- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-22
- Bylos Nr.
- e2-1013-577/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00912-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- J. K.
- Advokatai
- Karolis Ruzgis
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Starapolės verslas“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei J. K. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Starapolės verslas“ (toliau - BUAB „Starapolės verslas“, ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo Civilinio kodekso (toliau CK) 2.87 str. 7 d., Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 str. 4 d. pagrindu prašė iš atsakovės J. K. priteisti 100 712,85 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė 100 712,85 Eur žalą padarė tuo, kad būdama įmonės vadove laiku, t. y. jau nuo 2017m. gruodžio 31 d. įmonei būnat nemokiai, nevykdė ĮBĮ 8 str. 1 d. pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nemokiai UAB „Starapolės verslas“. Atsakovė nesielgė sąžiningai ieškovės kreditorių atžvilgiu ir nepranešė jiems, kad negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bei nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei po 2017 m. gruodžio 31 d., o ir toliau sudarinėjo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Ieškovės skolos ūkininkams pradėjo didėti nuo 2017 m. pabaigos. Atsakovė, būdama ieškovės vadove, nepadengė skolų už žemės ūkio produkciją ūkininkams, kuriu terminas atsiskaityti baigėsi 2017 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, toliau supirkinėjo žemės ūkio produkciją iš ūkininkų, taip didindama ieškovės skolas ūkininkams, t. y. atsakovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Akcentavo, jog ieškovės finansiniai reikalavimai, patvirtinti ieškovės bankroto byloje, sudaro 100 712,85 Eur. Pažymi, kad jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi jai įstatyme nustatytas pareigas, nebūtų atsiradusių naujų skolų 2018 metais, dėl palūkanų, delspinigių skaičiavimo už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų didėjusios ankstesnės skolos, ieškovės turtas (atsargos) būtų realizuotas, o „neužšaldytas“, todėl ir žala būtų buvusi mažesnė. Mano, kad yra visos sąlygos civilinės atsakomybės atsakovės atžvilgiu taikymui bei žalos, atsiradusios dėl teisėtų pareigų nevykdymo, atlyginimo. Atsakovės argumentus dėl bylos teismingumo laiko nepagrįstais; teigia, esą ieškinys vadovaujantis CPK 27 str. 1 d., 30 str. 1 d. nuostatomis pareikštas Vilniaus apygardos teismui pagrįstai.
1.1. Ieškovė (jos atstovė) į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Esant tokioms aplinkybėms, byla nagrinėtina ieškovės atstovei nedalyvaujant (CPK 246 str.).
2. Atsakovė J. K. pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei jos atstovas bylos nagrinėjimo metu su ieškiniu nesutiko.
Atsiliepimas
2.1. Atsakovės atstovas, palaikydamas procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovės atstovo, ieškovė neįrodė nei vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kurių visumos yra imperatyviai reikalaujama taikant civilinę atsakomybę vadovei; atsakovės neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia tik deklaratyviais teiginiais ir nepagrįstomis prezumpcijomis, nesiejant jokių atsakovės konkrečių veiksmų su įmonės nemokumo būsenos atsiradimu ir pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė nepagrįstai, nustatydama įmonės nemokumo būseną, svarbiausią momentą skiria mokėtinoms sumoms per vienerius metus, o ne pradelstiems įsipareigojimams, dėl to nepagrįstai teigia, kad įmonė tapo nemoki jau 2017 m. gruodžio mėnesį. Pažymėjo, jog atsakovė įmonės vadovės pareigas pradėjo eiti nuo 2017 m. rugsėjo 20 d., o 2019 m. pradžioje, matydama, kad įmonės veikla yra nuostolinga, pati kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės pagrindinė veikla buvo didmeninė prekyba, grūdininkystė, maisto produkcijos gaminimas ir pašarų bei gyvulinio maisto gaminimas, todėl akivaizdu, kad produkcijos pirkimas iš ūkininkų, sandoriai su ūkininkais buvo sudaromi siekiant vykdyti tiesioginę įmonės veiklą. Prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.2. Atsakovės atstovo teigimu, ieškinys nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui, nes atsakovė nuo 2020-04-15 gyvenamąją vietą yra deklaravusi (duomenys neskelbtini), Vokietija, o faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) Vokietija. Vadovaujantis CPK 29 straipsnio nuostatomis, kur nustatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl teismingumo.
