Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-624/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-11-07
Bylos Nr.: 2A-624/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
Ieškovas: UAB „Europa group“
Atsakovas: UAB „Kleta“, A. K.

Kategorijos

27.12pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-624/2013Procesinio sprendimo kategorija: 27.12; 44.2; 44.5.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovo UAB „Europa group“ atstovei advokatei A. B., atsakovo UAB „Kleta“ atstovams A. K. ir advokatui P. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Europa group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-63-104/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Europa group“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kleta“ ir A. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Europa group“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Kleta“ ir A. K., kurį patikslinęs, prašė solidariai iš atsakovų priteisti 2 307 906 Lt negautų pajamų, 1 000 000 Lt neturtinės žalos už ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimą ir 1 114 191 Lt atsakovui nepagrįstai sumokėtų dėl per didelės negyvenamosios patalpos nuomos kainos, taip pat 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad kitoje civilinėje byloje jis pareiškė ieškinį atsakovui dėl nuomos sutarties sąlygų (nuomos sutarties kainos pakeitimo), o atsakovas pareiškė priešieškinį dėl nesumokėtų nuompinigių priteisimo ir prašė priešieškinio užtikrinimui ieškovui laikinąsias apsaugos priemones 195 015,07 Lt sumai. Šis ieškovo reikalavimas buvo patenkintas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi. Ieškovas UAB „Europa Group“ pateikė teismui atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties panaikinimo. Atskirąjį skundą motyvavo tuo, kad jis sumokėjo skolą pagal atsakovo priešieškinį. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartimi panaikino 2009 m. liepos 10 d. nutartimi atsakovo priešieškinio užtikrinimui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl 2009 m. liepos 29 d. teismo nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, šį skundą motyvuodamas tuo, kad: 1) ieškovas sumokėtas sumas paskirstė CK 6.54 straipsnio pagrindu, be to, ieškovas turi sumokėti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, vykdymo išlaidas; 2) 74 763,14 Lt suma ieškovui yra didelė; 3) atsakovas nekilnojamojo turto neturi, o visas kilnojamasis turtas yra įkeistas, todėl, išieškant iš įkeisto turto, išieškojimas gali būti apsunkintas. Ieškovo nuomone, atsakovas piktnaudžiavo procesu, nes, pirma, reikalaudamas ieškovo sumokėti bylinėjimosi išlaidas, vykdymo išlaidas, o tiksliau į ieškovo sumokėtais atsakovui nuompinigiais įskaitydamas šias išlaidas, atsakovas elgėsi neteisėtai, nes įskaityti iš ieškovo atlikto mokėjimo teismo dar nepriteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Be to, atsakovas puikiai žinojo, kad ieškovas visiškai atsiskaitys su juo už nuomą, kad negresia joks pavojus, jog galimas teismo sprendimas bus neįvykdytas, nes buvo informuotas apie ieškovo turtinę padėtį ir valdomą kilnojamąjį turtą, apie gaunamas pajamas, reikalaujama suma ieškovui nėra didelė. Antra, priešingai nei bandė įrodinėti atsakovas, atskirojo skundo pateikimo dieną ieškovas buvo visiškai sumokėjęs ieškiniu reikalaujamą sumą. Atsakovo atskirasis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties buvo akivaizdžiai nepagrįstas, nes iš esmės skundas buvo motyvuojamas tuo, kad ateityje ieškovas turės sumokėti atsakovui 116 921,07 Lt nuomos mokesčio už 2009 metų rugpjūčio mėnesį. Anot ieškovo, atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo piniginėms lėšoms, nurodydamas teismui klaidingą informaciją, kad ieškovas neturi jokio turto, arba šis turtas įkeistas bankui, piktnaudžiavo proceso suteikta teise, todėl turi atlyginti dėl to ieškovo patirtą žalą. Ieškovas pažymėjo, jog viešame turto arešto registre įregistruotą areštą ieškovo sąskaitoms neigiamai vertino bankai. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į „Swedbank“, AB, dėl plėtros, pradedant vystyti viešbučio veiklą naujame objekte Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, tačiau bankas dėl turto arešto atsisakė refinansuoti paskolą, dėl to ieškovas neteko pajamų ir patyrė žalą. Pagal ieškovo biudžeto paskaičiavimus investicijų į viešbutį, esantį Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, vertė yra 2 002 957,56 Lt. Būtent tokią sumą būtų gavęs ieškovas, turėdamas verslą minėtame viešbutyje per 2010-2019 metus. UAB „Europa group“ negautos pajamos - 2 002 957,56 Lt, iš plėtros į viešbutį, anot ieškovo, yra žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.

Atsižvelgdamas į eksperto išvadą, ieškovas pareiškimu dėl ieškinio sumos padidinimo padidino savo reikalavimą dėl negautų pajamų nuo 2 002 957,56 Lt iki 2 307 906 Lt.

