- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-12
- Bylos Nr.
- 2S-1114-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01417-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Pareiškėjas
- B. D.
- Suinteresuotas asmuo
- S. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. D. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-17-939/2015 pagal pareiškėjo B. D. ir suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. D. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys S. K. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-160-950/2014 (b.l. 45–47, t. I), patenkinus pareiškėjo B. D. pareiškimą, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. D. priėmė palikimą po brolio J. D., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties faktiškai pradėdamas valdyti jo turtą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo R. D. 2014 m. birželio 16 d pateiktame teismui pareiškime (b.l. 2–4, t. II) prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-160-950/2014 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pripažinti jį suinteresuotu asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą po J. D. mirties faktiškai pradėdamas valdyti jo turtą, rūpintis juo kaip savo turtu. Nurodė, kad 2014 m. kovo 18 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra nepagrįstas, neteisėtas, grindžiamas melagingais, neatitinkančiais tikrovės parodymais. Palikimą po J. D. mirties priėmė suinteresuotas asmuo faktiškai pradėdamas valdyti palikėjui priklausiusį turtą. Po palikėjo mirties suinteresuotas asmuo bei jo mama ir toliau liko gyventi palikėjui priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ūkininkauja sodyboje, laiko gyvulius, paukščius, bites, žuvis. Suinteresuotas asmuo po palikėjo mirties prižiūrėjo ir remontavo namą bei kitus statinius, genėjo sodą, išpjovė senus vaismedžius, pasodino naujų medelių, aplink sodybą dirba žemę, o derlių sandėliuoja sodybai priklausančiuose pastatuose, moka komunalinius mokesčius ir rinkliavas už elektros energiją, šiukšlių išvežimą ir kt.
Žemesnės instancijos teismas
2014 m. rugsėjo 11 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi (b.l. 38–40, t. II) procesas civilinėje byloje Nr. 2-160-950/2014 buvo atnaujintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi (b.l. 95–102, t. II) 2014 m. kovo 18 d. Prienų rajono apylinkės teisimo sprendimą paliko nepakeistą, R. D. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmetė, priteisė iš suinteresuoto asmens R. D. pareiškėjui B. D. 405,47 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei 8,69 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad J. D., gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), nevedęs, neturintis vaikų, mirė (duomenys neskelbtini), paveldėjimo byla po jo mirties nebuvo pradėta. Pareiškėjas B. D. ir suinteresuotas asmuo S. K. yra mirusiojo J. D. brolis ir sesuo. A. D., J. D. brolis ir R. D. tėvas, mirė (duomenys neskelbtini). J. D. vardu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ūkinėje knygoje Nr. 3, (duomenys neskelbtini), registruotas gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Suinteresuotas asmuo R. D. ir jo motina E. D. atitinkamai nuo 1997 m. gruodžio 16 d. ir 1993 m. sausio 12 d. J. D. priklausančiuose namuose buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą ir iki šiol ji nėra pasikeitusi. Teismas nustatė, kad mirus palikėjui J. D. jam priklausančiuose namuose toliau liko gyventi E. D., kuri yra J. D. mirusio brolio A. D. žmona. Teismas sprendė, kad R. D. atlikti veiksmai nepatvirtina jo, kaip įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad nei suinteresuoto asmens paaiškinimai, nei liudytojų parodymai neleidžia nustatyti, kad suinteresuoto asmens nurodyti namo, ūkio pastatų remonto darbai buvo atlikti per įstatymo numatytą terminą palikimui priimti. Teismas, nustatęs, kad suinteresuotas asmuo šalia palikėjui priklausančio seno gyvenamojo namo statosi naują gyvenamąjį namą, sprendė, kad R. D. palikėjui priklausantį gyvenamąjį namą tvarkė tik tiek, kad būtų įmanoma jame gyventi ir namas visiškai nesugriūtų, tuo tarpu suinteresuoto asmens veiksmai dėl naujo namo statybos rodo jo veiksmų