Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. e2A-483-524/2016Teisėja Viktorija Čiapaitė (S) (Proceso Nr. 2-06-3-07227-2015-7)Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.6.; 2.9.1.6.; 2.6.2.6.2.;3.3.2.1.

2016 m. balandžio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal V. A. ieškinį atsakovams L. C., V. K. (V. K.), VĮ Registrų centrui dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, ir atsakovo atstovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-27 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovams L. C. ir V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise; įpareigoti VĮ Registrų centrą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis dėl minėto turto, nurodant, kad jis priklauso L. C. ir V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Atsakovai pateikė teismui atsiliepimą, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog šis turtas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes jis buvo įgytas pagal Butų privatizacijos įstatymą ir buvo suteiktas būtent atsakovei L. C., kuri atitiko subjekto pagal Butų privatizavimo įstatymą statusą, o atsakovas nuosavybės teisės į minėtą butą neturi ir neįgijo.

Atsakovė VĮ Registrų centras pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog Registrų centras nėra civilinių teisių santykių, iš kurių yra kilęs teisme nagrinėjamas ginčas, dalyvis. Registrų centras yra nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kuris Nekilnojamojo turto registre įrašo duomenis pagal pateiktus dokumentus.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovams L. C. ir V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priteisė iš atsakovų po 15,50 Eur žyminio mokesčio ieškovei V. A.. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo butas, viešame registre įregistruotas atsakovės L. C. vardu, buvo įgytas pagal Butų privatizavimo įstatymą atsakovams L. C. ir V. K. būnant santuokoje. Todėl teismas sprendė, jog yra pagrindas pripažinti, kad atsakovams santuokoje įgijus butą, jis pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl teisinės registracijos pakeitimo yra perteklinis, nepagrįstas.

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, buvo padaryti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turėję esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, susijusių su prejudiciniu faktų aiškinimu. Mano, kad teismas privalėjo remtis Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1497-479/2014 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisiniu režimu. Teigia, kad minėtas teismas savo 2014-10-29 nutartyje aiškiai pasisakė dėl minėto buto priklausymo išimtinai atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis minėtoje byloje nustatytu prejudiciniu faktu. Pažymi, kad teismas taip pat padarė materialinės teisės normų pažeidimus, susijusius su privatizavimo subjekto aiškinimu, bei nukrypo nuo teismų praktikos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo buto įsigijimo aplinkybės, o būtent, kokiu pagrindu atsakovė įsijo butą ir ar abu sutuoktiniai galėjo dalyvauti privatizavimo procese, tai yra ar abu sutuoktiniai buvo subjektai, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Teigia, kad atsakovų nurodomos aplinkybės dėl prejudicinio fakto, nustatyto Klaipėdos apygardos teismo byloje, nėra pagrįstos. Minėtoje byloje apygardos teismas nurodė, kad viešame registre butas nėra registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl norėdama nuginčyti minėtus duomenis, ieškovė gali kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, ką ieškovė ir padarė. Teigia, kad, remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo butas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe.

Atsakovė VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, juo prašo dėl atsakovų apeliacinio skundo pagrįstumo ir teisėtumo spręsti teismo nuožiūra. Teigia, kad nėra nagrinėjamų civilinių teisių santykių dalyvis.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-29 nutartyje aiškiai pasisakyta dėl minėto buto priklausymo išimtinai atsakovei asmeninės nuosavybės teise ir pirmosios instancijos teismas nesirėmė šia nutartimi kaip prejudicinę reikšmę turinčiu faktu. Be to, nurodo, jog ginčo butas buvo suteiktas išimtinai atsakovei L. C. kaip politinių tremtinių šeimos narei, o atsakovas V. K. negalėjo būti buto privatizavimo subjektas.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčio fakto