Šalies argumentai

Tai, kad atsakovas siekė padaryti ieškovui žalą, anot ieškovo, patvirtina ir tas faktas, kad atsakovas net du kartus nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Europa group“. Šių veiksmų nepagrįstumą patvirtina dvi įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutartys (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5343-553/2010, ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5988-560/2010). Nurodė, kad būtent dėl nuomos kainos, kuri krizės laikotarpiu dėl atsakovo nenoro nebuvo peržiūrėta, tarp šalių ir kilo pradinis ginčas. Atsakovo atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismas priėmė nepalankų sprendimą ir teismo sprendimu sumažino nuomos kainą, dėl ko atsakovas ėmėsi įvairiausių būdų kenkti ieškovo dalykiniam įvaizdžiui ir reputacijai. Atsakovas pareiškė nepagrįstą reikalavimą Vilniaus apygardos teisme dėl bankroto bylos iškėlimo. Informacija apie gautus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo yra viešai talpinama Vilniaus apygardos teismo internetinėje svetainėje. Apie tai, kad buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Kleta“ vadovas A. K. komentavo ir žiniasklaidos atstovams, nurodydamas kad „pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė teismui dėl partnerio skolų“. Tokią žinią, anot ieškovo, vartotojas supranta vienareikšmiškai, jog UAB „Europa Group“ bankrutuoja. Tokiais veiksmais atsakovas siekė sumenkinti ieškovo dalykinę reputaciją ir tokiu būdu buvo padaryti ieškovui žalą, nes žinia, kad UAB „Europa Group“ bankrutuoja, verslą vykdančiai bendrovei yra neigiama. Pažymėjo, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas tada, kai ieškovas derėjosi su „Swedbank“, AB, dėl paskolos restruktūrizavimo. „Swedbank“, AB, 2010 m. vasario 10 d. pateikė pasiūlymą dėl ieškovo turimų įsipareigojimų pertvarkymo, įtraukdami punktą, kad susitarimai dėl paskolų pertvarkymo gali būti pasirašomi tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį atsisakyti iškelti bankroto bylą. Viešos informacijos atsiradimas, jog UAB „Europa Group“ atžvilgiu galima bankroto procedūra, taip pat neigiamai atsiliepė ir santykiuose su tiekėjais. Vienas iš didžiausių tiekėjų UAB „Sanitex“ sustabdė tiekimo sutarties vykdymą „pasklidus informacijai apie bankroto bylos inicijavimą“. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartyje nurodė, jog tikėtina, kad UAB „Kleta“ piktnaudžiauja jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, kadangi, teismo nuomone, ginčą dėl skolos ir jos dydžio siekia spręsti bankroto procedūros keliu. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Paaiškino, kad UAB „Europa group“ yra plačiai visuomenėje žinomas vardas, kadangi ši įmonė valdo didžiausią viešbučių tinklą Pabaltijyje ir savo veiklą plečia Balkanuose. Ieškovo valdomi viešbučiai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Liepojoje, Rygoje. Ieškovas taip pat plėtoja franšizės verslą ir savo patirtį perduoda nekilnojamojo turto valdytojams, todėl tokia neigiama informacija labai kenkia ieškovo reputacijai. Tai įrodo ir aplinkybė, kad po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo Vilniaus apygardos teismui UAB „Europa group“ teko aiškintis ne tik banko įstaigai, bet ir verslo partneriams, žiniasklaidai. Nurodė, kad atsakovas, nesilaikydamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytos procesinės tvarkos, apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovo neinformavo. Pagal bankroto byloje pateiktą atsakovo raginimą UAB „Europa Group“ visą skolą yra sumokėjusi. Šias aplinkybes patvirtina įvairių instancijų teismų įsiteisėję sprendimai (Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis).

Ieškovo nuomone, atsakovo nepagrįstas kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pablogino UAB „Europa group“ dalykinę reputaciją, kadangi tai buvo daroma siekiant apriboti įmonės veiklą. Bendrovei padarytą žalą ieškovas įvertino 1 000 000 Lt. Pasak ieškovo, kadangi byloje yra duomenų, jog atsakovas iš viso turi turto už 99 069 873 Lt, jo reikalaujamas priteisti žalos dydis yra protingas, pagrįstas bei teisingas.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat prašė solidariai iš atsakovų priteisti 1 114 191 Lt žalos, padarytos dėl netinkamos 2002 m. rugsėjo 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. N-3 vykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovo UAB „Europa group“ ieškinį atmetė ir iš ieškovo atsakovui UAB „Kleta“ priteisė 26 866 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei – 28 940 Lt žyminio mokesčio, 41,35 Lt pašto išlaidų. Teismas taip pat atmetė atsakovo UAB „Kleta“ prašymą dėl 11 495 Lt nuostolių iš ieškovo UAB „Europa group“ priteisimo ir 20 000 Lt baudos ieškovui skyrimo.

Teismo vertinimu, sprendimas, kai atsakovo priešieškinys dėl 193 882,04 Lt nesumokėtų nuompinigių ir 1 133,03 Lt delspinigių priteisimo buvo patenkintas iš dalies, remiantis tuo, kad ieškovas po nutarties dėl turto arešto priėmimo sumokėjo atsakovui 195 000 Lt, negali būti prilygintas tokioms pat pasekmėms, kaip ir ieškinio atmetimas, todėl atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nesudaro pagrindo taikyti jam deliktinę atsakomybę.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atskirasis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atmestas, kad atsakovas neįrodė aplinkybės dėl įskaitymo pagrįstumo, o bylinėjimosi išlaidas sudarė nedidelė suma, padarė išvadą, kad toks atsakovo veiksmas buvo nesąžiningas ir vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise. Dėl to, teismo nuomone, ieškovo turto areštas nepagrįstai užsitęsė nuo 2009 m. liepos 29 d. iki 2009 m. spalio 29 d. ir sukėlė jam neigiamas pasekmes. Šis atsakovo veiksmas, teismo vertinimu, gali būti pagrindas atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti, jeigu ieškovas įrodytų žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad visų būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti ieškovas neįrodė. Teismo vertinimu, ieškovo teiginys, jog dėl viešame turto arešto registre įregistruoto jo turto arešto „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu atsisakė finansuoti ieškovo plėtrą viešbutyje naujame objekte Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, neatitinka faktinės aplinkybės, nes iš minėto rašto negalima padaryti tokios išvados, šio ieškovo teiginio nepatvirtino ir liudytoja V. N.. Teismas sutiko su atsakovu, kad ieškovas minėtu laikotarpiu, ekonominio sunkmečio metu turėjo rimtų finansinių sunkumų, nesusijusių su atsakovo veiksmais, todėl paskolos negavo dėl prastos finansinės būklės ir nėra aiškaus priežastinio ryšio. Anot teismo, nenustačius priežastinio ryšio, nėra pagrindo vertinti ieškovo žalos dydžio. Kita vertus, teismo vertinimu, ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių žalos dydį, nes jo negautų pajamų pateikti paskaičiavimai iš kito viešbučio (Europa Stay Vilnius) veiklos už 10 metų laikotarpį gali būti vertintini tik kaip ieškovo prielaida.

Teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti 1 000 000 Lt žalą už jo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimą. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė, nenustačius ieškovo nemokumo, nesudaro pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip piktnaudžiavimą savo teise, nes sąlygas bankroto bylos iškėlimui nustato teismas (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Nurodė, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-5343-553/2010, buvo nurodyta, jog tikėtina, kad UAB „Kleta“ piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, kadangi ginčą dėl skolos siekia spręsti bankroto procedūros keliu, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas nurodė nesumokėtų nuompinigių sumą už kitą, vėlesnį laikotarpį. Todėl ieškovo teiginį, kad atsakovas, piktnaudžiaudamas savo teise, du kartus nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas laikė nepagrįstu. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius atsakovo piktnaudžiavimo teise, nėra teisinio pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti.

Teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad žinia apie inicijuotą bankroto procesą verslą vykdančiai bendrovei yra neigiama, nes ieškovo veikla yra susijusi su viešųjų paslaugų teikimu, ieškovas savo veikloje bendradarbiauja su užsienio partneriais, stambiomis lietuviškomis kompanijomis - turizmo agentūromis, ji neigiamai atsiliepė ir santykiuose su tiekėjais – vienas iš didžiausių tiekėjų UAB „Sanitex“ sustabdė tiekimo sutarties vykdymą „pasklidus informacijai apie bankroto bylos inicijavimą“. Tačiau, teismo nuomone, už jas atsakovas privalėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu prašytų iškelti bankrotą, nebūdamas ieškovo kreditoriumi, arba skolos suma būtų visiškai nereikšminga. Todėl teismas ieškovo reikalavimą priteisti 1 000 000 Lt žalą už ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimą taip pat atmetė.

Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai 1 114 191 Lt, kaip nepagrįstai sumokėtą atsakovui negyvenamosios patalpos nuomą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Europa group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta netenkinti ieškovo reikalavimų dėl 2 307 906 Lt negautų pajamų ir 1 000 000 Lt žalos dėl bendrovės vardo bei dalykinės reputacijos sumenkinimo priteisimo iš atsakovų, ir dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą, šiuos ieškovo reikalavimus patenkinant visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atlyginti ieškovui žalą, padarytą jo iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovas prašė atlyginti jo patirtus nuostolius tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek dėl nepagrįstai jam inicijuotų bankroto procedūrų. Todėl ieškovas rėmėsi tiek CPK 146 straipsnio 2 dalimi, tiek CPK 95 straipsniu. Kadangi teismų praktikoje įtvirtinta, jog nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo pagrindas skiriasi nuo CPK 95 straipsnio, nes nereikia įrodinėti kreditoriaus kaltės skolininko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006), todėl laikytina, kad ieškovas atsakovo kaltę įrodinėjo tik dėl nepagrįstai inicijuotų bankroto procedūrų (CPK 95 str. prasme). 2) Ieškovas detaliai nurodė atsakovo piktnaudžiavimo veiksmus; 3) Teismas veikė formaliai: tiesiog peržiūrėjo „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 14 d. rašto tekstą ir, jame neradęs aiškios banko pozicijos, dėl ko atsisakė ieškovui suteikti paskolą, nusprendė, kad ieškovo turto areštas ir atitinkamas banko elgesys niekaip nesusiję. Taip pat formaliai teismas įvertino ir liudytojos V. N. parodymus, jai aiškiai nenurodžius, jog ieškovo turto areštas neturėjo įtakos banko sprendimui nesuteikti paskolos; 4) Teismas neįvertino pačios turto arešto instituto esmės, kad jis neigiamai vertinamas verslo praktikoje; 5) teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio. Ieškovas, neturėdamas galimybės apskaičiuoti tiesioginių nuostolių, pateikė duomenis, kurie yra objektyvūs ir atitinka jo planuotą uždirbti pelną. Ieškovas pateikė teismui UAB „Kovertas“ žalos (negautų pajamų) ekspertinio tyrimo išvadą. Pateikti duomenys apie kitą viešbutį, kurio tipas, dydis, vieta, siūlomos paslaugos yra analogiškos ieškovo planuotam statyti viešbučiui; 6) Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). 7). Teismas nepagrįstai nurodė, kad padaryta žala yra pernelyg nutolusi nuo atsakovo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nenustatė egzistuojančio netiesioginio priežastinio ryšio. Pirmiausia, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos yra faktinis priežastinis ryšys: neteisėti veiksmai pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti, nes dėl atsakovo piktnaudžiavimo, kai jis nepagrįstai prašė taikyti ieškovo turto areštą, po to vilkino jo panaikinimo procedūras, bankas ieškovui nesuteikė paskolos naujam verslo projektui vystyti ir dėl to ieškovas patyrė žalos. Be to, šiuo atveju egzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys, nes ieškovo patirti padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo atsakovo neteisėtų veiksmų.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atlyginti ieškovui neturtinę žalą, atsakovo padarytą ieškovo dalykinei reputacijai: 1) teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas privalėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu prašytų iškelti bankrotą, nebūdamas ieškovo kreditoriumi, arba skolos suma būtų visiškai nereikšminga; 2) neatitinkančių tikrovės žinių apie įmonę paskleidimu buvo pažeista neturtinė vertybė - juridinio asmens dalykinė reputacija, todėl pinigine išraiška tiksliai įvertinti jos pažeidimo dydį yra sunku. Teismas, remdamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, padarė proceso teisės normų pažeidimą: 1) priimdamas 2012 m. sausio 26 d. sprendimą, teismas turėjo vadovautis CPK redakcija, galiojančia ne laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., bet nuo 2011 m. lapkričio 18 d., t. y. CPK 147 straipsnio 3 dalimi; 2) teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas turėjo remtis vien CPK 146 straipsniu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Kleta“ ir A. K. prašo apeliacinį skundą dėl skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalies atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš apelianto apeliacinės instancijos teisme atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog ieškovas žalos priteisimą negautų pajamų forma grindė tiek nepagrįstu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tiek ir jam nepagrįstai inicijuotomis bankroto procedūromis. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės, nes tiek pradiniu ieškiniu, tiek ir patikslintu ieškiniu ieškovas šioje civilinėje byloje reikalavo trijų skirtingų žalos sumų, kurių kiekviena buvo grindžiama atskirais tariamai neteisėtais atsakovų veiksmais (neveikimu).Apeliaciniame skunde draudžiama keisti teisme išnagrinėtų reikalavimų pagrindą (CPK 306 str. 2 d.), o skundo 1.1. ir 2.1. punktuose būtent tai ir bandoma padaryti.Bylos medžiagos dalis, susijusi su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei jų panaikinimu, patvirtina, kad ieškovas jokio nekilnojamojo turto neturėjo.Vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, atsakovui ieškovo sumokėta 195 000 Lt skolos suma buvo paskirstyta CK ir sutartyje nustatyta tvarka, dėl ko ieškovo (nuomininko) įsiskolinimas atsakovui (nuomotojui) nebuvo visiškai padengtas. Dėl to atsakovas UAB „Kleta“ neturėjo pareigos atsisakyti laikinųjų apsaugos priemonių. Sprendimą priėmęs teismas ėmėsi visų priemonių ginčo šalių argumentams patikrinti, neapsiribojo vien tik rašytiniais byloje surinktais įrodymais, bet ir ieškovo prašymu apklausė atsakingą „Swedbank“, AB, darbuotoją, kuri nepatvirtino ieškinyje išdėstytų prielaidų, susijusių su finansavimo nesuteikimu ieškovui vystyti viešbutį Ąžuolyno g. 7, Vilniuje.Apelianto pamąstymai apie negautas viešbučio veiklos pajamas yra visiškai nelogiški, nes viešbutis pajamas gauna, ką beje patvirtina bylos medžiaga, o tų pajamų savininkas sutampa su apelianto savininkais. Kitaip tariant, nėra jokios žalos negautų pajamų forma, nes pajamos yra gaunamos. Šioje byloje klausimas yra ne dėl negautų pajamų netikslaus paskaičiavimo ar netinkamo jų sumos pagrindimo, ką bando nurodyti apeliantas skunde, bet dėl to, ar iš viso egzistuoja žala negautų pajamų forma.Dar 2010 m. spalio mėnesį, t. y. likus mėnesiui iki ieškinio šioje byloje pareiškimo teisme (2009 m. lapkričio 26 d.), viešoje erdvėje buvo išplatinta paties ieškovo UAB „Europa Group“ informacija apie sėkmingą minėto viešbučio Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, atidarymą. Taigi, net be papildomų argumentų ir įrodymų, akivaizdu, kad ieškinio reikalavimas ir pagrindas dėl negautų pajamų yra paremti išgalvotais ir melagingais argumentais.Su ieškiniu pateikti dokumentai bei „Swedbank”, AB atstovės liudytojos V. N. parodymai teisme akivaizdžiai liudija, kad ieškovas analizuojamu laikotarpiu turėjo rimtų finansinių sunkumų, nesusijusių su UAB „Kleta“ veiksmais (neveikimu). Nors ieškovas nurodo, kad jis negavo paskolos UAB „Teniso pasaulis“ nuomotam objektui vystyti, tačiau realiai tuo pat metu ieškovas bandė spręsti jau turimus finansinius sunkumus dėl esamų finansinių įsipareigojimų. Taigi, yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas negavo paskolos dėl prastos jo paties finansinės būklės, o ne dėl atsakovo veiksmų. Atsakovų kaltė šioje byloje nors ir preziumuojama, tačiau negali būti egzistuojanti. Nėra jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovai žinojo ar turėjo žinoti apie ieškovo ketinimus banke prašyti finansavimo naujam viešbučiui, o tai žinodami, ėmėsi tariamai nesąžiningų veiksmų pakenkti ieškovui.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovai teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos inicijavimo ieškovui, keršydami už Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1502-159/2009. Atsakovas kreipėsi į teismą, atsižvelgdamas į sisteminį ieškovo nemokėjimą pagal galiojusią nuomos sutartį.Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl atsisakymo iškelti ieškovui bankroto bylą pagal atsakovo pareiškimą, negali būti pagrindas priteisti iš atsakovų 1 000 000 Lt dydžio neturtinę žalą už tariamą dalykinės reputacijos sumenkinimą. Nekilnojamojo turto ieškovas neturėjo, finansinė atskaitomybė už praėjusius metus (2009 m.) tuo metu dar nebuvo paskelbta, skola už nuomą nuolat augo ir buvo pasiekusi atsakovui žymią sumą (apie 400 tūkst. Lt), dėl ko nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, gindamas savo interesus įstatymų nustatyta tvarka, inicijuodamas ieškovo bankroto bylos procedūrą teisme.Apeliaciniame skunde neturtinės žalos 1 000 000 Lt dydis grindžiamas aplinkybe, kad UAB „Kleta“ neteisėtus veiksmus atliko tyčia, tačiau tyčia byloje neįrodyta.Sprendime paliktas netikslumas, darant nuorodą į pakeistą CPK straipsnio nuostatą, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo ar jį keisti, nes nuoroda atitinka byloje spręsto ginčo santykių reguliavimui galiojimo metu skirtą kodekso straipsnį, o apeliaciniame skunde nurodytas kitas, po pakeitimo įsigaliojęs straipsnis ginčo situaciją reglamentuoja analogiškai. Skunde analizuojamas netikslumas vertintinas kaip rašymo apsirikimas, kurį gali ištaisyti Lietuvos apeliacinis teismas, nekeisdamas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto teismo verdikto.Apeliantas nenurodo, kodėl 3 307 906 Lt suma turi būti priteista solidariai ir iš atsakovo A. K.. Skunde nekalbama apie šio atsakovo galimai neteisėtus veiksmus ar įtaką žalos atsiradimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimas naikintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Europa group“ ginčija Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai priteisti jam iš atsakovų UAB „Kleta“ ir A. K. solidariai 2 307 906 Lt žalą, patirtą dėl atsakovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ir 1 000 000 Lt žalą, patirtą dėl atsakovo nepagrįsto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, kas, anot ieškovo, nulėmė jo vardo ir dalykinės reputacijos pablogėjimą.

Dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl atsakovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. ieškovą ir atsakovą sieja nuomos santykiai - ieškovas yra atsakovo negyvenamųjų patalpų, skirtų viešbučių ir maitinimo paslaugoms teikti, nuomininkas (30-34 b. l., 1 t.). 2009 m. tarp šalių iškilo konfliktas dėl nuomos mokesčio dydžio – ieškovas prašė sumažinti nuomos mokestį, atsakovas nesutiko. Šio konflikto pagrindu ieškovas 2009 m. gegužės 14 d. pateikė ieškinį atsakovui dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo prašė nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nuomos mokesčio dydį sumažinti nuo 50 iki 33 litų už 1 kv. m. 2009 m. liepos 10 d. atsakovas minėtoje byloje pareiškė priešieškinį dėl 193 882,04 Lt nesumokėtų nuompinigių ir 1133,03 Lt delspinigių priteisimo ir prašė ieškinio užtikrinimui areštuoti 195 015, 07 Lt ieškovo lėšų, o jų nesant – nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Šis ieškovo reikalavimas buvo patenkintas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi (19 b. l., 1 t.), tačiau po šios nutarties priėmimo atsakovas sumokėjo ieškovui 195 000 Lt, todėl teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartimi ieškovo turto areštas buvo panaikintas, kaip netikslingas (20-21 b. l., 1 t.).

Dėl šios nutarties atsakovas padavė atskirąjį skundą, prašydamas turto arešto mastą sumažinti iki 74 763,14 Lt, šį prašymą motyvuodamas tuo: kad jis ieškovo sumokėtas sumas paskirstė pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, todėl ieškovo skola sudaro 66 936,14 Lt, be to, ieškovas turi sumokėti atsakovui bylinėjimosi išlaidas - žyminį mokestį, atstovavimo išlaidas ir kt. išlaidas; 74 763,14 Lt suma ieškovui yra didelė; ieškovas nekilnojamojo turto neturi, o visas kilnojamasis turtas yra įkeistas, todėl turi būti taikomas ieškovo lėšų areštas (39-42 b. l., 1 t.). Šis atskirasis skundas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis palikta nepakeista (16 b. l., 1 t.).

Ieškinyje nurodytus atsakovo veiksmus - prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo atžvilgiu, atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties padavimą, ieškovas vertino kaip piktnaudžiavimą proceso teisėmis, nes prašydamas taikyti areštą ieškovo piniginėms lėšoms, jis nurodė teismui klaidingą informaciją, kad ieškovas neturi jokio turto, arba šis turtas įkeistas bankui, o teikdamas nepagrįstą atskirąjį skundą, atsakovas žinojo, kad ieškovo turtinė padėtis yra gera, ieškovas atsiskaitys ir sprendimas bus įvykdytas, nes atsakovo reikalaujama suma ieškovui nėra didelė, be to, skolą ieškovas sumokėjo, tačiau pateikė atskirąjį skundą, tuo užtęsdamas ieškovui taikomų apribojimų laiką. Anot ieškovo, atsakovas nurodytais veiksmais sukėlė jam neigiamas pasekmes, nes dėl viešame turto arešto registre įregistruoto ieškovo turto arešto „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu atsisakė finansuoti ieškovo plėtrą viešbutyje naujame objekte, esančiame Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, dėl ko ieškovas neteko pajamų ir patyrė žalą, kurią sudaro 2 307 906 Lt grynojo pelno, kurį jis būtų gavęs, darydamas verslą viešbutyje per laikotarpį nuo 2010 iki 2019 metų.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinio dalį dėl 2 307 906 Lt žalos, padarytos dėl jo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, vadovavosi CPK 147 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia teisės norma, padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes nepagrįstai sprendime rėmėsi CPK redakcija, galiojusia nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., t. y. CPK 147 straipsnio 3 dalimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei nurodo ieškovas, CPK 147 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti nuostolių, kuriuos atsakovui padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimą, galiojo ne iki 2008 m. balandžio 30 d., o iki 2010 m. spalio 1 d. Kita vertus tai, ar bus remiamasi CPK 147 straipsnio 3 dalimi, ar nauja redakcija - CPK 146 straipsnio 2 dalimi, kuri įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d., nagrinėjamo ginčo rezultatui neturi reikšmės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priteisiant nuostolius dėl to, jog ieškovo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ieškinys buvo atmestas, civilinės atsakomybės sąlygos dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies suformuotoje kasacinio teismo praktikoje išlieka nepakitusios taikant ir CPK 146 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta 3K-7-335/2013).

