Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-164-290/2015;

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01468-2013-3;

2015 m. kovo 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajam D. K. A., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. A. gynėjo advokato E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžio, kuriuo D. K. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK (toliau –BK) 182 str. 1 d., 182 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 182 str. 1 d. (2013-12-09 epizodas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 182 str. 1 d. (2013-12-09 19.08 val. epizodas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams; pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ši paskirta bausmė, subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014-07-04 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta, bausme, taikant bausmių dailinio sudėjimo principą ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtosios bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-12-10 21:20 val. iki 2013-12-12 13:35 val., taip pat laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme pagal Kauno apylinkės teismo 2014-07-04 nuosprendį nuo 2014-06-02 05.25 val. iki 2014-06-03 14.15 val.

Civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai ir solidariai iš D. K. A. ir G. B. priteista: 2174,33 Lt (du tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt keturi litai 33 cnt) arba 630 Eur (šeši šimtai trisdešimt eurų) UAB „O.“ naudai; 1247 Lt (vienas tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni litai) arba 361 Eur (trys šimtai šešiasdešimt vienas euras) UAB „M.“ naudai.

Iš G. B. ir D. K. A. solidariai priteistos nukentėjusiosios K. P. turėtos ir jai išmokėtos proceso (kelionės) išlaidos - 312,84 Lt (trys šimtai dvylika litų 84 cnt) arba 91 Eur (devyniasdešimt vienas euras) valstybės naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir G. B., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad D. K. A. Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžiu nuteistas, pagal BK 182 str. 1 d., už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje su G. B., apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t.y. G. B. pasiūlė neteisėtai pasinaudojus svetimais asmens dokumentais ir prisistačius svetimais asmens duomenimis, nupirkti prekę išsimokėtinai, o G. B. sutikus, padavė jai pagrobtą K. P. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013-12-09 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku abu nuvyko į laisvalaikio ir prekybos centre „M.“, adresu (duomenys neskelbtini) esantį UAB „O.“ saloną, kur G. B. pateikė salono darbuotojai K. P. asmens tapatybės kortelę ir K. P. vardu sudarė sutartį, kuria išsimokėtinai įsigijo 1280 Lt vertės mobilaus ryšio telefono aparatą „Samsung S3 i9300“ ir 800 Lt vertės mobilaus ryšio telefono aparatą „Samsung S2 Pus i9105“, tokiu būdu šį turtą pasisavino, UAB „O.“ padarydamas 2080 Lt turtinę žalą

Skunde pažymima, jog net ir padaręs išvadą, kad D. K. A. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė aiškiai neteisingai, tokio savo sprendimo tinkamai nepagrindęs ir nemotyvavęs. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad D. K. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos įstatymo leidėjo yra priskirtos nesunkių nusikaltimų kategorijai, tuo konstatuojant ir faktą, kad šių nusikaltimų pavojingumas visuomenei laikomas mažiausiu. Įstatymo leidėjas už šią nusikalstamą veiką yra numatęs visą eilę alternatyvių terminuotam laisvės atėmimui bausmių, t.y. viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą, todėl pačios griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės rūšis - terminuotas laisvės atėmimas - šiuo atveju turėjo būti tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, kas skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaryta. Bausmės paskyrimas skundžiamame nuosprendyje pirmiausia motyvuojamas atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimu ir viena atsakomybę sunkinančia aplinkybe - nusikaltimų padarymu bendrininkų grupėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra vienintelė, kurią įstatymų leidėjo valia teismas gali tokia ir nepripažinti, todėl motyvavimas būtent šia aplinkybe pačios griežčiausios bausmės rūšies parinkimo yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas bausmės paskyrimą D. K. A. motyvavo ir tuo, kad jis yra anksčiau teistas, tuo aiškiai teigdamas, kad nusikaltimus, D. K. A. padarė jau būdamas teistas už kitas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nuosprendžiai, kuriais remiantis teigiama apie ankstesnį D. K. A. teistumą, priimti 2014 m., o šioje byloje nusikalstamos veikos D. K. A. inkriminuotos, kaip padarytos 2013 m. todėl bausmės griežtumo motyvavimas ankstesniu teistumu šiuo atveju yra nepagrįstas ir neteisėtas. Administracinių nuobaudų turėjimas taip pat nelaikytinas pagrįstu motyvu skirti terminuotam laisvės atėmimui už nesunkius nusikaltimus, be to, paskiriant dar ir numatytos bausmės vidurkį. Bausmės paskyrimo motyvavimas gydymu psichiatrijos ligoninėje daugiau, kaip prieš dvidešimt metų ir tuo metu diagnozuota narkomanija opijatais yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pabrėžiama ir tai, kad prokurorė prašė neskirti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, dalies įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, ar kaip, kad prašoma skunde D. K. A. išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, todėl jų nekartoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Nuteistojo D. K. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuteisė D. K. A. remdamasis iš esmės vieno asmens – G. B. parodymais. Tačiau, apelianto nuomone, šios nuteistosios parodymai byloje yra abejotinos įrodomosios reikšmės, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs faktiniai duomenys.

Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog D. K. A. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nuteistosios G. B. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Vertinant nuteistosios G. B. parodymus jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. B. parodymus patikimais įrodymais ir jais rėmėsi. Pažymėtina, kad G. B. parodymus davė ne tik apie kito, bet ir apie savo padarytas nusikalstamas veikas, žinodama, kad visi faktai tyrimo metu bus patikrinti. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. B. buvo tiesiogiai apklausta pirmosios instancijos teisme, taip pat davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, o jos parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji G. B. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Parodė, jog 2013-12-09 maždaug per pietus D. K. A. jai paskambino ir pasiūlė susitikti, susitikus parodė K. P. asmens dokumentus, sakė juos kažkur rado, pasiūlė važiuoti į prekybos centrą „M.“, prisistatyti K. P. ir išsimokėtinai ką nors nupirkti, D. K. A. už tai žadėjo duoti pinigų. Vakare, dviese nuvažiavo į prekybos centrą, D. K. A. padavė K. P. asmens tapatybės kortelę, nuėjus į telefono operatoriaus saloną, ji prisistatė K. P., D. K. A. išrinko telefonų modelius, ji pasirašė pirkimo sutartį ir nusipirko du telefonus. Iš karto po to, nuėjo į parduotuvę „S.“ ir tokiu pat būdu nusipirko televizorių, kurį išsirinko D. K. A..Kitą dieną vėl nuėjo į tą pačią parduotuvę „S.“ ir išsirinko televizorių ir abu buvo sulaikyti prie kasų.

Nuteistosios G. B. parodymus, jog būtent D. K. A. jai davė K. P. asmens dokumentą, su ja ėjo į prekybos centrą, kuriame rinkosi daiktus, dalyvavo pasirašant lizingo sutartis, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, tuo pačiu paneigdami D. K. A. versiją jog, jis įvykio metu ir vietoje atsitiktinai sutiko G. B. ir jos prašymu norėjo padėti panešti televizorių, kurį pastaroji žadėjo pirkti.

D. K. A. neigdamas kaltę, nurodo, jog G. B. sutiko tik 2013-12-10, norėjo padėti jai nešti televizorių, kurį ji žadėjo pirkti. O 2013-12-09 UAB „O.“ salone ir net prekybos centre „M.“ jis nebuvo. Tačiau šiuos teiginius paneigia bylos duomenys, nuteistoji G. B. nurodė, kad UAB „O.“ salone buvo su D. K. A., jis išsirinko telefonus. UAB „O.“ salono darbuotoja D. B. paaiškino, kad į saloną atėjo mergina ir vyriškis, geriau prisimena vyriškį, nes jis išskirtinių bruožų, jie ėmė du telefonus,abu pasitardavo dėl sąlygų. Liudytoja D. B., kaip vyrą su kuriuo kartu buvo mergina ir pirko du telefonus 2014-01-06 parodymo atpažinti metu atpažino būtent D. K. A..

