- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-635-383/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00467-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
- Kaltinamasis
- A. R., E. E.
- Advokatai
- Rolandas Mištautas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. R. (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. ir E. E. iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. R. ir E. J., teismui buvo atiduoti kaltinant juos, tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai praturtėjo, o būtent nuo 2009 m. spalio 10 d., būdami įregistravęs santuoką ir pagal Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymu, galiojusio nuo 1970 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) 21 straipsnio nuostatą turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, taip pat pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, jie po įstatymo Nr. XI-1199, 2010 m. gruodžio 2 d., Žin., 2010, Nr. 145-7439 (2010 m. gruodžio 11 d.) įsigaliojimo, abu nuosavybės teise turėjo ir tebeturi 231 841,11 Eur, t. y. didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodami, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis: - 1/5 garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įsigytą 2011 m. sausio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 276 už 7 819,74 Eur (27 000 Lt); - žemės sklypą su priklausiniu pastatu - gyvenamuoju namu, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), įsigytą 2011 m. vasario 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 933 už 115 848,01 Eur (400 000 Lt); - iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. turėjo automobilį BMW X5, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2011 m. liepos 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi už 7 240,50 Eur (25 000 Lt); - iki 2014 m. spalio 5 d. priekabą Tauras 700V-01, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą 2012 m. birželio 21 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi už 289,62 Eur (1 000 Lt); - iki 2014 m. spalio 4 d. motociklą BMW F 650 GS, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytą 2012 m. liepos 9 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 12/07/09-1 už 2 896,20 Eur (10 000 Lt); - automobilį BMW X6 xDrive35d, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2012 m. kovo 2 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi už 20 000,00 Eur (69 056 Lt); - automobilį Mercedes Benz GL 350 BlueTEC 4MATIC, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytą 2012 m. sausio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, kurio įsigijimo ir remonto išlaidos yra 48 785,04 Eur (168 445 Lt); - 100 000 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), akcijų įsigytų 2012 m. gruodžio 27 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 12/12 už 28 962,00 Eur (100 000 Lt), t. y. buvo kaltinami nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, padarymu.
2. Kauno apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad kaltinime nurodytas turtas buvo įgytas teisėtomis pajamomis (BK 189¹ straipsnio prasme), todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, kaltinamieji A. R. ir E. E. išteisintini, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, požymių.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 300 MGL baudą; E. E. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai 250 MGL baudą; vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kurį A. R. ir E. E. turi įgytą už neteisėtas pajamas
3.1. Skunde cituojama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 20 straipsnio 5 dalis ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neįvertino įrodymų dalies bei jų visumos, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, tai sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad neteisėto praturtėjimo norma, įtvirtinta BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, nereikalauja, jog būtų įrodyta pajamų kilmė, jų įgijimo būdas ir t. t. Įsigaliojus šiai normai A. R. bei E. E. turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodami, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad kaltinamieji neturėjo teisėtų pajamų didesnių negu 500 MGL vertės turtui įsigyti. Be to, byloje yra pakankamai duomenų, jog išteisintieji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir siekė išvengti atsakomybės, bandė neteisėtu būdu pagrįsti po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turėtą didesnės negu 500 MGL vertės turtą, t. y. pateisinti paskolas fiktyviais sandoriais.
3.3. Nesutinkant su apylinkės teismo liudytojų D. V. K. (D. V. K.) ir A. M. M. (A. M. M.) parodymų vertinimu kaip nepaneigiančių, kad šie liudytojai galėjo turėti lėšų ir suteikti paskolas A. R., skunde teigiama, kad tokios išvados paremtos prielaidomis, kadangi nei viena proceso šalis nepateikė bei nenurodė jokių objektyvių duomenų apie turėtus verslus iki paskolų suteikimo, pajamų šaltinius, kurie nežinomi mokesčių administratoriui ar verslo santykius užsiimant verslu „X“. Be to, teismas nepagrįstai nevertino liudytojų D. V. K. ir A. M. M. duotų parodymų Rusijos mokesčių inspekcijoje, kadangi šie parodymai nesutampa su vėliau duotais parodymais. Anot prokuroro, iš nustatyto matyti, kad D. V. K. ir A. M. M. davė paaiškinimus mokesčių administratoriui, gauta medžiaga iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus, be to ikiteisminio tyrimo metu nei įtariamieji, nei gynyba naujų duomenų paneigiančių gautus duomenis iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus, nepateikė.
3.4. Skunde lyginami Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijoje ir 2014 m. rugsėjo 14 d. duoti D. V. K. parodymai apie paskolos suteikimą A. R. ir teigiama, kad šie parodymai apie 2009 m. birželio 26 d. sutarties sudarymo būdą (žodinė ar rašytinė) skiriasi. Be to, D. V. K. nurodė, jog niekas nežinojo iš pašalinių asmenų apie jo turimą turtą. Pinigus skolino niekuo nerizikuodamas, kadangi A. R. pažįsta žinojo apie jo daromas investicijas į nekilnojamąjį turtą. Matyti, kad apie jokį turimą-turėtą bendrą verslą D. V. K. nekalba. Apklaustas liudytoju D. V. K. nurodė, kad jo verslas buvo tikrintas, tačiau pagal Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis, jiems aplamai nėra žinoma apie jokius D. K. turimus ar turėtus verslus (neišskiriant laikotarpio iki paskolos suteikimo). Taip pat D. V. K. teigė, kad pinigus skolino A. R. nes žinojo kaip asmenį darantį investicijas į nekilnojamąjį turtą, o A. R., duodamas paaiškinimus mokesčių administratoriui, teigė, jog skolinosi, nes neturėjo nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti kaip Hipotekos objektas.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat lyginami Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijoje ir 2014 m. liepos 14 d. duoti A. M. M. parodymai apie paskolos suteikimą A. R.. Atkreipiamas dėmesys, kad A. M. M. Rusijos Federacijos mokesčių inspekcijoje parodė, kad A. R. paskolino 10 800 000 rublių, kuriuos perdavė, jis nežinojo A. R. suteiktos paskolos tikslo, apie jokius bendrus verslus nenurodė. O apklaustas liudytoju A. M. M. parodė, kad 2009 m. birželio 26 d. pagal rašytinę sutartį jis paskolino pinigus, skolino ofise, kurio adreso negalintis nurodyti. Sutartį surašė ofiso darbuotojas, kurio dabar neprisimena. Pinigus skolino, nes domino investicijos Lietuvoje. Neprisimena A. R. mokamų palūkanų dydžio, tačiau A. R. mokėdavo ir moka palūkanas. Kiek sumokėta palūkanų negali nurodyti, palūkanos mokamos grynais pinigais. Jokių tarpbankinių mokėjimų tarpusavyje nėra turėję. A. R. suteikta paskola nėra apmokestinta. Pažymima ir tai, kad A. R. teigė, jog minėti piliečiai per jį darė investicijas, nors iš nustatyto matyti, jog tas turtas, kurio įsigijimas grindžiamas skolintais pinigais yra įsigytas asmeninėms reikmėms. Be to, abejonių kelia tai, kad ne tik A. R. negalėjo nurodyti ofiso, kuriame buvo skolinti pinigai adreso, to nesugebėjo nurodyti ir tariami ofiso savininkai, t. y. D. V. K. bei A. M. M..
