Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-05-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-497/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-02-08Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-05-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-05-10
Bylos Nr.
1A-279-497/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-35852-2020-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Kaltinamasis
D. K.
Nuteistasis
J. M.
Nukentėjusysis
I. Š., D. Š.
Advokatai
Aušra Saulėnienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-497/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35852-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Kristinai Čepaitei,dalyvaujant prokurorei Olgai Šleiterienei (nuotoliniu būdu),išteisintajam D. K. ir jo gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,nuteistajam J. M.,nukentėjusiesiems I. Š. ir D. Š.,vertėjai Ingridai Petrulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat šiuo nuosprendžiu J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, tačiau dėl šio asmens apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. D. K. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, tvarką: 2020 m. rugsėjo 6 d., apie 21.00 val., daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje, prie buto Nr. 4 durų, veikdamas bendrininkų grupėje su draugu J. M., kai J. M. išėjusiam iš minėto buto nukentėjusiajam D. Š. (D. Š.), staiga sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptinės grindų ir prarado sąmonę; kur jis gulinčiam nukentėjusiajam su J. M. sudavė dar po vieną smūgį kiekvienas kojomis į kūną, J. M. sudavė dar vieną smūgį koja į nukentėjusiojo pilvą ir rankomis pastūmė išėjusią į laiptinę iš minėto buto Nr. 4 nukentėjusiąją I. Š., dėl ko ji nukrito ant laiptinės grindų, susimušė dešinės kojos kelį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą kairiame žaste ir odos nubrozdinimus dešiniame kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. J. M. pabėgo, o D. K., gulinčio ant grindų nukentėjusiojo D. Š. sumušimo metu, nukrito ant grindų su išėjusiu iš buto Nr. 4 liudytoju V. Š. (V. Š.), kur sudavė V. Š. vieną smūgį kumščiu į veidą ir pabėgo. Šiais savo veiksmais D. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį dalyje, kurioje D. K. išteisintas ir priimti jo atžvilgiu naują – apkaltinamąjį nuosprendį – D. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažinti D. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 284 straipsnyje, veikiant bendrai su J. M.. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas prioritetinę reikšmę suteikė D. K. ir J. M. parodymams ir be pagrindo I. Š. ir V. Š. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus.

2.2. Prokurorė analizuodama I. Š. ir V. Š. parodymų visumą daro išvadą, kad šių asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė, buvo nuoseklūs. Jie išsamiai paaiškino konflikto pradžios aplinkybes, nurodė tas pačias aplinkybes dėl sūnaus išėjimo į laiptinę bei tai, kad jiems būnant bute, laiptinėje kilo triukšmas ir jie, išėję į laiptinę, pamatė sūnų, gulintį ant žemės, o šalia buvę draugai jį tuo metu spardė. Atsižvelgdama į tai, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje minėtų asmenų parodymai įvertinti netinkamai, neatsižvelgiant į įrodymų visumą, nepagrįstai darant išvadą, kad jų parodymai proceso metu keitėsi iš esmės, yra prieštaringi. Prokurorės vertinimu, nukentėjusioji ir liudytojas detaliai apibūdino 2020 m. rugsėjo 6 d. įvykio aplinkybes, jie nurodė, kad į namus atėjo J. M. ir D. K., po ko nukentėjusysis išėjo į laiptinę ir prieš jį buvo smurtauta, šie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Pabrėžia, kad I. Š. ir V. Š. bandė apginti sūnų nuo prieš jį smurtaujančių vaikinų, matė sūnų be sąmonės gulintį ant žemės, todėl tėvai neabejotinai patyrė stresą, dėl to iškart po įvykio visų aplinkybių nenurodė, bet jas prisiminė ir nurodė vėliau, o teisminio bylos nagrinėjimo metu jas patvirtino. Šie liudytojai prašė vadovautis ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, pažymėję, kad nuo įvykio ir pirminių apklausų praėjo daug laiko ( daugiau nei 1 m.). I. Š. ir V. Š. parodė, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė iškart po įvykio, palaiko prieš tai duotus parodymus, nes pirmą kartą pasakojo tiksliau. Prokurorės teigimu, praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio, duoti parodymai yra teisingiausi, nes nespėjama kelti įvairių versijų, kaltinamieji nespėja paveikti nukentėjusiųjų. Juolab, nukentėjusiojo tėvai nurodė, kad J. M. ir D. K. išeidami iš įvykio vietos jiems grasino. Taigi, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas D. K. kaltę, nepagrįstai pirmuosius I. Š. ir V. Š. parodymus laikė neteisingais ir jais nesivadovavo,

