet galėjo jos mamai kažką grasinančio pasakyti. Grasinimai ir smurtas buvo dėl to, kad susipyko su G. N., tikėjosi su ja gyventi kartu, buvo išgėręs, taip ir gavosi. Su nukentėjusiąja susitaikė, žada kartu kurti šeimą. Nuteistasis pripažino, kad pasielgė neatsakingai, nuoširdžiai gailisi.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nukentėjusioji G. N. į policiją kreipėsi tą pačią, dieną po įvykio, tai yra 2013-02-07. 2013-02-07 20.30 - 21.20 val. buvo surašytas jos apklausos protokolas (1 t., 13 b. l.), kuriame ji nurodė, kad 2013-02-07 apie 00.30 val. jai grįžus iš policijos komisariato, kur ji buvo palikusi pareiškimą dėl telefono pagrobimo, atvažiavo M. A., atidavė jos SIM kortelę iš paimto telefono ir prašė atsiimti pareiškimą iš policijos. G. N. atsisakius tai daryti ir pasakius, kad kvies policiją, M. A. ranka uždengė jai burną ir, suėmęs rankomis už kaklo, pradėjo ją smaugti, sudavė ranka du kartus per veidą reikalaudamas atsiimti pareiškimą. Supratusi, kad negalės jam pasipriešinti, nukentėjusioji prižadėjo pareiškimą atsiimti. Apie 6 val. M. A. išėjo iš nukentėjusiosios buto, o apie 7 val. vėl. Paskambino. G. N. pasakius, kad pareiškimo ji vis tik neatsiims, M. A. pradėjo jai telefonu grasinti, kad susidoros su ja, padegs buto duris, sudegins sodybą, kad saugotų savo vaikus einančius į mokyklą, taip pat, kad nukentėjusioji saugotųsi „montiruočių“, iškeikė nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais. G. N. išjungus telefoną, M. A. paskambino jos motinai J. Z., kuriai grasino, kad susidoros su ja ir visa šeima, padegs butų duris, sudegins sodybą, kitus daiktus. Nukentėjusioji vienareikšmiškai parodė, kad bijo M. A. ir jaučiasi nesaugiai, kadangi jis piktnaudžiavo alkoholiu, gyveno asocialų gyvenimą, jautės nebaudžiamas. Nukentėjusioji prašė panaudoti visas įstatymo numatytas priemones ir apsaugoti ją ir jos šeimos narius.
Apklausta pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji iš esmės patvirtino visas aplinkybes dėl telefono pagrobimo, M. A. smurtavimo bei jo išsakytų grasinimo nukentėjusiosios bei jos motinos ir dukters atžvilgiu, tačiau paneigė, kad minėtus grasinimus ji vertino kaip realius. Nukentėjusioji parodė, kad per antrą apsilankymą M. A. grasino padegti automobilį, buto duris, jis buvo girtas, realiai ji M. A. nebijojo, bet viską apmąsčiusi nutarė informuoti policiją, tačiau tik informuoti, kad toks įvykis buvo. M. A. grasinimus išsakė ir dukters atžvilgiu, bet ji dėl dukters nieko nepagalvojo, nes M. A. su vaiku sutarė, tikrai nieko blogo dukrai negalėjo padaryti. Pareiškimą dėl smurto, dėl poveikio, terorizavimo parašė praėjus dviem dienom po įvykio. Ji serga sunkia depresijos forma, kartais perdėtai reaguoja į įvykius. Jei susinervina, jai būna panikos priepuoliai. Jie su M. A. susitaikė ir liko draugais, ji jam atleido. 2013-02-07 ginčo metu jai buvo vos ne isterija, prašė jo išeiti, šaukė, rėkė. Pretenzijų M. A. neturi, dabar susitaikius jie žada susituokti.
Liudytoja J. Z., pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jai paskambino dukra G. N. ir pasakė, kad pavogė jos telefoną. Ji kartu su G. N. nuvažiavo į policiją, paskui važiavo į lombardą, kur rado telefoną, paskui policija parvežė namo. 2013-02-07 jai kelis kartus skambino M. A., ieškojo dukros, koliojo dukrą, grasino, kad padegs automobilį ir duris, ji M. A. sakė palikti G. N. ramybėje. Liudytoja teigė, kad jai buvo neramu, ji buvo išsigandusi ir dėl dukros, ir dėl anūkės. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme liudytoja teigė, kad mano, kad M. A. negalėjo taip pasielgti kaip grasino, tačiau tuomet buvo neramu. Be to, liudytoja paaiškino, kad G. N. serga depresija, bet į situacijas reaguoja normaliai, nors būna paūmėjimai. Nerimo priepuoliai dukrai būna namuose, jie būna ir be priežasties.
Kolegija, įvertinusi minėtus bylos duomenis, daro išvadą, kad nukentėjusioji G. N. M. A. išsakytus grasinimus įvykio metu ir iš karto po jo vertino kaip realius, sukėlusius jai baimę dėl savo bei savo artimųjų sveikatos ir gyvybės.
Nors pats nuteistasis teigė, kad jis būdamas girtas, gal ir galėjo išsakyti grasinančio pobūdžio žodžius, nes buvo labai supykęs ir susinervinęs, kad G. N. nebenori kartu su juo gyventi, bet jis savo grasinimų neketino įgyvendinti, jie buvo nerealūs. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad grasinimų realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų neketino jų realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010).
