Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos V. P. prašymą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui E. P. dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. P. 2013 m. gruodžio 12 d. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti ją I. M. M. šeimos nare ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke, įpareigoti atsakovę pakeisti šio buto nuomos sutartį ieškovės vardu. Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas paliktas nepakeistas.Pareiškėja V. P. 2016 m. balandžio 29 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodė, kad teismai, nagrinėdami civilinę bylą, netinkamai taikė gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus (CK 2.17 straipsnį), taip pat nepagrįstai suabsoliutino fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos taikymo klausimus (CK 2.12 straipsnis), kadangi iš nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini), šį adresą pareiškėja nurodė teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybė, kad 2011 m. spalio 7 d., t. y. praėjus vos mėnesiui po senelės mirties, pareiškėjos brolis E. P. su prašymu kreipėsi į Kauno gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėją dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pakeitimo jo vardu. Naujai paaiškėjusia aplinkybe teismas turėtų pripažinti ir kartu su pareiškimu pateiktą 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą Nr. 19-8-308, adresuotą Gyvenamojo fondo administravimo skyriui, kuriame pareiškėjos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). 2013 m. pradžioje ji gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centre, o nuo 2013 m. kovo 20 d. gyveno Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapijoje, todėl tik 2013 m. rugpjūčio 20 d. pateikė CK 6.602 straipsnio 2 dalyje numatytą prašymą Kauno miesto savivaldybei. Pareiškėja pažymėjo, kad apie proceso atnaujinimo galimybę šioje civilinėje byloje ji sužinojo tik 2016 m. balandžio mėnesį, t. y. tada, kai kreipėsi dėl teisinių konsultacijų į advokatės kontorą. Iki tol pareiškėja neturėdama teisinio išsilavinimo manė, kad teismo sprendimas yra galutinis.Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjos V. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jį atmesti ir pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokios konkrečiai yra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu, jai nebuvusios ar negalėjusios būti žinomos, paaiškėjusios tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Nors kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę pareiškėja pateikė 2011-09-28 Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą Nr. 19-8-308 Gyvenamojo fondo administravimo skyriui, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nepateikė šio dokumento nagrinėjant civilinę bylą teisme. Teisės taikymo klausimai jau buvo nagrinėjami apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme, kuris aiškiai pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią ir padarė teisingą išvadą, jog ieškovė (pareiškėja) neįrodė, kad ji ilgiau kaip metus gyveno su I. M. M. adresu (duomenys neskelbtini) ir turėjo su ja bendrą ūkį.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui E. P. dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku.Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktuose nurodytais pagrindais. Iš pareiškėjos pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėja nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18, taip pat nuo 2013-02-18 iki 2013-03-18 gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centre, tačiau civilinė byla iškelta 2013-12-18. Taigi teismas sprendė, kad teisminio proceso metu pareiškėjai buvo žinoma aplinkybė apie jos gydymąsi Vilniaus priklausomybės ligų centre, ji galėjo minėtą raštą pateikti nagrinėjant bylą teisme, todėl Vilniaus priklausomybės ligų centro raštas nepatvirtina esant pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje. Analogiškai teismas sprendė ir dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto. Taip pat tik kartu su prašymu atnaujinti procesą pareiškėja pateikė ir 2011 spalio 7 d. brolio E. P. prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriui dėl nuomos sutarties pakeitimo jo vardu, 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. spalio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d. darbo sutartis, kuriose pareiškėja nurodė gyvenanti (duomenys neskelbtini), nors apie šiuos dokumentus ji turėjo žinoti jau vykusių teisminių procesų metu. Dėl Kauno miesto savivaldybės atsiliepimo į UAB „Būsto valda“ ieškinį teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog patikslintas ieškinys pareikštas V. P. nepaneigia teismų sprendimuose padarytų motyvuotų išvadų dėl pareiškėjos nepripažinimo šeimos nare CK 6.588 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas, įvertinęs prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja nepateikė naujų įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima suabejoti priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrįstumu, o jos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartyje buvo konstatuota, jog pareiškėjos faktinė gyvenamoji vieta buvo jos deklaruota gyvenamoji, esanti (duomenys neskelbtini), o vien tai, kad pareiškėja procesiniuose dokumentuose nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), taip pat pareiškėjos teiginiai, jog ji faktiškai gyveno (duomenys neskelbtini), nepaneigia teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės. Teismas pažymėjo ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. 