Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. ir civilinės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ atstovės direktorės A. K. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 35 MGL dydžio – 4550 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimties litų), bauda.

V. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), V. V., 852,73 Lt (aštuoni šimtai penkiasdešimt du litai 73 ct) turtinės žalos ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš kaltinamojo K. J. 4750 Lt (keturi tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt litų) V. V., jos turėtų išlaidų susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu.

Priteista iš K. J. 216,56 Lt (du šimtai šešiolika litų 56 ct) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, nes 2010 m. balandžio 2 d. apie 15.55 val. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojoms V. V. ir D. L. baigus pjaustyti medienos ruošinius vertikalaus medienos pjovimo staklėmis „ZL-50V“ ir pradėjus staklių valymo darbus, t. y. V. V. dešinėje staklių pusėje valant mažojo velenėlio griovelius dešine ranka, o D. L. kairėje pusėje valant staklių padavimo velenėlių griovelius ir nepastebėjus V. V., bei trumpam įjungus stakles, staklės įtraukė nukentėjusiosios V. V. dešinės rankos plaštaką ir nukentėjusiajai buvo padaryta dešinės plaštakos IV-o piršto trauminė amputacija su II-III-V-o pirštų kontraktūra, t. y. sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, nes dešinės plaštakos piršto netekimas pamatinio pirštikaulio lygyje ir trijų plaštakos pirštų nejudrumas pusiau sulenktoje padėtyje sukelia 45 % pastovų darbingumo netekimą, tai yra:

pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672, priimto 2003-07-01, 11 straipsnį, kuriame nurodyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, tai yra neatliko pareigos ir nesudarė įmonės darbuotojai V. V. saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, dėl ko ji darbo metu darbo vietoje buvo sužalota medienos pjovimo staklių „ZL-50V“, be to, pažeidė šio įstatymo 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad kiekviena darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka turi atitikti šio įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, tai yra darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių, tai yra neužtikrino, kad medienos pjovimo staklių „ZL-50V“ darbo vietoje dirbanti V. V. būtų apsaugota nuo galimų traumų, neįvertino sveikatai kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių, pažeidė šio įstatymo 27 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes K. J. savo lokaliniais teisės aktais nenumatė darbuotojų mokymo ir atestavimo tvarkos;

pažeidė Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999-12-22 įsakymu Nr. 102, 6 punktą, kuriame nurodyta, kad darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas darbo įrenginys, tai yra neįvertino specifinių darbo sąlygų bei pavojaus darbo vietoje su medienos pjovimo staklėmis „ZL-50V“, su kuriomis dirbo V. V.; šių nuostatų 2.8 punktą, kuriame nurodyta, jog esant rizikai, kad dėl mechaninio sąlyčio su darbo įrenginio judančiomis dalimis darbuotojas gali būti traumuotas, tokios dalys privalo būti uždengtos apsaugomis arba įrengti apsauginiai įtaisai, neleidžiantys patekti į pavojingą zoną arba sustabdantys pavojingų dalių judėjimą, kol darbuotojas yra pavojingoje zonoje, tai yra, darbdavys, parinkdamas darbo įrenginius, įvertina specifines darbo sąlygas bei pavojus įmonėje, ypač darbo vietoje, taip pat papildomus pavojus, kuriuos kelia naudojamas įrenginys, tai yra neįvertino specifinių darbo sąlygų bei pavojaus darbo vietoje su medienos pjovimo staklėmis „ZL-50V“, su kuriomis dirbo V. V., tai yra neužtikrino, kad staklėse įrengti blokatoriai būtų tvarkingi ir neleistų įjungti staklių jeigu atidarytos aptvarų durelės, bei neužtikrino, kad blokatorių būklė būtų tikrinama prieš pradedant darbą;

pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2002-12-05 įsakymu Nr. 282, 36 punktą, kuriame nurodyta, kad darbuotojai privalo būti instruktuojami įvadinio instruktavimo metu (priimant į darbą) ir darbo vietoje, įforminant pirminį, periodinį, papildomą ar specialųjį instruktavimą darbo vietoje, kadangi nebuvo atliktas V. V. ir D. L. įvadinis saugos darbe instruktavimas, o darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinė instrukcija Nr. 14 patvirtinta tik po įvykusio nelaimingo atsitikimo t. y. 2010-06-19, dėl ko neužtikrino darbų saugos organizacinių ir techninių reikalavimų vykdymo, t. y. nevykdė Direktoriaus pareiginių nuostatų Nr.02 18 punkto („direktoriaus pareiga instruktuoti ir kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos reikalavimų“), 19 punkto („vykdyti atskiras užduotis, įgyvendinti priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata“ ), 39.2 punkto („direktorius atsako už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos organizavimą įmonėje, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą, atestavimą ir instruktavimą“) reikalavimų, nevykdė Darbų saugos instrukcijos Nr. 32 dirbant su vertikalaus medienos pjovimo staklėmis 1 punkto reikalavimų, kad dirbti staklėmis leidžiama asmenims, turintiems specialų profesinį pasiruošimą ir jį patvirtinantį pažymėjimą, išklausiusiems įvadinį instruktavimą, nes darbuotojos V. V. ir D. L. nebuvo apmokytos ir atestuotos eksploatuoti medienos apdirbimo stakles „ZL-50V“ su rankine pastūma ir nebuvo išklausiusios įvadinio instruktavimo, todėl esant šiems organizaciniams ir techniniams darbų saugos pažeidimams, 2010 m. balandžio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvyko nelaimingas atsitikimas bei atsirado sunkių padarinių - V. V. dešinės rankos plaštakai patekus tarp mažojo staklių „ZL-50V“ velenėlio ir jį sukančių diržų, jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tai yra padaryta dešinės plaštakos IV-o piršto trauminė amputacija su II-III-V-o pirštų kontraktūra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir civilinės atsakovės atstovės apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

BPK 312 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, dėl šios priežasties civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliacinis skundas nagrinėjamas tik ta apimtimi, kuri yra tiesiogiai susijusi su nukentėjusiosios pateiktu civiliniu ieškiniu.

Dėl kaltės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai K. J. pripažino kaltu padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą leidžia daryti nukentėjusiosios V. V., liudytojų D. L., V. B., Š. J., V. P., A. P. duoti parodymai, eksperto E. U. duoti paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros protokole, nelaimingo atsitikimo darbe akte, ekspertizės akte, specialistų išvadose ir kituose byloje surinktuose įrodymuose, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, užfiksuotų aplinkybių visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinkta pakankamai duomenų leidžiančių daryti motyvuotas ir teisiškai pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje nebuvo apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja A. K., nesudaro pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas ar įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme buvo atliktas nevisapusiškai, ar minėtos darbuotojos duoti parodymai turėtų esminės įtakos sprendimo priėmimui. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino liudytojo A. P. parodymų apie nelaimingo atsitikimo aplinkybes, kvalifikavimo bei tyrimo procedūrą, kadangi iš nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstytas išvadas padarė visapusiškai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus.

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Ši norma yra blanketinė, ją taikant būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei (kasacinė byla Nr. 2K-320/2014).

Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja į tai, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jei nukentėjusioji V. V. stakles būtų valiusi ne ranka, o tam skirtomis priemonėmis – šepečiu. Teisėjų kolegija su tokiu nuteistojo siekiu suabsoliutinti nukentėjusiosios veiksmų svarbą lyginant su kitais veiksniais lėmusiais nelaimingo atsitikimo kilimą nesutinka. 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2573(12), konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo tai, jog vertikalaus medienos pjovimo staklės „ZL-50V“ buvo techniškai netvarkingos (nelaimingo atsitikimo metu arba staklių blokatoriai buvo demontuoti, arba jie neveikė), taip pat, kad atliekant pjovimo staklių valymo darbus, minėtas darbo įrenginys buvo įjungtas, bei, kad darbuotoja valė nenaudodama šepečio. Taigi nelaimingas atsitikimas kilo dėl trijų priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip darbdavio pareiga buvo užtikrinti, kad vertikalaus medienos pjovimo staklės „ZL-50V“ turėtų visas gamintojo instrukcijoje nurodomas apsaugas, kurios užtikrintų darbuotojų, esančių pavojingoje zonoje, saugumą, kad būtų išvengta sąlyčio su pavojingomis įrenginio dalimis rizikos ir dėl to galėtų įvykti nelaimingi atsitikimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. Nr. 2K-534/2012 pažymėjo, kad tais atvejais, kai iš asmens reikalaujama tam tikro elgesio modelio, asmuo turi iš anksto aiškiai ir konkrečiai žinoti, kokių elgesio taisyklių jam privalu laikytis. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nukentėjusioji V. V. ir D. L. nors ir buvo supažindintos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų saugos instrukcija Nr. 32 dirbant su vertikalaus medienos pjovimo staklėmis „ZL-50V“, tačiau jos neturėjo specialaus profesinio pasiruošimo ir tai patvirtinančių atestatų bei pažymėjimų, nebuvo realiai ir tinkamai apmokytos dirbti šiomis staklėmis, todėl jos neturėjo teisės dirbti su minėtu darbo įrenginiu. Iš liudytojų D. L., V. B., Š. J., nukentėjusiosios V. V. duotų parodymų, vertikalių juostinių medienos pjovimo staklių „ZL-50V“ eksploatacijos instrukcijos ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad prie vertikalaus medžio pjovimo staklių „ZL-50V“ dirba du darbininkai – staklininkas ir pagalbinis darbininkas. Todėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės akte Nr. 11-2573(12) nurodyta, jog jeigu nelaimingo atsitikimo metu dirbti prie pjovimo staklių buvo paskirtos dvi darbuotojos, tai įmonėje turėjo būti parengta ir patvirtinta instrukcija su atitinkamais konkrečiais nurodymais ir reikalavimais, informuojančiais, kaip saugiai dviem darbuotojams dirbti jiems pavestą darbą, naudoti darbo įrenginį, nes dėl dirbančių dviejų darbuotojų atsiranda papildomi rizikos faktoriai. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų saugos instrukcijoje Nr. 32 ir kituose byloje esančiuose dokumentuose atitinkamų saugos reikalavimų nėra. Be to įmonės darbuotojai, taip pat ir V. V., bei L. L. nebuvo supažindintos su vertikalaus medienos pjovimo staklių „ZL-50V“ gamintojo pateikta eksploatacijos instrukcija.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. V. savavališkai dirbo prie vertikalaus medienos pjovimo staklių „ZL-50V“. Tačiau kaip matyti iš nukentėjusiosios V. V., liudytojų V. P., D. L. ir V. B. parodymų, iš dalies paties liudytojo Š. J. parodymų, bendrovėje direktoriaus atostogų metu medienos apdirbimo darbams vadovavo Š. J., kad Š. J. nurodė nukentėjusiajai V. V. dirbti prie vertikalių medžio apdirbimo staklių. Nors apeliaciniame skunde teigia, kad V. V. turėjo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir galėjo jomis pasinaudoti, jei buvo reikalaujama dirbti darbo sutartyje nenumatytą darbą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad V. V. buvo priimta dirbti tinkuotojos – dažytojos pareigose, D. L. dažytojos, plytelių klojėjos pareigose, ir tai leidžia daryti išvadą, kad Š. J. nurodytas V. V. dirbti darbas prie skersavimo staklių ar lentelių žievinimo, taip pat nebuvo tas, kuriam atlikti buvo priimtos V. V. ar D. L.. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį darbdaviui keliama pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio Įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoja prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, įgyvendinimą, nustatydamas įmonėje šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirdamas darbdavio įgaliotus asmenis ir duodamas jiems konkrečius pavedimus įgyvendinti prevencines priemones. Taigi kompleksiškai vertinant minėtas įstatymo nuostatas, daroma išvada, kad būtent darbdavys turi pareigą kontroliuoti ir užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi darbo saugos norminių reikalavimų, o šiuo atveju būtent darbdavio pareiga buvo užtikrinti, kad darbuotojai neturintys teisės dirbti su atitinkamais įrenginiais, jais nedirbtų. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. J. neužtikrino veiksmingos darbuotojų kontrolės, darbuotojams buvo nurodoma ir leidžiama dirbti kitus darbus, nei jie yra priimti, taip pat dirbti ir su įrenginiais, kuriais jie nebuvo apmokyti ir neturėjo teisės dirbti. Be to nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ staklininkas Š. J. nebuvo darbdavio įgaliotas asmuo duoti nurodymus kitiems įmonės darbuotojams. Taigi šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad neturi esminės reikšmės ar Š. J. nurodė V. V. ir D. L. dirbti prie vertikalaus medžio pjovimo staklių „ZL-50V“, ar jos savavališkai dirbo prie minėtų staklių, nes nebuvo užtikrinta tinkama ir efektyvi darbuotojų kontrolė, o tuo pačiu neužtikrintos saugios ir nekenksmingos darbo sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. V. 2010 m. balandžio 2 d. apie 15.55 val. Akmenės r., Pašakarnių k., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtą sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė K. J. padarytų organizacinių ir techninių darbų saugos pažeidimų visuma, t. y. esminė nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta V. V. sveikata, priežastis buvo K. J. padaryti organizaciniai ir techniniai darbų saugos pažeidimai, o ne nukentėjusios V. V. elgesys. Taip pat konstatuojama, kad tarp K. J. padarytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe normų pažeidimų ir V. V. sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nesiremti nukentėjusiosios V. V. viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais, kuriuos taip pat patvirtina liudytojų D. L., V. B. duoti parodymai, bei nelaimingo atsitikimo darbe, specialistų išvadose ir kituose byloje esančiuose ir pirmosios instancijos teismo ištirtuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo Š. J. duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kadangi įvertinus liudytojo 2012 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. vasario 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, matyti, jog dalyje dėl V. V. darbo, duoti parodymai nėra nuoseklūs. Nuteistojo K. J. duotais parodymais teismas remiasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitais byloje surinktais įrodymais nustatytoms aplinkybėms.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismo nuosprendyje įrodymai buvo vertinami ir pateikiami tendencingai, palaikant valstybinio kaltinimo poziciją, nes nelaimingo atsitikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminio tyrimo procedūra neatitiko įstatymo reikalavimų. Nukentėjusiajai V. V. po įvykio nustatyta trauma neatitiko sunkių traumų kvalifikavimo požymių, o vėliau paaiškėjus, kad sužalojimas sunkus, turėjo būti pranešta Valstybinei darbų saugos inspekcijai ir atliktas atitinkamas tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais, nes nelaimingo atsitikimo tyrimas ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje yra reglamentuojami skirtingomis teisės normomis, šių tyrimų tikslas ir sukeliami padariniai yra visiškai skirtingi, todėl būtina juos atskirti. Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius ir mirtinus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą sunkus nelaimingas atsitikimas darbe – nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio sunkiai pakenkiama darbuotojo sveikatai. Sunkių sveikatos pakenkimų klasifikacinius požymius tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. 397 nustatyti sunkių traumų klasifikaciniai požymiai. Pagal BK asmens sveikatos sutrikdymai skirstomi į nežymius, nesunkius ir sunkius, šių sveikatos sutrikdymų požymiai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. 2010 m. balandžio 14 d. specialisto išvada Nr. G 112/10(13) buvo nustatyta, kad V. V. 2010 m. balandžio 2 d. apie 15.55 val. patirtas dešinės plaštakos IV-to piršto netekimas sudaro 15 procentų pastovaus bendro darbingumo netekimą ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgiant į tai, kad asmens sveikatos sutrikdymas gali sukelti sunkius padarinius 2010 m. balandžio 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį įvykį darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, išskyrus tą, kurį tiria Valstybinė darbo inspekcija, nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo tiria darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš darbdavio atstovo (atstovų), kurį (kuriuos) skiria darbdaviui atstovaujantis asmuo, ir darbuotojų atstovo (atstovų) saugai ir sveikatai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įvykį darbe, dėl kurio sunkiai pakenkiama darbuotojo sveikatai ar darbuotojas miršta, tiria Valstybinė darbo inspekcija, dalyvaujant darbdavio atstovui ir darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, taip pat teisėtai ir pagrįstai nelaimingo atsitikimo tyrimas buvo pavestas atlikti Dvišalei komisijai. Atsižvelgiant į tai, kad sunkios traumos požymiai buvo nustatyti tik 2010 m. spalio 29 d. specialisto išvada Nr. G 15-112/10(13), kai jau buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, atlikti naujo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo Valstybinei darbo inspekcijai nebuvo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai laikanti BPK reikalavimų, kad nuosprendyje buvo padarytos bylos duomenimis pagrįstos ir teisiškai motyvuotos išvados, nėra pagrindo daryti išvados, kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami tendencingai. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų buvęs objektyviai ar subjektyviai šališkas, t. y. vienokiu ar kitokiu būdu būtų išreiškęs palankumą ar priešiškumą vienai iš šalių.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliaciniais skundais nuteistasis ir civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė prašo nukentėjusiosios V. V. pareikštą civilinį ieškinį atmesti, kadangi nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačios nukentėjusiosios elgesio, kitu atveju civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė prašo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir V. V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 5000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau minėta pirmiau 2010 m. balandžio 2 d. nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja V. V. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, įvykimą lėmė K. J. padarytų organizacinių ir techninių darbų saugos pažeidimų visuma, t. y. esminė nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta V. V. sveikata, priežastis buvo K. J. padaryti organizaciniai ir techniniai darbų saugos pažeidimai, o ne nukentėjusios V. V. elgesys. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliantų prašymą nukentėjusiosios V. V. civilinį ieškinį atmesti nėra teisinio pagrindo.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. V. priteisė 852,73 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiai V. V. patirtas išlaidas patvirtinančiais dokumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo V. V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista turtinės žalos atlyginimo suma – 852,73 Lt yra pagrįsta ir jos mažinti nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-68/2008).

Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi nukentėjusiojo kaltė, sunki padariusio žalą asmens turtinė padėtis yra neturtinės žalos nustatymo kriterijai, mažinantys šios žalos dydį. Teismas šiuos kriterijus turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi neturtinės žalos nustatymui reikšmingus kriterijus, t. y. V. V. padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą ir pobūdį, kad buvo sunkiai sutrikdyta jos sveikata ir dėl to ji prarado 45 procentus darbingumo, kad buvo amputuotas vienas dešinės rankos pirštas ir sužaloti dar trys pirštai, kad dėl darbe patirtos traumos ji buvo operuota, ilgą laiką gydoma, dėl to patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, kad patirtas sužalojimas neatstatomas, kad nukentėjusiosios V. V. elgesys nebuvo esminė priežastis sužalojimui patirti, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinė padėtis būtų sunki, kad priteistos žalos suma galėtų lemti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą, atsižvelgdama į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei teismų praktiką šios kategorijos bylose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga nukentėjusiosios V. V. patirtam fiziniam skausmui, dvasiniams išgyvenimams, patiriamiems nepatogumams, dvasiniams sukrėtimui ir šios sumos mažinti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji V. V. ir jos atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą iš nuteistojo K. J. priteisti 300 Lt už jos atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė pinigų priėmimo kvitą.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniai skundai atmestini, kad visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose dalyvavo jos atstovas, kad nukentėjusioji pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad ji už atstovavimą patyrė 300 Lt išlaidų, šias nukentėjusiosios V. V. išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistojo K. J..

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Akmenės rajono apylinkės teismas priimdamas 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti ar keisti nuteistojo ir civilinės atsakovės atstovės apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. J. ir civilinės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovės direktorės A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Iš K. J. priteisti nukentėjusiajai V. V. 86,89 Eur (300 Lt) proceso išlaidų, nukentėjusiosios atstovo paslaugoms apmokėti.