- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-119-958/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Marius Jankauskas, Kristina Latožienė
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Laimutis Zaukevičius
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 3 d.)
- 1.10.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Mariaus Jankausko ir Kristinos Latožienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal N. S. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, N. S. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.
Į bausmės laiką įskaitytos dvi paros, išbūtos sulaikyme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. N. S. nuteistas už tai, kad 2024 m. gruodžio 29 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į gyvenamo namo nerakintą verandą, iš ten padėtos piniginės pagrobė svetimą, J. D. priklausantį turtą - 500 eurų, taip padarydamas nukentėjusiajai J. D. 500 eurų turtinę žalą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Nuteistojo N. S. gynėjas advokatas Laimutis Zaukevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria N. S. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė ir šios bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams BK 75 straipsnyje numatyta tvarka, skiriant įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones.
2.1. Skunde nurodoma, kad N. S. nuo baudžiamojo proceso pradžios pripažino padaręs nusikalstamą veiką, pateikė išsamius paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo institucijomis ir teismu. Tai rodo ne tik formalų prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi. Be to, visa 500 eurų žala buvo atlyginta: dalis grąžinta tuoj pat, kita dalis - netrukus, pasiskolinus lėšas.
2.2. Nors N. S. anksčiau buvo teistas, jo elgesys šioje byloje leidžia pagrįstai manyti, kad šiuo metu jis gali pasitaisyti be būtinybės taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamasis yra registruotas Užimtumo tarnyboje, siekia įsidarbinti, turi brolio palaikymą, kuris padėjo grąžinti žalos sumą. Jis pareiškė, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su Probacijos tarnyba, laikytis numatytų sąlygų, nevartoti alkoholio, nekeisti gyvenamosios vietos be leidimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad probacija šiuo atveju būtų tinkama bausmės vykdymo forma, užtikrinanti nuteistojo resocializaciją.
2.3. Pagal Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnį, bausmės tikslas ne tik nubausti nusikaltusį asmenį, bet ir paveikti jį taip, kad jis laikytųsi įstatymų, bei sulaikyti nuo naujų nusikaltimų. Skiriant realią laisvės atėmimo bausmę asmeniui, kuris atlygino žalą, gailisi ir rodo pastangas taisytis, paskirtos bausmės tikslai tampa pertekliniai. Šiuo atveju tikėtina, kad resocializacijos tikslai būtų veiksmingiau pasiekti taikant probacijos priemones, leidžiančias asmeniui išlaikyti ryšį su visuomene ir darbo rinkos galimybes.
2.4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, bausmė turi būti proporcinga padarytam nusikaltimui. Šiuo atveju padaryta žala yra visiškai atlyginta, nusikalstama veika nebuvo susijusi su smurtu, nepasižymėjo dideliu pavojingumu. Teismas nepagrindė, kodėl atidėjus bausmės vykdymą, nebūtų užtikrinti bausmės tikslai. Todėl sprendimas skirti realią laisvės atėmimo bausmę neatitinka proporcingumo principo ir laikytinas pertekliniu. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad bausmės skyrimas privalo atitikti proporcingumo principą, būti individualizuotas ir pagrįstas realiais resocializacijos kriterijais. Byloje ”Kudla v. Poland” (2000 m., peticijos Nr. 30210/96), EŽTT pažymėjo, kad valstybės pareiga yra užtikrinti tinkamą asmens elgesio korekciją, o ne vien izoliuoti jį nuo visuomenės. Byloje “Vinter and Others v. the United Kingdom” (2013 m., peticijos Nr. 66069/09, 130/10 ir 3896/10), teismas pabrėžė, jog laisvės atėmimo bausmė neturi būti be realios perspektyvos pasitaisyti. Tai reiškia, kad bet kokia skiriama bausmė turi būti ne tik teisinga, bet ir sudaryti galimybę resocializacijai. Byloje „Mūrsel Eren v. Turkey” (2008 m., peticijos Nr. 60856/00) EŽTT akcentavo būtinybę nacionaliniams teismams pagrįsti, kodėl švelnesnės bausmės priemonės būtų nepakankamos. Šių sprendimų kontekste matyti, kad teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, turi konkrečiai nurodyti, kodėl kitos priemonės - pavyzdžiui, probacija - negalėtų pasiekti tų pačių tikslų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo nepateikė, todėl skundžiama nuosprendžio dalis neatitinka nei nacionalinių, nei tarptautinių teisinių standartų.
