- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2012-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-279-174-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00265-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Stasys Valužis, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- A. N.
- Civilinis ieškovas
- A. N.
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Irena ŠeškauskienėBaudž. byla Nr. 1A-279-174/2012Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00265-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4.;1.1.8.1.;2.1.15.1.2. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2012 m. balandžio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Nuosprendžiu priteista iš A. Š. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 37,47 Lt A. N. gydymo išlaidų.
Nukentėjusiojo A. N. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jam iš A. Š. 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 50 Lt turėtų išlaidų už medikų apžiūrą ir 300 Lt turėtų išlaidų už ieškinio paruošimą. Kita ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta.
Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. N. dėl dantų protezavimo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad jis kad pažeidė viešąją tvarką, tai yra jis 2011 m. gegužės 7 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 23 val., tikslus laikas nenustatytas, Gintališkės k., Plungės r., viešoje vietoje, R. N. ir M. A. akivaizdoje, tyčia priėjęs prie Gintališkės kaimo kultūros namų esančioje aikštelėje stovėjusio automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atidarė automobilio priekines keleivio pusės dureles, atsisėdo ant keleivio sėdynėje sėdėjusio nukentėjusiojo A. N. kojų, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. N. į veidą, sugriebęs ranka A. N. už kaklo, bandė suduoti dar vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, kurį nukentėjusysis atrėmė kairės rankos dilbiu, taip padarydamas nukentėjusiajam viršutinės lūpos sumušimą, viršutinio žandikaulio kairio pirmo ir dešinio antro dantų išmušimus, odos nubrozdinimus kakle, tai sukėlė A. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, o jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręs, kad jo kaltė yra įrodyta, prašo sumažinti paskirtos baudos dydį bei priteistą neturtinę žalą. Teigia, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas, jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai. Teismas be pagrindo priteisė civilinį ieškinį. Apelianto teigimu, teismas besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo A. N. parodymais, tuo tarpu jo paaiškinimus be pagrindo vertino kaip siekį išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada padaryta neįsigilinus į byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus paviršutiniškai ir neobjektyviai. Tai, jog jis – A. Š. – ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad buvo sužalotas ir nepateikė teismo medicinos specialisto išvados, be pagrindo buvo įvertinta kaip tyrimo klaidinimas, nes jis teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu šių duomenų nepateikė sąmoningai, nes nepasitikėjo tyrėja. Be to, nukentėjusysis A. N. jam grasino, nurodydamas, kad jis turi pažįstamų ar giminaičių policijoje, kurie padės jį – A. Š. – apkaltinti, tai ir įvyko. Nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis gynėjo neturėjo, todėl pats savarankiškai nusprendė įrodymus apie jam padarytus sužalojimus pateikti teismui. Apelianto teigimu, teismas be pagrindo rėmėsi A. N. brolio R. N. ir jų draugo M. A. parodymais, kurie, apelianto teigimu, yra neteisingi ir neobjektyvūs, nes jie kartu su A. N. tiesiogiai vartojo smurtą prieš jį – A. Š. – ir vengia atsakomybės. Nuteistojo A. Š. tvirtinimu, jis jokio nusikaltimo nepadarė, todėl buvo įsitikinęs, kad teismas teisingai išnagrinės bylą.
Nuteistasis A. Š. nurodo, jog teismo medicinos specialisto jam nustatytų sužalojimų pobūdis patvirtina, kad jis A. N. ir kitų suinteresuotų bylos baigtimi asmenų buvo mušamas į įvairias kūno vietas, jam buvo suduota keliolika smūgių. Apeliantas neginčija, kad gindamasis galėjo suduoti A. N., tačiau, nuteistojo įsitikinimu, smūgis nebuvo toks, kad jis A. N. būtų išmušęs 2 dantis. Be to, ginties metu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, apelianto nuomone, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Nuteistajam nesuprantamos teismo išvados ir dėl liudytojo A. D. parodymų. Šis liudytojas apklausiamas teisme iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nurodė, kad iš N. automobilio girdėjo keiksmus A. Š. adresu ir kad jis – A. D. – puolė jį gelbėti nuo N. smurto ir galimų sunkių sužalojimų, kurie, apelianto teigimu, galėjo atsirasti jį velkant automobiliu. Dėl to neaišku, kokius parodymus pakeitė A. D. ir kaip jis – A. Š. – galėjo turėti jiems įtakos.
