Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. K. ir V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų D. K. ir V. K. ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai D. K. ir V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. A. ieškovo D. K. naudai 2 0221,50 Eur skolos, 504,15 Eur palūkanų ir 504,15 Eur delspinigių, ieškovės V. K. naudai – 2 1721,50 Eur skolos, 546,53 Eur palūkanų ir 541,55 Eur delspinigių, taip pat 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, patenkinęs ieškovų prašymus, 2015-11-04 nutartimi nutarė atsakovo atžvilgiu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo A. A. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, 4 4078,27 Eur sumai, uždrausti disponuoti areštuotu turtu, palikti teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Teismas 2016-02-08 nutartimi nutarė pakeisti laikinąsias apsaugos priemones – padidinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-04 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir areštuoti trūkstamai sumai atsakovo A. A. pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškovu, taip pat atsakovui A. A. leidžiant disponuoti 1 MMA dydžio suma kas mėnesį būtiniems poreikiams reikalingoms išlaidoms padengti. Bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 4 4078,27 Eur sumos. Atsakovas A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-08 nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui priklausančioms piniginėms lėšoms: nurodyti, kad areštas netaikomas atsakovo ir jo sutuoktinės darbo atlyginimams arba leisti kas mėnesį atsakovui ir jo sutuoktinei disponuoti bendra 3 234,00 Eur darbo užmokesčio suma. Nurodė, kad vykdydamas minėtą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, antstolis be viso kito atsakovui priklausančio turto areštavo pinigines lėšas, įskaitant atsakovo darbo užmokestį, taip pat dalį atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio, dėl ko atsakovo šeima liko be pragyvenimui reikalingų lėšų. Atsakovas turi tris dukras, kurių dvi yra nepilnametės, o pilnametė dukra mokosi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, todėl atsakovas privalo teikti išlaikymą visoms trims dukroms. Atsakovas taip pat materialiai remia savo tėvus. Be darbo užmokesčio nei atsakovas, nei jo sutuoktinė kitų pajamų neturi. Atsakovas kiekvieną mėnesį jis privalo mokėti įmokas AB „Swedbank“ už lizingo būdu naudojamus automobilius, taip pat pagal kredito sutartį mokėti kreditą už nupirktą gyvenamąjį būstą. Viso atsakovo mokamos įmokos bankui sudaro apie 734,00 Eur kas mėnesį. Tuo atveju, jeigu atsakovas netektų galimybės mokėti minėtas įmokas, kredito sutartys su atsakovu būtų nutrauktos ir atsakovas netektų viso savo turto, kas būtų nenaudinga ir pačiam ieškovui, nes padidintų atsakovo kreditorių skaičių ir sąlygotų priverstinį atsakovo turto pardavimą už mažesnę kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-25 nutartimi atsakovo A. A. prašymą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-08 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – leido atsakovui disponuoti ieškovų reikalavimų įvykdymui areštuotų piniginių lėšų dalimi, sudarančia 966,00 Eur dydžio sumą, kas mėnesį būtiniems poreikiams reikalingoms išlaidoms padengti, kitoje dalyje prašymą atmetė.Atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių ir vykdomo išieškojimo mastą, teismas laikė, kad yra pagrindas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, padidinant piniginių lėšų sumą, kurią leidžiama naudoti atsakovui būtinų poreikių patenkinimui. Iš atsakovo pateiktų įrodymų matyti, kad pagal atsakovo sudarytas kredito ir lizingo sutartis privaloma mokėti įmokų suma sudaro apie 732,00 Eur kas mėnesį, taip pat atsakovas turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos turi išlaikyti. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodytą pagrindą teikti paramą atsakovo pilnametei dukrai, todėl atsakovo nurodytų išlaidų pilnametės dukros paramai būtinumas neįrodytas ir teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nevertinamas. Atsakovas taip pat neįrodė ir jo prievolės teikti paramą savo tėvams bei šios prievolės apimties. Teismas pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos tik atsakovo atžvilgiu, teismas nėra nustatęs jokių turtinių apribojimų atsakovo sutuoktinės atžvilgiu, todėl nėra pagrindo teismui spręsti dėl apribojimų atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio atžvilgiu sumažinimo ir pan. Atsakovas turi teisę skųsti antstolio veiksmus, jeigu laiko, kad antstolio pritaikytos priverstinio vykdymo priemonės, vykdant teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, viršija teismo nustatytą laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Atsakovas nepateikė įrodymų apie atsakovo darbo užmokesčio dydį, taip pat duomenų apie kitų pajamų buvimą ar nebuvimą, todėl teismas neturi pagrindo atsakovo būtinų poreikių patenkinimui reikalingą sumą prilyginti atsakovo darbo užmokesčiui. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei atsakovo pateiktus įrodymus apie jo turtines prievoles tretiesiems asmenims, taip pat aplinkybę, jog atsakovo nurodytos turtinės prievolės tretiesiems asmenims yra solidarios abiejų sutuoktinių prievolės, teismas laikė, jog atsakovui tenkanti minėtų prievolių dalis sudaro ½ dalį arba 366,00 Eur per mėnesį, nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolė nustatoma pagal bendrą kriterijų, jog išlaikymo vienam vaikui suma prilyginama 1 MMA per mėnesį, atsakovui tenkanti dalis – ½ MMA per mėnesį, kas sudaro viso 300,00 Eur per mėnesį abiem atsakovo nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo. Atsakovas taip pat neginčijo fakto, jog atsakovo sutuoktinė gauna pajamas ir yra materialiai pajėgi prisidėti prie šeimos poreikių tenkinimo bei šeimos turtinių prievolių tretiesiems asmenims vykdymo. Išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina būtinumą padidinti piniginių lėšų sumą, kurią leidžiama atsakovui naudoti atsakovo būtinų poreikių patenkinimui iki 966,00 Eur per mėnesį.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovai D. K. ir V. K. pateikė atskirtąjį skundą, kuriuo prašo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-25 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovo A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.Nurodo, jog atsakovas pateiktu prašymu prašo ne pakeisti vienas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, o iš dalies panaikinti teismo taikytus apribojimus. Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje atsakovo atžvilgiu yra pareikštas turtinis reikalavimas dėl 54 133,10 Eur turtinės žalos atlyginimo. 2015-12-22 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-849-163/2016, Klaipėdos apygardos teismas nutarė areštuoti atsakovui A. A. priklausantį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas A. A. pateikė identišką prašymą leisti jam disponuoti visu gaunamu darbo užmokesčiu. Atsakovas reikalauja leisti jam disponuoti visu gaunamu darbo užmokesčiu, kuris gerokai viršija rašytiniais įrodymais pagrįstas būtinąsias išlaidas kredito įstaigoms. Tai sąlygoja situaciją, jog atsakovas, nepateikdamas jokių rašytinių įrodymų apie kitas būtinas pragyvenimo išlaidas ir remdamasis vien deklaratyviais teiginiais, prašo teismo leisti disponuoti didžiule pinigų suma, o teismams tenkinus šiuos atsakovo prašymus tik iš dalies, atsakovas vis tiek įgyja teisę disponuoti kur kas didesne areštuotų piniginių lėšų dalimi, kuri viršija būtinuosius atsakovo poreikius. Iš atsakovo nurodomų aplinkybių netgi būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas ieškinio tenkinimo atveju būtų nepajėgus vykdyti savo įsipareigojimų ne tik ieškovams, bet ir kitiems subjektams, kas tik suponuoja būtinybę palikti nepakeistas laikinąsias apsaugos priemones, kad nors iš dalies būti užtikrinti ieškovų interesai nagrinėjamoje byloje. Tiek Klaipėdos apygardos teismo, tiek ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis teismai konstatavo, jog nustačius, kad nepakanka areštuotino atsakovo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštuotinos atsakovui priklausančios piniginės lėšos ir darbo užmokesčio atitinkamos dalys. Tai rodo, jog taikydami laikinąsias apsaugos teismai paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir atsakovo turimų ir gaunamų piniginių lėšų areštą numatė tik tuomet, jei ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nepakaktų atsakovo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Kadangi atsakovui Klaipėdos apygardos teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teisme atsakovo atžvilgiu pareikštų turtinių reikalavimų suma sudaro net 9 8211,37 Eur sumą, galima daryti išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimas skundžiama nutartimi kelia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.Pirmosios instancijos teismas, neinformuodamas ieškovų apie atsakovo pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir nesuteikdamas ieškovams teisės pareikšti atsiliepimo į atsakovo pateiktą prašymą, pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies normas, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti. Atsakovas A. A. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK145 straipsnio 1 dalis), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turi ne tik užtikrinti minėtų principų laikymąsi, bet ir atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, bei į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų mąsto, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-05-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-868-943/2016).CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną taikytą laikinąją apsaugos priemonę kita, arba sumažinti nustatytų apribojimų mastą. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-463-464/2015; 2015-12-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1728-370/2015). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką, atsakovas, vadovaudamasis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, galėjo kreiptis į teismą ne tik siekdamas, kad vienos laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos kitomis, bet ir siekdamas iš dalies panaikinti teismo taikytus apribojimus, t. y. sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, todėl su tuo susiję ieškovų argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovų teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių mastas buvo sumažintas nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų, atsakovas neįrodė būtinumo mažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais ieškovų argumentais nesutinka.Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CPK 145 straipsnio 1 dalis, be kitų laikinųjų apsaugos priemonių, numato, kad ieškinio užtikrinimui gali būti taikomas ir piniginių lėšų areštas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad lėšų areštas yra labiausiai varžanti laikinoji apsaugos priemonė, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pagrindu pritaikytas lėšų areštas, pakeitimo, visais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi ne tik apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir negali trukdyti atsakovo, fizinio asmens, būtinų poreikių tenkinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-05-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-868-943/2016).Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taip pat akcentuotina, kad teismas pateiktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tik teismas turi diskreciją spręsti, ar nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų pakanka prašomam laikinųjų apsaugos priemonių masto mažinimui. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs į bylą pateiktus įrodymus bei visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, padidinant piniginių lėšų sumą, kurią leidžiama naudoti atsakovui būtinų poreikių patenkinimui, iki 966,00 Eur. Pažymėtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra išsamiai motyvuota ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvams pritaria.Nagrinėjamu atveju, atsakovo šeimai turint turtinių prievolių tretiesiems asmenims bei auginant du nepilnamečius vaikus, laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prasilenkia su teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principais, nes 1 MMA dydžio suma nėra pakankama atsakovui kartu su žmona dengiant prisiimtus įsipareigojimus bankui, kurie sudaro 732 Eur kas mėnesį, bei išlaikant du nepilnamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo į bylą pateiktais įrodymais dėl turimų prievolių bankui, vadovaudamasis bendruoju kriterijumi, jog išlaikymo vienam nepilnamečiam vaikui suma prilyginama 1 MMA per mėnesį bei atsižvelgdamas į aplinkybę, kad atsakovo nurodytos turtinės prievolės tretiesiems asmenims yra solidarios abiejų sutuoktinių prievolės, pagrįstai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių mažinimo mastą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovų argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo nepagrįstumo.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį apie prašymą sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą pirmosios instancijos teismas turėjo informuoti dalyvaujančius byloje asmenis ir kitus suinteresuotus asmenis, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus, tačiau pažymi, kad šis proceso teisės normos pažeidimas yra formalus ir nelemia nutarties panaikinimo (CPK 328 straipsnis). Realizavę apeliacijos teisę, ieškovai įgyvendino savo teisę pasisakyti dėl atsakovo reikalavimo sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą nepagrįstumo.Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o ieškovų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Ieškovų D. K. ir V. K. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.