Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Edmundo Bagdono apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl V. T. turto užvaldymo), 182 straipsnio 1 dalį (dėl D. K. turto užvaldymo), 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

V. T. ir D. K. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y., kad jis, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, veikdamas bendrininkų grupėje su kitais laisvės atėmimo bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), atlikusiais nenustatytais asmenimis ir laisvėje buvusia A. Š. (mirusia (duomenys neskelbtini)), turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, neteisėtai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau iki 2015 m. gegužės 17 d. 13.32 val. jis (M. A.) telefonu iš A. Š. gavo A. Š. senelės - M. D., asmens duomenis ir AB "(duomenys neskelbtini)" banke turimos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, tikslu šiuos duomenis panaudoti apgaule užvaldomų pinigų pervedimams į M. D. sąskaitą banke, po ko 2015 m. gegužės 17 d. apie 13.32 val. nenustatytam nuteistajam (duomenys neskelbtini) pataisos namuose neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefono aparatu su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus nukentėjusiajam V. T. į namų fiksuoto ryšio telefoną bei melagingai prisistačius FNTT pareigūnu M. S. ir įtikinus V. T., kad naudojantis jo banko sąskaita yra atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, kad būtina iš sąskaitos išimti pinigus ir, kad nekiltų įtarimas, pervesti juos į M. D. sąskaitą, o V. T. 2015 m. gegužės 17 d. 500 eurų pervedus į nurodytą M. D. sąskaitą, pasinaudojus M. D., nežinojusios apie daromą nusikalstamą veiką, pagalba ir jo (M. A.) nurodymu 2015 m. gegužės 17 d. 16.06 val. bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), šiuos pinigus (500 eurų) M. D. kartu su A. Š. išgryninus ir tą pačią dieną, t. y. 2015 m. gegužės 17 d., pervedus į jo (M. A.) nurodytų asmenų - J. S. AB "(duomenys neskelbtini) " sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) - 120 eurų, į K. G. AB "(duomenys neskelbtini)" sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) - 390 eurų, tokiu būdu jis (M. A.), veikdamas bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, taip pat A. Š., veikusia laisvėje, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. V. T. priklausančius 500 eurų.Taip pat M. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis padėjo neteisėtai atlikti finansinę operaciją panaudojant elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis bei apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: 2015 m. gegužės 17 d. apie 17.52 val. laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, veikdamas bendrininkų grupėje su kitais laisvės atėmimo bausmes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), atlikusiais nenustatytais asmenimis ir laisvėje buvusia A. Š. (mirusia (duomenys neskelbtini)), padėjo atlikti finansinę operaciją neteisėtai panaudojant vienos svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis ir apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. kai nenustatytas asmuo, (duomenys neskelbtini) pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjęs asmuo, neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefono aparatu su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs nukentėjusiajai D. K. į namų fiksuoto ryšio telefoną bei melagingai prisistatęs FNTT pareigūnu ir įtikinęs, kad naudojantis jos banko sąskaita yra atliekamos neteisėtos finansinės operacijos bei būtinumu pasakyti prisijungimo prie el. bankininkystės duomenis, ir D. K. padiktavus savo prisijungimo prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko el. bankininkystės duomenis, tokiu būdu neteisėtai įgijęs D. K. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis - elektroninės bankininkystės prisijungimo kortelių duomenis, vartotojo ID kodus ir slaptažodžius – bei įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti svetimą turtą, susitarė su juo (M. A.) šiuos duomenis panaudoti, t. y. prisijungus prie asmens, kurio atžvilgiu vykdomas sukčiavimas, sąskaitos ir pervesti pinigines lėšas į jo (M. A.) per A. Š. iki 2015 m. gegužės 17 d. 13.32 val. surastą M. D. sąskaitą. Nenustatytas asmuo, būdamas nenustatytoje vietoje, naudodamasis internetinio ryšio prieiga, kurios IP (duomenys neskelbtini), panaudodamas neteisėtai įgytus D. K. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų kortelės duomenis, vartotojo ID ir slaptažodį, t. y. save identifikuodamas, kaip teisėtą duomenų naudotoją, prisijungė prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko internetinės bankininkystės sistemos ir, panaudodamas jo (M. A.) per A. Š. gautus apie daromą nusikalstamą veiką nežinojusios M. D. asmens duomenis bei sąskaitos numerį, iš D. K. priklausančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į jo surastą M. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 360 eurų, po ko jis (M. A.) per A. Š. nurodė apie vykdomą nusikalstamą veiką nežinojusiai M. D. (išgryninti pervestus pinigus, o M. D. kartu su A. Š. 2015 m. gegužės 17 d. 19.18 val. bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), dalį šių pinigų, t. y. 200 eurų, išgryninus bei vėliau 100 eurų sąskaitą papildžius, tą pačią dieną, t. y. 2015 m. gegužės 17 d., pervedus 260 eurų į jo (M. A.) nurodytą J. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jis (M. A.), veikdamas bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, taip pat A. Š., padėjo neteisėtai atlikti finansinę operaciją, panaudojant D. K. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko el. bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, bei apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. D. K. priklausančius 360 eurų.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti M. A. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo V. T. atžvilgiu), 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo D. K. atžvilgiu) ir nuteisti:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo V. T. atžvilgiu) - 1 metų laisvės atėmimo bausme;pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį - 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo D. K. atžvilgiu) - 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 3 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, nurodė tik tuos motyvus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl M. A. parodymų patikimumo, neanalizavo ir nevertino kitų įrodymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas M. A., ir tokio sprendimo nemotyvavo, tokiu būdu nepagrįstai konstatavo, jog M. A. nedalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Anot prokuroro, M. A. kaltę dėl nusikalstamų veikų vykdymo bendrininkų grupėje atskleidžia ne tik telekomunikacijų tinklais užfiksuoti duomenys ir pinigų judėjimas sąskaitose, ką nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir M. D., A. Š. ir G. B. parodymai, vertinant juos visos bylos duomenų kontekste. Pažymėtina, kad, A. Š. 2016 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu nurodė, kad 2015 m. gegužės mėnesio viduryje į jos močiutės telefoną paskambino vaikinas iš kalėjimo, kuris prisistatė brolio M. draugu „M. iš (duomenys neskelbtini)“, paminėjo, kad su jos broliu (M. Š.) atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. A. Š., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad jos brolis M. turėjo daug draugų iš (duomenys neskelbtini), vienas iš jų buvo „M.“ - M. A.. Be to, A. Š. nurodė, kad „M.“ gerai pažįsta ir su juo bendrauja. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. specialaus liudytojo statusu buvo apklausiama jau po M. D. apklausų, kurių metu M. D. buvo spėjusi nurodyti tyrimui reikšmingas aplinkybes apie A. Š. įvardintą skambinusį asmenį - vieną iš (duomenys neskelbtini) mikrorajone ((duomenys neskelbtini)) gyvenančių ir tuo metu laisvės atėmimo bausmę kalėjime ((duomenys neskelbtini) pataisos namuose) atlikusių brolių dvynių - „M.“, jos paaiškinimai apie tai, kad 2015 m. gegužės mėn. į M. D. telefono numerį paskambino ne „M.