Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) banko atstovo advokato L. P., nuteistųjų E. Ž., D. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d., 184 str. 1 d. (dėl automobilio Mazda 3 iššvaistymo) laisvės apribojimu 1 metams;

- pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. (dėl automobilio MB CL55 AMG iššvaistymo) laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nuspręsta taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 5, 8 p. bei BK 67 str. 2 d. 4 p., ir bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant D. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba tęsti darbą, bei, atlyginti arba pašalinti turtinę žalą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

- pagal BK 24 str. 6 d., 184 str. 1 d. (dėl automobilio Mazda 3 iššvaistymo) laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 24 str. 6 d., 184 str. 2 d. (dėl automobilio MB CL55 AMG iššvaistymo) laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir E. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nuspręsta taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 5, 8 p. bei BK 67 str. 2 d. 4 p., ir bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant E. Ž. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba tęsti darbą, bei, atlyginti arba pašalinti turtinę žalą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Nuspręsta civilinio ieškovo - (duomenys neskelbtini) bankas pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš D. J. bei E. Ž. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) bankas solidariai atlyginti 5695,85 EUR (19666,63 Lt dėl automobilių Mazda 3 išvaistymo) ir 18982,10 EUR (65541,39 Lt dėl MB CL55 AMG iššvaistymo), t. y. iš viso 24677,95 EUR žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 2 d. už tai, kad jis, kaip organizatorius, veikdamas bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau - Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau - Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį, įmokų daugiau nemokėjo ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir, neturėdamas Banko sutikimo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

D. J. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 184 str. 1 d. už tai, kad jis, kaip organizatorius, veikdamas bendrininkų grupėje su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau - Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau - Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

E. Ž. nuteistas pagal BK 24 str. 6 d., 184 str. 2 d. už tai, kad jis, kaip padėjėjas, veikdamas bendrininkų grupėje su D. J., 2005 m. gruodžio 20 d. organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

E. Ž. nuteistas pagal BK 24 str. 6 d., 184 str. 1 d. už tai, kad jis, kaip padėjėjas, veikdamas bendrininkų grupėje su D. J., 2005 m. gruodžio 20 d. organizatoriui D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų- 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

Advokatas atkreipia dėmesį, jog skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta, kad D. J. ir E. Ž. padarė BK 184 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtintas nusikalstamas veikas. D. J. nuteistas kaip organizatorius ir vykdytojas, faktiškai vadovavęs UAB “A” (duomenys pakeisti), o E. Ž. - kaip padėjėjas, kuris būdamas paskirtas UAB “A” (duomenys pakeisti) direktoriumi su AB (duomenys neskelbtini) sudarė lizingo sutartis ir kuriam pagal jas buvo patikėti vėliau iššvaistyti lizingo objektai. Taigi abu šie asmenys buvo atsakingi už UAB “A” (duomenys pakeisti) veiklą, įmonei patikėtą turtą ir jos prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, todėl teismui pripažinus juos kaltais padarius nusikalstamą veiką būtent jiems atsiranda savarankiška atsakomybė ir pareiga atlyginti visą banko patirtą žalą. Priimtame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dėl neteisėtų E. Ž. ir D. J. veiksmų AB (duomenys neskelbtini) (jo turtą, teises ir pareigas perėmė AB (duomenys neskelbtini) bankas) atžvilgiu, tarp šios bendrovės ir UAB “A” (duomenys pakeisti) sudarytų sutarčių vykdymas tapo neįmanomas. Kaltinamieji savo sąmoningais veiksmais - automobilių perdavimu nežinia kokiems asmenims, nesidomėjimu automobilių likimu, turto valdymo neperdavimu naujai paskirtam direktoriui buvo visiškai abejingi ar už automobilius bus sumokėtos įmokos, ar jie bus sugrąžinti bendrovei, ar turtas bus išsaugotas. Atstovas pažymi, kad lizingo objektą iššvaisčius ir dėl to jo negalint susigrąžinti, lizingo davėjas negali išvengti nuostolių, todėl juos atlyginti pareigą visų pirma turi nusikalstamą veiką padaręs ir už turto iššvaistymą tiesiogiai atsakingas asmuo (asmenys).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji D. J. ir E. Ž. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais, o civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. Ž. ir D. J. apeliaciniai skundai atmetami, civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) banko atstovo apeliacinis skundas tenkinamas pilnai.

Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 19 d. priėmė nutartį, kuria nustatė, jog teismui pateiktas kaltinamasis aktas yra su trūkumais, nes surašytas padarius BPK 219 str. pažeidimą. Nors valstybės kaltintojas po 2013 m. birželio 19 d. nutarties įsiteisėjimo kaltinamąjį aktą šiek tiek pakoregavo, tačiau iš esmės taip ir liko neatskleistos svarbios faktinės E. Ž. inkriminuojamų veikų aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagal neaiškų kaltinamąjį aktą pripažino apeliantą kaltu. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Priešingai nei nurodoma nuteistojo E. Ž. apeliaciniame skunde, Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartyje (t. 2, b. l. 169-174) nustatyti kaltinamojo akto trūkumai buvo pašalinti ir antrą kartą teismui perduota byla su 2013 m. rugsėjo 25 d. kaltinamuoju aktu (t. 3, b. l. 24-32), kuris buvo akivaizdžiai papildytas, t. y. buvo patikslintas kaltinamiesiems E. Ž. ir D. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas, konkretizuojant, kokiu būdu buvo iššvaistytas svetimas turtas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2013 m. spalio 25 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 37). Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. vasario 7 d., nuteistieji E. Ž. ir D. J. nurodė suprantantys, kuo yra kaltinami (t. 3, b. l. 91).

Iš nagrinėjamoje byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad E. Ž. ir D. J. inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymas atitinka BK 184 straipsnio 1 dalies ir BK 184 straipsnio 2 dalies dispozicijas, nes kaltinamajame akte yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistųjų veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, o nuteistųjų teisės baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) nebuvo pažeistos.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. Ž. ir D. J. pripažino kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Nuteistieji D. J. ir E. Ž. apeliaciniuose skunduose prašo jų atžvilgiu priimti išteisinamuosius nuosprendžius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymiai nuteistųjų E. Ž. bei D. J. veikose nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose neigia padarę BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

Aptarti nuteistojo E. Ž. ir minėtų liudytojų parodymai įrodo, jog būtent D. J. realiai vadovavo UAB “A” (duomenys pakeisti), t. y. jis priimdavo svarbiausius sprendimus, susijusius su bendrovės veikla, ir per jį buvo sprendžiami visi iškilę klausimai. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. kovo 1 d. ir 2007 m. sausio 1 d. tarp Ž. A. IĮ „S“ (duomenys pakeisti) (vykdytojo) ir UAB “A” (duomenys pakeisti) (užsakovo) buvo sudarytos Įmonės verslo administravimo ir konsultacijų sutartys, kurių pagrindu Ž. A. IĮ „S“ (duomenys pakeisti) teikė UAB “A” (duomenys pakeisti) įmonės verslo administravimo ir konsultacijų paslaugas (t. 4, b. l. 147-150), tačiau anksčiau nurodyti D. J., kuris buvo Ž. A. IĮ „S“ (duomenys pakeisti) prokuristu (t. 4, b. l. 152), veiksmai negali būti laikomi tik konsultacinio pobūdžio. Jeigu D. J. realiai nebūtų buvęs UAB “A” (duomenys pakeisti) vadovu, jam nebūtų pagrindo spręsti naujų bendrovės direktorių suradimo ir paskyrimo, algų įmonės darbuotojams mokėjimo, įmonės turto perdavimo kitiems asmenims ir kitus klausimus. D. J. surado E. Ž. ir pasiūlė jam tapti UAB “A” (duomenys pakeisti) direktoriumi, kas vėliau D. J. leido per jam parankų asmenį netrukdomai vadovauti bendrovei. E. Ž. buvo oficialiai paskirtas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas kaip UAB “A” (duomenys pakeisti) vadovas, todėl norint bendrovei įforminti sudarytus sandorius ir atlikti kitus veiksmus, E. Ž. privalėjo pasirašyti UAB “A” (duomenys pakeisti) dokumentuose. Kita vertus, vien E. Ž. užimtos pareigos UAB “A” (duomenys pakeisti) ir minėtų funkcijų atlikimas neleidžia daryti išvadą, kad būtent jis buvo realus bendrovės vadovas. Minėtų įrodymų visumos pakanka daryti išvadą, kad faktinis UAB “A” (duomenys pakeisti) vadovas buvo ne E. Ž., o D. J..

Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad kaltinime nurodyti automobiliai, kurie pagal pasirašytas lizingo sutartis buvo perduoti UAB “A” (duomenys pakeisti), nebuvo D. J. žinioje, todėl jis negali būti atsakingas už šio turto iššvaistymą. Pasak apelianto, hipotetiškai teigiant, jog D. J. galėjo faktiškai vadovauti UAB “A” (duomenys pakeisti) veiklai, neleidžia daryti išvados, jog jis teisėtai valdė UAB “A” (duomenys pakeisti) turtą ir turėjo teisę ar teisėtus įgaliojimus duoti tam tikriems asmenims nurodymus dėl jo panaudojimo. Taigi, nuteistasis D. J. nurodo, kad jis nėra BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų subjektas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių nusikaltimų subjektas yra specialus, t. y. kaltininkui svetimas turtas ar turtinė teisė turi būti patikėti ar būti jo žinioje. Bylai reikšmingu laikotarpiu E. Ž. buvo įformintas kaip UAB “A” (duomenys pakeisti) direktorius, t. y. atsakingas už bendrovėje esantį turtą. Kita vertus, ši aplinkybė nereiškia, kad D. J. nepadarė jokių nusikalstamų veiksmų. Kaip minėta, D. J. buvo faktinis UAB “A” (duomenys pakeisti) vadovas, t. y. jis surado E. Ž., kuris sutiko tapti UAB “A” (duomenys pakeisti) direktoriumi, priimdavo svarbiausius sprendimus dėl bendrovės veiklos. Pats E. Ž. suprato, kad jis nebuvo tikrasis UAB “A” (duomenys pakeisti) direktorius, nuo kurio priklausytų visa bendrovės veikla. Kadangi E. Ž. buvo D. J. statytinis UAB “A” (duomenys pakeisti) direktorius, todėl D. J. turėjo galimybę per E. Ž. prieiti prie bendrovei priklausančio ar jai patikėto turto ir spręsti dėl jo panaudojimo. E. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jam dirbant UAB “A” (duomenys pakeisti) direktoriumi, vėliau atsirado ir lizingo sutartys, pagal kurias bendrovės vardu buvo įgyti įvairūs automobiliai. Nors minėtas sutartis pasirašė, tačiau tais automobiliais jis nedisponavo, pats asmeniškai jų neprisiėmė, jų neturėjo ir jų niekam neperdavė. D. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad kaltinime nurodytus automobilius - „Mazda“ ir „MB CL55 AMG“ jis perdavė ne tiesiogiai E. Ž., kaip “A” (duomenys pakeisti) atstovui, o A. Ž., nors pagal pirkimo dokumentus automobiliai buvo parduodami UAB “A” (duomenys pakeisti) (t. 4, b. l. 81-88). Taigi, nors UAB “A” (duomenys pakeisti) dokumentais D. J. oficialiai nebuvo suteikti įgaliojimai, tačiau nuteistasis, per E. Ž. priimdamas sprendimus dėl UAB “A” (duomenys pakeisti) priklausančio ar jai patikėto turto, veikė kaip BK 184 straipsnyje numatytas specialus subjektas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. buvo nuteistas už tai, kad padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį svetimą turtą – kaltinime nurodytas automobilius Mazda 3 ir Mercedes Benz CL55 AMG. Padėjėjas yra viena iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių (BK 24 str. 2 d.). Tai yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Pažymėtina, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Šioje byloje nustatyta, kad E. Ž. 2005 m. gruodžio 20 d. D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG, v/n (duomenys neskelbtini), 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“, kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3, v/n (duomenys neskelbtini). Nuteistasis E. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino atlikęs nurodytus veiksmus, tačiau paaiškino, kad kaltinime nurodytais automobiliais jis nedisponavo, pats asmeniškai jų neprisiėmė, jų neturėjo ir jų niekam neperdavė. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad įmokas už automobilius mokėjo D. J., A. Ž.. Kartais mokėjo ir jis pats, kai jam pinigus perduodavo D. J. arba A. Ž.. Jie jam paduodavo pinigus, ir jis padarydavo pavedimą.

Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, kad E. Ž. tik padėjo padaryti nusikalstamas veikas, patvirtina duomenys apie tai, jog D. J. pats turėdamas galimybę tapti UAB “A” (duomenys pakeisti) akcininku ir vadovu, jau iš anksto turėdamas tikslą daryti nusikalstamas veikas, tam tikslui įgyvendinti pasitelkė E. Ž.. Pasirašinėjęs D. J. pateiktus dokumentus, tačiau pats realiai jokios vadovavimo bendrovei veiklos nevykdęs, E. Ž. buvo D. J. nusikalstamų veikų bendrininkas, veikęs kaip padėjėjas. Būtent D. J. pateikė nusikalstamos veikos bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartis, pats perdavė tretiesiems asmenims automobilius, pats kurį laiką mokėjo ar kitų asmenų vardu organizavo įmokas lizingo bendrovei už automobilius, o gavęs pranešimą, kad sutartys yra panaikintos, automobilių lizingo bendrovei negrąžino. E. Ž., būdamas tik formalus bendrovės vadovas padėjo D. J. įgyvendinti aukščiau aptartus nusikalstamus veiksmus. E. Ž. neabejotinai suprato, kad sutikdamas tapti fiktyviu bendrovės direktoriumi, pasirašydamas D. J. jam pateiktas lizingo sutartis, mokėdamas lizingo įmokas, žinodamas, kad kaltinime nurodyti automobiliai yra perduoti tretiesiems su UAB “A” (duomenys pakeisti) nesusijusiems asmenims, tokiais savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo – svetimo turto iššvaistymo, todėl jis pagrįstai pripažintas BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padėjėjas. E. Ž. veiksmai, vertinant juos kartu su kitais ištirtais įrodymais, atskleidžia jo kaltės turinį ir parodo, kad jis šiuos veiksmus atliko pagal susitarimą padėti D. J. iššvaistyti svetimą turtą. Pagal formuojamą teismų praktiką, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus numatytas išimtis. Nors E. Ž. tiesiogiai nerealizavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų požymių, o nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, pabrėžtina, kad padėjėjas yra ne tas asmuo, kuris realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet tas, be kurio pagalbos nusikalstama veika nebūtų įmanoma arba jos padarymas pasunkėtų. Padėjėjo veiksmų ypatumas yra tame, kad jo padaryta veika palengvina vykdytojams realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Nereikalaujama, kad nusikalstamos veikos bendrininkai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Taigi, šioje byloje įrodyta, kad E. Ž. padėjo padaryti nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, E. Ž. veikos pagrįstai buvo kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatydamas veikos aplinkybes padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių ir tuo pačiu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad D. J. buvo nusikalstamų veikų organizatorius ir kad D. J. bei E. Ž. veikė bendrininkų grupėje.

BK 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Taigi, vykdytojas yra asmuo, tiesiogiai realizavęs visus ar bent dalį nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. BK 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Organizatoriaus veiką apibūdinantys objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl veikos kvalifikavimui pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, juos suvienija, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jų padarymo būdus (kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2009, 2K-195/2012 2K-157/2013). Nagrinėjamu atveju tokie požymiai D. J. veikoje nenustatyti, nuteistasis pats tiesiogiai realizavo BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai tretiesiems asmenims perleido jo žinioje buvusį svetimą turtą – automobilius MB CL55 AMG, v/n (duomenys neskelbtini), ir Mazda 3, v/n (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, D. J. laikytinas ne organizatoriumi, o šių nusikalstamų veikų vykdytoju. Tai, kad D. J. savo nusikalstamiems tikslams įgyvendinti pasitelkė E. Ž., neduoda pagrindo spręsti, kad jis buvo šių veikų organizatorius. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu ir panaikinamas papildomas D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir veika kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje nekyla abejonių, kad D. J. ir E. Ž. nusikalstamai veikė kartu, bet pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti juos veikus bendrininkų grupėje. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė gali būti inkriminuota tada, kai bent du iš bendrininkų yra vykdytojai. Ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kadangi E. Ž. veika kvalifikuota kaip padėjėjo, o be D. J. daugiau veikos bendravykdytojų nenustatyta. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistiesiems inkriminuotą bendrininkų grupės požymį.

