Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo LINDORFF OY, veikiančio per LINDORFF OY filialą, ieškinį atsakovei J. Š. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1823,87 Lt skolą, 33,15 Lt palūkanas, 1623,04 Lt delspinigius, 17,90 procento dydžio metines palūkanas už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenys (b. l. 5-7) patvirtina, jog pradinis kreditorius „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas – AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovė 2008-07-11 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 08-075682-GV (toliau tekste – Sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovei tikslinį 2000,00 Lt vartojimo kreditą, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti pradiniam kreditoriui vartojimo kreditą, mokėti palūkanas ir kitus Sutartyje numatytus mokėjimus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovė tinkamai nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).

Bylos duomenys (b. l. 8-9) patvirtina, jog pradinis kreditorius ir naujasis kreditorius (ieškovas) 2008-12-23 sudarė reikalavimų perleidimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius inter alia perleido, o naujasis kreditorius įgijo visas ir neribotas reikalavimo ir su tuo susijusias teises į atsakovę bei visus susijusius dokumentus.

Bylos duomenys (b. l. 14) patvirtina, jog atsakovei procesiniai dokumentai įteikti įstatymo nustatyta tvarka, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš atsakovę (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog atsakovė tinkamai nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bei pripažinus, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš atsakovę, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimai dėl 1823,87 Lt skolos ir 33,15 Lt palūkanų priteisimo yra pagrįsti ir tenkintini.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pradinis kreditorius ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog metinė palūkanų norma – 17,90 procento (b. l. 5), todėl, esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, jog ieškovo reikalavimas dėl 17,90 procento dydžio metinių palūkanų už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

Standartinė sutarties sąlyga yra tokia sąlyga, kurią bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jos su kita šalimi ir kuri be derybų su kita šalimi taikoma sudaromoje sutartyje (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su netesybomis, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Neabejotina, kad vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines su sutarties dalyku susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu tiek sutarčių sudarymo laisvės principas, tiek CK 6.162, 6.188 straipsniai reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo dėl netesybų formos ir dydžio. Tokio susitarimo šalių sąmoningumas ypač reikšmingas tuo atveju, kai dėl netesybų susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad vartojimo sutarties netinkamo vykdymo atveju vartotojas mokės verslininkui tam tikros formos ir dydžio netesybas. Esant tokioms aplinkybėms, vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje, be kita ko, įtvirtinančioje ir standartinę sąlygą dėl netesybų formos ir dydžio, neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlyga dėl netesybų, įtvirtinanti vartotojui nepalankų ir neprotingai didelį delspinigių dydį, nelaikytina šalių susitarimu CK 6.162 straipsnio prasme.

Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui.

Teismas, įvertinęs Sutarties dalyką, jos prigimtį, konstatuoja, jog Sutartis yra vartojimo sutartis.

Pagal Sutarties 7.2 punktą atsakovė, praleidusi Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius už sumą, kurios mokėjimo terminas praleistas, kurie, mokėtini kas dieną, sudaro net 36,50 procento per metus, todėl tokia vartojimo sutarčių nuostata dėl mokėtinų delspinigių dydžio pripažintina nesąžininga ir pažeidžiančia atsakovės, kaip vartotojos, teises ir teisėtus interesus CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 6.188 straipsnio 3 dalies prasme.

Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, bet netesybos negali būti mažinamos mažiau, nei kreditorius iš tikrųjų patyrė nuostolių.

Minėta, kad pagal Sutarties 7.2 punktą atsakovė, praleidusi Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, moka 0,1 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl netesybų priteisimo, taip pat į teisingumo ir protingumo principus, darytina išvada, kad tokie delspinigiai yra per dideli.

2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Sutartis sudaryta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šis įstatymas atgręžtine tvarka nėra taikomas. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į Sutarties dalyką, į minėtu įstatymu nustatytą delspinigių dydį, kaip į orientacinį, konstatuoja, kad 0,05 procento delspinigių dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovo dėl atsakovės neatsiskaitymo laiku patirtus nuostolius, todėl, įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad 0,05 procento dydžio delspinigiai nėra mažesni už ieškovo galimai patirtus nuostolius.

Ieškinyje išdėstytas delspinigių paskaičiavimas (b. l. 1) patvirtina, kad pagal Sutartį atsakovei priskaičiuoti 0,1 procento dydžio delspinigiai vertine išraiška sudaro 1623,04 Lt sumą. Sumažinus priteistinų delspinigių dydį iki 0,05 procento, laikytina, kad priteistini delspinigiai sudaro 811,52 Lt sumą, tuo tarpu ieškovas prašo priteisti 1623,04 Lt delspinigius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra tenkintinas iš dalies.

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis), tai yra 159,49 Lt (208,00 Lt x 76,68 procento) žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 79, 80, 88, 92, 93, 96, 177-178, 259, 260, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pripažinti negaliojančiu AB banko „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“, AB) ir J. Š. 2008-07-11 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 08-075682-GV 7.2 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas, praleidęs sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus, privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius.

Priteisti iš J. Š. 1823,87 Lt skolą, 33,15 Lt palūkanas, 811,52 Lt delspinigius, 17,90 procento dydžio metines palūkanas už 1823,87 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2011-05-16, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 159,49 Lt bylinėjimosi išlaidas LINDORFF OY, veikiančiam per LINDORFF OY filialą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.