2.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad net ir turint nepasibaigusį teistumą, BK 75 straipsnis gali būti taikomas, jeigu asmuo rodo pastangas taisytis. Bylose Nr. 2K-7-44-222/2019, 2K-7-303-222/2022 konstatuota, kad teistumas nėra absoliuti kliūtis bausmės vykdymo atidėjimui. Šiuo atveju egzistuoja objektyvūs faktai, pagrindžiantys kaltinamojo elgesio pokytį ir galimybę pasitaisyti.
2.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, turi konkrečiai nurodyti, kodėl kitos priemonės - pavyzdžiui, probacija - negalėtų pasiekti tų pačių tikslų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo nepateikė, todėl skundžiama nuosprendžio dalis neatitinka nei nacionalinių, nei tarptautinių teisinių standartų.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde neginčijama N. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis, tačiau teigiama, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant skirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieneriems metams, parenkant įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones BK 75 straipsnyje numatyta tvarka. Tokia bausmė, gynėjo manymu, būtų teisinga, atitiktų nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką bei proporcingumo principą.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atidėti N. S. paskirtos bausmės vykdymą BK 75 straipsnyje nustatyta tvarka nėra pagrindo, o tuo pačiu nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal BK 75 straipsnio 4 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
9. Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Byloje esantys duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Nr. 2K-P-549/2007, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-203-976/2023). Taigi, be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.
10. Iš bylos medžiagos matyti, N. S. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams - tai rodo, kad yra BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tačiau, kaip minėta, be BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), svarbus ir materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, t. y. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro pažymos matyti, kad N. S. teistas už tyčinius nusikaltimus šešis kartus, dauguma jo padarytų nusikalstamų veikų yra turtinio pobūdžio (vagystės, plėšimai, sukčiavimas). N. S. praeityje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo skirtos švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau skirta bauda buvo pakeista į areštą, o atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas panaikintas ir jis pasiųstas atlikti paskirtą bausmę. N. S. skirtomis gana griežtomis, tame tarpe ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, jų tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, pasiekti nebuvo ir neturėjo teigiamos įtakos jo gyvenimo būdui. Paskutinį kartą buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos 2024 m. kovo 21 d., tačiau nepraėjus nei metams, vėl padarė naują tyčinį apysunkį nusikaltimą (2 t., b.l. 1-13). Taigi, atsižvelgus į minėtų aplinkybių visumą, nustatytas N. S. asmenį charakterizuojančias aplinkybes bei jo polinkį nesilaikyti įstatymų, t. y. į jo ankstesnius teistumus bei baustumus administracine tvarka (2 t., b.l. 14-18, 3 t., b.l. 10-13), apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
11. Nors gynėjas skunde akcentuoja aplinkybę, kad nuteistasis atlygino žalą nukentėjusiajai, tačiau ši aplinkybė teismo jau yra įvertinta ir pripažinta lengvinančia. Kita vertus, nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra ir nuteistojo pareiga.
12. Įvertinus minėtas aplinkybes, keisti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. balandžio 14d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Nuteistajam N. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Arvydas Penelis. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. birželio 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b.l. 5-8), kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 14.3.3 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 183,33 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
14. Svarbu tai, kad pagal šiuo metu suformuotą teismų praktiką seka, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų išieškojimas iš kaltinamojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-322/2014 ir kt.).
15. Esant nurodytoms aplinkybėms, N. S. teisės į gynybą užtikrinimas laikomas labiau reikšmingu ir prioritetiniu prieš būtinybę išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Šiuo konkrečiu atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš N. S. būtų neteisingas, todėl išlaidos už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą neišieškomos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
N. S. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo neišieškoti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.