Šiame kontekste pažymima, jog apeliaciniame skunde akcentuojamas 2014-01-06 parodymo atpažinti, kaip procesinio veiksmo teisėtumas, nurodant, kad šis procesinis veiksmas pažeidė D. K. A., kaip įtariamojo ir jo gynėjo teisę į gynybą, yra nepagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja D. B. prieš atliekant asmens parodymo atpažinti veiksmus buvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji matė UAB „O.“ salone apsilankiusį vyrą, taip pat požymius, pagal kuriuos ji galėtų tą asmenį atpažinti, kaip to reikalauja BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos. Būtinumą atlikti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, o ne gyvai lėmė tai, kad D. K. A. šio procesinio veiksmo atlikimo metu sirgo atvira plaučių tuberkulioze, ši liga yra kelianti pavojų aplinkiniams (t. 1, b. l. 13). Nurodytos aplinkybės rodo, jog parodymo atpažinti metu, galimybės šį veiksmą atlikti parodant atpažinti asmenį, o ne nuotraukas nebuvo. Be to, pirmiau minėtas asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolas patvirtina, kad D. K. A. nuotraukos liudytojai D. B. buvo pateiktos kartu su kitų trijų tos pačios lyties asmenų, pagal amžių ir išvaizdą panašių į jį, nuotraukomis, liudytoja D. B. paaiškino, pagal kokius požymius ji atpažino D. K. A., todėl nėra pagrindo išvadai, kad asmens atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas netinkamai, pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Tai, kad atpažinimui naudotos nespalvotos nuotraukos nesuteikia pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo teisingumu, nuotraukos yra aiškios, iš jų galima nustatyti asmens bruožus ir atpažinti asmenį, o įstatymas nenumato reikalavimo atpažinimo procesinio veiksmo atlikimui naudoti būtent spalvotas ar nespalvotas nuotraukas.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad būtinas gynėjo dalyvavimas atliekant procesinius veiksmus nesusijusius su įtariamuoju, įstatyme nėra numatytas, tačiau galimas įtariamojo arba jo gynėjo prašymu (BPK 48 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjamoje byloje D. K. A. ikiteisminio tyrimo metu gynėjo atsisakė (t. 1, b. l. 147-148; 152), paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, su bylos medžiaga susipažinti nepageidavo (t. 1, b. l. 195). Taigi, D. K. A. ikiteisminio tyrimo metu gynėjo atsisakė, su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga susipažinti nepageidavo, jokių prašymų dalyvauti atliekamuose veiksmuose taip pat nepateikė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad nėra jokių abejonių atlikto atpažinimo patikimumu, D. K. A. teisė į gynybą pažeista taip pat nebuvo. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja D. B. apklausiama teisiamajame posėdyje taip pat atpažino D. K. A., kaip asmenį 2013-12-09 atėjusį į „O.“ saloną.

Įvertinus išdėstytus duomenis D. K. A. versija (kad 2013-12-09 jis su G. B. nebuvo ir jam inkriminuotos veikos nepadarė) paneigta. Vien tai, kad tą pačią dieną į parduotuvę „S.“ G. B. nuėjo ne su D. K. A., o kaip nustatyta byloje su R. G., nepaneigia nuteistosios nurodomų aplinkybių, kad į parduotuvę „S.“ ėjo D. K. A. prašymu, pasinaudojo svetimais dokumentais, prisistatė svetimais asmens duomenimis ir išsimokėtinai nusipirko televizorių, kurį vėliau atidavė D. K. A.. Be to, nuteistoji G. B. paaiškino, kodėl nėjo pirkti televizoriaus su D. K. A., nurodė, jog jis daug kalbėjo, todėl nenorėjo su juo eiti televizoriaus, o pasikvietė draugą. Taigi iš nuteistosios paaiškinimo matyti, kad ji į parduotuvę ėjo su R. G. todėl, kad bijojo jog D. K. A. gali parduotuvės darbuotojams sukelti įtarimą ir išsiduoti. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013-12-10 G. B. ir D. K. A. toje pačioje parduotuvėje „S.“ veikdami kartu, apgaule savo naudai pasikėsino įgyti svetimą turtą. G. B. paaiškino, kad kitą dieną D. K. A. ją vėl įkalbėjo tokiu pat būdu nupirkti televizorių, toje pačioje parduotuvėje „S.“ išsirinko televizorių, nuėjus prie kasos padavė dokumentą, D. K. A. stovėjo šalia, kai atėjo apsauga. Nors D. K. A. nurodo, kad jis 2013-12-10 norėjo tik padėti G. B. nusipirkti televizorių, tačiau įvertinus vaizdo medžiagą aiškiai matyti, jog daug intensyviau su pardavėju bendrauja D. K. A., jis rodo į išsirinktą televizorių, bendrauja su pardavėju, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. A. vaidmuo renkantis televizorių buvo aktyvus yra pagrįsta ir teisinga. Taigi G. B. nuoseklūs paaiškinimai, bei kitų byloje apklaustų asmenų paaiškinimai tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais, vaizdo medžiaga, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl D. K. A. dalyvavimo jam inkriminuotuose nusikaltimuose, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl D. K. A. padarytų veikų faktinių aplinkybių, tiek ir dėl jo kaltės.

Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, jog D. K. A. parodymai nėra nuoseklūs, kaip jau buvo nustatyta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013-12-09 D. K. A. buvo prekybos centre „M.“, su G. B. buvo UAB „O.“ salone, kur kartu tarėsi dėl perkamų telefonų, nors pats D. K. A. viso tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė 2013-12-09 buvęs prekybos centre „M.“. D. K. A. paaiškinimai nėra nuoseklūs ir dėl kitų jo ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, D. K. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog G. B. atsitiktinai sutiko parduotuvėje „S.“, toje vietoje, kur eksponuojami televizoriai. Tačiau iš vaizdo įrašų ir G. B. paaiškinimų nustatyta, kad D. K. A. ir G. B. 2013-12-10 į parduotuvę „S.“ atėjo kartu. 2014-05-06 teisiamasis posėdis buvo atidėtas D. K. A. gynėjo prašymu t.y. leidžiant jam susipažinti su bylos medžiaga. Po gynėjo susipažinimo su byla, kurioje vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina, kad D. K. A. į parduotuvę „S.“ atėjo kartu, D. K. A. pakeitė poziciją, nurodė, jog susitiko su G. B. „M.“ ir į parduotuvę atėjo kartu. Akivaizdu, kad D. K. A. paaiškinimai nėra nuoseklūs ir keičiami įvertinus byloje surinktus neginčijamus duomenis.

Apeliacinio skundo argumentai, kad G. B. ir D. K. A. sulaikius, G. B. teigė, kad K. P. asmens tapatybės kortelė yra jos, o prisipažino tik policijoje, bei tai, kad G. B. peržiūrėdama 2013-12-10 parduotuvėje „S.“ darytą vaizdo įrašą jame atpažino prie nuteistųjų priėjusį R. G., D. K. A. kaltės nepaneigia ir jam inkriminuotos veikos kontekste nėra reikšmingos aplinkybės. Pažymima ir tai, kad R. G. šioje byloje kaltinamas nusikaltimo padarymu nebuvo, jis apklaustas specialiuoju liudytoju, tačiau įtarimai jam pareikšti nebuvo.

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-268-917/2015, kurioje D. K. A. yra kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje, kartu su kitais asmenimis pagrobė K. P. asmens dokumentus, kurie buvo panaudoti atliekant šioje byloje D. K. A. inkriminuotus nusikaltimus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas nevertina D. K. A. ar kitų asmenų kaltės dėl asmens dokumentų pagrobimo ar kitokių su K. P. dokumentų praradimu susijusių aplinkybių, kadangi tai nėra šios bylos dalykas, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su prašymu nustatyti ir išanalizuoti K. P. dokumentų praradimo aplinkybes atmetami, kaip nepagrįsti. Visgi, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas neturi pagrindo netikėti nuteistosios G. B. paaiškinimais, kad K. P. asmens tapatybės kortelę jai padavė D. K. A.. Byloje nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis D. K. A., kad jis buvo minėtoje degalinėje. Liudytoja K. P., kaip vieną iš asmenų jos dokumentų dingimo metu, buvusių degalinėje atpažino būtent D. K. A. (t. 1, b. l. 14-15).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas D. K. A. pritaikytas tinkamai.