2.3. Prokurorės teigimu, teismo išvada, jog kaltinimas grindžiamas tik I. Š. parodymais, nes D. Š. neatsimena įvykio aplinkybių, nepagrįsta. Nurodo, kad kaltinimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais. Nukentėjusiojo teiginiai, kad jis nepamena įvykio aplinkybių vertintini kaip baimė, nes J. M. ir D. K. yra jo pažįstami, grasino po įvykio ir gali su juo susidoroti, todėl jis nori jiems įsiteikti. Pažymi, kad greitosios medicininės pagalbos brigadai nukentėjusysis D. Š. nurodė, kad buvo sumuštas draugų prie buto, o tas pačias analogiškas aplinkybes nurodė ir policijos patruliui V. N., kuris buvo apklaustas ir ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusysis detalesnes įvykio aplinkybes apie sumušimą nurodė pareigūnui V. G. iškart po įvykio, kuris buvo apklaustas ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu ir paneigė nukentėjusiojo D. Š. versiją dėl to, kad pareigūnas užfiksavo išgalvotus jo parodymus. Savo parodymuose pareigūnui D. Š. detalizavo suduotų smūgių skaičių ir vietą, į kurią buvo suduota, apie ką nebuvo pažymėta policijos patrulio V. N. tarnybiniame pranešime, kuriuo remiantis D. Š. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, iškart po įvykio. Taigi pirmos instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus ir bylos aplinkybes, susijusias su D. Š. sumušimu, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, rėmėsi selektyviai atrinktais faktais, jog D. Š. parodymus davė tik pagal motinos pasakojimą, todėl padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą

2.4. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino kaltinamųjų parodymus, kaip nuoseklius ir patikimus, ir jais remdamasis padarė klaidingą išvadą dėl D. K. išteisinimo. J. M. ir D. K. apklausų metu teigė, kad D. Š. išėjo su peiliu rankoje. Tokia aplinkybė byloje nebuvo objektyviai užfiksuota. Peilis nebuvo rastas įvykio vietoje, jo nepaėmė nei vienas įvykio vietoje buvęs pareigūnas. Taip pat nukentėjusioji I. Š. ir V. Š. nurodė, kad sūnus namuose miegojo, o atsikėlęs iškart ėjo į laiptinę (neužsuko į virtuvę, kur stovi visi peiliai ir eidamas nieko nesinešė rankoje). D. K. ir J. M. nurodė, kad peilis buvo, D. K. žodžiais, išmuštas iš gulinčio ant grindų laiptinėje nukentėjusiojo rankos, J. M. koja sudavus į nukentėjusiojo D. Š. ranką, tačiau rankoje nukentėjusiajam jokių sužalojimų nekonstatuota, o esant smūgiui koja žymės turėjo būti ar likti skausmas, kuris būtų užfiksuotas į įvykio vietą atvykusių medikų arba ligoninėje, kurioje buvo apžiūrėtas nukentėjusysis D. Š.. D. K. nurodė, kad V. Š. ir jis nukrito ant grindų laiptinėje ir grūmėsi, tačiau šių aplinkybių J. M. teisme nenurodė, nors buvo šalia. Be to, D. K. girdėjo, kaip I. Š. rėkė. Prokurorės teigimu, tai, jog J. M. apklausos metu teigė nestūmęs nukentėjusiosios I. Š., bandančios užstoti mušamą sūnų, o D. K. nesmurtavęs prieš V. Š., yra J. M. ir D. K. gynybinė versija.