“, kitaip būtų jį iš balso atpažinusi, vertintini kritiškai, kaip bandymas gelbėti bendrininkus. Teismui tai nesukėlė abejonių, kaip ir M. A. parodymai, kad jis iš viso nepažinojo A. Š., nors G. B. parodymais patvirtinta, jog (duomenys neskelbtini) kaltinamasis net gyveno tame pačiame daugiabutyje, kad sveikindavosi su G. B., kad, jos įsitikinimu, bendravo ir su jos vaikais – M. ir A. Š.. Būtent G. B. patvirtino, jog tiek iš savo motinos M. D., tiek iš dukros A. Š. sužinojo, kad į M. D. telefoną iš pataisos namų skambino „M.“, t. y. M. A.. G. B. nurodė, jog jos dukra pokalbio su ja metu įvardino iš kalėjimo skambinusį asmenį kaip „M.“, t. y. M. A.. Taigi pirminis M. D. ir G. B. informacijos šaltinis buvo A. Š., kurios parodymus teismas pagarsino, tačiau kritiškai nevertino A. Š. apklausų metu dalies nurodytų aplinkybių - tiek dėl skambinusio asmens tapatybės neigimo, tiek dėl bendravimo telefonu intensyvumo/sistemiškumo su (duomenys neskelbtini) pataisos namuose veikusio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoju, t. y. M. A.. Pažymėtina, kad liudytojos M. D. ir G. B. savarankiškai negalėjo sugalvoti tokių aplinkybių, akivaizdu, kad tik A. Š. galėjo pasakyti M. D. ir G. B. apie „M.“/“M.“, kad jis - tai jos (A. Š.) gerai pažinotas M. A.. Prokuroras pažymi ir tai, jog teisme liudytoja M. D. apklausta praėjus beveik 3 metams po įvykio, todėl dėl atminties sutrikimų neprisiminė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl teismo pozicija labiau vadovautis liudytojos M. D. parodymais, duotais teisme, nei gautais atlikus pirmąsias apklausas ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįsta.M. A. kaltę pagrindžia ir kiti objektyvūs bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys – 2015 m. balandžio 16 d. pinigų pervedimas iš J. S. sąskaitos į (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą nuteistajam M. A., taip pat M. A. brolio J. A. (J. A.) pinigų siuntimas tiek į J. K., tiek ir į J. S. sąskaitas (po to šie pinigai buvo pervesti kartu su M. A. bausmę viename būryje atlikusiam nuteistajam G. K.). O ir užfiksuoti telekomunikaciniai duomenys, patvirtinantys J. S. bei A. Š. tiesioginius kontaktus su (duomenys neskelbtini) pataisos namuose tame pačiame būryje kaip ir M. A. bausmes atlikusiais asmenimis - patvirtina priešingas nei M. A. nurodytas aplinkybes, t. y. kad M. A. su kartu gyvenusiu liudytoju A. B. buvęs bloguose santykiuose, su juo nebendravo, dėl ko neva negalėjo prašyti pastarojo pagalbos. Tuo pat metu A. B. teisme tai paneigė, nurodė kad J. S. pinigus pervesdavo jo ir brolio V. S. prašymu, kad M. D. nepažinojo. Teismas nuosprendyje rėmėsi J. S., J. K. bei K. G. parodymais, t. y. asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl bendrininkų grupėje įvykdytų tų pačių nusikalstamų veikų, todėl ir šių liudytojų parodymai arba visiškai, arba dalyje turėjo būti įvertinami kritiškai.Pasisakydamas dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo M. A. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju, prokuroras nurodo, jog M. A. įvykdė tris tyčines baigtas nusikalstamas veikas. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, būdamas recidyvistu, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. M. A. charakterizuojamas neigiamai, nes iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas 7 kartus, tame tarpe ir dėl sukčiavimo bei neteisėto disponavimo elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis, naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės atlikimo pataisos namuose metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jame nurodytiems argumentams, nuteistasis nurodė esantis nekaltas, jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Edmundo Bagdono apeliacinis skundas atmetamas. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę teismo padarytą išvadą dėl M. A. išteisinimo. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo M. A. išteisino pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 24 straipsnio 6 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu savo parodymų nekeitė, nepripažino kaltės dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymo, kaltu neprisipažino ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kategoriškų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais būtų galima konstatuoti kaltinimų, pareikštų M. A., pagrįstumą nenustatė ne tik pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis, bet ir apeliacinės instancijos teismas, nors prokuroro vertinimas šiuo atveju yra priešingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo prokuroras, M. A. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neįrodo M. D., A. Š. ir G. B. parodymai, nei vertinant juos pavieniui, nei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, pažymėdamas, jog 2016 m. rugpjūčio 17 d. apklausos metu A. Š. nurodė, kad 2015 m. gegužės mėnesio viduryje į jos močiutės telefoną paskambino vaikinas iš kalėjimo, kuris prisistatė brolio M. draugu „M. iš (duomenys neskelbtini)“, paminėjo, kad su jos broliu (M. Š. (M. Š.)) atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat patvirtino, kad jos brolis M. turėjo daug draugų iš (duomenys neskelbtini), vienas iš jų buvo „M.“ - M. A., kurį gerai pažįsta ir su juo bendrauja. Šiame kontekste skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. Š. močiutė M. D. taip pat teigė, jog į jos naudojamą mobilųjjį telefoną paskambinęs nepažįstamas vyriškis prisistatė kaip M. – jos velionio anūko M. Š. draugas, kad ji žinojo, jog jos anūkas turėjo draugą M. A. iš (duomenys neskelbtini). Šie M. D. ir A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriais, prokuroro manymu, turėjo remtis pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. A. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas, apygardos teismo manymu, patvirtina tik tą faktą, jog į M. D. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną paskambinęs vyriškis žinojo apie M. Š. mirtį ir prisistatė M.. Pažymėtina tai, jog nei A. Š., nei M. D. pirminės ar papildomų apklausų metu nenurodė, jog šis asmuo prisistatė būtent M. A.. Be to, net ir tokiu atveju, nesant jokių kitų tai pagrindžiančių tiesioginių, o ne prielaidomis grindžiamų įrodymų, nebūtų galima daryti vienareikšmiškos išvados, kad su M. D. telefonu susisiekęs asmuo iš tiesų buvo išteisintasis, o ne kitas asmuo, pasinaudojęs jo vardu ir pavarde. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ne tik M. A., bet ir kiti (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atlikinėję asmenys galėjo žinoti apie M. Š. mirtį ir pasinaudoti šia informacija, siekiant, jog M. D. padėtų atlikti nusikalstamus veiksmus, kadangi M. Š. taip pat buvo teistas, atliko laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog M. A. dalyvavimo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepagrindžia ir G. B. parodymai, kuriais ji patvirtino iš savo mamos M. D. ir dukros A. Š. sužinojusi, kad į M. D. telefoną iš pataisos namų skambino asmuo, prisistatęs M.. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog prokuroras aukščiau nurodytais A. Š. parodymais siūlo vadovautis kaip pagrindžiančiais M. A. kaltę, tuo tarpu kitus jos parodymus, kuriais A. Š. tvirtino, jog 2015 m. gegužės mėnesį į M. D. telefono numerį paskambino ne M. A., kitaip būtų atpažinusi jį iš balso, jau vertina kritiškai. Tokiu būdu prokuroras iš esmės siūlo vadovautis selektyviai atrenkamais, kaltinimą, jo manymu, pagrindžiančiais įrodymais ir jų interpretavimu, bei atmesti visus kaltinimui nepalankius įrodymus. Tačiau toks selektyvus ir nepagrįstas įrodymų parinkimas, siekiant apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamą asmenį, baudžiamajame procese nėra galimas. Nors prokuroras nurodo argumentus, kuriais remiantis kritiškai vertina A. Š. parodymus apie tai, jog į M. D. telefono numerį skambino tikrai ne M. A., tačiau šie argumentai yra tik prokuroro daromos prielaidos, jog tokiu būdu A. Š. bandė gelbėti kitus nusikalstamus veiksmus atlikusius asmenis. Prokuroras, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodo, jog teismui abejonių nekėlė M. A. parodymai, kad jis iš viso nepažinojo A. Š., nors G. B. parodė, jog M. A. (duomenys neskelbtini) gyveno tame pačiame daugiabutyje, sveikindavosi su G. B., jos įsitikinimu, bendravo ir su jos vaikais – M. ir A. Š.. Vertindamas