3.6. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. V. K. ir A. M. M. galimybė skolinti viena iš priežasčių buvo lėšų prieaugis per krizę, skunde tvirtinama, kad tokia išvada nepagrįsta, nuosprendyje nenurodyta, kokiais duomenimis remiantis teismas daro tokią išvadą. Neaiškus ne tik prieaugio procentais dydis, laikotarpis, bet ir nuo kurios galimai turėtos sumos „X“ tas prieaugis „X“ procentais įvyko. Anot skundo autoriaus, apylinkės teismas vadovaujasi visiškai nepagrįstais kaltinamųjų teiginiais apie nežinomus A. R., D. V. K. ir A. M. M. „X“ verslus bei galimybėmis iš to verslo sukaupti pakankamas lėšas paskoloms suteikti. Teismas neatsakė į klausimą, kodėl A. R. iš to verslo „X“, neturi sukaupęs jokių piniginių santaupų, o minėti Rusijos piliečiai turi. Be to, A. R. parodė, jog prieaugis per krizę galėjo atsirasti turint nekilnojamąjį turtą, kuris po krizės būtų parduotas. Iš nustatyto matyti, jog D. V. K. ir A. M. M. jokio turto, kurį pardavus būtų gauta pakankama suma paskolai suteikti, Rusijos mokesčių administratoriaus duomenimis, neturėjo.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas ne tik turėjo tinkamai įvertinti galimybes suteikti paskolas, tačiau ir kaltinamųjų versijas apie slaptą pinigų gabenimą, nenurodytus asmenis galimai prisidėjusius prie pinigų gabenimo, verslui skirtų pinigų nedeklaravimą ir t. t.
3.8. Skunde pažymima, kad iš nustatyto matyti, jog teismas laikė prielaidomis A. R. pareiškime dėl santuokos nutraukimo nenurodytas aplinkybes dėl kreditorinių įsipareigojimų, tačiau tuo pačiu ir 2009 m. birželio 18 d. Kauno rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytas bei aptartas aplinkybes. Akcentuojama, jog minėtame 2009 m. birželio 18 d. sprendime pažymėta, kad sutuoktiniai jokių jiems žinomų nei santuokinių, nei asmeninių kreditorinių įsipareigojimų neturi, apie padalintas lėšas sprendime duomenų nėra. Skundo autoriaus tvirtinimu, šie duomenys turi būti vertinami kaip esminė aplinkybė, paneigianti paskolos realumą, tuo pačiu vertinant ir tai, jog tuo metu jokie A. R. bei E. E. atžvilgiu mokestiniai patikrinimai nebuvo atliekami, dėl ko nebuvo suinteresuotumo pateikti melagingus duomenis teismui.
3.9. Nesutinkant su teismo išvadomis, kad paskolų gavimo ir jų įvežimo dalimis į Lietuvos Respubliką faktą netiesiogiai patvirtina ir mokestinio tyrimo akte nustatyta aplinkybė, kad E. E. į savo banko sąskaitą įnešė 110 359 Lt (2010 m. - 20 353 Lt, 2011 m. - 47 953 Lt, 2012 m. - 42 053 Lt), taip pat, jog byloje nėra duomenų, paneigiančių kaltinamojo A. R. versiją apie paskolintų pinigų saugojimą „V. L.“ banke, skunde teigiama, kad tokios išvados nepagrįstos, paremtos tik spėlionėmis, šie duomenys nėra pagrįsti jokiais dokumentais ar kitais objektyviais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti bei įvertinti. Pabrėžiama, kad nėra duomenų apie A. R. bankų sąskaitose laikytas pinigų sumas bei tų pinigų judėjimą. Didelių sumų pervedimai laikotarpyje 2010 m.-2012 m. į E. E. sąskaitą ne patvirtina, o paneigia teisėtą pinigų kilmę, kadangi įtariamieji ne tik nenurodė minėtų pinigų kilmės bet ir nepateikė šių pinigų kilmę pagrindžiančius dokumentų. Akcentuojama, jog A. R. bei E. E. jokių pinigų nėra deklaravę.
3.10. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje nevertinta aplinkybė, kad A. R. ir E. E. mokestiniai tyrimai buvo inicijuoti remiantis 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (13.3-38.3)-(duomenys neskelbtini) gautu iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuriame informuojama, kad anoniminiame pranešime pateikiama informacija, kad A. R. organizuoja vogtų naudotų transporto priemonių detalių gabenimą į Rusiją ir Baltarusiją, fiktyvių detalių įsigijimo dokumentų forminimą, nedeklaruotų grynųjų pinigų iš Rusijos ir Baltarusijos įvežimą ir kitus su motociklų, automobilių ir kitų transporto priemonių įsigijimu iš JAV susijusius pažeidimus bei galimai neteisėtai praturtėjo. Ši informacija ne tik charakterizuoja A. R. galimą neteisėtą veiklą, išvykas į Baltarusijos Respubliką bei Rusijos Federaciją, tačiau ir galimus neteisėtus pajamų šaltinius.