Iš bylos aplinkybių aišku, kad jokių kitų pašalinių liudytojų nėra ir, nuteistojo teigimu, viešoji tvarka nebuvo pažeista, nes R. N. ir M. A. negali būti laikomi visuomenės atstovais, kurių akivaizdoje buvo atliekami smurtiniai veiksmai, kadangi jie patys vartojo smurtą prieš jį. R. N. vairavo automobilį ir vežė jį – A. Š., kol jis iš automobilio buvo išmestas, taip sukeliant realų pavojų jo sveikatai. Jokie kiti pašaliniai asmenys, kurie būtų matę įvykį, nenustatyti. Jų ir nebuvo, nes aikštelė buvo tuščia, o pats įvykis, kaip matyti iš visų proceso dalyvių parodymų, vyko automobilyje, t. y. uždaroje erdvėje.
Akivaizdu, kad konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų, kai jis – A. Š. – nuėjo aiškintis, kodėl Norkai šūkauja, keikiasi, norėdamas įsitikinti, ar viešai reiškiami įžeidinėjimai adresuojami jam. Nuteistojo nuomone, tokiais savo veiksmais jis nepažeidė jokių teisės ir moralės normų.
Be to, apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad jis, būdamas nukentėjusiojo A. N. nurodytoje pozoje, negalėjo padaryti pastarajam nurodytų sužalojimų. Teismas neatsižvelgė į jo ūgį ir į tai, kad sėdint nukentėjusiajam ant kelių, jo kojos būtų buvusios ant žemės. Apeliantas teigia, kad pats A. N. išprovokavo konfliktą, kartu su broliu bei jo draugu vartodamas smurtą prieš jį, taip siekdami jį pamokyti, tuo tarpu jis gynėsi nuo užpuolimo, kuris buvo akivaizdus ir kėlė realų pavojų jo sveikatai, ir BK 28 str. numatytų leistinų būtinosios ginties ribų neperžengė.
Be to, apelianto teigimu, teismas, skirdamas bausmę, paskyrė per didelę baudą ir priteisė neproporcingai didelį žalos atlyginimą, iš viso 9 250 Lt. Apelianto nuomone, teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir turi būti sušvelninta, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus bei įvertinant aplinkybę, kad jo darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, yra tik 920 Lt.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl A. Š. kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. Š. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo A. N. bei tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes liudytojų R. N., M. A. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus A. Š. veiksmus.
Apeliantas A. Š. be pagrindo apeliuoja į tai, kad neva jis gynėsi nuo A. N..
Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimos akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.
Nuteistojo A. Š. versija, jog jis sudavė smūgį A. N., veikdamas būtinosios ginties situacijoje, paneigta išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo A. N. bei įvykio vietoje buvusio ir betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo R. N. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotais parodymais bei liudytojo M. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Nukentėjusysis A. N. parodė, kad įvykio vakarą jis su broliu R. N. ir draugu M. A. automobiliu atvažiavo prie Gintališkės kaimo kultūros namų, sustojo atokiau aikštelėje ir kalbėjosi. Netrukus prie jų priėjo A. Š., pradėjo kabinėtis, klausti, ar jie turi problemų ir atidaręs automobilio dureles atsisėdo priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjusiam A. N. ant kelių ir sudavė ranka smūgį į burną ir išmušė 2 dantis. Norėjo suduoti dar vieną smūgį, tačiau A. Š. smūgį atrėmė ranka. Netrukus prie jų privažiavęs A. D. bandė ištraukti iš automobilio A. N., paėmęs už kojų, tačiau nepavyko, nes jis buvo prisisegęs saugos diržu. Pavykus išstumti iš automobilio A. Š., jie nuvažiavo ir pasislėpė, nes bijojo, kad A. Š. jų neieškotų. Tada iškvietė policijos pareigūnus ir važiavo į ligoninę.
Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. A. N. parodymus, jog A. Š., priėjęs prie jų automobilio, pradėjo kabinėtis ir įlipęs į automobilį bei atsisėdęs jam, sėdėjusiam priekinėje keleivio sėdynėje, ant kelių, sudavė smūgį į veidą ir išmušė dantis, norėjo suduoti dar vieną smūgį, tačiau A. N. jį atrėmė ranka, patvirtina ir liudytojų R. N. ir A. A. parodymai.
Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas R. N. parodė, kad A. Š., priėjęs prie jų automobilio, pradėjo kabinėtis, atsidaręs dureles įlipo į automobilį ir atsisėdo priekyje sėdėjusiam A. N. ant kelių ir viena ranka paėmęs A. N. už kaklo, kita ranka sudavė jam smūgį į veidą ir išmušė dantis. Norėjo trenkti dar kartą, bet A. N. apsigynė. Tuo metu, kai jie bandė išstumti A. Š. iš automobilio, priėjęs A. D. bandė ištraukti A. N. iš automobilio, paėmęs jam už kojų, bet jam nepavyko, nes A. N. buvo prisisegęs saugos diržu. Pavykus išstumti A. Š. iš automobilio, jie pabėgo. Šiuos R. N. parodymus patvirtino ir liudytojas A. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Šių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai neleidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad būtent A. Š. be jokios priežasties pradėjo konfliktą – priėjęs prie jų automobilio pradėjo kabinėtis, atsidaręs automobilio dureles ir atsisėdęs A. N. ant kelių sudavė smūgį jam į veidą ir išmušė 2 dantis, norėjo suduoti dar kartą, bet A. Š. atrėmė smūgį, jiems pavykus išstumti A. Š. iš automobilio, jie nuvažiavo.
Netikėti liudytojų R. N. ir A. A. parodymais kolegija nemato pagrindo. Vien ta aplinkybė, jog liudytojas R. N. yra nukentėjusiojo A. N. brolis, o liudytojas A. A. – A. N. draugas, neduoda pagrindo šių asmenų parodymus atmesti. Nuteistasis jokių konkrečių duomenų, kad šie asmenys būtų suinteresuoti jį apklabėti ar neteisingai apkaltinti, teismui nepateikė.
Kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojo A. D. parodymai patvirtina nuteistojo versiją apie jo veikimą būtinosios ginties sąlygomis. Nors šis liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino nuteistojo teisme duotus parodymus ir teigė, kad jam su A. Š. stovint aikštelėje prie kultūros namų, iš netoliese stovėjusio automobilio pasigirdo keiksmažodžiai, A. Š. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, tada jis pamatė, kad A. Š. įsitempė į mašiną bei kad mašinoje lyg tai vyko muštynės, A. Š. neleido išlipti, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei tvirtino teisme, liudytojas A. D. nurodė nežinantis, kokiu tikslu A. Š. nuėjo prie automobilio, kadangi jis su pastaruoju A. Š. iki tol nebuvo drauge, apie jokius keiksmažodžius iš netoliese stovėjusio automobilio neminėjo, muštynių nematė (b. l. 38). Liudytojas A. D. parodymų pakeitimo teisme argumentų nenurodė, be to, patvirtino, kad aplinkybes, kurias jis nurodė teisme, jam papasakojo nuteistasis A. Š., kuris yra jo draugas. Todėl, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas pagrįstai liudytojo A. D. teisme duotus parodymus vertino kaip pastarojo siekį padėti draugui A. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. D. duoti parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų R. N. bei A. A. parodymams, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus nedaug laiko po įvykio, A. D. davė parodymus, nepaveiktas A. Š..
Priešingai apelianto tvirtinimui, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog nukentėjusiojo A. N. elgesys būtų buvęs provokuojantis ar jis būtų išprovokavęs šį įvykį. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad būtent apeliantas buvo konflikto iniciatorius, jis siekė demonstruoti smurtą viešoje vietoje, nes būtent jis pats nekviestas priėjo prie automobilio, kuriame, kaip jis pats nurodė, sėdėjo trys jaunuoliai, pradėjo priekabiauti prie jų, klausti, ar jie turi problemų bei įlipęs į automobilį smogė kumščiu į veidą nukentėjusiajam A. N. ir išmušė 2 dantis. Šie duomenys paneigia apelianto tvirtinimą, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, nes jokio pavojaus A. Š. gyvybei ir sveikatai nebuvo ir gintis nuo nukentėjusiojo jam nereikėjo, tai pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje.
Nors nuteistojo apeliaciniame skunde pažymima, jog aplinkybę, kad jis įvykio metu buvo sužalotas, patvirtina teismui pateikta specialisto išvada, tačiau šių sužalojimų buvimas nepaneigia A. Š. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Tiek nukentėjusysis, tiek kartu su juo automobilyje buvę šioje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys nurodė, jog jie stūmė A. Š. iš automobilio, ir apylinkės teismas, atsižvelgdamas į specialisto išvadoje A. Š. konstatuotų sužalojimų išsidėstymą, padarė pagrįstą išvadą, kad sužalojimai A. Š. galėjo būti padaryti jį stumiant iš automobilio.
Nuteistojo skundo argumentas, kad jis negalėjo išmušti dantų nukentėjusiajam, esant nustatytai neginčijamai aplinkybei, jog pastarasis vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. N., visiškai neturi įtakos jo padarytos veikos kvalifikacijai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes ši nuteistojo veika – fizinio smurto prieš nukentėjusįjį vartojimas – yra jo veikos, skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį sudėtinė dalis, t. y. teismų praktikoje tuo atveju, kai viešosios tvarkos pažeidimo metu prieš žmogų pavartojamas smurtas, kuris jam sukelia fizinį skausmą ar, kaip šiuo atveju – žmogus nežymiai sužalojamas, ar trumpam susargdinamas, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008).