3. Atsakovės atstovo teigimu, ieškinys nėra teismingas Vilniaus apygardos teismui ir prašo ieškinį palikti nenagrinėtą. Pažymi, kad atsakovė dar iki ieškinio pateikimo momento deklaravo savo išvykimą į Vokietiją, kurioje nuolatos ir gyvena. Ieškovės teigimu, ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui.
3.1. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-248-611/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
3.2. Kadangi, kaip nurodo atsakovė, ji gyvena Vokietijoje (Gyventojų registro duomenimis yra registruotas išvykimas į Vokietiją; pateiktas 2020 m. gegužės 28 d. gyvenamosios vietos pažymėjimas, patvirtinantis, kad atsakovė 2020 m. balandžio 15 d. atsikraustė į butą (duomenys neskelbtini)) , o Lietuva ir Vokietija yra Europos Sąjungos valstybės narės, todėl ginčo teismingumas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis.
3.4. Šiuo atveju turi būti taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1215/2012 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau - Reglamentas). Vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Remiantis Reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose. Pagal 2 skirsnio 7 straipsnio 3 dalį – asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
3.5. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas tuo, jog atsakovė J. K. vadovaujamos įmonės UAB „Starapolės verslas“ atžvilgiu nesielgė lojaliai, esant įmonei nemokiai nesikreipė dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Starapolės verslas“ buvo registruota Lietuvoje (adresu Vilnius, Laisvės pr. 60), veiklą vykdė Lietuvoje, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas/turėjo būti pateiktas taip pat Lietuvos teisme, žalą galimai sukėlusio įvykio vieta laikytina Lietuvoje. Pažymėtina, kad būtent vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas gali geriausiai išnagrinėti bylą visų pirma dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo proceso. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas atmeta atsakovės argumentus, kad šioje byloje bankrutuojančios įmonės pareikštas ieškinys dėl vadovo padarytos žalos atlyginimo neteismingas Vilniaus apygardos teismui; ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme.
Dėl ginčo esmės
4. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės J. K. 2019-03-05 pareiškimo pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Starapolės verslas“ ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Relina“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 23 d. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis ieškovės vadove nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. buvo paskirta J. K., kuri kartu yra ir įmonės UAB „Starapolės verslas“ akcininkė. Ieškovė pareiškė reikalavimus atsakovei dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 2.87 str. pagrindais, teigdama, kad atsakovė, buvusi įmonės vadove, esant įmonei nemokiai (nurodo įmonės nemokumo momentą 2017 m. gruodžio 31 d.) laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to įmonei padaryta 100 712,85 Eur žala (bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma); atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigia, esą kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuomet buvo pagrindas spręsti, kad įmonės veikla vykdoma nuostolingai ir įmonė tapo nemoki.
Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
5. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015 ir kt.).
6. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246 str. – 6.249 str.). Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju reikšminga aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.
7. Taip pat sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti nustatoma, kada bendrovės vadovui (vadovams) atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustačius pareigos atsiradimo momentą, galima įvertinti, kokią žalą dėl tokio bendrovės vadovo (vadovų) ir (ar) kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesą, neveikimo patyrė bendrovė ir jos kreditoriai. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
8. Ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
9. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo 2019 m. kovo 5 d. , teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Starapolės verslas“ bankroto byla; ieškovės bankroto administratorė, reikšdama šioje byloje ieškinį dėl žalos atlyginimo, nurodė, jog įmonė buvo nemoki 2017 m. gruodžio 31 d., o atsakovė, būdama bendrovės vadovė, neįvykdė savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovė nesutiko, jog bendrovės nemokumo būklės momentas buvo 2017 m. gruodžio 31 d., kad būdama vadove pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teigė, jog paaiškėjus, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, pateikė pareiškimą dėl bankroto iškėlimo teismui.
Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu.
10. Ieškovės tvirtinimu, pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas bendrovė jau 2017 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumo būsenos nustatymas visų pirma sietinas su įmonės pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykio nustatymu (pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės). Balanso duomenimis už 2016 m. ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 334 Eur, kurie nurodyti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, turto – 1 653 Eur. Balanse už 2017 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimų dydis nurodytas 110 678 Eur, kurie nurodyti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, o turto iš viso – 111 086 Eur. Balanso už 2018 m. duomenimis ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 111 306 Eur, kurie jau nurodyti kaip po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai, turto iš viso – 81 173 Eur. Balanso, sudaryto 2019-04-30, duomenimis ieškovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 112 736 Eur, kurie taip pat jau nurodyti kaip po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai, o turto – 80 242 Eur sumai.