3.11. Skunde pažymima, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl A. R., E. E., liudytojų A. M. M. ir V. D. K. tvirtinimai dėl pinigų paskolos, užslaptinto pinigų gabenimo, užslaptinto pinigų laikymo bei panaudojimo, turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Anot apelianto, turėjimas nuosavybės teise turto savaime suponuoja savininko žinojimą, iš kokių pajamų tas turtas įgytas. Ir šiuo atveju kaltininko tvirtinimai apie teisėtą pajamų kilmę turi būti paremti konkrečiais duomenimis ir tai nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamoje byloje duomenys, kuriuos pateikė A. R., E. E. bei gynėjas BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, jie turto įgijimo teisėtomis pajamomis nepatvirtino.
3.12. Skundo autoriaus tvirtinimu, nors A. R. paskolos sutartys ir atitinka joms įstatymų keliamus reikalavimus dėl turinio ir formos, tačiau kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose Al7-301/2007 ir A438-201/2011, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl tiek paskolų bei dovanojimo sutartys, tiek kiti dokumentai, kuriais asmenys grindžia turto įsigijimo šaltinius, vertintini kartu su kitomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis arba paneigiančiomis realų pinigų turėjimą, jų perdavimą.
3.13. Skunde remiamasi Rusijos mokesčių administratoriaus 2014 m. sausio 3 d. raštais Nr.(25.8)-R-1-106 ir Nr.(25.8-09)-Rl-107 ir pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog Rusijos mokesčių administratorius informavo, kad visi duomenys yra pateikti teisėsaugos institucijoms, kad būtų išnagrinėtas ir priimtas sprendimas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo D. V. K. bei A. M. M. atžvilgiu ryšium su nedeklaruotų pajamų buvimu ir vengimu mokėti mokesčius bei rinkliavas. Byloje jokių duomenų apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą minėtų piliečių atžvilgiu nėra, kas reiškia, jog D. V. K. bei A. M. M. neturėjo mokesčių administratoriui nežinomų bei nedeklaruotų pajamų nuo kurių būtų nuslėpti mokesčiai ar rinkliavos.
3.14. Skunde taip pat remiamasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos informacija, jog duomenų apie 2007-2012 m. įformintus dokumentus, kuriuose A. R. deklaravo grynuosius pinigus, nėra. Kaip matyti iš pateiktos informacijos, A. R. grynųjų piniginių lėšų, kurias tariamai skolinosi Rusijoje, vežant per Lietuvos sieną nedeklaravo. Taip pat Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos informavo, kad apie sutuoktinės E. E. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. deklaruotas grynųjų pinigų sumas, vykstant per Lietuvos Respublikos sieną, informacijos nėra.
3.15. Skunde akcentuojama, kad svarbi aplinkybė dėl gautų paskolų realumo yra paskolų davėjų finansinės galimybės suteikti paskolas A. R.. Nors ir Rusijos Federacijos piliečiai A. M. M. ir D. V. K. teigė, kad suteikė paskolas A. R., tačiau Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, gyventojai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas. Anot apelianto, vien tik įvertinus Rusijos Federacijos administratoriaus pateiktus duomenis bei suteiktų paskolų dydžius, nustatyta, kad Rusijos Federacijos gyventojai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas A. R., iki dabar byloje nėra jokių duomenų ir apie minėtų Rusijos Federacijos gyventojų turėtus verslus ar kokius nors pajamų šaltinius.
3.16. Prokuroro teigimu, taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog tarp A. R. ir paskolų davėjų sudaryti laisvos formos, notaro nepatvirtinti paskolų rašteliai. Pabrėžiama, kad vėliau notariškai (2013 m. balandžio 15 d. po atlikto A. R. operatyvaus patikrinimo) buvo patvirtinti A. M. M. ir D. V. K. paskolų sutarčių parašų tikrumas; paskolų sutartyse palūkanų mokėjimas nenurodytas, t. y. nėra įprastinė (normali) gyvenimo praktika, kuri negali būti paaiškinama ekonomine logika, objektyviomis aplinkybėmis; paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis laidavimo sąlygomis, t. y. neįkeistas turtas ar kitaip užtikrintas paskolų grąžinimas, be to suteikiant paskolas A. R. turėjo santykinai nedidelės vertės turtą, palyginti su suteiktų paskolų dydžiu. Be to, A. R. paskolų grąžinimą planavo iš būsimų dividendų (akcijas įsigijo tik 2012 m. gruodžio 27 d.), o paskolų sutartys sudarytos 2007 m. ir 2009 m.; paskolos suteiktos labai ilgam laikotarpiui, t. y. paskolos grąžinimas numatytas kai A. R. bus 82 m., o paskolos davėjams atitinkamai 87 m. ir 82 m., t. y. logiškai nepaaiškinamam ilgam laikotarpiui. Taip pat paskolos suteikėjas D. V. K. paaiškino, kad 2009 m. liepos 9 d. pinigines lėšas perdavė A. R. žodiniu susitarimu (ne rašytine forma), o A. R. nurodė, kad pasirašė paskolos sutartį ir pateikė rašytinę paskolos sutartį, t. y. paskolos davėjas ir gavėjas skirtingai aiškina paskolos suteikimo aplinkybės, nors vėliau akivaizdžiai buvo suderintos kai kurios paskolos aplinkybės, D. V. K. apklausiamas liudytoju pakeitė parodymus, nurodydamas, jog buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Skunde akcentuojama, kad vertinant, jog paskolos buvo suteiktos grynaisiais, neterminuotam laikotarpiui, nesitariant dėl paskolos gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo ir de facto nemokant palūkanų, nėra įprastinė (normali) gyvenimo praktika, kuri paaiškinama ekonomine logika, objektyviomis aplinkybėmis. Be to, įvertinus paskolų suteikėjų gautas pajamas bei suteiktų paskolų dydį nustatyta, kad paskolų davėjai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas, taip pat nėra logiškai ir faktiškai pagrįstas pinigų atgabenimo kelias iš Rusijos į Lietuvą ir pan. Anot skundo autoriaus, byloje surinktų bei ištirtų duomenų visetu galima teigti, kad pateikti rašytiniai skolinimo sandoriai laikytini tik formalią tariamų sandorių išraišką parodančiu, bet ne realiai įvykusių sandorių atspindinčiu įrodymu. Iš atlikto A. R. mokestinio patikrinimo, įvertinus visas aplinkybes bei vadovaujantis MAĮ nuostatomis nustatyta, kad A. R. pagal 2007 m. birželio 28 d. paskolos sutartį iš A. M. M. – 1 035 840 Lt ir pagal 2009 m. liepos 9 d. paskolos sutartį iš D. V. K. - 984 048 Lt piniginių lėšų negavo, t. y. įvertinus visas faktines aplinkybes dėl paskolų suteikimo bei gavimo nustatyta, kad A. R. tokiu būdu piniginių lėšų negavo, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu gauta kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių.