Kolegija negali sutikti su apelianto A. Š. skundo argumentais, jog apylinkės teismas neteisingai jo veiksmus kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šias normas, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008 ir kt.). Įžūlūs veiksmai, kuriais gali būti realizuojama aptariamo nusikaltimo objektyvioji pusė – tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką. Įžūlūs veiksmai gali pasireikšti fiziniu smurtu, žmogaus laisvės apribojimu, masinio renginio nutraukimu, transporto eismo sustabdymu, trukdymu įvairių įmonių ar įstaigų normaliam darbui ir kitais įžūliais veiksmais. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, tai yra kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.
Kolegijai nekyla abejonių, jog A. Š. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – Gintališkės kaime, prie kultūros namų, kuriuose vyko renginys, dėl menkaverčio preteksto – jo teigimu, iš automobilio, kuriame sėdėjo trys jaunuoliai, jo adresu iš A. N. sklindant nepadoriems šūksniams, – jis, priėjęs prie kultūros namų esančioje aikštelėje stovėjusio automobilio „Audi 80“, atidarė automobilio priekines keleivio pusės dureles, atsisėdo ant keleivio sėdynėje sėdėjusio nukentėjusiojo A. N. kojų ir tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu jam į veidą, sugriebęs ranka už kaklo, bandė suduoti dar vieną smūgį, kurį nukentėjusysis atrėmė kairės rankos dilbiu, tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino nukentėjusįjį, šokiravo tiek jį, tiek automobilyje buvusius jo brolį R. N. ir draugą M. A., kurie matė, kaip A. Š., įšokęs į automobilį, sudavė smūgius A. N.. Nekyla abejonių, jog A. Š. tokiais savo veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, nes kaip liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas R. N. parodė, jog jis matė, kaip A. Š., įšokęs į jų automobilį, sudavė smūgį A. N. į veidą ir išmušė jam dantis, norėjo suduoti dar kartą, tačiau A. N. atrėmė antrą smūgį. Pavykus išstumti A. Š. iš automobilio, jie automobiliu pabėgo, nes buvo išsigandę, bijojo. Netrukus iškvietė policijos pareigūnus. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. A.. Akivaizdu, jog kaip liudytojai apklausti R. N. ir M. A., matydami prieš A. N. atliekamus smurtinius veiksmus, patyrė neigiamas emocijas, išgąstį dėl nuteistojo A. Š. chuliganiškų veiksmų. Todėl apylinkės teismas nuteistojo A. Š. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai.
Taigi nuteistojo A. Š. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas A. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
Dėl nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės ir neturtinės žalos
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. Š., tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį bei kaltės formą (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę (dirba, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, t. y. teistumas jam yra išnykęs, todėl jis laikytinas neteistu, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog tai neigiamai A. Š. charakterizuojanti medžiaga, kuri rodo, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų ir visuotinai pripažintų elgesio taisyklių), į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad jis nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos neatlygino, todėl paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Nuteistasis A. Š. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. BK 47 straipsnyje numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatytas baudos dydis yra iki 500 MGL. Todėl galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už padarytą viešosios tvarkos pažeidimą paskyrė vieną iš švelniausių bausmės rūšių – baudą, bei jos dydį (30 MGL) nustatė žymiai mažesnį, nei minėto straipsnio (BK 284 str. 1 d.) sankcijoje numatytas šios bausmės (baudos) vidurkis, kuris yra 250 MGL. Taigi laikyti A. Š. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę aiškiai per griežta nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo mažinti ir priteistą neturtinę žalą. Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 02/11(07) patvirtina, kad nukentėjusiajam A. N. nustatytas viršutinės lūpos sumušimas, viršutinio žandikaulio kairio pirmo ir dešinio antro dantų išmušimai, odos nubrozdinimai kakle. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Nukentėjusysis A. N. prašė iš A. Š. priteisti 15 000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.
Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. A. N. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl A. Š. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė skausmą, pažeminimą, buvo sužalotas, gydėsi, patyrė nepatogumus dėl sužalojimų, jam išmušti priekiniai dantys, todėl iki šiol jis jaučiasi nepatogiai, turi kalbos defektą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas 5 000 Lt neturtinės žalos dydį, tinkamai laikėsi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų, atsižvelgė į veikos padarinius, žalą padariusio asmens tyčinę kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad panašaus pobūdžio bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia būtent 5 000 Lt siekiančias sumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2008, 2K-474/2008, 2K-537/2008, 2K-412/2009, 2K-421/2009).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.