nenuoseklumą, jog jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą naudoti, valdyti ir juo disponuoti. Teismas sprendė, kad R. D. tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties, tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės ir vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją ir jo veiksmus vertino kaip pagalbą palikėjo namuose gyvenančiai motinai E. D.. Teismas, remdamasis pareiškėjo B. D. paaiškinimais, kuriuos patvirtino ir palikėjo sesuo S. K., jog po brolio J. D. mirties B. D. palikimą sudarantį turtą pradėjo valdyti kaip savo, kadangi gyvenamajame name ir toliau leido gyventi E. D., sprendė, kad B. D. palikimą po brolio J. D. mirties priėmė pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Teismas aplinkybių, kad B. D. nemokėjo mokesčių ir neremontavo namo, nelaikė paneigiančiomis nustatytą faktą, kadangi namuose jis buvo leidęs gyventi E. D., kuri ir atliko būtinus remonto darbus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo R. D. atskirajame skunde (b.l. 109–111, t. II) prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti B. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. D. priėmė palikimą po J. D. mirties faktiškai pradėdamas valdyti turtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi tik šališkais B. D. ir S. K. parodymais dėl to, kad jie neva po J. D. mirties leido ginčo namuose ir toliau gyventi E. D., ir neatsižvelgė į R. D. bei E. D. parodymus, kad klausimas dėl leidimo ar draudimo gyventi tėviškėje nebuvo kilęs ir jo niekas nesvarstė, kadangi A. D. su savo šeima į tėviškę gyventi grįžo dar 1991 metais ir nuo to laiko nuolat joje gyveno, faktiškai ją valdydamas kaip savo. Nurodytą aplinkybę patvirtina mokėjimų už komunalines paslaugas kvitai, kurie, A. D. mirus, nors ir esant gyvam J. D., ir toliau buvo pildomi A. D. vardu.Teismas nepagrįstai kaip nešališkais vadovavosi S. K. parodymais, kadangi ji, duodama parodymus, nurodė norinti, kad tėviškė atitektų jos broliui B. D., o ne suinteresuotam asmeniui, kuri jį įvardijo kaip pašalinį asmenį. Nurodyta aplinkybė lėmė jos parodymų šališkumą. Teismas taip pat neatsižvelgė į S. K. parodymų nenuoseklumą, kadangi ji, nurodžiusi, kad jie su broliu nevažiuodavo į tėviškę, nes ten gyveno ir viską valdė, tvarkė brolio A. šeima, teigė, kad B. D. dažnai atvažiuodavo aplankyti giminių kapų ir užsukdavo į tėviškę. Vien giminių kapų lankymo ir tariamo užsukimo į svečius faktas negali patvirtinti palikimo priėmimo fakto.Teismas neatsižvelgė į B. D. paaiškinimą, kad jis bičių avilį į tėviškę atvežė prieš 18 metų. Šis avilys jau seniai yra supuvęs, o medų B. D. už simbolinę kainą suka iš suinteresuotam asmeniui, kuris savo ūkyje laiko bites, priklausančio avilio. Nurodytos aplinkybės paneigia faktą, kad B. D. tėviškėje laiko bites.Teismas neatsižvelgė į E. D. nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas B. D. slapta kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o nustačius nurodytą faktą iš karto pareikalavo išsikelti E. D. ir R. D. iš jų gyvenamosios sodybos.Teismas klaidingai interpretavo R. D. faktinį sodybos valdymą patvirtinančius įrodymus, kadangi, priešingai nei nustatė teismas, jis sodyboje gyveno ne esant giminių leidimui, bet sodybą valdė kaip savo, t. y. joje gyveno, ją remontavo, tvarkė, prižiūrėjo, mokėjo visus mokesčius ir rinkliavas, prižiūrėjo sodą, ūkininkaudamas perėmė mamos nupirktą žemės sklypą aplink sodybą ir jos pagrindu įkūrė savo ūkininko ūkį.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad tik aktyvus naudojimasis palikimu patvirtina valios priimti palikimą tinkamą išraišką. B. D. sodyboje negyveno, ja nesinaudojo, jos netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nesinaudojo jokiais J. D. daiktais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 113–116, t. II) prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti jai iš suinteresuoto asmens R. D. bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, o vien aplinkybė, kad E. D. buvo leista ir toliau gyventi sodyboje po J. D. mirties, negali būti pripažinta teisiniu pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad turtą po J. D. mirties faktiškai pradėjo valdyti R. D.. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad S. K. parodymai yra šališki, kadangi teismo posėdžio metu ji davė teisingus parodymus, suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, kadangi nepretenduoja į palikimą. Po J. D. mirties buvo nutarta, kad palikimą priims ir kaip savo valdys B. D., o pozicija, kad palikimas turi atitekti B. D. yra logiška ir pagrįsta, nes palikimas turi pereiti pirmesnės eilės įpėdiniams. R. D. dar J. D. esant gyvam sodyboje negyveno, kadangi pastoviai gyvena ir dirba Kaune, jis nedalyvavo ir J. D. laidotuvėse, kas tik parodo, kad jis nelaikė J. D. artimu asmeniu, savo gimine. R. D. netiksliai interpretuoja E. K. parodymus, kadangi ši teismo posėdžio metu nurodė, kad kiekvieną kartą į tėviškę atvažiuodavo, kai tik atvažiuodavo aplankyti tėvų kapų, o į kapus atvažiuodavo mažiausiai keturis kartus per mėnesį. Tiek B. D., tiek ir S. K. tėviškėje lankydavosi dažnai. Per J. D. mirties ketvirtines E. D. prašė B. D. ir S. K. leisti jai ir toliau gyventi sodyboje, nes ji neturi kur gyventi, o minėti asmenys, atsižvelgdami į tai, kad jie sodyboje lankydavosi tik savaitgaliais, švenčių metu ar per atostogas, leido E. D. gyventi sodyboje, kad ji būtų gyvenama ir prižiūrima. Šis faktas raštiškai nebuvo fiksuojamas, kaip ir aplinkybės, jog B. D. po brolio mirties pasiėmė jam priklausiusius asmeninius daiktus, rūbus. Apelianto ir liudytojų parodymai, kad B. D. ir E. K. nesinaudoja sodyba, yra melagingi, kadangi B. D. sodyboje laiko bites, o E. K. naudojasi sodyboje esančio sodo vaisiais, šalia augina daržoves ir kt. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. D. mokėjo mokesčius už teikiamas komunalines paslaugas, taip pat byloje esančios nuotraukos paneigia, kad sodyba buvo remontuojama, tvarkoma, kadangi jokie gyvenamojo namo išorės remonto darbai nebuvo atliekami. Be to, pats R. D. teigia, kad namas yra tinkamas tik nugriauti, kas paneigia jo nurodytas aplinkybes dėl tinkamos namo priežiūros. Aplinkybė, kad R. D. yra įregistravęs ūkininko ūkį, nesudaro pagrindo nustatyti palikimo priėmimo faktą, kadangi palikėjas nuosavybės teise žemės neturėjo.
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas B. D. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skundžiama nutartis priimta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. 2014 m. kovo 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas pateikė teismui pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas po savo brolio J. D. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėjęs valdyti jo turtą, kadangi kaip turto savininkas leido sodyboje gyventi E. D., kuri neturėjo kur išsikelti, o be to, ir pareiškėjas buvo suinteresuotas, kad sodyboje gyvenant žmonėms ji būtų prižiūrėta ir gyvenama. Tačiau E. D. gyvenimo sodyboje faktas nesudaro pagrindo pripažinti, kad jos sūnus R. D. įgijo teisę paveldėti savo dėdės ir pareiškėjo brolio turtą. R. D. veiksmai siekiant paveldėti J. D. turtą vertintini kaip nesąžiningi, savanaudiški ir prieštaraujantys geros moralės principams. Pareiškėjas po brolio J. D. mirties jautėsi jo turto savininkas, rūpinosi palikimą sudarančiu turtu, jam liko visi brolio turėti asmeniniai daiktai. R. D. teismui melavo, jog jis po J. D. mirties ir toliau liko gyventi palikėjui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, kadangi tiek iki J. D. mirties, tiek ir po to, R. D. gyveno ir dirbo Kaune. R. D. neįrodė ir aplinkybės, kad jo motina už suteiktas paslaugas mokėdavo jo duotais pinigais, taip pat, kad jo vardu ūkininko ūkis įregistruotas sodybos pagrindu. Suinteresuotas asmuo ūkininko ūkį įkūrė jo motinai priklausančioje žemėje, kurią vėliau ši padovanojo suinteresuotam asmeniui. Suinteresuotas asmuo, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pasistatęs šalia naują gyvenamąjį namą, siekia tik to, kad pareiškėjui priklausantis gyvenamasis namas, esantis jo tėviškėje, kurią jis laiko savo nuosavybe, būtų nugriautas.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Atskirajame skunde keliami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir įvertinimą, tinkamo taikymo klausimai byloje sprendžiant juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą.
Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas ir dėl palikimo priėmimo fakto (CPK 444 str. 2 d. 8 p.). Teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą, kuris turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 259 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1d.). Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas turi vertinti ir nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad J. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 4, 8, t. I). Palikėjo mirties metu galiojusioje CK 5.50 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyti trys būdai, kuriais įpėdinis galėjo priimti palikimą, atsiradusį po palikėjo mirties. Įpėdinis buvo laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad J. D. įpėdiniai per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą būtų priėmę palikimą, atsiradusį po jo mirties, paduodami palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, nėra (b.l. 9–11, t. I). Byloje pareiškėjas B. D., būdamas palikėjo brolis ir ketvirtos eilės įstatyminis įpėdinis (b.l. 15–20, t. I), o taip pat suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. D., būdamas palikėjo mirusio brolio A. D. sūnus, t. y. įstatyminis penktos eilės įpėdinis, kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad kiekvienas iš jų priėmė palikimą, atsiradusį po J. D. mirties, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą. Apeliacine tvarka skundžiama nutartimi bylą nagrinėjęs teismas paliko nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. D. priėmė palikimą po brolio J. D., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties faktiškai pradėdamas valdyti jo turtą, ir atmetė R. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apeliantas kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo nutartį grįsdamas jos neteisėtumą ir nepagrįstumą netinkamu byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, civilinės bylos medžiagą, faktinius bylos duomenis, apskųstos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas pirmiau nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kuris iš nurodytų J. D. įpėdinių, t. y ar jo brolis B. D., ar R. D., palikėjo brolio sūnus, priėmė palikimą, atsiradusį po palikėjo mirties, pradėdamas faktiškai valdyti palikimą sudariusį turtą. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis yra laikomas priėmusiu palikimą, jei jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad palikėjui J. D. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie yra pareiškėjo B. D. bei kitų jo brolių (mirusių J. D. ir A. D.) bei sesers S. K. tėviškėje (b.l. 13–14, t. I). Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, kad šiuose namuose esant brolių ir sesers tarpusavio susitarimui nuo 1991 metų gyveno A. D. šeima, t. y. jis, jo sutuoktinė E. D. bei jų vaikai, tarp jų ir suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, R. D.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. D. nuosavybės teise priklausiusiame gyvenamajame name R. D. bei jo mama E. D. atitinkamai nuo 1997 m. gruodžio 16 d. ir nuo 1993 m. sausio 12 d. buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą, kuri iki šiol nėra pasikeitusi (b.l. 6–7, 11, t. II). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mirus J. D. šiuose namuose ir toliau liko gyventi E. D., tačiau bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis pareiškėjo paaiškinimais bei suinteresuoto asmens S. K. parodymais, sprendė, kad po J. D. mirties E. D. jam priklausiusiuose namuose liko gyventi tik turėdama palikimą priėmusio B. D. bei jo sesers S. K. leidimą, kadangi ji, nebūdama J. D. įpėdinė, negalėjo priimti palikimo, atsiradusio po J. D. mirties, o kartu ir įgyti nuosavybės teisės į palikimą sudarantį turtą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, taip pat sprendė, kad palikimo po J. D. mirties nepriėmė ir suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, R. D., kadangi, teismo manymu, jo veiksmai naudojantis paveldimu turtu ir turto priežiūra, pradėti dar iki palikėjo mirties, nepatvirtino jo valios perkelti juos į kokybiškai naują stadiją, t. y. naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip savo nuosavybe. Atskirajame skunde kvestionuojamos šios pirmosios instancijos teismo išvados, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu bylą nagrinėjusio teismo byloje esančių įrodymu vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o išvadą apie tam tikrų aplinkybių egzistavimą gali padaryti ir tuo atveju, jei dėl jų tam tikrų abejonių išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei kad jo nebuvus.