3.17. Prokuroro įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje teismas paviršutiniškai išanalizavo esamus įrodymus, kas turėjo įtakos priimant išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendyje padarytos išvados, nulėmusios A. R. ir E. E. išteisinimą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kadangi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka įvertinti veikimų pobūdį, veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes, leidžiančias pripažinti, jog A. R. ir E. E. veiksmų turinys atitinka BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas. Įvertinus A. R. ir E. E. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, nesant veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus charakterizuojančius duomenis, skundo autoriaus nuomone, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskiriant A. R. ir E. E. sankcijose numatyta baudą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį prokuroro skundą, išteisintųjų A. R. ir E. E. atstovas advokatas R. Mištautas prašė, prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji A. R. ir E. E. bei jų gynėjas prašė, apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. R. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai A. R. ir E. E. iš kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalies išteisino. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apylinkės teismas išteisintųjų, liudytojų, specialistes parodymus, mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitas, patikrinimo aktus, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Prokuroras apeliaciniame skunde nepateikia naujų reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų, o tik ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmęs išteisinamąjį nuosprendį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl A. R. ir E. E. nekaltumo. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neįvertino įrodymų dalies bei jų visumos, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, tai sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija su šiais prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Aukštesnysis teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog A. R. ir E. E. nepadarė veikos, turinčios BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
10. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 189¹ straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.
11. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo normomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatytos šios taisyklės veikos tinkamam kvalifikavimui pagal BK 189¹ straipsnį pripažinti - turi būti nustatyta, kad buvo didesnės nei 500 MGL vertės turtas, turi būti nustatyta, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis bei būtina nustatyti, kad šis turtas turimas nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 dienos. Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios. Atitinkamai BK nuostatos kategoriškai apibrėžia, kad nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.
12. Papildomai reikia atsižvelgti į tai, kad iki įstatymo dėl BK 189¹ straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014).
13. Įrodinėjant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų, tai pažymima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Jose išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-677/2016).
14. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje kaltinimai A. R. ir E. E. dėl neteisėto praturtėjimo buvo grindžiami Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. balandžio 1 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurių matyti, kad buvo atliktas A. R. mokestinis tyrimas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m., taip pat E. E. mokestinis tyrimas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir, atlikus sutuoktinių pajamų bei išlaidų analizę, nustatyta, kad jų patirtos išlaidos žymiai viršijo gautas pajamas, t. y. 2008 m. - 59 776 Lt, 2009 m. - 65 912 Lt, 2010 m. - 327 621 Lt, 2011 m. - 520 953 Lt, 2012 m. - 186 114 Lt (t. 1, b. l. 7-17, 18-26). Taip pat, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo aktais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurių matyti, jog buvo nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu (2008 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d.) sutuoktinių A. R. bei V. R. 2008 m. patirtos išlaidos viršijo pajamas – 48 238 Lt (48238/2), 2009 m. – 54 374 Lt (54374/2), 2010 m. – 307 268 Lt (307268/2), 2011 m. – 473 000 Lt (473000/2), 2012 m. – 296 005 Lt (296005/2), t. y. jie gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nenustatytų ir nežinomų šaltinių (t. 1, b. l. 67-76, 77-88); Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 28 sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriais patvirtintos minėtų patikrinimo aktų išvados.
14.1. Šioje byloje tiek A. R., tiek E. J. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė kaltę dėl neteisėto parturtėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas A. R. išteisinimo klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje padarymo, pagrįstai rėmėsi A. R. parodymais, kuris tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jis į Rusiją važinėjo nuo 18 metų. 2007 m. paprašė gerai pažįstamo A. M. M. paskolinti 300 000 eurų, ruošėsi investuoti į nekilnojamą turtą ir automobilius. Gautus pinigus padėjo į banką, į banko pinigų saugyklą, 300 000 eurų po 500 eurų kupiūromis ir, saugumo sumetimais, veždamas su savimi iki 10000 eurų per vieną kartą vienam asmeniui, juos per Baltarusiją ir Latviją atsivežė į Lietuvą, kad nereikėtų deklaruoti. Pinigus padėjo pervežti ir žmona bei kiti su juo vykę asmenys. Po poros metų iš D.V. K. pasiskolino 285 000 eurų, kupiūromis po 500 eurų, kadangi reikėjo nupirkti namą. Pinigai buvo perduoti sutarties pasirašymo metu. Juos padėjo į tą patį banką, tokiu pat būdu juos parsivežė į Lietuvą. Pinigai investuoti į nekilnojamą turtą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kažkiek išleista asmeninėms reikmėms. E. E. prie turto įgijimo neprisidėjo, jis su moterimis tokių dalykų neaptarinėja. Visas turtas buvo įgytas iš skolintų pinigų. Su pirmąja žmona tuo metu gyveno formaliai, santuoką nutraukė apie 2008-2009 metus. Santuokos nutraukimo dokumentuose paskolos nenurodytos, nes su žmona tada negyveno. (t. 3 b. l. 99-102; t. 5 b. l. 20-21).