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas turėjo remtis vien CPK 146 straipsniu.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti atsakovui deliktinę atsakomybę CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu, nes teismo sprendimo, kuriuo atsakovo priešieškinis dėl 193 882,04 Lt nesumokėtų nuompinigių ir 1133, 03 Lt delspinigių priteisimo buvo patenkintas iš dalies, atsižvelgiant į tai, kad po nutarties dėl turto arešto priėmimo ieškovas sumokėjo atsakovui 195 000 Lt, pasekmės negali būti prilygintos tokioms pasekmėms, kaip ieškinio atmetimas (šios teismo išvados apeliacine tvarka niekas neginčija). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-537/2010, papildomai iš ieškovo atsakovui priteista 1133,03 Lt, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011, apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise, nes paduodamas šį atskirąjį skundą, neįrodė aplinkybės dėl įskaitymo pagrįstumo, be to, bylinėjimosi išlaidas sudarė nedidelė suma, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis palikta nepakeista. Teismo vertinimu, tokiais veiksmais atsakovas ieškovui sukėlė neigiamas pasekmes – t. y. ieškovo turto areštas nepagrįstai užsitęsė nuo 2009 m. liepos 29 d. iki 2009 m. spalio 29 d.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, nors skundžiamame sprendime tiesioginės nuorodos į CPK 95 straipsnį, reglamentuojantį piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pasekmes, nėra, tačiau iš motyvų, akivaizdu, jog veiksmus, paduodant nepagrįstą atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas atsakovo iš esmės laikė neteisėtais CPK 95 straipsnio prasme. Todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas atsakovo veiksmus vertino tik CPK 146 straipsnio 2 dalies (147 straipsnio 3 dalies) aspektu. Tuo labiau teismas sprendime nenurodė, jog ieškovas turėjo remtis vien CPK 146 straipsniu.

Kadangi pirmosios instancijos teismo pateiktas atsakovo veiksmų, pateikiant atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties, įvertinimas apeliacine tvarka nėra ginčijamas (priešingai, ieškovas sutinka su teismo išvadomis dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo), teisėjų kolegija atskirai dėl jų teisingumo ir pagrįstumo nepasisako.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo įrodytos kitos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Apeliantas teigia, kad teismas veikė formaliai: tiesiog peržiūrėjo „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 14 d. rašto tekstą ir, jame neradęs aiškios banko pozicijos, kodėl atsisako ieškovui suteikti paskolą, nusprendė, kad ieškovo turto areštas ir atitinkamas banko elgesys niekaip nesusiję. Taip pat, ieškovo nuomone, formaliai teismas įvertino ir liudytojos V. N. parodymus, jai aiškiai nenurodžius, jog ieškovo turto areštas neturėjo įtakos banko sprendimui nesuteikti paskolos. Pažymi, kad nebuvo įvertinta paties turto arešto instituto esmė – t. y. kad turto areštas neigiamai vertinamas verslo praktikoje.

Atsižvelgdama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, vien ta aplinkybė, jog turto areštas rinkos dalyviams sukelia neigiamas asociacijas, nesant kitų tiesioginių įrodymų, negali sudaryti pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog būtent dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bankas nesuteikė ieškovui paskolos. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, „Swedbank“, AB, 2009 m. rugsėjo 14 d. raštas (110 b. l., 2 t.), kuriuo buvo atsisakyta finansuoti ieškovo plėtrą viešbutyje naujame objekte Ąžuolyno g. 7, Vilniuje, bei V. N. (banko vadybininkės) pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (211-212 b. l., 2 t.), taip pat neįrodo, kad finansavimas nebuvo suteiktas būtent dėl viešame turto registre įregistruoto ieškovo turto arešto fakto. Pažymėtina, kad pati ieškovo atstovė advokatė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, jog minėtame banko rašte tiesiogiai nenurodyta aplinkybė, dėl ko atsisakoma finansuoti, o liudytoja nepatvirtino, kad taikytas ieškovo atžvilgiu turto areštas buvo reikšmingas, sprendžiant finansavimo klausimą (2013 m. spalio 8 d. teismo posėdžio protokolo 2 l.). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, ieškovas neįrodė.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog ieškovo pateiktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti ir netiesioginio priežastinio ryšio buvimą, nes nebuvo įrodyta, jog atsakovo neteisėtais veiksmais (dėl atsakovo veiksmų užsitęsus turto areštui) buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog neįrodžius bent vienos iš visų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (6.246 – 6.249 str.), taikyti civilinę atsakomybę nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo nurodytų negautų pajamų, pripažinus pagrįsta, nėra pagrindo vertinti ieškovo žalos dydžio, ką pagrįstai ir nurodė pats teismas skundžiamame sprendime. Kadangi žalos dydžio nustatymas galutiniam ginčo išsprendimo rezultatui teisinės reikšmės neturi, teisėjų kolegija atskirai dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su žalos dydžio nustatymu, pagrįstumo nepasisako.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žalos dydį privalo nustatyti pats (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas tokią prievolę turi tik tokiu atveju, jei yra įrodytas žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui nebuvo suteiktas finansavimas, dėl ko jam atsirado žala negautų pajamų forma. Todėl neįrodžius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo nurodytos žalos, pirmosios instancijos teismui neatsirado pareiga nustatyti žalos dydį savo iniciatyva.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 1 000 000 Lt neturtinę žalą dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo

Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) požiūriu juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece ( GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 94).

Nacionaliniu lygiu juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 8 dalyje įvirtintą nuostatą, pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo ją žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas kartu reiškia įstatyme įtvirtintą galimybę apriboti juridinio asmens teisę į dalykinės reputacijos apsaugą ir tokio suvaržymo ribas, juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs, o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Kasacinio teismo, kaip ir EŽTT, praktikoje taip pat akcentuojamas dėsningas juridinio asmens veiklos pobūdžio bei visuomeninio reikšmingumo ryšys su jo reputacijos gynimo bei leistinos kritikos ribomis: viešasis juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu, kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2005).