D. J., veikdamas su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau - Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau - Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį, įmokų daugiau nemokėjo ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir, neturėdamas Banko sutikimo, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

Tokiais veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

D. J., veikdamas su E. Ž., 2005 m. gruodžio 20 d. E. Ž. vardu nupirkęs Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau - Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) akcijas ir paskyręs įmonės vadovu E. Ž., pateikdamas jam pasirašyti ant Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu E. Ž. tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, ir faktiškai valdydamas visą Bendrovės veiklą, 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pateikė bendrininkui E. Ž. pasirašyti lizingo sutartį (toliau - Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko banko turtas nebuvo sugrąžintas, tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje buvusį svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

Tokiais veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje.

E. Ž., kaip padėjėjas veikdamas su D. J., 2005 m. gruodžio 20 d. D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis MB CL55 AMG identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 211864,41 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 65538,00 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės 65541,39 Lt turtinę žalą.

Tokiais veiksmais E. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje.

E. Ž., kaip padėjėjas veikdamas su D. J., 2005 m. gruodžio 20 d. D. J. pateikus pasirašė ant Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB “A” (duomenys pakeisti) (toliau- Bendrovė) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Bendrovės įsigijimo dokumentų, kurių pagrindu tapo fiktyviu bendrovės akcininku ir vadovu, o faktiškai visą Bendrovės veiklą valdė D. J., 2006 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, pasirašė ant D. J. pateiktos lizingo sutarties (toliau- Sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau- Bankas) į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo įgytas automobilis Mazda 3 identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), 50847,46 litų vertės, už kurį laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. D. J. įmokėjo savo ir kitų asmenų vardu Bankui dalį privalomų įmokų - 15207,23 litus, ir žinodamas, kad pagal Sutarties 10.5 punktą privaloma nepažeisti Sutarties sąlygų, pažeidžiant sutartį įmokų daugiau nemokėjo, ir 2011 m. sausio 3 d. gavęs Banko pranešimą dėl Sutarties nutraukimo ir pareikalavimą grąžinti automobilį, žinodamas, kad pagal Sutarties 1.1 punktą automobilis yra Banko nuosavybė iki visiško atsiskaitymo su Banku ir pagal Sutarties 10.6 punktą Bankui nutraukus Sutartį privaloma grąžinti turtą, turto negrąžino ir neturėdamas Banko sutikimo ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, perdavė jį naudotis nenustatytiems asmenims, dėl ko Banko turtas nebuvo sugrąžintas, taip padėjo iššvaistyti D. J. žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, dėl nesumokėto pilnai lizingo padarydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ 19666,63 Lt turtinę žalą.

Tokiais veiksmais E. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistieji E. Ž. ir D. J. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesivadovavo formuojama ir jau suformuota teismine praktika dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Apeliantai pažymi, kad sudarant lizingo sutartis tarp UAB “A” (duomenys pakeisti), atstovaujamos direktoriaus E. Ž., ir AB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš lizingo sutartinių santykių, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.567-6.574 straipsniuose. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad 2011 m. sausio 3 d., kai bankas pranešė bendrovei apie aptariamų Lizingo sutarčių nutraukimą, AB „(duomenys neskelbtini)“ teisė kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu nebuvo apsunkinta, byloje nėra duomenų, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ interesų atkūrimas civilinio proceso tvarka tapo negalimas ar neefektyvus. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad lizingo sutartis yra civilinė sutartis, kurios sutarties sąlygas ir atsakomybę už jos sąlygų pažeidimą reguliuoja Civilinio kodekso normos. Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinimas panaudos gavėjui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veikoje yra BK numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu nuomininkas nesiruošė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-7-388/2007, 2K-208/2013, 2K-7-85/2013 ir kt.).