14.2. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintoji E. E. kalta neprisipažino, parodymus duoti atsisakė. Ikiteisminio tyrimo metu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos taip pat neprisipažino bei nurodė, kad ji apie pajamų šaltinius bei tai pagrindžiančius dokumentus, iš kurių šeima įsigijo nekilnojamąjį turtą bei automobilius Lietuvoje, paaiškinti nieko konkrečiai negali, kadangi visais nekilnojamojo bei kilnojamojo turto klausimais bei lėšomis šio turto įsigijimui rūpinosi jos sutuoktinis A. R.. Gali paaiškinti tik tiek, jog iš sutuoktinio A. R. žino, jog jis pasiskolino iš jos pažįstamų Rusijos piliečių A. M. M. ir D. V. K., kurie gyvena (duomenys neskelbtini) srityje, V. L. - 585 000 Eur. Su šiais asmenimis A. R. pasirašė paskolos sutartis. Jai yra žinoma, jog A. M. M. daugiau kaip 10 metų dirbo Sibire, todėl turėjo pakankamas santaupas. Šie asmenys norėjo šiuos pinigus saugiai investuoti, nes Rusijoje bankuose indėliai nebuvo draudžiami, A. R. tuo metu neturėjo registruoto nekilnojamojo turto, todėl iš banko Lietuvos Respublikoje gauti paskolų negalėjo. Patvirtino, kad ji ne vieną kartą važiuodama su A. R. yra vežusi iki 10 000 Eur. Jai yra žinoma, kad A. R. gavęs paskolas iš minėtų asmenų pinigus laikė pinigų saugykloje banke ir saugumo tikslais gabendavo iki 10 000 Eur vienu metu, kad nebūtų reikalinga deklaruoti muitinėje ir kad apie šių pinigų gabenimą niekam nebūtų žinoma. Jos ir A. R. pasuose yra spaudai apie išvykimą iš Rusijos bei Baltarusijos. Gautus pagal paskolas pinigus A. R. naudojo investuodamas į nekilnojamą turtą, t. y. į butus ir namus, o taip pat ir į akcijas, tačiau ji apie tai konkrečiai paaiškinti nieko negali (t. 3, b. l. 39-41). Byloje esanti 2007 m. birželio 26 d. paskolos sutartis patvirtina, kad A. M. suteikė A. R. beprocentinę 10 800 000 rublių ( 300 000 Eur) paskolą (1 t., b. l. 149). Taip pat 2009 m. liepos 9 d. paskolos sutartis patvirtina, kad D. V. K. suteikė A. R. beprocentinę 12 825 000 rublių (285 000 Eur) paskolą (1 t., b. l. 146). Tai, kad išteisintųjų A. R. ir E. E. nurodytomis aplinkybėmis buvo gautos paskolos, bendroje 585 000 Eur sumoje ir pinigai realiai buvo perduoti paskolų sudarymo metu, patvirtino ir iš esmės nuoseklūs liudytojų A. M. M. ir D. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytoju apklaustas A. M. M. parodė, kad nuo 1970 metų gyvena Rusijoje, V. L., (duomenys neskelbtini) srityje. 2000 metais, biznio klausimais susipažino su A. R.. Jis, D. V. K., ir A. R. verčiasi automobilių prekyba, ir šiame versle kartu yra nuo 2000 metų. Jį su D. V. K. labai domino investicijos į Lietuvą ir kitas ES šalis, todėl nusprendė investuoti pinigines lėšas per A. R., skolinant jam pinigus. Pinigus planavo investuoti į nekilnojamąjį turtą ir akcijas. 2009 metais birželio 26 dieną jis A. R. paskolino 300 000 eurų. Pinigus perdavė A. R. ofise, Rusijoje, surašė rašytinę sutartį. Vėliau A. M. M. parašo tikrumas buvo patvirtintas Notarų biure. Rusijos Federacijos įstatymai nereglamentuoja rašytinės paskolos sutarties formos, t. y. neprivaloma, kad sutartis būtų patvirtinta notarų biure. Perduodant A. R. 300 000 eurų, dalyvavo D. V. K.. Grąžinimo terminas paskolos sutartyje nebuvo numatytas, jo ir A. R. santykiai draugiški, jis juo pasitikėjo. Paskolintus pinigus uždirbo dirbdamas daugiau kaip 7 metus Rusijos Šiaurėje, Gazprom bendrovėje nuo 1990 metų iki 1997 metų. Bendrai uždirbo apie 5 mln. Rusijos rublių. Tai buvo dideli pinigai, o realiai ženklus piniginių lėšų prieaugis atsirado per krizę, kuomet turėtos santaupos užsienio valiuta išaugo beveik 10 kartų. Jam yra žinoma, kad A. R. įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)” ir yra žodinis susitarimas, kad ateityje dalis akcijų bus už skolą perrašyta. Taip pat jam yra žinoma, jog pinigus A. R. skolino ir D. V. K.. Jis paskolino apie 300 000 eurų. Jis pats asmeniškai dalyvavo perduodant pinigus (t. 1, b. l. 58-60). Liudytojų apklaustas D. K. patvirtino tas aplinkybes, jog nuo 2000 metų, su A. R. jį ir jo draugą A. M. siejo įvairūs biznio reikalai: prekyba automobiliais ir jų detalėmis. Jį labai domino investicijos į Lietuvą ir kitas ES šalis, todėl buvo nuspręsta investuoti pinigines lėšas per A. R., skolinant pinigus. Jis A. R. nusprendė pinigus skolinti bendram verslui. 2009 m. liepos 9 d. jis A. R. rašytine sutartimi paskolino 12 825 000 rublių, t. y. 285 000 eurų. Pinigines lėšas jis perdavė rašytinės sutarties surašymo dieną – 2009 m. liepos 9 d. Perduodant pinigus dalyvavo jo draugas A. M.. Jam yra žinoma, kad šiuos pinigus A. R. iš karto neišsivežė į Lietuvą, o tai darė dalimis, kadangi jis jo prašė padėti atsidaryti pinigų saugyklą banke ir kiek jam žinoma, jis ją atsidarė. Paskolintas pinigines lėšas uždirbo dirbdamas verslo srityje, dalį pinigų jam davė tėvai. Realiai ženklus piniginių lėšų prieaugis sutapo su krize, kuomet turėtos santaupos užsienio valiuta išaugo beveik 10 kartų. Rusijoje tuo laiku uždirbo visi, kurie laikė lėšas užsienio valiuta. Sutartyje pinigų grąžinimo terminai nebuvo akcentuoti, kadangi jo santykiai su A. R. draugiški, vienas kitu pasitiki, ir buvo įsitikinęs, kad paprašius pinigus grąžinti, A. R. jam juos grąžins. Pagal tuo laiku ir dabar galiojančius Rusijos įstatymus nėra privaloma deklaruoti pajamas ir turtą. Rusijos mokesčių inspekcijoje nėra kaupiami duomenys ir apie pasiskolintas ar skolintas pinigines lėšas. Mokesčių inspekcija jo verslą tikrino, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Jam yra žinoma, kad A. R. įsteigęs UAB „(duomenys neskelbtini)” ir yra žodinis susitarimas, kad ateityje dalis akcijų bus už skolą bus perrašyta jam ir jo draugui A. M. M.. Taip pat jam yra žinoma, jog pinigus A. R. skolino ir A. M. M., apie 300 000 eurų (t. 1, b. l. 56-57). Iš paminėtų, liudytojais apklaustų A. M. M. ir D. V. K. parodymų matyti, kad jų ir išteisintųjų A. R. bei E. E. parodymuose esminių prieštaravimų nėra, jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir yra nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismui, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesiremti minėtų liudytojų parodymais nebuvo jokio pagrindo, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