D. K. A. nuteistas už dviejų nesunkių, tyčinių, baigtų nusikaltimų numatytų BK 182 str. 1 d. padarymą ir pasikėsinimo padaryti vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą numatytą BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., kurio nebaigė, nes jis ir G. B. buvo sulaikyti. BK 182 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. K. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurią subendrino, nepažeisdamas BK 63 straipsnio nuostatų. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas vertina visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, o ne kiekvieną atskirai, kaip tai daroma apeliaciniame skunde. Skundžiamo nuosprendžio argumentų susijusių su bausmės D. K. A. skyrimui, matyti, kad būtent visuma bausmės skyrimui reikšmės turinčių aplinkybių ir lėmė laisvės atėmimo bausmės paskyrimą nuteistajam.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Prokurorės baigiamose kalbose išsakyta su bausmės D. K. A. individualizavimu susijusi pozicija, jog paskyrus laisvės atėmimo bausmę, ją tikslinga atidėti, paskiriant nuteistajam įpareigojimus, nesaisto teismo skiriančio bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, todėl vien tai, kad prokurorė prašė nuteistojo D. K. A. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismui nenustačius, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nesudaro pagrindo tokių nuostatų taikyti ar nuteistajam skirti švelnesnės bausmės.

BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, kad D. K. A. anksčiau teistas ir į šią aplinkybę atsižvelgta, kaip jo asmenybę charakterizuojančią. Iš bylos duomenų matyti, kad D. K. A. anksčiau buvo teistas, teistumas išnykęs, be to, jis buvo nuteistas 2014-12-14 nuosprendžiu už veiką padarytą 2013-12-05 t.y. iki šioje byloje D. K. A. inkriminuotų veikų padarymų. Taip pat D. K. A. 2014-01-15 Teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas padaręs nusikaltimą numatytą BK 178 str. 2 d., kurį padarė 2013-05-01. Taip pat, D. K. A. buvo nuteistas 2014-07-04 nuosprendžiu, už nusikaltimų numatytų BK 178 str. 2 d., 178 str. 2 d., 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. padarymą, kuriuos padarė 2014-06-02. Nors D. K. A. nagrinėjamoje byloje jam inkriminuojamų veikų padarymo metu buvo neteistas, tačiau paminėtos aplinkybės t. y., kad jis turtinio pobūdžio nusikaltimus, kurias kėsinamasi į nuosavybę darė vieną po kito, nusikalto tiek prieš šioje byloje aptariamų nusikalstamų veikų padarymą, tiek ir po jų, nuteistąjį neigiamai charakterizuoja, rodo, kad yra linkęs nusikalsti ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad D. K. A. baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kurios taip pat skirtos už administracinius pažeidimus, kuriais kėsinamasi į nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė D. K. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje su G. B.. Byloje nustatyta, kad D. K. A. pasiūlė G. B. daryti nusikaltimus, dalyvavo G. B. sudarant sutartis. Teismas įvertino ir tai, kad D. K. A. yra nedirbantis, VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninėje gydėsi 3 kartus, paskutinį kartą – 1993 metais, diagnozė – narkomanija opijatais. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad skiriant bausmę vertinami duomenys, kurie patvirtina nuteistojo gydymą nuo narkomanijos prieš dvidešimt metų. Bylos duomenys patvirtina, kad ir 2013 metais gruodžio mėnesį, po nusikalstamų veikų padarymo atlikus D. K. A. toksikologinį tyrimą, buvo rasta metamfetamino, amfetamino, metadono ir metadono metabolito (t. 1, b. l. 135, 136). Nors opijatų ir etilo alkoholio nerasta, tačiau šios aplinkybės rodo, jog tyrimo atlikimo metu t. y. 2013-12-11, rasta ir medžiagų priskiriamų narkotinėms medžiagoms. Taigi atsižvelgiant į išdėstytus duomenis ir jų visumą, jie leidžia pagrįstai spręsti, jog švelnesne bausmės rūšimi nei laisvės atėmimas, bausmės tikslų, numatytų BK 41 str., nuteistojo atžvilgiu pasiekti nėra galima. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu D. K. A. paskirtoji bausmė savo rūšimi yra ir teisinga, ir teisėta.

Įvertinęs aptartus, bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas D. K. A. už padarytus nusikaltimus skyrė mažesnę negu BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. K. A. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik kad bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. K. A. gynėjo advokato E. L. apeliacinį skundą atmesti.