Atskirajame skunde kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. D. palikimą sudarančiame gyvenamajame name po J. D. mirties liko gyventi tik turėdama palikimą priėmusio B. D. leidimą nurodant, kad tiek E. D., tiek ir R. D. nurodytuose namuose gyvendami nuo 1991 metų juose ir po J. D. mirties gyveno kaip savo namuose, dėl ko nei B. D., nei S. K. leidimas gyventi jiems šiuose namuose nebuvo reikalingas, o šis klausimas net nebuvo svarstytas. Apelianto teigimu, bylą nagrinėjęs teismas šią išvadą padarė remdamasis tik šališkais pareiškėjo ir S. K. parodymais, visiškai neatsižvelgdamas į apelianto ir jo motinos parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atskirojo skundo argumentais, neturi teisinio pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar kad nepagrįstai labiau tikėtinomis laikė pareiškėjo bei suinteresuoto asmens S. K. nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad tiek pareiškėjas, tiek ir suinteresuotas asmuo S. K. nuosekliai, aiškiai ir išsamiai nurodė aplinkybes, susijusias su tuo, kada ir kokiu būdu buvo sprendžiama dėl leidimo E. D. ir toliau gyventi namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), po J. D. mirties, taip pat išsamiai nurodytos priežastys, lėmusios tokio sprendimo priėmimą, todėl abejoti šių parodymų teisingumu bylą nagrinėjęs teismas neturėjo jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nesudarančiais pagrindo abejoti suinteresuoto asmens S. K. parodymais laiko ir atskirojo skundo argumentus, jog jos parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nenuoseklūs ir šališki. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad S. K. buvo išreiškusi savo nuomonę dėl to, kad palikimą sudarantis turtas turi atitekti pirmesnės eilės įpėdiniams, nesudaro pagrindo S. K. parodymus vertinti kaip neobjektyvius. Paminėtina, kad S. K. bylos nagrinėjimo teisme metu, priešingai nei kad teigia apeliantas, davė nuoseklius, išsamius parodymus, todėl vien nurodytos nuomonės pareiškimas nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu. Vien tai, kad bylą nagrinėjęs teismas labiau tikėtinomis laikė pareiškėjo ir suinteresuoto asmens S. K. nurodytas aplinkybes, nei kad apelianto ir jo motinos nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus.
Bylą nagrinėjusio teismo išvados, kad E. D. po J. D. mirties ir toliau liko gyventi namuose tik turėdama palikimą priėmusio B. D. sutikimą, pagrįstumo nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai, kurių pagrindu apeliantas įrodinėja, jog tiek jis, tiek jo motina tuose namuose gyveno kaip savo. Apelianto teigimu, šias aplinkybes patvirtina ir mokėjimų už komunalines paslaugas kvitai, kurie mirus A. D., nors ir esant gyvam J. D., ir toliau buvo pildomi A. D. vardu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. D. esant mirusiam (duomenys neskelbtini), o J. D. esant mirusiam (duomenys neskelbtini), už elektros energiją mokesčiai už 2009 m. birželio mėn., 2010 m. balandžio mėn., 2011 m. kovo mėn. buvo mokėti A. D. vardu (b.l. 10, 64, t. II), tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, vien ši aplinkybė, visų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo spręsti, kad A. D. ar kuris nors kitas iš jo šeimos narių gyvenamąjį namą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), valdė nuosavybės teise. Priešingai, kaip yra nustatyta byloje, šie statiniai nuosavybės teise priklausė palikėjui J. D. iki pat jo mirties. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog A. D., jo sutuoktinė ar sūnus R. D. bent vienu iš jų būtų įgiję nuosavybės teisę į ginčo statinius. Aplinkybė, kad mokėjimo už suvartotą elektros energiją mokėjimuose buvo nurodytas ne tikrasis nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl to tikrasis nekilnojamojo turto savininkas J. D. prarado nuosavybės teisę į jam priklausiusius statinius. Šių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto veiksmai prižiūrint palikimą sudarantį turtą (gyvenamąjį namą ir kitus statinius) jame gyvenant jo motinai, tvarkant jį tiek kiek reikia gyventi, vertintini tik kaip pagalba palikėjo namuose gyvenančiai jo motinai E. D. ir negali būti laikomi sudarančiais pagrindą pripažinti, kad apeliantas šiais veiksmais išreiškė valią palikimą sudarančiu turtu naudotis kaip savo turtu. Nors apeliantas teigia, kad jis sodybą valdė kaip savo, t. y. ją remontavo, tvarkė, prižiūrėjo, perėmęs aplink sodybą esantį žemės sklypą jos pagrindu įkūrė ūkininko ūkį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, vien šie teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantas įgyvendino savo kaip palikėjo teisę priimti palikimą, atsiradusį po J. D. mirties. Visų pirma, pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas gyvenamojo namo ar ūkio pastatų remonto darbus būtų atlikęs per įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, ir ši teismo išvada