2.5. Teismas sprendė, jog D. K. veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių, nes D. Š. trenkė tik J. M., tačiau skunde su tuo nesutinkama. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad D. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką veikdamas bendrininkų grupėje su J. M.. Iš D. K. ir J. M. parodymų akivaizdu, jog šie asmenys iš anksto žinojo, jog pas nukentėjusį eina konfliktuoti. Nors asmens motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir, kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr, 2K-384-788/2018). Šiuo atveju D. K. savo noru ėjo su J. M. aiškintis santykių su D. Š., po žodinio konflikto su J. M. jį sumušė, bei sumušė jo tėvus - I. Š. ir V. Š., kurie išėjo į laiptinę apginti mušamo sūnaus D. Š.. Taip pat D. K. žinojo, kad santykius aiškinasi viešoje vietoje, kas taip pat įrodo jo tyčią elgtis įžūliai. Nors D. K. ir nesmūgiavo nukentėjusiajam D. Š., tačiau nebūtina, kad abu bendrininkai atliktų analogiškus ir lygiaverčius veiksmus, darant nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad D. K. grūmėsi su į laiptinę išėjusiu nukentėjusiojo tėvu V. Š., nukrito su juo ant grindų, sudavė jam smūgį ranka į kūną. Taigi D. K. taip pat atliko aktyvius veiksmus, dėl kurių buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nors byloje nustatyta, kad pirmą smūgį D. Š. sudavė J. M., D. K. taip pat smurtavo prieš gulintį nukentėjusįjį D. Š., toliau buvo įvykio vietoje, grūmėsi su nukentėjusiojo tėvu V. Š..

2.6. Skunde pažymima, kad D. Š. buvo Greitosios medicinos pagalbos medikų išvežtas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, iš kurios buvo išreikalauta Greitosios medicinos kortelė, visi medicininiai dokumentai, kurie apžiūrėti teisminio nagrinėjimo metu, bet pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertinti. Prokurorės teigimu, nors teismas remdamasis specialisto išvada konstatavo, kad sužalojimai D. Š. nepadaryti, tačiau šiuose dokumentuose užfiksuota, kad D. Š. buvo nustatytas pilvo sienos sumušimas, galvos paviršinis sužalojimas, be to, sumušimus matė į įvykio vietą atvykęs pareigūnas V. N..

2.7. Prokurorė nurodo, kad BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai nėra sietini išimtinai su fizinės žalos padarymu nukentėjusiajam, o su realiu visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymu. Šiuo atveju dėl J. M. ir D. K. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes laiptinėje buvo smurtaujama prieš D. Š. ir I. Š., V. Š., sutrikdytas jų poilsis, jie patyrė stresą dėl užpulto sūnaus, buvo kviečiami medikai, policija. D. K. ir J. M. elgesys buvo įžūlus ir turintis piktybiško tyčiojimosi iš visuomenėje galiojančių elgesio normų požymių.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokurorė nesutinka pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti D. K., kaip nepadariusį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

6. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstai D. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad esminė aplinkybė šiuo atveju yra tai ar D. K. smurtavo D. Š. atžvilgiu. Prokurorės vertinimu, byloje pakankamai įrodymų, patvirtinančią šią aplinkybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad byloje surinktų duomenų visuma šios aplinkybės konstatuoti neleidžia.

8. Iš byloje esančio D. Š. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir procesų veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad jį pažadino tėtis V. Š. ir pasakė, kad pas jį kažkas atėjo. Kai išėjo į laiptinę, pamatė, kad prie buto stovi J. M., kuris jam išėjus į laiptinę nieko nepasakęs sudavė 1 kartą į veidą, po jis prarado sąmonę, atsipeikėjo tik ligoninėje. Vėliau iš mamos sužinojo, kad kartu su J. M. buvo dar vienas vyras (1t. b. l. 11). Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu telefonu susisiekus su D. Š., šis nurodė, kad tą dieną šventė savo gimtadienį, vartojo alkoholį, grįžęs nuėjo miegoti. Jam miegant į jo kambarį įėjo tėvas V. Š., kuris jį pažadino ir pasakė, kad pas jį atėjo J. M.. Kas jam sudavė nurodyti negali, nes iš karto įėjus į laiptinę jam be priežasties sudavė ir jis prarado sąmonę. Apie aplinkybes žino tik iš motinos pasakojimo, negali nurodyti kas jam sudavė, laiptinėje buvo keli asmenys (1 t. b. l. 39). Apklaustas teisme D. Š. nurodė, kad nieko neprisimena, buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, atsibudo ligoninėje (2 t. b. l. 55). Taigi, D. Š. nurodė, kad nieko neprisimena, o jo parodymai, jog jam sudavė keli asmenys yra išvestiniai duomenys, nes šias aplinkybes jis sužinojo iš motinos I. Š.. Kita vertus, jokios konkrečios aplinkybės patvirtinančios D. K. kaltinime inkriminuotus veiksmus D. Š. parodymuose neužfiksuotos.