19-8-308 tik patvirtina, kad V. P. rašto išdavimo dieną, t. y. 2011-09-28, gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau tai neįrodo, kad ji kartu su nuomininke gyveno ir vedė bendrą ūkį iki nuomininkės mirties 2011 m. rugsėjo 4 d. Teismas nesutiko su prašyme nurodytu argumentu, kad buvo nepagrįstai suabsoliutintas fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, kadangi tam, kad pripažinti, jog pareiškėja yra nuomininkės šeimos narys, pareiškėja turėjo įrodyti, jog ji faktiškai nuolat ar daugiausiai gyveno kartu su nuomininke, vedė su ja bendrą ūkį. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi argumentai neturi esminės reikšmės įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuris peržiūrėtas ir apeliacine tvarka. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 15 d., o prašymas dėl proceso atnaujinimo teismui pateiktas tik 2016 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagal kasacinio teismo praktiką tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija, teismai turi teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Atskiruoju skundu pareiškėja V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl netinkamo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų taikymo, fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos suabsoliutinimo, pareiškėjos brolio E. P. kreipimosi 2011-10-07 į Kauno gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėją dėl nuomos sutarties pakeitimo, neatsižvelgė į aiškias teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidas, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje. Formaliai vertinant ir taikant fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ir neatsižvelgiant į jo tikrąją (faktinę) gyvenamąją vietą, pačio fizinio asmens pareiškimus apie jo gyvenamąją vietą, nepagrįstai yra suvaržoma fizinio asmens teisė pasirinkti savo pastovią ir nuolatinę buvimo vietą, jo ekonominių interesų centrą ir pan. Teismas nepagrįstai sprendė, kad prie komunalinių mokesčių mokėjimo pareiškėja V. P. neprisidėjo, nes visos mokesčių sąskaitos buvo gaunamos senelės vardu, kas lėmė CK 6.588 straipsnio 2 ir 4 dalių, 6.602 straipsnio 2 dalies netaikymą. Kadangi tuo metu senelė buvo pagrindinė nuomininkė, sąskaitos dėl komunalinių paslaugų mokėjimo buvo gaunamos senelės vardu. Tačiau tai nereiškia, kad už jas pareiškėja nemokėjo ar neprisidėjo prie jų mokėjimo. Teismas konstatavo, kad byloje buvo pateikti tik du raštai, kuriuose ieškovė savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Tačiau iš tikrųjų jų buvo daugiau, bet pareiškėja nesuprato tokių rašytinių įrodymų svarbos. Pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas, adresuotas Gyvenamojo fondo administravimo skyriui, kuriame nurodyta, kad V. P. gyvena (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog pareiškėja gyveno minėtu adresu. Šio rašytinio įrodymo pareiškėja negalėjo pateikti anksčiau dėl sveikatos sutrikimų ir gydymosi nuo priklausomybių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus priklausomybės ligų centro raštą pareiškėja galėjo pateikti teismui nagrinėjant civilinę bylą, nes byla iškelta 2013 m. gruodžio 18 d. Pažymėtina, kad net ir po gydymo nuo priklausomybės ligų praėjus tam tikram laiko tarpui, asmuo dar gali jausti tam tikrus ligos padarinius ar simptomus, kurie gali pasireikšti įvairiomis formomis. Taigi pareiškėja 2013 m. nesuprato, kad šiuos rašytinius įrodymus būtina pateikti teismui. Be to, pareiškėja tuo metu buvo jauno amžiaus, turėjo nedidelę gyvenimišką patirtį (įskaitant ir patirties stoką, susijusią su teisminiais ginčais ir kitais teisiniais klausimais) bei norėjo kuo greičiau pamiršti apie savo priklausomybes ir pradėti naują ir pilnavertį gyvenimą, tinkamą integravimąsi į visuomenę. Todėl teismo vertinimas, kad pareiškėja žinojo apie šią aplinkybę, yra nepagrįstas, teismas neatsižvelgė į įrodymų visumą, susiklosčiusios sudėtingos gyvenimiškos situacijos kontekstą ir dėl to kilusius didžiulius žalingus padarinius tiek asmens sveikatai, tiek apskritai asmens raidai, pareiškėjos asmenybei.Teismas nepagrįstai pripažino, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2016 m. birželio 2 d. Vilniaus priklausomybės ligų centro atsakymas, 2016 m. gegužės 13 d. UAB „Kauno butų ūkis“ atsakymas, UAB „Kauno butų ūkis“ nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinė už laikotarpį nuo 2015 m. vasario iki 2016 m. gegužės mėnesių, 2010-2013 m. darbo sutartys), nelaikytini reikšmingais siekiant proceso atnaujinimo. Pažymi, kad pareiškėja tuo metu nesuprato ir negalėjo suprasti, kad šiuos įrodymus būtina rinkti ir pateikti teismui (pareiškėjos gydymas nuo priklausomybės ligos, jos jaunas amžius, gyvenimiškos patirties stoka). Be to, šie rašytiniai įrodymai pakankamai patvirtina, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno kartu su savo senele (duomenys neskelbtini). Teismas, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino praleidimo, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad pareiškėja apie proceso atnaujinimo galimybę sužinojo tik 2016 m. balandžio mėnesį, kai kreipėsi dėl teisinių konsultacijų į advokatę, iki tol manė, kad teismo sprendimas yra galutinis. Pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, yra jauno amžiaus, be gyvenimiškos patirties, todėl negalėjo tinkamai įvertinti 2013 metais priimtą teismo sprendimą. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės ir dokumentai – 2011-10-07 pareiškėjos brolio E. P. prašymas dėl buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties pakeitimo jo vardu, 2011-09-28 Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas, nurodant pareiškėjos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 2016-04-16 pareiškėjos gauti procesiniai dokumentai iš Kauno apylinkės teismo, 2016-06-02 Vilniaus priklausomybės ligų centro atsakymas apie tai, jog pareiškėja šiame centre buvo gydoma nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18, pareiškėjos darbo sutartys ir kitos aplinkybės – buvo išsamiai išnagrinėtos ir įvertintos ne tik Kauno apylinkės teismo 2014-04-09 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014 ir Kauno apygardos teismo 2014-10-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1594-324/2014, bet ir 2016-06-16 Kauno apylinkės teismo priimtoje skundžiamoje nutartyje. Pareiškėja nenurodo jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo jai būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, nenurodo jokios aiškios ir esminės teisės taikymo klaidos, taip pat nenurodo ir jokio pagrįsto proceso atnaujinimo pagrindo, kuris leistų suabejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Be to, pareiškėja nenurodė jokių svarbių ar išimtinių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas praleistas CPK 368 str. 2 d. nustatytas terminas. Visi nurodyti argumentai iš esmės yra nukreipti į tų pačių faktinių aplinkybių dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos įrodinėjimą, o, kaip jau minėta, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai dėl šių aplinkybių ir argumentų yra pasisakę. 2016-06-16 nutartimi Kauno apylinkės teismas dar sykį išsamiai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir priėmė motyvuotą nutartį, kuria visiškai pagrįstai pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos V. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo ir atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad pareiškėja V. P. 2016 m. balandžio 29 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Proceso atnaujinimo teisiniais pagrindais nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos V. P. prašymą atmetė, konstatuodamas, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės ir įrodymai negali būti laikomi naujai paaiškėjusiais, kadangi apie juos pareiškėja turėjo žinoti jau vykusių teisminių procesų metu. Kiti pareiškėjos nurodomi argumentai dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos pripažinti nepagrįstais, kadangi tam, kad pripažinti, jog pareiškėja yra nuomininkės šeimos narys, ji turi įrodyti, kad faktiškai nuolat ar daugiausiai kartu gyveno su nuomininke, su ja vedė bendrą ūkį. Tuo tarpu 2011-09-28 Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas neįrodo, kad pareiškėja kartu su nuomininke gyveno ir vedė bendrą ūkį. Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodo, jog teismas, visų pirma, neatsižvelgė į aiškias teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidas, susijusias su fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymu, antra, pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai yra reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, o pareiškėja nesuprato ir negalėjo suprasti, kad šiuos įrodymus būtina rinkti ir pateikti teismui civilinės bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu

Visų pirma, pažymėtina, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, kurį sudaranti aplinkybė konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatyta, peržiūrint bylą instancine tvarka. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloj Nr. 3K-3-303/2007; kt.). Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2006; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-31/2014), todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo atnaujinti procesą pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje.CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2010; 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2016 m. birželio 2 d. Vilniaus priklausomybės ligų centro atsakymas, 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas, 2011 spalio 7 d. brolio E. P. prašymas Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriui dėl nuomos sutarties pakeitimo jo vardu, 2016 m. gegužės 13 d. UAB „Kauno butų ūkis“ atsakymas, UAB „Kauno butų ūkis“ nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinė už laikotarpį nuo 2015 m. vasario iki 2016 m. gegužės mėnesių, 2010–2013 m. darbo sutartys) yra visiškai nereikšmingi sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, nes teismas neįvertino tai, kad pareiškėja tuo metu dėl gydymosi nuo priklausomybės ligos, jauno amžiaus, gyvenimiškos patirties stokos nesuprato ir negalėjo suprasti, jog šiuos įrodymus būtina rinkti ir pateikti teismui. Be to, šie rašytiniai įrodymai yra pakankami konstatuoti faktams, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno kartu su savo senele (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė jokių naujų įrodymų ir nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrįstumu, o pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.Apeliantės pateiktas 2016-06-02 Vilniaus priklausomybės ligų centro raštas patvirtina aplinkybę, jog pareiškėja nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18, taip pat nuo 2013-02-18 iki 2013-03-18 gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centre. Tačiau ši aplinkybė pareiškėjai jau buvo žinoma tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka, todėl ji galėjo minėtą raštą pateikti vykusių teisminių procesų metu. Taip pat pareiškėja tik kartu su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštą, kuriame nurodytas pareiškėjos adresas (duomenys neskelbtini), 2011 spalio 7 d. jos brolio E. P. prašymą, kuriuo E. P. prašė Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus pakeisti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį jo vardu, pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. spalio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d. darbo sutartis, kuriose ji nurodė gyvenanti (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėja V. P. apie šiuos dokumentus turėjo žinoti dar bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka, todėl juos galėjo pateikti vykusių teisminių procesų metu, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja V. P. tiek nagrinėjant bylą dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl minėtus dokumentus galėjo pateikti tiek pati, tiek per savo atstovą, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, jog ji dėl išlikusių padarinių sveikatai nuo priklausomybės ligų, jauno amžiaus, nedidelės gyvenimiškos patirties (įskaitant ir patirties stoką, susijusią su teisminiais ginčais ir kitais teisiniais klausimais) nesuprato, kad šiuos rašytinius įrodymus būtina pateikti teismui, vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjos V. P. pateikti ir jos paminėti rašytiniai įrodymai negali būti laikomi naujais įrodymais, kurie patvirtintų, kad paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kadangi šie įrodymai ir jais patvirtinamos aplinkybės jau buvo (egzistavo) nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ir pareiškėjai buvo (galėjo būti) žinomos.Be to, kaip jau minėta, kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiamuose naujuose įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui ir jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Pareiškėjos V. P. teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose – 2016-06-02 Vilniaus priklausomybės ligų centro rašte, 2011 m. rugsėjo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte, 2011 spalio 7 d. E. P. prašyme, 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. spalio 11 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d. darbo sutartyse nurodyta informacija nėra esminė nagrinėjamai bylai ir nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris peržiūrėtas apeliacine tvarka, nepagrįstu ir neteisėtu. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku, o pareiškėja V. P. turėjo įrodyti, jog ji nuomininko (močiutės) sutikimu buvo apgyvendinta nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, toje patalpoje gyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus ir turėjo su juo bendrą ūkį. Tačiau pareiškėjos kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikti aukščiau minėti rašytiniai įrodymai, nors galimai ir patvirtina, kad pareiškėja savo gyvenamąja vieta laikė (duomenys neskelbtini), tačiau jie neįrodo aplinkybės, jog pareiškėja faktiškai ten gyveno ir vedė bendrą ūkį kartu su močiute I. M. M.. Pažymėtina, kad didžioji šių rašytinių įrodymų dalis patvirtina faktus, atsiradusius jau po pagrindinės nuomininkės mirties, o tai neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti. Tas pats pasakytina ir dėl 2016 m. gegužės 13 d. UAB „Kauno butų ūkis“ rašto bei nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinės. Minėti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja vedė bendrą ūkį su I. M. M. (pareiškėja mokėjo mokesčius už butą) ir nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negali būti pripažinta šeimos nare CK 6.588 straipsnio 4 dalies pagrindu. Apeliantė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios, anot jos, sudaro proceso atnaujinimo pagrindą, laiko ir tai, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Būsto valda“ ieškinį atsakovei V. P. Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad I. M. M. yra mirusi, o faktinė patalpų naudotoja yra V. P., kuri yra nurodžiusi, jog su savo močiute I. M. M. nuo 2009 metų pabaigos gyveno, vedė bendrą ūkį ir mokėjo mokesčius už butą. Apeliantės vertinimu, atsakovė Kauno miesto savivaldybė šiame civiliniame procese jau sutiko su pareiškėjos V. P. nurodomomis aplinkybėmis, jog pareiškėja gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini), o toks jos elgesys laikytinas nesąžiningu ir sudaro proceso atnaujinimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu visų pirma dėl to, kad civilinė byla Nr. e2-6377-587/2016 buvo iškelta tik 2016 m. vasario 19 d., taigi šioje civilinėje byloje nustatinėjamos aplinkybės neegzistavo civilinės bylos dėl pareiškėjos V. P. pripažinimo šeimos nare ir nuomos sutarties pakeitimo nagrinėjimo metu, todėl negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis. Be to, pažymėtina, jog trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė minėtoje civilinėje byloje ne pripažino, jog pareiškėja V. P. yra I. M. M. šeimos narys ir teisėta buto nuomininkė, o tik nurodė, kad V. P. faktiškai naudojasi Kauno miesto savivaldybei priklausančiu turtu. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-6377-587/2016 2016 m. birželio 15 d. sprendime, kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią, konstatavo, jog atsakovė V. P. po buto pagrindinės nuomininkės I. M. M. mirties ginčo patalpose gyvena toliau, nors ir nėra sudariusi savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Kadangi atsakovė faktiškai naudojasi ginčo patalpomis, todėl ji, kaip faktinė patalpų naudotoja, turi vykdyti CK 4.83 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą valdyti bendrojo naudojimo objektus, juos tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, net ir nesudariusi savivaldybei priklausančio gyvenamojo būsto nuomos sutarties. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų motyvuotų išvadų dėl pareiškėjos nepripažinimo šeimos nare CK 6.588 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Taigi kreipiantis dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu viena iš būtinųjų sąlygų yra ta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Šiuo atveju pareiškėja procesą prašo atnaujinti ir dėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytos aiškios teisės taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Procesą prašoma atnaujinti išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014, kurioje apeliacinis procesas įvyko pareiškėjos V. P. apeliacinio skundo pagrindu. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1594-324/2014 konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėjos faktinė gyvenamoji vieta buvo jos deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji procesiniuose dokumentuose kaip savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), ir teigia faktiškai gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini), nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjos faktinės gyvenamosios vietos. Taigi civilinėje byloje, kurioje pareiškėja V. P. prašo atnaujinti procesą, yra įvykęs apeliacinis procesas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog šiuo atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.Teismams byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes buvo tinkamai pritaikyta ir teisės normos. Kadangi pareiškėjos su prašymu atnaujinti procesą pateikti nauji įrodymai nepatvirtina esminių naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, todėl negalima tvirtinti, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą atsirastų pagrindas kitaip aiškinti ir taikyti teisės normas.

Dėl termino proceso atnaujinimui praleidimo

Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą tokiu sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007), kai yra susidariusi tikrai išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2004), o teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).Prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieneri metai (CPK 368 straipsnio 2 dalis). Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 15 d., o prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja V. P. teismui pateikė 2016 m. balandžio 29 d., t. y. suėjus prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo teismui naikinamajam terminui. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tuo, jog apie proceso atnaujinimo galimybę ji sužinojo tik 2016 m. balandžio mėnesį, kai kreipėsi dėl teisinių konsultacijų į advokatę. Iki tol pareiškėja manė, kad teismo sprendimas yra galutinis, kadangi neturi teisinio išsilavinimo ir disponavo tik minimaliomis teisinėmis žiniomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjamoje byloje yra susidariusi tokia išskirtinė situacija, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Juolab, kad nėra nustatyti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose numatyti proceso atnaujinimo pagrindai.Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.