Šioje byloje sudarius lizingo sutartis tarp UAB “A” (duomenys pakeisti), atstovaujamos direktoriaus E. Ž., ir AB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kilę iš lizingo sutartinių santykių, tačiau tolimesni D. J., kuris buvo faktinis UAB “A” (duomenys pakeisti) vadovas ir kurio žinioje buvo kaltinime nurodytos lizinguojamos transporto priemonės, veiksmai padarė lizingo sutarčių vykdymą neįmanomą. Lizingo davėjo pažeistų teisų atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl nuteistojo D. J. sąmoningų veiksmų. Aptariamų lizingo sutarčių 1.1 p. buvo numatyta, kad Lizingo davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsigijęs Lizingo gavėjo - UAB “A” (duomenys pakeisti) nurodytą lizingo objektą – automobilius Mazda 3 ir Mercedes Benz CL55 AMG, suteikė teisę UAB “A” (duomenys pakeisti) aukščiau paminėtu turtu naudotis ir jį valdyti, o Lizingo gavėjas - UAB “A” (duomenys pakeisti) įsipareigojo mokėti Lizingo davėjui - UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafikuose. Sutarčių 4.7. punkte buvo numatyta, jog Lizingo gavėjui griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis lizingo objektu be Lizingo davėjo sutikimo. D. J. sąmoningai nevykdė lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų: lizingo įmokas mokėjo nereguliariai, vėliau iš viso nustojo jas mokėti, svetimą jo žinioje buvusį turtą - automobilius, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido tretiesiems asmenims. Dėl šių priešingų teisei nuteistojo D. J. veiksmų svetimas turtas buvo prarastas. Kadangi apeliantas įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdė (įmokų reguliariai nemokėjo, o galiausiai iš viso nustojo mokėti), automobilių Lizingo bendrovei negrąžino ir negalėjo nurodyti tikslios jų buvimo vietos, lizingo sutarčių vykdymas ir Lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas. D. J. neteisėtai (pažeidžiant Lizingo sutarčių sąlygas, griežtai draudžiančias perleisti teisę naudotis turtu be UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo) ir neatlygintinai perleidus tretiesiems asmenims jo žinioje buvusį svetimą turtą – automobilius Mazda 3 ir Mercedes Benz CL55 AMG, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino AB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų veiksmų, susijusių su sutikimu, leidžiančiu bendrovei perduoti automobilius naudotis tretiesiems asmenims. Pasak apeliantų, byloje nustatyta, kad automobiliu Mazda 3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi AB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko - eksperto, pasirašiusio lizingo sutartis, R. B. tėvas V. B.. Apeliantai mano, jog šios aplinkybės tik patvirtina, kad AB „(duomenys neskelbtini)“, žinodamas apie automobilių perleidimą tretiesiems asmenims, tam neprieštaravo. Apeliantai nurodo, jog tai, kad egzistavo banko sutikimas, patvirtina ir aplinkybės, jog UAB “A” (duomenys pakeisti) vardu įmokas už automobilius MB CL55 AMG, v/n (duomenys neskelbtini), bei Mazda 3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), darė realūs automobilių naudotojai, nesusiję su UAB “A” (duomenys pakeisti), ir tai matydamas AB „(duomenys neskelbtini)“ jokių pretenzijų bendrovei nekėlė. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas D. Č., kuris dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialiųjų aktyvų skyriuje, nurodė, jog lizingo gavėjui nebuvo jokio skirtumo, kas naudojasi automobiliais, banko interesas buvo gauti laiku įmokas, kas dar kartą patirtina aplinkybę, jog Lizingo bendrovė žinojo apie automobilių perdavimą tretiesiems asmenims, tačiau nelaikė to Lizingo sutarties pažeidimu. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato L. P. 2013 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ nei sudarydamas su UAB “A” (duomenys pakeisti) lizingo sutartis, nei po jų sudarymo UAB “A” (duomenys pakeisti) ir jos įgaliotiems asmenims jokio sutikimo perleisti tretiesiems asmenims teisę naudotis lizingo objektais ar juos parduoti nebuvo ir nėra davęs (t. 3, b. l. 6). Liudytojas R. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nuo 2003-2006 m. laikotarpyje dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku - ekspertu. 2006 metais į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi UAB “A” (duomenys pakeisti), sudaryti lizingo sutartis lengviesiems automobiliams. Kiek ir kokių automobilių norėjo lizinguotis UAB “A” (duomenys pakeisti), nepamena. Pilkos spalvos Mazda 3 automobiliu yra važinėjęs jo tėvas V. B., kuris automobilį pas kažką tai nuomojosi. Nežino, ar tai tas pats automobilis, kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo lizinguojamas UAB “A” (duomenys pakeisti) vardu (t. 3, b. l. 120-121). Liudytojas D. Č. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006-2007 metais dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialiųjų aktyvų skyriuje. Liudytojas paaiškino, kad jų bendrovė neturėjo duomenų, jog UAB “A” (duomenys pakeisti) pernuomoja lizinguojamus automobilius. Liudytojas pažymėjo, kad jie nestebėjo, kas mokėjo lizingo įmokas, UAB „A“ (duomenys pakeisti) ar kiti asmenys (t. 5, b. l. 159-160). Nurodyti duomenys patvirtina, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ UAB “A” (duomenys pakeisti) ir jos įgaliotiems asmenims jokio sutikimo perleisti tretiesiems asmenims teisę naudotis lizingo objektais ar juos parduoti nebuvo davęs, o lizingo bendrovės darbuotojai nežinojo apie lizinguojamų automobilių perleidimą tretiesiems asmenims. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamoje byloje yra nustatytos sąlygos, kuriomis atsiradę civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų. Tai, kad iš dalies pakeista D. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija ir pašalintas bendrininkavimo požymis, nesudaro pagrindo keisti paskirtas bausmes, kurių vykdymas abiems nuteistiesiems yra atidėtas.

