Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Erika Zablockaja, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. K. ir R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime nurodoma, jog pareiškėjų motina M. K. mirė (duomenys neskelbtini), kad Vilniaus miesto 5-ajame notaro biure užvesta mirusiosios paveldėjimo byla, kurios pagrindu pareiškėjos priėmė motinos palikimą kaip pirmos eilės įpėdinės pagal įstatymą.

Teigia, jog H. K., būdamas santuokoje su M. K. (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) mirė (duomenys neskelbtini), tačiau paveldėjimo byla užvesta nėra, o testamentų registre nėra registruotų palikėjo sudarytų testamentų, palikimo priėmimo faktų. Nurodo, jog pareiškėjos yra M. K. ir H. K. dukros.

Nurodo, jog nekilnojamojo turto registro duomenimis M. K. vardu 1992-07-09 pirkimo- pardavimo sutarties Nr. 26-5739 pagrindu įregistruota nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, remiantis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalimis turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o to paties straipsnio 3 dalimi turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Pareiškėjų vertinimu, remiantis nurodyto straipsnio dalimis, M. K. ir H. K. nurodytas turtas priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Pasak pareiškėjų, remiantis galiojusiu 1964 m. civilinio kodekso 573 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mirusiojo vaikai, sutuoktinis ir tėvai yra pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai, o 587 straipsnyje reglamentuojama palikimo priėmimo tvarka.

Pareiškėjų motina po sutuoktinio H. K. per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą nesikreipė, tačiau sutuoktiniui priklausiusią nekilnojamojo turto dalį bei visus jam priklausiusius daiktus priėmė faktiškai pradėdama šį turtą valdyti. Teigia, jog po sutuoktinio mirties, nurodytu turtu naudojosi mirusiojo žmona M. K.: jame gyveno iki pat savo mirties, deklaruota gyvenamoji vieta, rūpinosi, prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius. Mokėjimus patvirtinančių dokumentų M. K. nebuvo išsaugojusi, galimybės jų gauti nėra.

Teigia, jog ginčo dėl palikimo tarp mirusiojo įstatyminių įpėdinių nėra, o pareiškėjos, po tėvo mirties, palikimo nepriėmė. Nurodoma, jog juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas, siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą po H. K. mirties.

Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas visiškai.

Palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964-07-07 įstatymu patvirtintas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (toliau - 1964 m. CK), tačiau po 2000-07-18 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001-07-01). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą.

Palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nepriešina šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. CK. Palikėjo mirties metu ((duomenys neskelbtini)) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, numatytas CK 587 straipsnio 2 dalyje, nustatė, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti <....>.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1981-06-26 nutarimo Nr. 4 6 punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.).

Įpėdinis savo valią išreiškia veiksmais, liudijančiais savo sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais nurodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, šiuo atveju nereikalaujama. Veiksmų pobūdis reiškia, jog įpėdinis turi atlikti aktyvius veiksmus, iš kurių matytųsi, kad įpėdinis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; kt.). Taigi įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, yra laikomas priėmusiu visą palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-86/2007; kt.).

Iš byloje esančio 2021-11-22 gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis matyti, jog H. K. (gimęs (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) mirė būdamas santuokoje su M. K. (gim. (duomenys neskelbtini), mir. (duomenys neskelbtini). M. K. ir H. K. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Iš išrašo matyti, jog pareiškėjos L. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra H. K. ir M. K. dukros.

Iš 2021-11-19 nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso M. K.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas 1992-07-09, t. y. galiojant LTSR Santuokos ir šeimos kodeksui (1969, Nr. 21-186), tačiau ši civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo spręstina pagal galiojančio CK (įsigaliojo 2001-07-01) normas bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika.

Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu (CK 3.87 str.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.).

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.). Taigi, ginčo nekilnojamasis turtas įgytas esant santuokoje. Kol turtas nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu jis išsaugo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį statusą. Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, o CK 3.87 straipsnyje nustatyta, jeigu daiktą nuosavybėn įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokią įstatymų nustatyta prezumpciją buvo įtvirtinta LTSR Santuokos ir šeimos kodekso (toliau- SŠK) 21 str. Toks teisinis reglamentavimas iš esmės nekito ir 2000 m. CK. Anksčiau galiojusio SŠK 22 str. 1 d. numatė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Sutuoktinių turto pripažinimas asmenine nuosavybe SŠK detaliau nebuvo reglamentuotas. Nagrinėjamos bylos atveju laikytina, jog butas yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė.

M. K. sutuoktinis H. K. mirė (duomenys neskelbtini). Iš Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės Aldonos Adomaitienės 2021-12-15 pranešimo Nr. 520 dėl informacijos pateikimo žinoma, jog po H. K. mirties iki 2021-12-15 10 val. paveldėjimo byla Vilniaus miesto 4-ąjame notarų biure nebuvo užvesta. 2021-12-07 testamentų registro išraše duomenų apie įregistruotus testatoriaus testamentus taip pat nėra.

M. K. po sutuoktinio mirties į notarų biurą dėl palikimo priėmimo per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė, tačiau visus sutuoktiniui priklausiusius daiktus priėmė, faktiškai pradėdama šį turtą valdyti. Nurodyta, jog M. K. iki savo mirties gyveno ir buvo deklaravusi gyvenamąją vietą nurodytame bute, taip pat rūpinosi, prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius. Byloje nėra pateikta duomenų, susijusių su mokesčių mokėjimu, nes, pasak pareiškėjų, jų motina tokių dokumentų nebuvo išsaugojusi bei nėra galimybės jų gauti iš kitų institucijų, kadangi buhalteriniai dokumentai yra saugomi 10 metų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nėra, suinteresuoti asmenys pateiktam pareiškimui neprieštaravo.

Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjų pareiškimas tenkinamas ir nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po H. K. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė faktiškai jį valdydama M. K., mirusi (duomenys neskelbtini) (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjoms L. K. ir R. K. yra reikalingas paveldėjimo teisės liudijimui gauti po H. K. mirties (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 ir 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjų L. K. ir R. K. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio H. K., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), atsiradusį palikimą priėmė, faktiškai pradėdama turtą valdyti.

Juridinio fakto nustatymas yra pagrindas išduoti pareiškėjoms L. K. ir R. K. paveldėjimo teisės liudijimą.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją išsiųsti Testamentų registrui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.