9. Be D. Š. nusikaltimą tiesiogiai matė tik D. Š. tėvai I. Š. ir V. Š.. Pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu I. Š. nurodė, kad išėjusi į laiptinę pamatė, kaip jos sūnų tranko J. M. bei nepažįstamas asmuo, tuomet jos vyras išbėgo į laiptinę ir pradėjo grumtis su nepažįstamu asmeniu, paguldė tą asmenį ant laiptų, ji mėgino padėti vyrui, tačiau J. M. ją pastūmė ir griūdama ji susižeidė kelį, pastebėjo, kad nepažįstamas asmuo trenkė vyrui į veidą, o J. M. spyrė gulinčiam sūnui į pilvo sritį (1 t. b. l 2). V. Š. pirmosios apklausos metu nurodė, kad išėjęs į laiptinę pamatė, kaip du vyrai muša rankomis ir spardo kojomis jo sūnų, kuris gulėjo laiptinėje ant grindų be sąmonės. Jis pribėgo prie nepažįstamo vyro ir atitraukęs šį nuo sūnaus pagriovė ant laiptų (1 t. b. l. 43). Taigi net ir pirminiuose parodymuose, kurie apeliaciniame skunde akcentuojami kaip svarus D. K. įrodymas I. Š. ir V. Š. nieko konkretaus apie D. K. dalyvavimą smurtaujant D. Š. atžvilgiu nenurodė, tvirtindami, kad sūnų mušė du vyrai

10. Iš 2020 m. lapkričio 24 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad apklausus I. Š. telefonu, ji nurodė, jog atidariusi buto duris, pamatė, kad sūnus guli laiptinėje ant grindų, be sąmonės. I. Š. išėjus į laiptinę paskui ją atėjo ir jos vyras V. Š.. Jos vyras norėjo atitraukti nepažįstamą asmenį ir J. M. nuo sūnaus, todėl nepažįstamas asmuo ir J. M. sudavė V. Š., kiek kartų sudavė, nenurodys. Ji pamatė, kad prie jos vyro stovi J. M. ir nepažįstamas asmuo, todėl kai ji bandė patraukti J. M. nuo sūnaus ir jos vyro, J. M. savo ranka pastūmė I. Š.. Ji nugriuvo ir taip jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nežino visų aplinkybių, bet matė, kaip jos vyras, gindamasis, sudavė su J. M. buvusiam nepažįstamam vyrui, bet ar sudavė ir J. M., nematė. (t. 1. b. l. 32). Iš 2020 m. lapkričio 30 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad V. Š. apklaustas telefonu, nurodė išgirdęs triukšmą, kuris buvo panašus į kažkieno nukritimą ant betono. V. Š. išėjęs į laiptinę, pamatė, kaip J. M. ir nepažįstamas vyras spardo kojomis gulintį sūnų. Gindamas sūnų, susigrūmė su nepažįstamu vyru, pargriovė jį. Grumtynių metu nepažįstamasis sakė :“Čia ne aš, čia M.“ (1 t. b. l. 44). Iš tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų parodymų matyti, kad I. Š. nenurodė jokių aplinkybių dėl to kas iš kaltinamųjų ir kokį smurtą vartojo prieš D. Š., o V. Š. tik abstrakčiai teigė, kad sūnų spardė du vyrai.