14.3. Nors prokuroro apeliaciniame skunde ir keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų D. V. K. ir A. M. M. duotų parodymų Rusijos mokesčių inspekcijoje, kurie nesutampa su vėliau ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į duotų parodymų lakoniškumą bei neišsamumą, pagrįstai jų nevertino kaip objektyvių ir patikimų įrodymų šaltinių. Tai, kad, prokuroro teigimu, D. V. K. duoti parodymai Rusijos mokesčių inspekcijoje apie 2009 m. liepos 9 d. sutarties sudarymo būdą (žodinė ar rašytinė) skiriasi, nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nepaneigia pačio pinigų paskolinimo fakto. D. V. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino tas aplinkybes, kad jis A. R. rašytine sutartimi paskolino 285 000 eurų ir pinigines lėšas jis perdavė rašytinės sutarties surašymo dieną t.y. 2009 m. liepos 9 d., vėliau ši sutartis buvo patvirtinta notariškai. Tai, kad apklausiant Rusijos mokesčių inspekcijoje D. V. K. ir A. M. M. nenurodė jokių bendrų verslų su A. R. bei jam suteiktos paskolos tikslo, taip pat nesudaro pagrindo netikėti jų parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jie išsamiai paaiškino apie pinigų paskolinimo A. R. tikslus bei lūkesčius, be to, jų parodymai neprieštaravo ir A. R. bei E. E. nurodytoms pinigų paskolinimo aplinkybėms.
15. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino paskolų davėjų finansinės galimybes suteikti paskolas A. R.. Apelianto teigimu, nors Rusijos piliečiai A. M. M. ir D. V. K. teigė, kad suteikė paskolas A. R., tačiau Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, gyventojai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas.
15.1. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančiuose Rusijos Federacijos finansų ministerijos raštuose Nr. 2-3-16-752 ir Nr. 2-316-752 pateiktą informaciją apie V. D. K. ir A. M. M. 2002-2008 m. gautas pajamas, pagrįstai konstatavo, jog iš pateiktos informacijos nėra pagrindo daryti išvados, kad šie asmenys neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų suteikti paskolas A. R., nes minėtuose raštuose esanti informacija yra susijusi tik su Rusijos Federacijos teritorijoje gautomis oficialiomis pajamomis iš darbo santykių bei už parduotą butą (V. D. K.) ir juose nėra duomenų apie iki 2002 m. gautas pajamas, be to, nėra atliktas šių asmenų detalus mokestinis patikrinimas. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. M. M. nurodė, jog A. R. paskolintas pinigines lėšas jis uždirbo dirbdamas daugiau kaip 7 metus Rusijos Šiaurėje, Gazprom bendrovėje nuo 1990 metų iki 1997 metų. Bendrai uždirbo apie 5 mln. Rusijos rublių, tačiau realiai ženklus piniginių lėšų prieaugis atsirado per krizę, kuomet turėtos santaupos užsienio valiuta išaugo beveik 10 kartų. V. D. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog paskolintas pinigines lėšas uždirbo dirbdamas verslo srityje, dalį pinigų jam davė tėvai. Liudytojas taip pat patvirtino, jog realiai ženklus piniginių lėšų prieaugis sutapo su krize, kuomet turėtos santaupos užsienio valiuta išaugo beveik 10 kartų. Tiek A. M. M., tiek V. D. K. kategoriškai teigė, jog pagal tuo laiku ir dabar galiojančius Rusijos įstatymus nėra privaloma deklaruoti pajamas ir turtą, taip pat Rusijos mokesčių inspekcijoje nėra kaupiami duomenys ir apie pasiskolintas ar skolintas pinigines lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad minėti liudytojai, jokių dokumentų, pagrindžiančių jų nurodytas aplinkybes apie uždirbtus pinigus nepateikė, nepaneigia jų pajamų gavimo fakto. Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju A. M. M. ir V. D. K. ir neprivalėjo saugoti jų pajamas pagrindžiančių dokumentų. Nors prokuroro teigimu, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių teismo padarytą išvadą, kad viena iš priežasčių suteikusių galimybę D. V. K. ir A. M. M. skolinti pinigus buvo lėšų prieaugis per krizę, tačiau byloje taip pat nėra ir jokių duomenų paneigiančių A. M. M. ir V. D. K. nurodytas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. užgriuvusi pasaulinė ekonominė krizė buvo visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia. Informacinėmis priemonėmis buvo viešai skelbiama informacija, kad nuo 2008 m. liepos mėnesio rublis JAV dolerio atžvilgiu neteko 34,5 proc. savo vertės (pvz.http://kauno.diena.lt/naujienos/verslas/ekonomika/labiausiai nuvertėjusiu valiutų penketuke buvo ir rublis-307988). Nors prokuroro įsitikinimu, būtent Rusijos mokesčių administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, jog V. D. K. ir A. M. M., neturėjo finansinių galimybių suteikti A. R. paskolas, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroro nurodomų duomenų nepakanka, siekiant įrodyti, jog minėti liudytojai neturėjo pakankamai finansinių galimybių suteikti paskolas. Kaip jau buvo minėta, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Rusijos mokesčių inspekcijos pareigūnai vertino ir analizavo duomenis apie V. D. K. ir A. M. M. gautas pajamas tik nuo 2002 m., visiškai neatsižvelgė ir nevertino iki tiriamojo laikotarpio gautų ir 2002 m. sausio 1 d. jų jau tikėtina turėtų pajamų, santaupų ir pan. Taigi, akivaizdu, jog tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra, o V. D. K. ir A. M. M. parodymai dėl galimybių turėti pajamų iki 2002 m. sausio 1 d. nėra paneigti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad, vien faktas, kad Rusijos mokesčių inspekcija duomenų apie gyventojų pajamas neturi, negali būti pagrindas teigti, kad gyventojai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas. Pažymėtina ir tai, kad byloje jokių duomenų apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą Rusijos Federacijoje V. D. K. ir A. M. M. atžvilgiu, ryšium su nedeklaruotų pajamų buvimu ir vengimu mokėti mokesčius ir rinkliavas nėra, kas reiškia, jog nebuvo nustatyta, jog D. V. K. bei A. M. M. būtų pažeidę Rusijoje nustatytą mokesčių apskaitymą, tačiau tai jokiu būdu nesuponuoja išvados, jog minėti piliečiai visiškai neturėjo jokių pajamų ar piniginių lėšų. Pastebėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškintos aplinkybės ar tuo metu pagal galiojančius Rusijos Federacijos įstatymus buvo prievolė ir už kokį laikotarpį V. D. K. ir A. M. M. teikti deklaracijas apie sukauptas pinigines lėšas, suteiktas ir gautas paskolas. Kaip jau minėta, apklausų metu tiek V. D. K., tiek A. M. M. kategoriškai teigė, jog pagal tuo laiku ir dabar galiojančius Rusijos įstatymus jie neturėjo pareigos deklaruoti pajamas ir turtą, kadangi tai nebuvo privaloma ir šios jų nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos.
16. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog A. R. paskolos sutartys, kurios nors ir atitinka joms įstatymų keliamus reikalavimus dėl turinio ir formos, tačiau paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.
16.1. Kaip ir pažymėta skundžiamame nuosprendyje A. R. ir E. E. versija dėl kaltinime nurodyto turto įgijimo už paskolų, kurios buvo gautos iš Rusijos Federacijos piliečių V. D. K. ir A. M. M. surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nebuvo paneigta. 2007 m. birželio 26 d. ir 2009 m. liepos 9 d. paskolos sutartys buvo sudarytos raštu, jas savo parašais patvirtino paskolų davėjai, o pastarųjų parašų tikrumą, dėl konkrečių paskolų sandorių, vėliau patvirtino ir notaras. Vertinant sudarytų paskolos sutarčių tekstą matyti, kad pareiga pagal šias sutartis nustatyta tik paskolos gavėjui t.y. A. R.. Sutartyse yra susitarta ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl gražinimo termino, vietos, paskolos grąžinimo prieš terminą galimybės, laiku negrąžintos paskolos pasekmių. Nors prokuroro teigimu vertinant paskolų realumą kelia pagrįstų abejonių tai, kad paskolų sutartyse nėra nurodytas palūkanų mokėjimas, kas nėra įprastinė (normali) gyvenimo praktika ir, kuri negali būti paaiškinama ekonomine logika bei objektyviomis aplinkybėmis, be to, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis laidavimo sąlygomis, paskolos suteiktos logiškai nepaaiškinamam ilgam laikotarpiui, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus sudarytų paskolų sutarčių tekstą, akivaizdu, jog paskolų sutartyse yra numatytos ne standartinės, o individualios sąlygos. Pažymėtina, jog tiek Lietuvos Respublikos įstatymai, tiek Rusijos Federacijos įstatymai numato, kad paskolos sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek ir neatlygintinė, o tai reiškia, jog paskolos davėjas ir gavėjas turi teisę, bet ne pareigą, nustatyti palūkanų mokėjimą. Be to, pažymėtina ir tai, jog neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą, kas reiškia, jog paskolos gavėjui nebūtina laukti sutartyje nustatyto pinigų grąžinimo termino. Tai, kad paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis laidavimo sąlygomis, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, turinti įrodomąją reikšmę, vertinant suteiktų paskolų realumą. Tai patvirtina, kad sutarties šalys pasitikėjo viena kita, ir nereikalavo sutarties užtikrinimo sąlygų. Tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. R. patvirtino tas aplinkybes, jog paskolų suteikimo metu jis neturėjo turto, kurį būtų buvę galima naudoti kaip laidavimo priemonę, neturėjo nuosavybės teisėmis registruoto nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti kaip hipotekos objektas, užtikrinant iš banko gautų paskolų laidavimo sąlygas, todėl gauti paskolą iš banko nebuvo galimybės, dėl to ieškojo asmenų, kurie jam galėtų paskolinti pinigus be laidavimo (t. 3 b. l. 101). Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, jog 2007 m. birželio 26 d. ir 2009 m. liepos 9 d. paskolų sutartys yra įstatymų reikalavimus atitinkantys paskolos gavėjo ir davėjų pasirašyti skolos dokumentai patvirtinantys pinigų perdavimą ir turintys juridinę galią, jie laikomi teisingais ir turinčiais įrodomąją reikšmę, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ar nepaneigti kitais įrodymais.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad sutartys ar sandoriai yra galiojantys, kol jie nenuginčyti - tai pagrindinis civilinės teisės principas dėl sandorių. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu turėjo galimybę civilinio proceso tvarka ginčyti paskolos sutartis (sandorius) sudarytus tarp A. R. ir V. D. K., A. M. M.. Apeliacinės instancijos teismas galiojančias paskolos sutartis vertina kaip įrodymą, kuris paneigia kaltinimus A. R. ir E. E..
17. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos informacijos duomenų apie 2007-2012 m. įformintus dokumentus, matyti, A. R. grynųjų piniginių lėšų, kurias tariamai skolinosi Rusijoje, vežant per Lietuvos sieną nedeklaravo. Taip pat nėra informacijos ir apie E. E., laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. deklaruotas grynųjų pinigų sumas, vykstant per Lietuvos Respublikos sieną.