atskirajame skunde nėra ginčijama. Antra, vien tai, kad apeliantas dirbo jo motinai nuosavybės teise priklausiusią žemę ar kad tuo pagrindu nuo 2014 m. kovo 10 d. yra įregistravęs ūkininko ūkį (b.l. 12, t. II) nesudaro pagrindo spręsti dėl palikimo priėmimo fakto, kadangi palikėjas J. D. nuosavybės teise žemės neturėjo, dėl ko apelianto veiksmai dirbant žemę ir ūkininko ūkio įregistravimas, laikytini neturinčiais teisinės reikšmės sprendžiant palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą. Trečia, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai aplinkybę, kad apeliantas šalia palikimą sudarančio gyvenamojo namo yra pradėjęs statytis naują gyvenamąjį namą, vertino kaip patvirtinančią apelianto veiksmų dėl palikimo priėmimo fakto nenuoseklumą, kadangi tokie apelianto veiksmai, ką ir patvirtino bylos nagrinėjimo teisme jo motina E. D., rodo, kad jis palikimą sudarančiu turtu rūpinosi tik tiek, kiek jame buvo reikalinga gyventi jo motinai, tačiau ne kaip tikrasis jo savininkas, siekiantis šį turtą valdyti kaip savą. Nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo manymu, sudaro pagrindą pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas per įstatyme nustatytą terminą neatliko veiksmų, kurie galėtų būti laikomi išreiškiančiais jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, o kartu ir pripažinti, kad jis palikimą sudarantį turtą pradėjo valdyti kaip savo. Nesant nustatytoms šioms aplinkybėms, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo.
Atskirajame skunde kvestionuojama ir bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad palikimą, atsiradusį po J. D. mirties, priėmė jo brolis B. D.. Apelianto teigimu, B. D. neatliko jokių aktyvių naudojimosi palikimą sudarančiu turtu veiksmų, t. y. jis sodyboje negyveno, ja nesinaudojo, jos netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nesinaudojo jokiais J. D. daiktais, dėl ko teismas, nesant šių aplinkybių nustatęs juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad palikimą po J. D. mirties priėmė jo brolis B. D., yra nepagrįsta. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad B. D. su palikimą sudarančiu turtu elgėsi kaip šio turto savininkas, kadangi jis, laikydamas, kad šis turtas priklauso jam nuosavybės teises, elgėsi su juo kaip turto savininkas ir įgyvendindamas nuosavybės teisę neatlygintinai leido jame gyventi savo mirusio brolio sutuoktinei E. D.. Šie veiksmai leidžia daryti išvadą, kad B. D. laikė save šio turto savininku ir juo, kaip savo turtu, disponavo. Vien atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad B. D. sodyboje negyveno, jos netvarkė, nemokėjo mokesčių ir kt., nesudaro pagrindo spręsti, kad B. D. nepriėmė palikimo po savo brolio mirties, kadangi leidus jam gyvenamuoju namu ir statiniais naudotis E. D., būtent ji, kaip šio turto naudotoja, rūpinosi šiuo turtu, kartu mokėjo mokesčius už suvartotą elektros energiją ir mokesčius už komunalinių atliekų tvarkymą. Įvertinus tai, kad B. D. paveldėtu turtu leido naudotis kitiems asmenims, šios atskirajame skunde nurodytos aplinkybės laikytinos neturinčiomis reikšmės sprendžiant dėl palikimo priėmimo fakto.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytų argumentų pagrindu, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl palikimo, atsiradusio po J. D. mirties, priėmimo pradėjus faktiškai valdyti palikimą sudarantį turtą. Įvertinęs faktinius bylos duomenis, apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, apeliacinės instancijos teismas jų pažeidimo bei šia prasme nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos nenustatė. Bylą nagrinėjusio teismo išvados tinkamai motyvuotos, atitinka įrodymų viseto duomenis, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės galutiniam procesiniam teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisako.
Pripažinus, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, 6 dalyje nurodyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmetamas.
Atsiliepimuose į atskirąjį skundą tiek pareiškėjas B. D., tiek suinteresuotas asmuo S. K. prašė priteisti jiems iš apelianto jų turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į atskirąjį skundą parengimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas B. D. už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra sumokėjęs 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 124–126, t. II), o S. K. už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra sumokėjusi taip pat 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 117–119, t. II). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 punkte nustatyto dydžio, todėl, kadangi atskirasis skundas atmestas, sprendžia, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos priteistinos iš apelianto.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti B. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.