Žemesnės instancijos teismas
11. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovė, nustatinėdama įmonės nemokumo atsiradimo momentą, neįvykdė įrodinėjimo pareigos, nes nepagrindė pradelstų įsipareigojimų sumos. Tačiau, priešingai nei teigia atsakovės atstovas, ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius įmonės pradelstų įsipareigojimų apimtį aptariamu laikotarpiu. Teismas, įvertinęs įrodymus, turi pagrindą išvadai, kad jie pakankami spręsti dėl pradelstų įmonės įsipareigojimų 2017 m. gruodžio 31 d. Pateiktas į bylą sąrašas „Sąskaitų likučiai pagal dokumentus 2018-01-01 d.“, kuriame detalizuoti kreditoriai (nurodytos pavardės, įmonių pavadinimai), sąskaitų sudarymo ir įvykdymo terminai, sumos, patvirtina, kad pradelsti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių atsiskaitymo terminas baigėsi iki 2017 m. gruodžio 31 d., sudarė 75 245,86 Eur; atsakovės atstovo nurodoma aplinkybė, kad įmonės sudarytame 2017 m. balanse neatsispindi pradelstų įsipareigojimų suma, nesudaro pagrindo nesivadovauti pirminiuose finansiniuose dokumentuose esančiais duomenimis apie pradelstus įsipareigojimus ir jų dydį ir atitinkamai daryti išvadas apie įmonės (ne) mokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatų kontekste (CPK 178 str.).
12. Kaip minėta, įmonės balanse už 2017 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimų dydis nurodytas 110 678 Eur, kurie nurodyti kaip per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, o turto iš viso – 111 086 Eur. Iš aukščiau aptartų rašytinių įrodymų nustatyta, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2017 m. gruodžio 31 d. sudarė 75 245,86 Eur. Taigi vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis yra pagrindas konstatuoti įmonės nemokumą 2017 m. gruodžio 31 d.
13. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Vien vadovo veiksmai laiku neiškėlus įmonei bankroto bylos negali būti vertinami kaip neteisėti, kai egzistuoja vadovo aktyvūs veiksmai bei siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, remiantis pagrįsta verslo rizika. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
14. Svarstant, ar atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų išsaugoti veikiantį verslo subjektą ir ar tie veiksmai buvo pagrįsti verslo rizika, nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti, kad ieškovės veikla pagrinde buvo susijusi su iš ūkininkų ir juridinių asmenų žemės ūkio produkcijos supirkimu, jos fasavimu ir realizavimu. Įmonės finansiniai dokumentai patvirtina, jog įmonė aptariamu laikotarpiu, t. y. atsakovei pradėjus eiti įmonės vadovės pareigas 2017 m. pabaigoje, intensyviai vykdė veiklą. Sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščio duomenimis 2017 m. įmonės apyvarta buvo 1 685 511,94 Eur; vėliau 2018-01-01 d. likutis nurodytas: 221 091,82 Eur debetas ir 14 156,08 Eur kreditas. Pateiktų finansinių dokumentų analizė rodo, kad didžioji dalis ieškovės skolų 2017 metų gale (kaip nustatyta, 2017 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 75 245,86 Eur), susidarė superkant iš ūkininkų žemės produkciją ir už ją neatsiskaičius. Teismo vertinimu, susidariusius pradelstus įsipareigojimus neteisinga būtų vertinti atsietai, neatsižvelgus į įmonės veiklos pobūdį (supirktos produkcijos fasavimas bei realizavimas) ir atsiskaitymo terminus (už superkamą produkciją buvo numatyta atsiskaityti arba produkcijos ir sąskaitos pateikimo dieną, arba nuo 14 iki 30 dienų maksimaliai). Iš ieškovės kreditorių sąrašo 2019-04-30 dienai nustatyta, kad ieškovė įsiskolinusi 22 (dvidešimt dviem) ūkininkams 83 549,33 Eur, ir iš šio sąrašo tik 5 (penkiems) ūkininkams skolos, kurių bendra suma 12 309,31 Eur, susidarė dar 2017 m. Tuo tarpu iš išrašo iš sąskaitų likučių pagal dokumentus 2018-01-01 matyti, kad pradelsti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių atsiskaitymo terminas baigėsi iki 2017 m. gruodžio 31 d., sudarė 75 245,86 Eur, ir iš jų 61 520, 40 Eur įsiskolinimai ūkininkams. Taigi, kreditorių sąrašo, sudaryto 2019-04-30, ir pradelstų įsipareigojimų 2017-12-31 detalesnė analizė sudaro pagrindo išvadai, kad, viena vertus, nors ieškovė dengė įsiskolinimus už įsigytą produkciją, vykdė naujus