- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-13
- Bylos Nr.
- 2A-2047-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26343-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Z. B.
- Ieškovas
- UAB „Priemiestis“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Priemiestis“ ieškinį atsakovui Z. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Priemiestis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Z. B. 3 994,03 Lt skolos už daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , administravimą ir suteiktas komunalines paslaugas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra paskirtas savivaldybės namo (duomenys neskelbtini), administratoriumi. Atsakovas yra buto (duomenys neskelbtini), savininkas, kuris laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2014-06-30 nemokėjo mokesčių už namo administravimą. 2011-2012 metais atsakovui buvo priskaitomi mokesčiai už remonto darbus - lifto modernizacijos darbus. Lifto modernizavimo/remonto darbai buvo atlikti ir mokesčiai už juos paskirstyti bendraturčiams proporcingai jų turimam plotui.
Atsakovas Z. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad gyvena antrame aukšte ir liftu nesinaudoja. Atsakovas neprivalo mokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad atsakovas neginčija 270 Lt sumos už komunalines paslaugas, ir artimiausiu metu įsipareigoja šią sumą sumokėti ieškovui, tačiau nesutinka dėl 3724,74 Lt už lifto remonto darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-02 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo Z. B. ieškovo UAB „Priemiestis“ naudai 3994,03 Lt skolos ir 120 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš prie ieškinio pridėtos pagal atsakovo mokėjimo knygelę sudarytos lentelės matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 gegužės mėn. 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. iš priskaičiuotų 9247,54 Lt mokesčių už administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas atsakovas yra sumokėjęs 5253,51 Lt. Nagrinėjant bylą teisme, šalių ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo pareigos proporcingai nuosavybės teise turimai patalpų daliai prisidėti prie namo lifto modernizavimo (keitimo nauju) išlaidų padengimo. Paskaičiavimų už remonto darbus atsakovas neginčijo, tačiau teismui nurodė, kad gyvena antrame aukšte ir liftu nesinaudoja, sutikimo dėl lifto remonto nedavė, todėl neprivalo apmokėti lifto remonto išlaidų. CK 4.83 str. 3 d. numato, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 str. 1 d., 4 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), liftas yra bendrojo naudojimo objektas, priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems gyvenamojo namo patalpų savininkams. Dėl to visi namo patalpų savininkai, nepaisant to, jie faktiškai naudojasi liftu ar ne, privalo proporcingai savo nuosavybės daliai prisidėti prie šio objekto išlaikymo. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Atsakovas atsisakymą padengti lifto keitimo išlaidas grindė tuo, kad jis nedavė sutikimo tokiems darbams atlikti, taip pat teigė, jog modernizavimo ir lifto pagerinimo darbai nebuvo būtini. Tokie atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentai būtų teisiškai pagrįsti, jeigu nagrinėjamu atveju būtų nustatyta, kad ieškovo atlikti lifto keitimo nauju darbai nesusiję su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad lifto keitimo darbai nebuvo būtini. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog gyvenamojo namo bendraturčiai pateikė namo administratoriui bendraturčių daugumos 2010-03-25 prašymą dėl piniginių lėšų rinkimo lifto modernizacijai. Darytina išvada, kad vadovaujantis šiais butų savininkų prašymais ieškovas ir ėmėsi remonto darbų, nes prašymuose gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patalpų savininkai išreiškė poreikį ir būtinybę atlikti lifto modernizavimo (keitimo) darbus. Iš bylos duomenų viseto tikėtina, kad lifto savybės neatitiko esminių reikalavimų, saugaus naudojimo, nes akivaizdu, kad dauguma gyventojų (22 butų iš 37) nebūtų prašę atlikti brangiai kainuojančius darbus, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone, daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Vien ta atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovas neorganizavo savininkų sprendimų priėmimo remonto darbams vykdyti, negali būti pati savaime pagrindu atsakovą atleisti nuo apmokėjimo už atliktą jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto remontą, nes, kaip jau buvo minėta, atlikti remontą buvo būtina, buvo pateikti butų savininkų rašytiniai prašymai, jų išreikšta valia, tokie sprendimai, priešingai nei nurodo atsakovas, gali būti priimami ir nesušaukus susirinkimo, bet butų savininkams raštu pareiškus apie savo sprendimą (CK 4.85 str. 5 d.), remontas atliktas.
