Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurotransa“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1709-470/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurotransa“ ieškinį atsakovei A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovei fakto. 2013 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymą Nr. 213 atliko ieškovės buhalterė G. H. ir jį elektroniniu būdu patvirtino ieškovės vadovas. Ieškovės vadovas, nusprendęs atsakovei suteikti paskolą, įmonės buhalterei G. H. pavedė suformuoti atsakovei pavedimą kaip paskolą, tačiau įmonės buhalterė, neįsigilinusi ir nesuprasdama tokio juridinio veiksmo galimų pasekmių, mokėjimo nurodyme nenurodė, kad tai yra paskola. Ieškovės vadovas, nematydamas suformuoto mokėjimo nurodymo turinio, jį elektroniniu būdu patvirtino. Mokėjimo nurodymas atliktas elektroninės bankininkystės būdu, elektroninės prieigos kodai ir slaptažodžiai suteikti tik ieškovės vadovui ir buhalterei, kuriais jie ir disponuoja, dėl to mokėjimo nurodyme neatsispinti jokie kiti duomenys.Teismas, suabejojęs beprocentinės paskolos atsakovei suteikimu, nepripažino, kad paskola atsakovei buvo suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsakovei paskolą suteikiant dviem dienoms, net nebuvo svarstyta galimybė skaičiuoti palūkanas, nes tai būtų lėmę didesnes laiko ir materialines sąnaudas, nei kad būtų buvę apskaičiuota palūkanų.Atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, nereagavo į byloje jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kas rodo, jog atsakovė visiškai sutinka su ieškiniu ir jį laiko pagrįstu. Atsakovei sutinkant su ieškiniu, ieškovė neturėjo pareigos teikti papildomus įrodymus, argumentus bei paaiškinimus. Atsakovė, gavusi paskolą, dingo, ieškovė jos negalėjo surasti, šiuo metu atsakovės Lietuvoje nėra, todėl akivaizdu, kad atsakovė nepateiks jokio atsiliepimo į ieškinį, o ją suradus neneigs ir pripažins, kad 2013 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymu jai buvo suteikta paskola.Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, kadangi, atmesdamas ieškinį, nenurodė, kokiu būdu ieškovė gali ginti savo teises. Esant susidariusiai situacijai, ieškovė turėtų nurašyti atsakovei suteiktą paskolos sumą, o atsakovei nebūtų taikyta jokia atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas, nepripažinęs, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, atmetė ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Tais atvejais, kai paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 2 d., 3 d.). Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto. Apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 1 448,10 Eur (5 000 Lt) skolą, teigdama, kad ši skola susidarė atsakovei negrąžinus paskolos sumos. Ji tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius įrodinėjo 2013 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 213. Apeliantės teigimu, minėtu mokėjimo nurodymu ji pervedė į atsakovės sąskaitą paskolos sumą pagal tarp šalių sudarytą žodinę paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu nepripažino, kad apeliantės teismui pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius, pinigų atsakovei pervedimo faktą, todėl apeliantės ieškinį atmetė. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Apeliantė, teigdama, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę turi įrodyti šių santykių tarp šalių egzistavimo faktą, t. y. turi įrodyti, jog ji atsakovei paskolą suteikė. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tais atvejais, kai paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, nepriklausomai nuo suteikiamos paskolos sumos. Apeliantė, būdama juridiniu asmeniu, rašytinės paskolos sutarties ar kito skolos dokumento, kuris patvirtintų tarp šalių buvus sudarytą rašytinę paskolos sutartį, teismui nepateikė, priešingai, apeliantė nurodė, kad šalys buvo sudariusios tik žodinę paskolos sutartį. Apeliantė paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo faktą įrodinėjo tik 2013 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 213, kurio bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nelaikė pakankamu įrodymu patvirtinti tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės pateiktą mokėjimo nurodymą, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jis nepatvirtina tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. balandžio 11 d. buvo suformuotas mokėjimo nurodymas Nr. 213 (b.l. 9), pagal kurį mokėtojas UAB „Eurotransa“ perveda gavėjui A. G. į sąskaitą, esančią „Swedbank“, AB, 5000 Lt. Mokėjimo paskirtis nurodyta „Lėšų pervedimas“. Mokėjimo nurodyme nėra nurodytas kliento (mokėtojo) vardas, pavardė parašas ar parašai, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, sprendė, kad nurodytas apskaitos dokumentas nepatvirtina pinigų pervedimo į atsakovės sąskaitą fakto. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, kad minėtas mokėjimo nurodymas buvo atliktas elektroninės bankininkystės pagalba, kad jame yra kredito įstaigos darbuotojo parašas 2013041100412762, kuris leidžia spręsti apie įvykdytą bankinę operaciją, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, net ir nesant minėtame mokėjimo nurodyme asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardo (-ai) arba pirmosios (-osios) vardo (-ų) raidės (-ės), pavardės (-ės), parašo (-ai) ir pareigų, nepagrįstai suabejojo minėto mokėjimo nurodymo pagrįstumu. Tačiau, kaip kad teisingai ir pagrįstai nurodė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, net ir pripažinus, kad minėto mokėjimo nurodymo pagrindu apeliantė atsakovei pervedė 1 448,10 Eur (5 000 Lt) sumą, negalima pripažinti, kad ši pinigų suma atsakovei buvo pervesta paskolos sutarties pagrindu. Ginčo mokėjimo nurodymo paskirtis nurodyta kaip „Lėšų pervedimas“, kas, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvus sudarytą paskolos sutartį, nepatvirtina paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtis neatspindi paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto, o paskolos suteikimas nenustatant jokių palūkanų, apeliantei esant juridiniam asmeniui, kurio veiklos tikslas yra pelno siekimas, pagrįstai leidžia abejoti tarp šalių buvus susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad paskolos nenustatant mokėtinų palūkanų suteikimas prieštarauja kokiems nors teisės aktų reikalavimams, tačiau nurodyta aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant apeliantės pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą. Nurodytas klausimas nebuvo ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje, o teismas šią aplinkybę įvertino visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantei, kurios veiklos tikslas yra pelno siekimas, beprocentinės paskolos suteikimas neturėtų būti įprasta veiklos praktika, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę įvertino spręsdamas dėl tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių.

Apeliacinio skundo argumentai, kad mokėjimo nurodymą suformavusi ir jame jo paskirtį kaip lėšų pervedimas nurodžiusi apeliantės buhalterė nesuprato galimų tokio mokėjimo nurodymo tikslo teisinių pasekmių, kad apeliantės vadovas mokėjimo nurodymą pasirašė nematęs mokėjimo nurodymo paskirties, nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantės pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, jog jo pagrindu atsakovei buvo pervesta paskolos suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantei, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, todėl apeliantė, paskolos sutarties neįforminusi pagal teisės aktų reikalavimus, negalėdama pateikti jokių kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties tarp šalių sudarymą, turi prisiimti savo veiksmų neigiamas pasekmes. Vien ta aplinkybė, kad apeliantės vadovas pažinojo atsakovę, nesudaro pagrindo apeliantei nesilaikyti teisės aktų reikalavimų sudarant paskolos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantės pateiktą rašytinį įrodymą, kuriuo remdamasi apeliantė įrodinėjo šalis siejusius paskolos teisinius santykius, ir bylą nagrinėjęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis nepatvirtina tarp šalių buvus sudarytą paskolos sutartį. Nurodytos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė, nepateikdama atsiliepimo į ieškinį, nereaguodama į byloje jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokiu būdu parodė, jog ji sutinka su ieškiniu ir jį laiko pagrįstu. Apeliantės argumentai, kad atsakovė neneigs ir pripažins, kad 2013 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymu jai buvo suteikta paskola, yra niekuo nepatvirtinti, o priešingai, susidariusi situacija, kai apeliantė savo pažeistas teises yra priversta ginti kreipdamasi į teismą, tik parodo tarp šalių egzistuojant ginčą. Apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė pripažįsta ieškinį, kadangi nėra preziumuojama, kad atsakovas, nepareikšdamas atsiliepimo į ieškinį, jį pripažįsta. Priešingai, atsakovė nėra pateikusi teismui atsiliepimo į ieškinį, kuriame būtų nurodyta, jog ji sutinka su ieškiniu, kad ji pripažįsta tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Esant nurodytoms aplinkybėms taip pat nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog esant tokioms aplinkybėms apeliantė neturėjo pareigos teikti papildomus įrodymus, kurie patvirtintų tarp šalių egzistavusius paskolos teisinius santykius, pateikti papildomus argumentus ar paaiškinimus. Pagal bendrąją įrodinėjimo paskirstymo taisyklę, būtent apeliantė, pareiškusi ieškinį, turėjo pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, tačiau, kaip pagrįstai sprendė bylą nagrinėjęs teismas, šios pareigos tinkamai neįvykdė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nesant tai patvirtinančių įrodymų, pagrįstai nepripažino tarp apeliantės ir atsakovės buvus susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, todėl pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį, kuriame apeliantė savo reikalavimą atsakovei grindė paskolos sutarties tarp šalių sudarymo faktu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir tyrimą, taip pat materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei iš atsakovės nepriteistinas jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.