Dėl civilinio ieškinio.

Šioje baudžiamojoje byloje AB (duomenys neskelbtini) bankas, pagal sutartį perėmęs turtines civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) teises, pareiškė 60402,34 Eur (208557,20 Lt) civilinį ieškinį dėl jiems padarytos turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro pradelsti lizingo mokėjimai, delspinigiai, likę lizingo mokėjimai (t. 1, b. l. 82-85; t. 5, b. l. 160-161). Apygardos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš D. J. bei E. Ž. civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) bankas solidariai atlyginti 5695,85 EUR (19666,63 Lt dėl automobilių Mazda 3 išvaistymo) ir 18982,10 Eur (65541,39 Lt dėl MB CL55 AMG iššvaistymo), t. y. iš viso 24677,95 EUR žalą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog reikalauti iš kaltinamųjų atlyginti visą turtinę žalą, nėra teisinio pagrindo. Iš lizingo sutarčių matyti, jog šios sutartys buvo sudarytos tarp UAB „A“ (duomenys pakeisti) ir AB (duomenys neskelbtini) t. y. tarp dviejų juridinių asmenų. Nagrinėjamoje byloje netiesioginė žala (pradelsti mokėjimai, delspinigiai, palūkanos) kildinama iš sutarties. Teismas pažymėjo, kad civilinis ieškovas lizingo sutartis sudarė ne su kaltinamaisiais, o su UAB “A” (duomenys pakeisti), todėl sutartiniai santykiai atsirado tarp AB (duomenys neskelbtini) bei UAB “A” (duomenys pakeisti). Sprendžiant klausimą dėl sutartinių įsipareigojimų, tinkamu atsakovu gali būti tik UAB “A” (duomenys pakeisti). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai UAB “A” (duomenys pakeisti) nepateikti, civilinis ieškinys jai nepareikštas, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju D. J. ir E. Ž. civilinis ieškinys gali būti priteistas tik dėl jų nusikalstamais veiksmais padarytos tiesioginės turtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties teismas atmetė dalį civilinio ieškovo pareikšto ieškinio dėl pradelstų lizingo mokėjimų, delspinigių, palūkanų priteisimo.

Apeliaciniame skunde civilinio ieškovo AB (duomenys neskelbtini) bankas atstovas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria AB (duomenys neskelbtini) bankas civilinio ieškinio dalis atmesta, ir AB (duomenys neskelbtini) bankas civilinį ieškinį dėl 60 402,34 Eur žalos atlyginimo tenkinti visiškai. Atstovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad banko patirtą turtinę žalą, galimą atlyginti iš nuteistųjų, sudaro tik neapmokėta (likutinė) iššvaistyto svetimo turto (lizingo objektų) vertė. Pasak atstovo, pripažinus asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš jo žalą patyrusio asmens naudai gali būti ir turi būti priteisiama tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė patirta turtinė žala (nuostoliai).

