- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-618-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-17214-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- J. N.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- D. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. N. įmonės „Žuvėdra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-5161-752/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei J. N. įmonei „Žuvėdra“ su trečiuoju asmeniu D. M. dėl deliktinės atsakomybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2011 m. spalio 10 d. Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl trečiojo asmens D. M., dirbusio atsakovės įmonėje ir vairavusio Lietuvoje registruotą atsakovei priklausančią transporto priemonę MAN TGA 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės buvo apgadinta transporto priemonė Mercedes Sprinter 2.2D, valst. Nr. LJ43250. Norvegijos nacionalinis draudikų biuras (Trafikkforsikringsforeningen), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą 19962,00 NOK (9292,91 Lt) sumai. Ieškovas reikalavimą įvykdė, 2012 m. rugsėjo 17 d. tarptautinio mokėjimo nurodymu pervesdamas į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro reikalavime nurodytą sąskaitą 64542 NOK, iš jų 19962 NOK už Lietuvoje registruotos transporto priemonės, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2012 m. spalio 29 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl 9292,91 Lt eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos pinigų sumos sumokėjimo per 30 d., nurodydamas, jog ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, kadangi atlygino 2011 m. lapkričio 10 d. Norvegijoje įvykusio eismo įvykio metu jos darbuotojo, vairavusio atsakovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, dėl kurios nebuvo sudaryta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, padarytą žalą, o už darbuotojo padarytą žalą atsakingas darbdavys. Atsakovas minėtos pinigų sumos nesumokėjo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 9292,91 Lt draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 9292,91 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-01-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 279 Lt žyminio mokesčio, 511,54 Lt kitų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ieškovui, priteisė iš atsakovės 35,66 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatęs, kad eismo įvykio dieną nei vienas draudikas – Biuro narys nebuvo sudaręs draudimo sutarties dėl transporto priemonės MAN TGA 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad atsakovės transporto priemonė autoįvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 str. 1 d. įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas, atsakovė buvo atsakinga už minėtos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MAN TGA 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atlygino žalą Norvegijos nacionaliniam transporto priemonių draudikų biurui, todėl teismas sprendė, kad ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į J. N. įmonę „Žuvėdra“ (TPVCAPDĮ 4 str.; LR CK 6.264, 6.265, 6.280 str. 1 d.). Nors atsakovė teigė, kad buvo draudusi transporto priemonę Rusijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrach“, ir ši patvirtino, kad vykdytų savo įsipareigojimus, jeigu gautų tokį reikalavimą, įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas apmokėjo Norvegijos transporto draudikų biurui trečio asmens patirtą žalą. Tarptautinis mokėjimų nurodymas tik informuoja, kad laukiamas mokėjimo patvirtinimas. Teismas neįvertino, kad transporto priemonė MAN TGA 18.430, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastoviai dirbo Skandinavijos šalyse ir buvo drausta, sudarius pasienio, bet ne įprastinę draudiminę sutartį, kaip aiškina ieškovas, įgyjant „Rosgosstracho“ žaliąją kortą. Lietuvos Respublikos draudikai, kaip ir Rusijos minėta draudimo kompanija priklauso žaliosios kortos tarptautiniai sistemai, todėl Rusijos draudikas yra įsipareigojęs atlyginti žaliosios kortos turėtojui žalą. Ieškovas nepateikė duomenų apie eismo įvykį bei žalos dydį šiai draudimo kompanijai, todėl ji negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, žaliosios kortos turėtojui, atsakovui. TPVCAPD įstatymo 2 str. 25 d. išaiškinta, kas yra Žaliosios kortos sistema - tarptautinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema. Šiai sistemai priklauso, žaliosios kortos antroje pusėje, išvardintos valstybės, tame tarpe ir Rusija. Atsakovas teismui pateikė Rusijos draudiko, atsakovui parduotą žaliąją kortą, draudimo liudijimą patvirtinantį, kad minėta transporto priemonė drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudikas „Rosgosstrachas“ priklauso žaliosios kortos sistemai ir todėl gali drausti transporto priemones civilinės atsakomybės draudimu. Byloje pateikta žalioji kortelė, tarptautinis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, ir jo įsigijimo apmokėjimo kvitai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad 2011 m. spalio 10 d. Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojo D. M. vairuojama, atsakovės naudojama, LR registruota transporto priemonė MAN TGA 18.460 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino transporto priemonę MERCEDES SPRINTER 2.2D, valst. Nr. LJ43250. Ieškovas, išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą– 19962 NOK (9292,91 Lt), pateikė atsakovui pretenziją atlyginti šias išlaidas (t. 1, b. l. 65). Atsakovė atsisakė patenkinti ieškovo pretenziją, argumentuodama tuo, jog nuo 2011-09-09 iki 2012-08-09 atsakovė apdraudė automobilio MAN TGA 18.430 draudimu „Žalia korta“ Rusijos draudimo kompanijoje „Rosgosstrakh“.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka išmokėtą sumą, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011) ir kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos jis išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.
Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstą išvadą dėl draudimo apsaugos negaliojimo Norvegijoje padarė remdamasis vien tuo faktu, kad atsakovės pateiktas draudimo polisas (žalioji kortelė) neatitiko Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų, t. y., kad buvo išduotas ne Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro nario.
Teisėjų kolegija nesutinka su paminėtais apeliacinio skundo motyvais ir sprendžia, kad jie yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ)2 straipsnio 8, 9, 18 dalių bei 6 straipsnio 4, 6 dalių nuostatas, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Pažymėtina, kad transporto priemonė MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 10 d. Norvegijoje eismo įvykio metu, buvo įregistruota Lietuvos Respublikoje (savininkė J. N. įmonė „Žuvėdra“), turėjo Lietuvos Respublikos nuolatinį valstybinį numerio ženklą (t. 1, b. l. 35), todėl turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ nustatyta tvarka.
Apeliantė teigia, kad transporto priemonę MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo kompanija „Rosgosstrakh“. Šį faktą, atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laiką nuo 2011-09-09 iki 2012-08-09 (t. 1, b. l. 81). Bylos įrodymai patvirtina, kad Rusijos draudimo kompanija „Rosgosstrakh“ nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė (t. 1, b. l. 101), o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis eismo įvykio dieną nei vienas draudikas – Biuro narys nebuvo sudaręs draudimo sutarties dėl transporto priemonės MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 100). Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonė MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną (2011-10-10) nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl laikytina, kad draudimas transporto priemonės MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo.
TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras (šiuo atveju Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras), eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Pažymėtina, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos žalos dydžio nepagrįstumą turi įrodinėti žalos dydį ginčijantis asmuo, nagrinėjamu atveju – apeliantė J. N. įmonė „Žuvėdra“. Žinodama, kad jos darbuotojas D. M., 2011 m. spalio 10 d. Norvegijoje vairuodamas transporto priemonę MAN TGA 18.430 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga (t. 1, b. l. 44-46), padarė eismo įvykį apeliantė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, turėjo būti aktyvi ir domėtis jos darbuotojo vairuojama transporto priemone padaryta žala, jos dydžiu, teikti argumentuotus paaiškinimus kompetentingoms Norvegijos institucijoms, tačiau to nepadarė. Vertindama priteistinos žalos dydį, teisėjų kolegija negali remtis atsakovės argumentais, kuriais abejojama priteistos žalos dydžiu, kadangi atsakovė (apeliantė) nepateikė į bylą jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog nustatytas atlygintinos žalos dydis yra nepagrįstas, neteisingas ar neadekvatus realiam turto sugadinimo mastui. Šalių rungimosi procese principas lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, ir kt.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimt civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Pažymėtina, kad apeliantė turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, t. y. aktyviai dalyvauti procese ir pati teikti užklausimus Norvegijos kompetentingoms institucijoms ir netgi nuo ieškovo pretenzijos pateikimo iki teismo sprendimo priėmimo tam turėjo pakankamai laiko, tačiau įrodinėjimo pareigas vykdė netinkamai, procese buvo pasyvi, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl duomenų nepakankamumo sprendimui priimti laikytini nepagrįstais.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus žalą Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovę J. N. įmonę „Žuvėdra“.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių išvadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.