11. Teisme apklausta nukentėjusioji I. Š. nurodė, kad sūnui nuėjus į laiptinę, nepraėjus minutei, ji išgirdo, kad kažkas nukrito, atidariusi duris pamatė gulintį be sąmonės sūnų, o draugai stovėjo šalia, J. M. buvo suspaudęs kumsčius. J. M. puolė, iš paskos išbėgo V. Š., atitraukė vaikiną, o sūnus atsipeikėjo ir dar kartą trenkė. Kai traukė sūnų, J. M. vėl norėjo suduoti smūgį. J. M. ir ją pastūmė, ji pargriuvo ant kelių. Vėliau išeidamas J. M. pametė telefoną, o ji iškvietė greitąją pagalbą ir policiją. Tiksliai negali pasakyti, kiek smūgių sudavė J. M., bet sudavė kumščiu. Kai sūnus gulėjo, išeidamas J. M. atsistojo jam ant pilvo. Tuo metu su ja kartu buvo vyras, jis mušėsi su kitu vaikinu, nežino su kokiu. Atsakydama į prokurorės klausimus ji nurodė, kad D. K. matanti pirmą kartą, įvykio metu jo nebuvo, o jos vyras mušėsi su kitu vaikinu, kurio sudėjimas ir plaukų spalva buvo kita. (2 t. b. l. 56-57). Taigi, I. Š. nenurodė, kad D. K. būtų smurtavęs prieš jos sūnų, neatpažino jo kaip kartu su J. M. buvusio asmens. Be to, jos parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis esminėmis aplinkybėmis. Remiantis teisme duotais I. Š. parodymais ji pirma išbėgo į laiptinę, tuo metu niekas prieš sūnų nesmurtavo, be to, sūnus vienu metu buvo atgavęs sąmonę. Atsakydama į prokurorės klausimas jau teigė, kad vyras buvo kartu su ja, nors prieš tai nurodė, kad ji išbėgo pirma, o vyras atbėgo vėliau. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė, kad D. Š. įvykio metu būtų atgavęs sąmonę. Paklausta kodėl ji teisme pasakojo kitas aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu, nes anksčiau nebuvo nurodžiusi, kad sūnus buvo pabudęs, ji užtikrintai tvirtino, kad apie sūnaus pabudimą sakė ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai prieštarauja bylos duomenims. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad remiantis teisme duotais parodymais, I. Š. išėjus į laiptinę D. Š. gulėjo, o šalia stovėjo jo draugai, gi ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad tik išbėgus į laiptinę, D. Š. jau buvo spardomas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji nurodė skirtingą smūgių sudavimo mechanizmą. Ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad sūnus buvo spardomas, o teisme, kad buvo smūgiuojama kumsčiais, o vėliau J. M. atsistojo sūnui ant pilvo, gi ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad išeidamas J. M. spyrė į pilvą. Taigi, esminiai prieštaravimai egzistuoja, tiek teisme duotuose parodymuose, tiek ir lyginant šiuos parodymus su ikiteisminio tyrimo apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis.

12. Teisme apklaustas liudytojas V. Š. parodė, kad išgirdęs, kad laiptinėje kažkas atsitrenkė į duris, su žmona išėjo į laiptinę ir pamatė, kad sūnus guli ant grindų, jis su pakaušiu atsitrenkė į grindis. Kadangi puolė jo sūnų, jis antrąjį asmenį paguldė ant menčių. Antrojo nepažįstantis, o pirmasis J. M., kurį pažįsta iš matymo. Sūnus atsikeldavo ir vėl nugriūdavo. Paskui J. M. pastūmė jo žmoną, ji susitrenkė kojas. Matė parkritusią žmoną. Sūnus gulėjo ant nugaros, o žmona prie jo atsidūrė. Žmona buvo pastumta į nugarą. Kiek smūgių buvo nežino, bet į galvą ir į pilvą sūnų mušė. Gal J. M. ir jam sudavė, neprisimena. Vėliau atsakydamas į prokurorės klausimus teigė nepamenantis ar sūnus buvo atsikėlęs. Taigi, V. Š. taip pat nieko konkretaus apie D. K. vaidmenį suduodant smūgius jo sūnui D. Š. nenurodė. Be to, jis ir kaip ir I. Š., teisme teigė, kad muštynių metu sūnus buvo atsistojęs, nors iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų darytina išvada, jog kai pamatė gulintį sūnų iki pat to momento, kai nuteistasis ir išteisintasis pasišalino, sūnus visą laiką gulėjo be sąmonės, taigi jo parodymai nėra nuoseklūs.