Bylos duomenų pagrindu šioje byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 8 d. UAB „Kleta“ pareiškė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Europa group“, o 2010 m. birželio 28 d. šį ieškinį patikslino, ieškinys buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartimi, priimta byloje Nr. B2-5343-553/2010. Atsakovo atskirasis skundas dėl šios teismo nutarties Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi buvo atmestas (83 b. l., 2 t., 94-96 b. l., 3 t.). Kitas atsakovo ieškinys buvo paduotas 2010 m. gegužės 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartimi paliktas nenagrinėtu (97-98 b. l., 3 t.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktas, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 10 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 14 d. nutartimi prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė, nenustatęs ieškovo nemokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d.), savaime nesudaro pagrindo vertinti atsakovo veiksmus kaip piktnaudžiavimą savo teise, nes sąlygas bankroto bylos iškėlimui nustato teismas (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad atsakovas privalėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu prašymą iškelti bankrotą būtų pateikęs, nebūdamas ieškovo kreditoriumi, arba skolos suma būtų visiškai nereikšminga. Kreditoriaus pareiga atsakyti už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimą pateikimu, t. y. bankroto bylos iškėlimo inicijavimu padarytą žalą kreditoriui kiltų tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad tokiu pareiškimu kreditorius siekė kitų tikslų, t. y. ne bankroto procesą reglamentuojančiose teisės normose nustatytų tikslų. Be to, Įmonių bankroto įstatyme nėra numatyti apribojimai, kokiai minimaliai skolai esant gali kreditorius kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad UAB „Kleta“ administracijos vadovas atsakovas A. K. dienraštyje viešai pripažino, jog į teismą dėl bankroto iškėlimo jis kreipėsi dėl partnerio skolų (122 b. l., 2 t.), kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas pripažino, jog paduodant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jam atstovavo nekvalifikuotas teisininkas ir jis manė, kad atgauna skolas (2013 m. spalio 8 d. teismo posėdžio protokolo 5 l.), daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-5345-553/2010, pateiktas vertinimas, jog tikėtina, kad UAB „Kleta“ piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, nes ginčą dėl skolos siekia spręsti bankroto procedūros keliu (95 b. l., 3 t.), yra iš esmės pagrįstas. Tuo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartimi atsakovo 2010 m. gegužės 24 d. pateiktas ieškinys dėl bankroto bylos UAB „Europa group“ iškėlimo, kurį teismas pripažino tapačiu ieškiniui, pareikštam civilinėje byloje Nr. B2-5343-553/2010, paliktas nenagrinėtas (97-98 b. l., 3 t.). Šie atsakovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir neteisėti.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad viešos informacijos apie tai, jog UAB „Europa group“ atžvilgiu galima bankroto procedūra, atsiradimas turėjo neigiamos įtakos jo santykiams su tiekėjais (vienas iš didžiausių tiekėjų UAB „Sanitex“ sustabdė tiekimo sutarties vykdymą „pasklidus informacijai apie bankroto bylos inicijavimą“), banku („Swedbank“ 2010 m. vasario 10 d. pateikė pasiūlymą dėl ieškovo turimų įsipareigojimų pertvarkymo, įtraukdami punktą, kad susitarimai dėl paskolų pertvarkymo gali būti pasirašomi tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį atsisakyti iškelti bankroto bylą). Pažymėjo, jog apie tai, kad buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Kleta“ vadovas A. K. komentavo ir žiniasklaidos atstovams, nurodydamas kad „pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė teismui dėl partnerio skolų“. Tokią žinią, anot ieškovo, vartotojas supranta vienareikšmiškai, jog UAB „Europa Group“ bankrutuoja. Tokiais veiksmais, ieškovo nuomone, atsakovas siekė sumenkinti jo dalykinę reputaciją ir tokiu būdu buvo padaryta ieškovui žala (105-107 b. l., 2 t.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą 2010 m. vasario 10 d. „Swedbank“, AB, pasiūlymą, kuriuo bankas ieškovą informavo, jog sutarties pakeitimai, susiję su finansinių įsipareigojimų pertvarkymu, bus pasirašomi tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį atsisakyti iškelti bankroto bylą (35 b. l., 1 t.), UAB „Sanitex“ 2010 m. birželio 1 d. pranešimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo ši bendrovė informavo ieškovą apie tai, kad pasklidus duomenims apie bankroto iniciavimą UAB „Europa group“, ji stabdo tiekimo sutartį (113 b. l., 2 t.), sprendžia, jog yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovo pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Europa group“ iškėlimo padavimo teismui faktas turėjo neigiamos įtakos ieškovo vardui ir reputacijai, t. y. jo sumažėjo komercinių partnerių (banko ir pagrindinio tiekėjo) pasitikėjimas juo, atitinkamai, ieškovas patyrė tam tikrų nepatogumų – patyrė neturtinę žalą.

Kasacinio teismo praktikoje išsakyta pozicija, kad būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu) pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009).

Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog iki atsakovo kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Europa group“ iškėlimo, šios bendrovės veikla buvo vertinama prieštaringai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad viešai paskelbta informacija apie pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo padavimą nulėmė kitokį ieškovo veiklos vertinimą, t. y. sumažėjo pasitikėjimas juo ir dėl to ieškovas patyrė nepatogumų, taip pat į tai, kad atsakovas teise kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo pasinaudojo nesąžiningai (siekdamas susigrąžinti skolas) ir ne vieną kartą, yra pagrindas pripažinti, kad yra nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei dėl šių neteisėtų veiksmų taikyti ir iš atsakovo ieškovui priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl jo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo, atsižvelgiant į neigiamų pasekmių mastą ir pobūdį.