Apeliantai nepagrįstai remiasi Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1497-479/2014 priimta 2014-10-29 nutartimi kaip prejudicinę reikšmę turinčiu faktu, nes paminėtoje byloje teismas nesprendė dėl atsakovų nuosavybės teisės formos į ginčo butą, nes kita byla buvo iškelta dėl skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo, t. y. skolininko turto dalies individualizavimo bendrame turte. Paminėtoje kitoje byloje buvo konstatuota, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas L. C. vardu ir Turto registre išviešinta, jog ginčo turtas yra asmeninė L. C. nuosavybė. Taip pat byloje buvo konstatuota, kad nėra duomenų, jog ginčo butas teismo sprendimu būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl įvertinus kitos bylos nagrinėjimo dalyką darytina išvada, jog teismas kitoje byloje analizavo tik viešo registro duomenis, t. y. rėmėsi viešo registro įrašu apie asmeninę atsakovės nuosavybę dėl ginčo buto. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015). Todėl esminę reikšmę nustatant, ar kitoje byloje priimtas sprendimas turi prejudicinę reikšmę, turi kitos ir šios bylos nagrinėjimo dalykai. Tačiau įvertinus paminėtos Klaipėdos apygardos teismo nutarties turinį darytina išvada, kad apygardos teismo byloje nebuvo analizuojami nuosavybės atsiradimo pagrindai į ginčo butą ir nuosavybės teisės subjektai, t. y. tai nebuvo kitos bylos nagrinėjimo dalykas, nes teismas pasirėmė tik Nekilnojamojo turto registro įrašu ir neįtraukė ginčo buto dalies į skolininko – atsakovo turtą, nes nebuvo nuginčytas įrašas dėl atsakovės asmeninės nuosavybės. Kita byla buvo iškelta pagal CPK 667 straipsnį ir jo 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Šis klausimas pirmosios instancijos teisme yra išsprendžiamas nutartimi, o ne teismo sprendimu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas prejudiciniais pripažįstami tik teismo sprendimu, o ne teismo nutartimi (išskyrus apeliacinio teismo nutartis, kuriomis išsprendžiama civilinė byla) nustatyti faktai. Todėl ši Klaipėdos apygardos teismo nutartis ir dėl paminėtos taisyklės negali būti laikytina prejudicinę reikšmę turinčiu faktu, nes teismas apeliacinėje instancijoje tikrino tik pirmosios instancijos teismo nutarties, o ne teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar ginčo butas įgytas santuokoje, ar jis priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ar sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, t. y. nuosavybės atsiradimo pagrindai ir nuosavybės teisės subjektai yra tokios bylos nagrinėjimo dalykas. Akivaizdu, kad kitos apeliaciniame skunde nurodomos bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo paminėtos šioje byloje kaip įrodinėtinos aplinkybės, todėl šis apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Byloje nustatyta, jog atsakovai 1985-07-27 sudarė santuoką, o ginčo butas buvo privatizuotas 2000-12-21 sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje yra pateiktas 1999-04-01 išduotas orderis, kuriame nurodytas atsakovas, o 2000-12-21 šio buto privatizavimo sutartyje nurodyta, jog butas buvo privatizuotas už 2476 Lt, iš kurių atsakovė 2416 Lt sumokėjo grynaisiais. Byloje įrodyta, kad paminėta pinigų suma buvo sumokėta atsakovų santuokos metu. Sutuoktinių nuosavybės teisė į ginčo butą nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2010). Tiek galiojusiame 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekse, tiek ir galiojančiame 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas, – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, nustatytoms aplinkybėms, jog ginčo butas atsakovės vardu įregistruotas 2000-12-21 sutarties pagrindu, esant sudarytai šalių santuokai, tai yra turtas įgytas santuokos metu, konstatuotina, jog minėtas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr.VIII-847 papildyta sakiniu: „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas.“ Šioje byloje įrodyta, kad ginčo butas buvo privatizuotas jau po šio įstatymo priėmimo, nors kasacinis teismas pripažino, jog Butų privatizavimo 5 straipsnio 1 dalies papildymas taikytinas ir butams, privatizuotiems iki šio papildymo priėmimo (LAT 1999-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999, 2002-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Pagal buto privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį turtas, įgytas santuokoje, buvo pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklausomai nuo to, ar jis įsigytas abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu. Ši nuostata buvo speciali visų kitų teisės aktų atžvilgiu, ką patvirtina ir vėlesnis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio papildymas. Todėl jungtine nuosavybe pripažįstamas privatizuotas butas net nepriklausomai nuo to, kieno investicinėmis lėšomis buvo sumokėta įsigyjamo buto kaina (LAT 2012-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Beje, byloje yra pateikti duomenys, jog už ginčo butą didžioji kainos dalis – 2416 Lt – yra sumokėta grynaisiais pinigais, t. y. sutuoktiniams gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, todėl šios lėšos laikytinos jungtine nuosavybe. Buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog butas buvo sutuoktinių įgytas jungtinės nuosavybės teise.