13. Teisėjų kolegija sutinka, jog šie liudytojai patvirtino pirmąjį kartą atitinkamai 2020 m. rugsėjo 6 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir prašė jais vadovautis, tačiau šie parodymai nėra pakankami kaltinimui pagrįsti. Pirma, iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. Š. parodymai duoti 2020 m. rugsėjo 6 d. 23:35-23:59 val., o V. Š. 2020 m. rugsėjo 7 d. 00:28-00:49 val. taigi iš karto po įvykio, vidury nakties, kai asmenys buvo streso būsenos (1 t. b. l. 1-4). Šių apklausų metu I. Š. ir V. Š. buvo apklausti lietuvių kalba nedalyvaujant vertėjui, nors remiantis bylos duomenimis, apylinkės teisme jų apklausos metu dalyvavo vertėjas, abu liudytojai parodymus davė rusų kalba (taip pat vertėjas dalyvavo ir šios apeliacinės bylos teisiamajame posėdyje). Teisėjų kolegija pažymi, kad antrosios I. Š. ir V. Š. ikiteisminio tyrimo apklausos atliktos apklausiant juos telefonu, o jų parodymai užfiksuoti tyrėjos tarnybiniu pranešimu trečiuoju asmeniu. Remiantis BPK 179 straipsnio 3 dalimi, 183 straipsnio 3 dalimi, liudytojo apklausos protokolas turi būti surašomas pirmuoju asmeniu, kuris prieš pasirašant pateikiamas susipažinti apklausiamam asmeniui ir jo pasirašomas. Taigi, įstatymas nenumato galimybės apklausos rezultatų fiksuoti tarnybiniu pranešimu bei trečiuoju asmeniu. Šių apklausų metu liudytojai apklausti lietuvių kalba, nors kaip minėta duodant parodymus teisme jiems buvo reikalingas vertėjas. Remiantis BPK 20 straipsnio 1 dalimi, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pirmųjų ir antrųjų ikiteisminio tyrimo apklausų metu gauti duomenys nėra gauti įstatymų nustatyta tvarka ir jais remtis negalima.

14. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nors skunde akcentuojama, kad V. Š. ir I. Š. prašė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu nėra savarankiški įrodymai, jie gali būti pagarsinami tik kitiems įrodymams patikrinti. Kadangi I. Š. ir V. Š. apklausti teisme nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie D. K. dalyvavimą nusikaltime, o I. Š. apskritai tvirtino, kad sūnaus atžvilgiu be J. M. smurtavo ne D. K., o visiškai kitas asmuo, šiuo atveju nėra įrodymų, kuriuos būtų galima tikrinti. Be to, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo apklausų metu duoti parodymai dėl D. K. veiksmų smurtaujant D. Š. atžvilgiu yra abstraktūs. Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog I. Š. ir V. Š. parodymų nepakanka konstatuoti, jog D. K. sudavė smūgį koja D. Š..

15. Skunde nepagrįstai teigiama, kad be I. Š. ir V. Š. parodymų byloje esama ir netiesioginių D. K. kaltės įrodymų, nurodant įrašus D. Š. medicininiuose dokumentuose ir dviejų policijos pareigūnų liudijimus apie tai, kad jiems po įvykio pasakojo D. Š.. Tiek medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, tiek policijos pareigūnų parodymai remiasi tuo pačiu pirminiu šaltiniu – D. Š. parodymais, todėl tai yra išvestiniai duomenys, kurie negali būti laikomi netiesioginiais įrodymais. Kaip minėta, D. Š. parodymai nepatvirtina D. K. kaltinime inkriminuotų aplinkybių, todėl šie išvestiniai duomenys neturi jokio faktinio pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis liudytojo V. N. parodymais, iš karto po įvykio D. Š. atvykusiam pareigūnui teigė, kad jį sumušė pas jį atėję nepažįstami asmenys, vėliau teigė, kad sumušė J. M. (1t. b. l.47). Remiantis medicininės kortelės duomenimis, D. Š. nurodė, kad jį sumušė draugai prie buto, o kituose medicininiuose dokumentuose užfiksuota, jog, pasak nukentėjusiojo, jį bute sumušė kaimynas su kuriuo vartojo alkoholį (2 t. b. l. 70-73). Taigi, tiek liudytojui V. N., tiek medikams, nukentėjusysis nurodė prieštaringas aplinkybes dėl asmenų skaičiaus ir vietos, o taip pat vieną kartą teigė, kad asmenys buvo nepažįstami, kitą kartą, jog draugai. Pastebėtina, kad be to, jog minėti parodymai prieštaringi, D. Š. konkrečiai nenurodė, kad prieš jį būtų smurtavęs būtent D. K.. Aptartos aplinkybės suponuoja, kad V. N. parodymai ir medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys nelaikytini D. K. kaltės įrodymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors prokurorė akcentuoja, kad D. Š. parodymus davė paveiktas baimės, tačiau kaip matyti iš aukščiau paminėtų aplinkybių, tiksliai nurodyti kiek asmenų smurtavo prieš jį smurtavo bei kad prieš jį būtų smurtavęs būtent D. K. jis nenurodė ir iš karto po įvykio, kai D. Š. parodymams jokia įtaka objektyviai negalėjo būti daroma.