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos dėl jo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos požymiai daugiausia taikytini tik fiziniam asmeniui (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija), tačiau tai nepaneigia neturtinės žalos juridiniam asmeniui atsiradimo galimybės, kuri dažniausiai pasireiškia reputacijos pablogėjimu, juridinio asmens pažeminimu, jo socialinių santykių sumažėjimu ir kita. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įrodymų, dėl šių įstatyme įtvirtintų kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, ne visada objektyviai galima surinkti, todėl teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006)

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas, kreipdamasis į teismą su nepagrįstais pareiškimais dėl bankroto bylos UAB „Europa group“ iškėlimo, piktnaudžiavo proceso teise, t. y. elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu ir, tikėtina, tokiu būdu siekė pakenkti jo dalykinei reputacijai, sprendžia, jog nėra pagrindo priteisti ieškovo nurodyto dydžio neturtinę žalą visa apimtimi, kadangi bankroto bylos iškėlimo ieškovui klausimas buvo išspręstas per greitą laiką, taigi, neigiama informacija apie galimą ieškovo nemokumą viešai buvo skelbiama ne ilgą laiką, be to, ieškovo pateiktų įrodymų pagrindu galima spręsti tik apie atsiradusias nedidelio masto neigiamas pasekmes (ieškovas įrodė, jog bankroto bylos iškėlimo iniciavimas turėjo reikšmės bendradarbiaujant tik su banku ir su vienu tiekėju). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos apimtį, sprendžia, jog protinga ir pagrįsta neturtine žala yra pagrindas laikyti 5000 Lt sumą.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo neturtinę žalą solidariai priteisti ir iš UAB „Kleta“ vadovo A. K., nes pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui buvo pareikšti UAB „Kleta“ vardu. Vien tas faktas, jog A. K. įmonės vardu gali priimti sprendimus, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jis privalo solidariai atsakyti už įmonės neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priėmusi naują sprendimą, teisėjų kolegija pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovas nėra pateikęs duomenų, įrodančių, kokio dydžio išlaidas, susijusias su teisinių paslaugų teikimu, jis patyrė pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, jos ieškovui iš atsakovo nėra priteisiamos.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas už paduotą ieškinį sumokėjo 10 000 Lt žyminio mokesčio (1 b. l., 1 t.), likusios žyminio mokesčio dalies, t. y. 28 940 Lt mokėjimą Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovui atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos (105 b. l., 1 t.).

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo teismo sprendimu patenkinama tik 0,11 proc. (5000 Lt * 100 / 4 422 097 Lt) ieškovo reikalavimų, iš atsakovo ieškovui yra pagrindas priteisti 42,83 Lt žyminio mokesčio (38 940 Lt žyminio mokesčio * 0,11 / 100). Kadangi teismo nutartimi 28 940 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas ieškovui buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovo priteistą 42,83 Lt žyminio mokesčio sumą yra tikslinga priteisti ne pačiam ieškovui, o į valstybės biudžetą, kaip ieškovo nesumokėtą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi atidėtą žyminio mokesčio dalį. Tuo tarpu iš ieškovo valstybei priteisti ne 28 940 Lt, o 28 897,17 Lt (28 940 Lt – 42,83 Lt) trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Skundžiamu sprendimu nustatyta, jog teismas turėjo 41,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovo reikalavimai procentaliai buvo patenkinti labai maža dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra teisinga ir pagrįsta šias išlaidas priteisti iš ieškovo UAB „Europa group“, kas ir buvo padaryta skundžiamu sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas turėjo 26 866 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, sprendė, jog nėra pagrindo šių išlaidų mažinti. Šių išlaidų ieškovas apeliacine tvarka neginčija, todėl jos laikomos pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies, iš ieškovo atsakovui yra pagrindas priteisti iš viso 26 836,45 Lt (26 866 Lt * 99,89 / 100) pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus, yra pagrindas iš dalies priteisti iš atsakovo ieškovui pastarojo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Už paduotą apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 30 000 Lt žyminio mokesčio (73 b. l., 4 t.). Ieškovas pateikė įrodymus, jog jis už procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teismui rengimą advokatų profesinei bendrijai „Baltic Legal Solutions Lietuva“ sumokėjo 5801,21 Lt. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) 8.9 punktu, sprendžia, jog ieškovas už apeliacinio skundo rengimą gali reikalauti 2400 Lt sumos.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu yra patenkinama 0,15 proc. (5000 Lt * 100 / 3 307 906 Lt) apeliacinio skundo reikalavimų, iš atsakovo ieškovui yra pagrindas priteisti iš viso 48,60 Lt ( (2400 Lt + 30 000 Lt) * 0,15 proc.) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas pateikė duomenis, įrodančius, kad jis už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą sumokėjo 1905,75 Lt. Tačiau Rekomendacijų 8.11 punkte už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą maksimalus užmokestis numatytas 1200 Lt. Todėl, atsižvelgiant į atmestų apeliacinio skundo reikalavimų apimtį, iš ieškovo atsakovui yra pagrindas priteisti 1198,20 Lt (99,85 *1200 / 100) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Šiame sprendime išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo iš atsakovo ieškovui priteisti žalos, atsiradusios dėl atsakovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, t. y. neįrodžius, kad tarp atsakovo veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, tačiau netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant žalos, atsiradusios dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo, atlyginimo klausimą, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, nepagrįstai kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, nesumenkino ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos, ir tuo pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Dėl šios priežasties yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, iš dalies patenkinant ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo UAB „Kleta“ neturtinę žalą, atsiradusią dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo, priteisiant jam iš atsakovo 5000 Lt šiai žalai atlyginti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, panaikinti ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują spendimą.

Ieškovo UAB „Europa group“ ieškinio dalį, kuria buvo reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo, patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Europa group“ iš atsakovo UAB „Kleta“ 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinės žalos, padarytos dėl ieškovo vardo ir dalykinės reputacijos sumenkinimo, atlyginimui.

Priteisti iš ieškovo UAB „Europa group“ atsakovui UAB „Kleta“ 26 836,45 Lt (dvidešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt šešis litus ir 45 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, valstybei - 28 897,17 Lt dydžio trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir 41,35 Lt (keturiasdešimt vieną litą ir 35 ct) pašto išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Kleta“ valstybei 42,83 Lt (keturiasdešimt du litus ir 83 ct) dydžio ieškovo UAB „Europa group“ nesumokėtą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi atidėtą žyminio mokesčio dalį.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Europa group“ atsakovui UAB „Kleta“ 1198,20 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis litus ir 20 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Kleta“ ieškovui UAB „Europa group“ 48,60 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus ir 60 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Konstantinas GurinasDanguolė MartinavičienėDonatas Šernas