Pagal Butų privatizavimo įstatymą vietos savivaldybės parduodavo joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius butus. Byloje nustatyta, kad ginčo butą atsakovei suteikė savivaldybė dėl jos statuso – kaip politinių tremtinių šeimos narei, tačiau 1999-04-01 išduotas orderis, kuriame nurodytas atsakovas. Pagal tuo metu galiojusį Butų kodekso 49 straipsnį gyvenamosios patalpos orderis buvo traktuojamas kaip dokumentas, išduotas remiantis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą ir suteikiantis teisę apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Suteikiant butus, buvusius tiek valstybiniame, tiek visuomeninime, tiek kooperatiniame fonde, buvo atsižvelgiama pirmiausia į šeimos narių skaičių. Atsakovas buvo nurodytas paminėtame orderyje, todėl įrodyta, jog jis įgijo teisę apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, buvo atsakovės sutuoktinis, taip pat pagal paminėtas nuostatas buvo atsižvelgiama į atsakovės šeimos sudėtį nustatant suteikiamo buto dydį. Todėl paminėtos aplinkybės ir rašytinis įrodymas paneigia atsakovės poziciją, jog šis butas buvo suteiktas išimtinai atsakovei dėl jos statuso, nes akivaizdu, kad butas buvo suteiktas atsakovės šeimai, o ne išimtinai atsakovei. Ir tai atitinka valstybės paramos grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi kaliniams ir tremtiniams savivaldybėse aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis iki 2003-01-01 teisinį reglamentavimą. Tokių asmenų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, o butų suteikimo nuomos pagrindais šiems asmenims tvarka iki 2002-03-09 buvo nustatyta Vyriausybės 1997-11-27 nutarimu Nr. 1294 „Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu“. Paminėto Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo numatyta, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis turi piliečiai, kurie grįžta ar yra grįžę iš tremties ir neturi gyvenamojo ploto ar turi jo mažiau, nei nurodyta 8 straipsnio 1 dalyje, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nuomos pagrindais suteiktų gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis grįžusiems į Lietuvą politiniams kaliniams ir tremtiniams buvo numatytas 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą programoje buvo išaiškinta, kad grįžtančio asmens šeimos nariai yra kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ir studentai. Todėl paminėtos įstatymo normos dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis buvo taikomos ir atsakovės sutuoktiniui.

Pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimos nariai arba kuriems po įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyta tvarka suteikta gyvenamoji patalpa (Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.). Šios kategorijos bylų nagrinėjimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2002-03-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2002-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002, 2000-10-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000 ir kt. Tai, kad atsakovas neturėjo pilietybės, o turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nebuvo kliūtimi įsigyti turtą pagal LR butų privatizavimo įstatymą. 1991-05-28 LR butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog pagal Butų privatizavimo įstatymą butą turi teisę pirkti asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimų nariai. Įstatymas nedraudė įsigyti butus ir asmenims, kurie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.