17.1. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje esančios atžymos A. R. asmens pasuose apie sienos kirtimą bei asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, sąrašo duomenys patvirtina, kad A. R. paskolų suteikimo dienomis, t. y. 2007 m. birželio 26 d. ir 2009 m. liepos 9 d. galėjo būti Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini) srityje. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodė, jog gautų pagal paskolos sutartis pinigų, jis iš karto neišsivežė į Lietuvą, tai darė dalimis. Pinigų saugojimui buvo atsidaręs pinigų saugyklą banke „V. L. B.“. Saugumo tikslais jis gabeno iki 10 000 Eur vienu metu, kad nebūtų reikalinga deklaruoti muitinėje ir, kad apie pinigų gabenimą niekam nebūtų žinoma. Pinigus veždavo jis pats, jo žmona ir kiti tuo metu kartu vykę asmenys. Į Lietuvą važiuodavo skirtingais keliais per Latvijos ar Baltarusijos Respubliką (t. 3 b.l. 99-101). Tai, kad ne vieną kartą važiuodama su A. R. yra vežusi iki 10 000 Eur, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta E. E.. Taip pat ji nurodė, jog jai yra žinoma, kad A. R. gavęs paskolas iš A. M. M. ir V. D. K., pinigus laikė pinigų saugykloje banke ir saugumo tikslais gabendavo iki 10 000 Eur vienu metu, kad nebūtų reikalinga deklaruoti muitinėje ir kad apie šių pinigų gabenimą niekam nebūtų žinoma (t. 3 b. l. 39-41). Tai, kad A. R. ne iš karto išsivežė paskolintus pinigus į Lietuvą o tai darė dalimis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. D. K.. Liudytojo teigimu, A. R. jo prašė padėti atsidaryti pinigų saugyklą banke ir kiek jam žinoma, jis ją atsidarė (t. 1, b. l. 56-57). Pažymėtina ir tai, jog tiek A. R., tiek E. E. pasuose esantys spaudai, patvirtina tas aplinkybes, jog A. R. 2007 m. birželio 26 d. iki 2008 m. birželio 26 išvyko ne mažiau nei 30 kartų, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 9 d. kartu su E. E. taip pat ne mažiau nei 30 kartų (t. 2 b. l. 114 – 157). Nors skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių A. R. versiją apie paskolintų pinigų saugojimą „V. L. B.“ banke, kadangi šie duomenys nėra pagrįsti jokiais dokumentais ar kitais objektyviais duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti bei įvertinti, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu taip pat šios aplinkybės nebuvo tikrinamos, nors tokias galimybes ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir turėjo. Įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad A. R. versija dėl pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną bei jų saugojimą banko saugykloje, nėra paneigta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. R. minėtų paskolų iš A. M. M. ir V. D. K. faktiškai nėra gavęs.
18. Skundo argumentai, jog duomenys apie tai, kad A. R. pareiškime dėl santuokos nutraukimo su V. R. nenurodytos aplinkybes dėl kreditorinių įsipareigojimų, turi būti vertinami kaip esminė aplinkybė, paneigianti paskolos realumą, teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti ir vertinami kaip prielaidos, nepaneigiančios paskolų suteikimo galimybės.
18.1. Pažymėtina, jog A. R. viso baudžiamojo proceso metu teigė, jog jo buvusi pirmoji žmona V. R. apie asmeniškai jo pasiskolintus pagal 2007 m. birželio 26 paskolos sutartį iš A. M. M. pinigus nežinojo, jis pats asmeniškai prisiėmė riziką susijusią su lėšų grąžinimu. Su V. R. tuo metu gyveno formaliai, jau pasirašant paskolos sutartį buvo keliamas skyrybų klausimas. Teismui nepranešė apie savo asmeninį įsiskolinimą, nenorėdamas apsunkinti šeimos finansinės padėties bei todėl, kad su buvusia žmona tuo metu jau nebegyveno (t. 3 b. l. 101; t. 5 b. l. 20-21). A. R. nurodytas aplinkybes patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta V. R., kuri nurodė, jog buvęs vyras verslo reikalais nuo 2006 metų su ja nesidalino. 2009 m. apie A. R. asmeninius kreditorinius įsipareigojimus ji nieko nežinojo, ir dabar nežino. Todėl ir nutraukiant santuoką, teismui nurodė, kad ji pati jokių kreditorinių įsipareigojimų neturi (t. 1, b. l. 61-63).
19. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje nevertinta aplinkybė, kad A. R. ir E. E. mokestiniai tyrimai buvo inicijuoti remiantis anoniminiame pranešime pateikta informacija, apie tai, kad A. R. organizuoja vogtų naudotų transporto priemonių detalių gabenimą į Rusiją ir Baltarusiją, fiktyvių detalių įsigijimo dokumentų forminimą, nedeklaruotų grynųjų pinigų iš Rusijos ir Baltarusijos įvežimą ir kitus su motociklų, automobilių ir kitų transporto priemonių įsigijimu iš JAV susijusius pažeidimus bei galimai neteisėtai praturtėjo. Prokuroro įsitikinimu, ši informacija ne tik charakterizuoja A. R. galimą neteisėtą veiklą, išvykas į Baltarusijos Respubliką bei Rusijos Federaciją, tačiau ir galimus neteisėtus pajamų šaltinius.
19.1. Šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde minimame anoniminiame pranešime nurodyti duomenys negali būti laikomi leistinu įrodymu, nes jie jokiais kitais teisėtais būdais nebuvo patvirtinti, t. y. byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie patvirtintų minėtame pranešime išdėstytas aplinkybes. Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka ir teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais veiksmais.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi teismine praktika dėl nekaltumo prezumpcijos principo griežto laikymosi ir priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Teisminėje praktikoje konstatuota, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teisminėje praktikoje konstatuota, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinęs įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad šiuo atveju, byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos nepakanka neabejotinai išvadai pagrįsti dėl A. R. ir E. E. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad A. R. ir E. E. pajamas gavo iš nusikalstamos ar kitokios nelegalios veiklos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi principu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), byloje nesurinkus neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų prokuroro kaltinime nurodytų A. R. ir E. E. neteisėtų veiksmų padarymo, konstatuoja, jog A. R. ir E. E. dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisinti pagrįstai, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.