pirkimus, t. y. buvo siekiama vykdyti įprastą, įmonei būdingą veiklą, tačiau, kita vertus, byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma rodo, kad tokiais veiksmais iš esmės tik buvo bloginama įmonės finansinė padėtis ir pažeidžiamos esamų kreditorių teisės. Bendrovė sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, neturėjo. Teismo vertinimu, vien naujų, būdingų įmonės veiklai sandorių sudarymas, kurių pagalba kad ir buvo iš dalies dengiami pradelsti įsiskolinimai, esant situacijai, kad tuo pačiu metu atsirasdavo nauji įsiskolinimai ir, kaip rodo įmonės finansiniai dokumentai, įmonės nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais tik didėjo, o įmonės turtas mažėjo, nesudaro pagrindo vertinti kaip atsakovės veiksmus, pagrįstus verslo rizika, atitinkančius gerus verslo standartus ir pateisinančius vadovės nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Akcentuotina, kad byloje nepateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad atsakovė būtų ėmusis realių veiksmų atidėti pradelstų mokėjimų terminus, sumažinti įmonės įsiskolinimus, kad buvo realios perspektyvos atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį.
15. Byloje nustatyta, kad 2016 m. balanso duomenimis įmonės turto vertė nurodyta 1 653 Eur, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma nurodyta 1 334 Eur. Tokie finansiniai rodikliai (itin mažos vertės turtas ir įsipareigojimai) rodo, kad įmonės veiklos apimtys buvo minimalios, ir leidžia daryti išvadą, kad nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pradėjusiai eiti vadovo pareigas atsakovei buvo pakankamai laiko visapusiškai ir tinkamai susipažinti su bendrovės perimtais dokumentais, jai turėjo būti suvokiama ir suprantama įmonės finansinė padėtis, o juolab iš vėlesnių įmonės finansinių dokumentų, t. y. įmonės 2017 m. balanso ir sąskaitų likučių pagal dokumentus 2018-01-01 sąrašo (aptartas aukščiau), galiausiai 2017 m. jos pačios įmonės vardu sudarytų sandorių gausos, kuriuose maksimalus atsiskaitymo terminas buvo numatytas 30 d. nuo produkcijos pateikimo, atsakovė, kaip įmonės vadovė, privalėjo žinoti įmonės išteklius ir negalėjo nežinoti, kad už produkciją nėra atsiskaitoma, taigi jau 2017 m. gruodžio pabaigoje, 2018 m. sausio mėnesio pradžioje jai turėjo būti aišku, kad bendrovė yra nemoki ĮBĮ 8 str. prasme, o vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją ir yra įmanoma išsaugoti veikiantį verslo subjektą.
16. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismui konstatavus ieškovės UAB Starapolės verslas“ faktinį nemokumą 2017 m. gruodžio 31 d., spręstina, kad 2017 m. pabaigoje, 2018 m. pradžioje buvo visos prielaidos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, bei pripažinti atsakovės veiksmus, nedelsiant nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos jos vadovaujamai įmonei iškėlimo, neteisėtais ir sudarančiais pagrindą atsakovei civilinės atsakomybės taikymui. Atsakovė, atsiradus pradelstiems bendrovės įsiskolinimams, turėjo nedelsdama kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, toks atsakovės neveikimas vertintinas kaip atsakovės ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatytos pareigos esant įmonei nemokiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas, t. y. neteisėti veiksmai CK 6. 246 straipsnio nuostatų kontekste. Darytina išvada, kad atsakovė pavėluotai, tik 2019 m. kovo mėnesį, inicijavo faktiškai nemokios įmonės bankroto bylą, ir tai reiškia pirmosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo) – buvimą (CK 6.246 straipsnis).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organo narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017). Ankstesnėje kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat buvo laikomasi pozicijos, kad civilinei atsakomybei pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
18. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepaneigė savo kaltės paprasto neatsargumo forma; nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jos kaltės nebuvimą (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys).
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ar akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą.