Teisėjų kolegija sutinka su civilinio ieškovo apeliacinio skundo teiginiais ir juos pagrindžiančiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio patenkinimo klausimą. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju lizingo sutartys buvo sudarytos tarp UAB „A“ (duomenys pakeisti) ir AB (duomenys neskelbtini) t. y. tarp dviejų juridinių asmenų, ir už padarytą žalą tokiais atvejais paprastai atsako sutartį pažeidusi šalis. Tačiau, jei sutarties pažeidimas ir žalos padarymas susijęs su nusikalstama veika, pareiga atlyginti žalą gali kilti ir fiziniam asmeniui. Iš Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamojoje byloje, turinio matyti, kad baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims. Skundžiamu nuosprendžiu D. J. ir E. Ž. kaip tik ir buvo pripažinti kaltais padarę BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl būtent nuteistiesiems D. J. ir E. Ž., o ne UAB “A” (duomenys pakeisti) tenka pareiga atlyginti lizingo bendrovei padarytą žalą. Įstatymas nenumato nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę vertinti kaip subsidiarią. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad už žalos atlyginimą yra atsakingas tik ją padaręs asmuo ir tik įstatymų nustatytais atvejais atsakomybė už tokio asmens veiksmais sukeltą žalą tenka kitam asmeniui (to paties straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje lizingo bendrovė dėl nusikalstamų juridinio asmens UAB „A“ (duomenys pakeisti) statytinio direktoriaus E. Ž. ir realiai bendrovei vadovavusio D. J. veiksmų patyrė turtinę žalą, kurią privalo atlyginti ne kas kitas, o tą žalą padarę D. J. ir E. Ž..

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2009, 2K-7-35/2011, 2K–173/2013).

Iš šioje byloje aptariamų lizingo sutarčių turinio matyti, kad jose buvo iš anksto susitarta ne tik dėl turto kainos ir finansuojamos sumos, bet ir dėl palūkanų normos, taikomos sutarties galiojimo metu, taip pat numatytas delspinigių dydis netesybų atveju. Už laiku nesumokėtus mokėjimus, pagal sutarčių 9.4 p., lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti 0,1 % dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Taigi civilinio ieškovo prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai buvo iš anksto numatytos bei realiai tikėtinos gauti pinigų sumos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų nuteistųjų veiksmų, todėl jos pripažintinos civilinio ieškovo negautomis pajamomis (netiesioginiais nuostoliais) ir priteistinos iš nuteistųjų civiliniam ieškovui. Dėl to, kas išdėstyta, iš nuteistųjų D. J. ir E. Ž. priteistina AB (duomenys neskelbtini) bankui turtinė žala didintina iki 60 402,34 Eur sumos, kurią sudaro: 1) Pagal 2006 m. gegužės 17 d. lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl automobilio Mazda 3, v/n (duomenys neskelbtini)): a) pradelsti lizingo mokėjimai (4344,29 Eur pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai ir 411,53 Eur pradelsti palūkanų mokėjimai) – 4755,82 Eur; b) delspinigiai – 931,85 Eur; c) likę lizingo mokėjimai (5695,85 Eur neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir 230,84 Eur negautos palūkanos) – 5926,70 Eur; 2) Pagal 2006 m. rugpjūčio 29 d. lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl automobilio MB CL55 AMG, v/n (duomenys neskelbtini)): a) pradelsti lizingo mokėjimai (22131,98 Eur pradelsti lizingo objekto vertės dengimo mokėjimai ir 2500,12 Eur pradelsti palūkanų mokėjimai) – 24632,10 Eur; b) delspinigiai – 4657,45 Eur; c) likę lizingo mokėjimai (18982,10 Eur neapmokėta lizingo objekto vertė po sutarties nutraukimo ir 516,30 Eur negautos palūkanos) – 19498,40 Eur.

Dėl to, kas išdėstyta, civilinio ieškovo atstovo apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuteistojo D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad D. J. ir E. Ž. veikė bendrininkų grupėje.

Priteisti ir D. J. ir E. Ž. solidariai žalai atlyginti civiliniam ieškovui AB (duomenys neskelbtini) bankui 60 402,34 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.