šį prokuroro argumentą, apygardos teismas, vėlgi pažymi, jog prokuroras minėtos liudytojos parodymus interpretuoja savaip, jam palankia linkme. Iš G. B. teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, jog ji kategoriškai neteigė, jog išteisintasis bendavo su A. Š., priešingai – parodė, jog nežino, ar M. A. bendravo su pastarąja, nors galimai pažinojo vienas kitą, kadangi jie (duomenys neskelbtini) mikrorajone gyvena apie 40 metų. Tuo tarpu apie M. Š. ir M. A. tarpusavio ryšius apklausiama G. B., apskritai, nieko nepasisakė. Apeliaciniame skunde prokuroras atkreipia dėmesį, jog teismas kritiškai nevertino aplinkybių dėl A. Š. intensyvaus, sistemiško bendravimo su (duomenys neskelbtini) pataisos namuose veikusiu abonento Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. M. A.. Atsakydamas į šį skundo argumentą, apygardos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino telekomunikacines paslaugas teikiančių subjektų pateiktus duomenis apie laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. birželio 19 d. A. Š. kontaktavimą su (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritorijoje veikusiais trimis abonentais, pažymėjo, jog toks sistemingas ir pastovus bendravimas patvirtina, jog ji, siekdama nusikalstamo veikos rezultato, bendravo su nusikaltimuose dalyvavusiais asmenimis, tačiau taip pat pagrįstai konstatavo, jog su kokiais konkrečiais asmenimis ji bendravo byloje nėra nustatyta. Nors, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, prokuroras teigia, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose veikusiu abonento Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent M. A., tačiau to nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta kam priklausė SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) ar mobiliojo ryšio telefonas, kuriame ši kortelė buvo naudota. Grįsdamas M. A. kaltę, prokuroras atkreipia dėmesį ir į tiek iki nusikalstamų veikų padarymo, tiek po jos padarymo atliktus pinigų pervedimus M. A. į (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą, pinigų judėjimą J. S., J. A., J. K., G. K. banko sąskaitose. Išanalizavęs AB ‚(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis, apygardos teismas daro išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo iš nukentėjusiųjų apgaule pasisavinti pinigai ar dalis jų būtų atitikę būtent M. A.. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš J. S. banko sąskaitos į (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą nuteistajam M. A. pinigai buvo pervesti 2015 m. balandžio 16 d., t. y. likus mėnesiui laiko iki nusikalstamų veikų įvykdymo. Tuo tarpu po nusikalstamų veikų padarymo iš M. D. sąskaitos, į kurią buvo pervestos iš nukentėjusiųjų apgaule išviliotos piniginės lėšos, pinigai buvo pervesti J. S., K. G., J. K.. J. S. pinigus, be kita ko, pervedė A. B., J. K. – G. K.. Nors tiek A. B., tiek G. K. tuo metu laisvės atėmimo bausmę taip pat atliko (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, A. B. gyveno tame pačiame būryje ir patalpoje kaip ir M. A., tai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad iš nukentėjusiųjų apgaule išvilioti pinigai buvo A. B. ir/ar G. K. perduoti M. A.. Juo labiau, kad šios aplinkybės nepatvirtina ir liudytojais apklausti J. K., A. B., J. S., G. K., K. G.. Įvertinus aukščiau aptartą, darytina išvada, jog valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašo pripažinti M. A. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo remiantis vien tik prielaidomis, jog M. D. iš (duomenys neskelbtini) pataisos namuose veikusio telefono numerio skambinęs ir M. prisistatęs asmuo buvo būtent M. A., bei spėjimu, jog kartu su juo toje pačioje pataisos įstaigoje bausmę atlikusiems asmenims iš nukentėjusiųjų apgaule pasisavintos ir pervestos lėšos vėliau buvo perduotos ir M. A.. Šiame kontekste pažymima, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015).Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. balandžio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Edmundo Bagdono apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.