20. Byloje nustatyta, kad atsakovei pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo 2017 m. gruodžio 31 d., kai buvo visiškai akivaizdu, kad įmonė tapo nemoki. 2017 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 75 245, 86 Eur, bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 100 712,85 Eur, todėl vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais laikytina, kad žalos, kuri kilo būtent dėl atsakovės neteisėto delsimo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dydis yra 25 466,99 Eur (100 712,85 – 75 245,86) (CK 6.249 str.). Būtent tokio dydžio žala buvo nulemta atsakovės delsimo laiku inicijuoti bankroto bylą, t. y. ši žala susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais (CK 6. 247 str.).
21. Todėl ieškovės reikalavimai tenkintini dalyje dėl 25 466,99 Eur žalos priteisimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė tik šioje tenkintinų reikalavimų apimtyje įrodė visas atsakovės, kaip įmonės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6. 246-6.249 str. str.). Kitoje dalyje ieškovės reikalavimai atmestini.
17. Teismas nagrinėja ginčą pareikštų reikalavimų ribose; ieškinio pagrindą ir dalyką privalo suformuluoti ieškovas. Nagrinėjamu atveju 2020-07-15 nutartimi teismas ieškovei buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams pašalinti, be kita ko detalizuoti bei nurodyti, kaip ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau sudarinėjo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis bet neatsiskaitinėjo su jais, nepranešė kreditoriams, jog negalės vykdyti įsipareigojimų, nesiėmė veiksmų turto realizavimui, įtakojo prašomos priteisti žalos dydį.
17.1. Ieškovė, patikslinusi ieškinio pareiškimą, papildomai nurodė, kad atsakovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, kad atsakovė esant bendrovei nemokiai suteikė sau ir vyrui paskolas, jų negrąžino; nesiėmė veiksmų realizuoti greitai gendantį turtą ir pan., tačiau kokia žala atsirado dėl šių ieškovės nurodytų aplinkybių, vėl nenurodė; jokių reikalavimų priteisti žalą, sąlygotą išvardintų atsakovės veiksmų, nesuformulavo.
17.2. Ieškovė prašomą priteisti 100 712,85 Eur žalą sieja tik su atsakovės pareigos esant įmonei nemokiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu (ĮBĮ 8 str.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog, kai įmonės vadovas nevykdo pareigos inicijuoti bankroto bylą, žala atsiranda (padidėja) ne dėl netinkamos vadovo veiklos įmonėje, bet dėl ĮBĮ nustatytos pareigos pažeidimo; tai specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinė, skirtinga nuo atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes, įmonei tapus nemokia, akcininkų ir kreditorių interesai nebesutampa. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įmonės vadovui deliktinė atsakomybė dėl įmonei padarytos žalos gali būti taikoma dviem savarankiškais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu prieš bendrovę (išvestinė atsakomybė akcininkams ir kreditoriams) ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu išvestinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, jeigu, bendrovei esant nemokiai, vadovas neinicijavo bankroto bylos (Apžvalgos 44 nuoroda; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
17.3. Ieškovei nesiejant atsakovės veiksmų (neveikimo) (dėl CK 2.87 straipsnio nuostatų pažeidimo, kad ji nepranešė kreditoriams, jog negalės vykdyti įsipareigojimų, kad pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, kad atsakovė esant bendrovei nemokiai suteikė sau ir vyrui paskolas, jų negrąžino; nesiėmė veiksmų realizuoti greitai gendantį turtą) priežastiniu ryšiu su prašoma priteisti žala, teismas plačiau dėl jų nepasisako.
18. Kitoje dalyje ieškovės reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini (CPK 178 str.).
19. Esant išdėstytam, kiti, teismo sprendime neaptarti, ieškovės bei atsakovės atstovo nurodyti argumentai nagrinėjamam ginčui teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
20. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 25 466,99 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
21. CPK 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Patenkinus ieškinio reikalavimų dalį, remiantis CPK 92, 96 straipsnių nuostatomis, iš atsakovės valstybės naudai turėtų būti priteista procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalis, proporcinga patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei tenkanti atlyginti procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų dalis yra mažesnė nei 3 Eur, vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 6 dalimi bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
22. Iš atsakovės valstybei priteistini 573 Eur žyminio mokesčio (CPK 93, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 268, 270, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
patenkinti ieškinį iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Starapolės verslas“ (juridinio asmens kodas 301960547) iš atsakovės J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 466,99 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 99 ct) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 25 466,99 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-07-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės valstybei 573 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.