Šalies argumentai
Atsakovas Z. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-02 sprendimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja LR CK 4.83 str., 4.84 str., 4.85 str. Privalomųjų darbų sąvoka apibrėžta Statybos techniniam reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (patvirtintas aplinkos ministro 2002-07-01 įsakymu Nr.351). Reglamente lifto keitimas ir remontas nėra priskiriamas prie privalomųjų darbų, liftas yra gyventojams suteiktas patogumas. Liftas yra namo mechaninė dalis, bet nėra esminis statinio reikalavimas, net ir neveikiantis liftas leidžia ir netrukdo naudotis pastatu pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismas klaidingai ir be jokio teisinio pagrindo pripažino, jog ieškovas laikėsi CK 4.85 str.3 d. reikalavimų, pateikdamas 2010-03-25 ir 2011-07-11 namo gyventojų prašymus, kurie pripažintini įrodymais, kad butų savininkų balsų dauguma buvo nutarta atlikti nurodytus darbus. Kadangi ieškovas neįrodė, kad lifto keitimas yra būtinas, dėl lifto keitimo nebuvo priimtas sprendimas, gyventojų prašymas dėl lifto modernizavimo nesprendžia bendro turto išlaikymo klausimo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti priteisti lifto keitimo išlaidas.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Priemiestis” atsiliepimu į atsakovo Z. B. apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus -- (duomenys neskelbtini) bendraturčių daugumos 2010-03-25 prašymą dėl piniginių lėšų rinkimo lifto modernizacijai; 2011-07-11 prašymą dėl piniginių lėšų rinkimo lifto keitimui; 2012-06-01 prašymą dėl lifto papildomų el. skaitytuvų įrengimo. Vadovaujantis šiais bendraturčių daugumos prašymais ieškovas ir atliko remonto darbus, nes prašymuose (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai išreiškė poreikį ir būtinybę atlikti lifto modernizavimo (keitimo) darbus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į faktinę situaciją, kad yra susiklosčiusi reali praktika, kad Parko g. 30, Vilniuje namo bendraturčių sprendimai yra priimami ir išreiškiami analogiška (pasirašytų prašymų) forma. Ieškovas į bylą yra pateikęs (duomenys neskelbtini) esančio namo bendraturčių daugumos 2013-01-24 d. prašymą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) darbų siekiant padidinti energetinį namo naudingumą, vadovaujantis kuriuo, ieškovas atliko papildomus remonto darbus. Pažymėtina, kad apeliantas Z. B. minėto prašymo nepasirašė, tačiau nepaisant nepasirašymo fakto bei to, kad dėl šių darbų poreikio nebuvo organizuotas namo bendraturčių susirinkimas ar apklausa raštu šiuos darbus apmokėjo. Taigi apeliantui yra puikiai žinoma kokia tvarka namo bendraturčiai de facto priima sprendimus name ir kaip juos apiformina/išreiškia. Tokiu būdu, savo veiksmais atsakovas pripažino, kad bendraturčių daugumos prašymas įpareigoja ir juos apmokėti savo dalį išlaikant bendrąją nuosavybę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Atmetami apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo analogiškose bylose suformuotos kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti asmeninė arba bendroji. Viena bendrosios nuosavybės teisės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybės teisė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1 dalis, 4 dalis.). Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009; 2014 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujamiesčio būstas“ v. P. M., bylos Nr. 3K-3-53/2014).
CK 4.83 straipsnio 4 dalis numato, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2013-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2013; 2013-10-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013; kt.).
Nagrinėjamu atveju sprendimą lifto modernizavimo (keitimo) darbų priėmė patys daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai. Bylos duomenimis, valią keisti liftą nauju raštu išreiškė 22 butų savininkai iš 37 butų (b.l. 33-40), todėl sprendimas visiškai atitiko CK 4.85 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad sprendimas galėjo būti priimtas tik sušaukus daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimą, nes pagal CK 4.85 straipsnio 5 dalį butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis namo gyventojų raštu aiškiai išreiškė valią dėl lifto modernizavimo (keitimo) ir sutiko bei prašė, kad namo administratorius organizuotų tokių darbų atlikimą. Šiuo atveju apelianto formalaus pobūdžio argumentai, butų ir kitų patalpų savininkų valia turėjo būti išreikšta kitomis formomis, surengiant balsavimą, nepaneigia esminės aplinkybės, kad valią dėl ginčijamų darbų atlikimo raštu išreiškė aiški dauguma savininkų.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad CK 4.83 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais atsakovas negali būti atleistas nuo ieškovo prašomų priteisti išlaidų už lifto modernizavimo (keitimo) darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškinį ir šias išlaidas priteisė iš atsakovo (CK 4.82 str. 3 d.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.