Iš teismo metu ištirtų įrodymų matyti, kad nors nuteistąjį M. A. ir nukentėjusiąją G. N. kurį laiką siejo artimi santykiai, tačiau dėl M. A. netinkamo elgesio nukentėjusioji buvo apsisprendusi su juo nebegyventi, liepė jam išsikraustyti. Dėl to M. A., būdamas girtas, labai supyko ir pradėjo jai grasinti, prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Didesnio konflikto, kaip parodė nukentėjusioji, ji išvengė tik sutikdama su M. A. reikalavimais, tai yra jam neprieštaraudama. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. išsakyti grasinimai nebuvo tik atsitiktinai išsprūdusios bereikšmės frazės, nes jis tai pakartojo keletą kartų, smurtavo prieš nukentėjusiąją, skambino nukentėjusiosios motinai grasinimus kartodamas. Tai, kad nukentėjusioji įvykio metu nuteistojo grasinimus laikė realiais ji patvirtino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Ji parodė, kad tuo metu jai atrodė, kad M. A. gali kažką padaryti, nors apklausos metu tai jau neatrodė realu. Liudytoja J. Z. taip pat parodė, kad dėl grasinimų ji buvo išsigandusi ir dėl dukters, ir dėl anūkės, buvo susinervinusi. Taigi, ir liudytoja J. Z. M. A. išsakytus grasinimus suprato, kaip realius ir buvo labai išsigandusi. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas grasinimo realumą, nepagrįstai atsižvelgė, kaip nukentėjusioji G. N. vertino jai išsakytus nuteistojo grasinimus praėjus septyniems mėnesiams po įvykio bei su juo susitaikius.
Kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentu, jog G. N. norėdama paaiškinti tai, kad jos įvykio aplinkybių (dėl grasinimų realumo) vertinimas ikiteisminio tyrimo metu skiriasi nuo išsakytos pozicijos teisme, nurodė, kad serga sunkia depresijos forma, kartais perdėtai reaguoja į įvykius ir, jei tai būtų buvę žinoma anksčiau, duoti jos parodymai būti suprasti kitaip, t.y. kaip sergančio žmogaus. Šiuos nukentėjusiosios parodymus kolegija vertina kritiškai. Nukentėjusiosios G. N. motina J. Z. teisme patvirtino, kad duktė į situacijas reaguoja normaliai. Taigi, daroma išvada, kad G. N., save apkalbėdama, kaip perdėtai reaguojančia į įvykius, siekė palengvinti M. A. padėtį, su kuriuo ji susitaikė ir ruošiasi kartu toliau gyventi.
Taigi, išanalizavus baudžiamosios bylos įrodymus, konstatuojama, kad M. A. 2013-02-07 nuo 00.30 val. iki 05.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), grasindamas žodžiais kad: „susidoros, padegs buto duris, padegs sodo namelį, kad saugotų savo vaikus einančius į mokyklą, saugotųsi „montiruočių", bei 2013-02-07 apie 09.00 val., skambindamas mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiosios motinai J. Z. bei sakydamas, kad uždegs jos dukros G. N. automobilį, buto duris, sakydamas „pasigailėsite", tokiu būdu terorizavo nukentėjusiąją G. N. grasindamas padegti, kitaip sugadinti jos turtą bei padaryti kitokią pavojingą jos ir jos dukros D. N. gyvybei, sveikatai veiką. Ši veika atitinka LR BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Nors nuteistasis neigė terorizavęs nukentėjusiąją, tačiau pilnai pripažino visas įvykio aplinkybes, t.y. kad jai grasino susidorojimu, turto sunaikinimu, teigia, kad gailisi. Kolegija tai pripažįsta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. M. A. atsakomybę sunkina tai, kad šią nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Skirdamas bausmę M. A. už šios nusikalstamos veikos padarymą, kolegija atsižvelgia į veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę (praeityje teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumas neišnykęs), vėl padarė tyčinį nusikaltimą, kas laikoma nusikaltimų recidyvu (BK 27 str. 1 d.), baustas administracine tvarka, policijos įstaigos charakterizuojamas teigiamai, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, į policijos profilaktinę įskaitą neįrašytas, dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, įrašytas į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registrą, paskutinį kartą 2012 m. jam nustatytas diagnoze – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būklė (63 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad M. A. buvo baustas laisvės atėmimo bausmėmis už kitus du nusikaltimus, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 145 straipsnio 2 dalyje laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Subendrinus paskirtą bausmę su kitomis skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatomis.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 4 p., 329 str. 2 p.,
nusprendžia:
panaikinti 2013-11-08 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl M. A. išteisinimo pagal LR BK 145 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį.
M. A. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 2 d. ir nuteisti jį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d., subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2013-11-08 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 178 str. 2 d. bei LR BK 140 str. 1 d. paskirtomis bausmėmis dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš šių bausmių pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir M. A. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant M. A. šias pareigas:
- visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje;
- 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis LR BK 67 st. 1 d., 2 d. 6 p., 71 str., paskirti M. A. baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.