16. Prokurorė teisingai nurodo, kad J. M. ir D. K. nurodytos aplinkybės, jog D. Š. turėjo peilį nepasitvirtino, tačiau tai nereiškia, jog jų parodymais apskritai negalima vadovautis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas sprendė, jog baudžiamosios bylos duomenys patvirtina nuoseklią kaltinamųjų poziciją, jog D. Š. J. M. sudavė tik vieną smūgį į galvos sritį ir nuo šio smūgio D. Š. pargriuvo ant žemės, tačiau D. Š. nespardė. Šią išvadą teismas padarė remdamasis specialisto išvados duomenimis, jog D. Š. nenustatyti pilvo sužalojimai, kurie neabejotinai turėjo kilti, jei iš tiesų jis būtų buvęs spardomas taip, kaip teigia nukentėjusioji I. Š. ir liudytojas V. Š.. Taip pat, teismas, remdamasis D. K., V. Š., J. M. ir I. Š. parodymų analize ir specialisto išvados, kurioje fiksuoti I. Š. padaryti sužalojimai, duomenimis, konstatavo jog objektyvių duomenų, kad J. M. iš tiesų pastūmė I. Š. ir būtent toks jo tyčinis fizinis kontaktas sukėlė I. Š. konstatuotus sužalojimus, byloje nėra. Taigi, apylinkės teismas spręsdamas dėl D. Š. ir I. Š. padarytų sužalojimų mechanizmo, lygino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai vadovavosi nuteistojo ir išteisintojo parodymais, nes juos pagrindžia objektyvūs byloje esantys duomenys – specialistų išvados, kurios paneigia I. Š. ir V. Š. nurodomas aplinkybes. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kaltinime nurodytos aplinkybės dėl J. M. naudoto smurto prieš I. Š., nepasitvirtino.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, vadovaudamasis specialisto išvada, pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių D. Š. sužalojimus pilvo srityje, tuo paneigdamas I. Š. ir V. Š. parodymus, jog J. M. ir D. K. spardė D. Š.. Nors skunde nurodoma, kad byloje buvo išreikalauti medicininiai dokumentai, kuriuose užfiksuota, kad D. Š. buvo nustatytas pilvo sienos sumušimas, galvos paviršinis sužalojimas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialisto išvada buvo rengiama remiantis būtent minėtais medicininiais dokumentais iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (išvadai parengti pateikti dokumentai (1 t. b. l. 94-96) savo turiniu yra identiški, išreikalautiems medicininiams dokumentams (2 t. b. l. 73-76) nors vietomis dokumento struktūra šiek tiek skiriasi). Specialisto išvadoje konstatuota, kad D. Š. sužalojimai nenustatyti, nes pateikto medicininio išrašo kopijoje konstatuotos diagnozės: pilvo sienos sumušimas, galvos paviršinis sužalojimas – nepagrįstos objektyviais sužalojimų konstatavimais (1 t. b. l. 93-96). Taigi skunde minimi sužalojimai, kuriuos, anot prokurorės, patvirtina medicininiai dokumentai yra paneigiami specialisto išvada. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas, pareigūnas V. N. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiojo tėvai palydėjo juos į butą, kuriame pamatė stovintį nukentėjusįjį, kaktoje buvo guzas, veidas buvo paraudęs. Taigi šie parodymai patvirtina ne aplinkybę, jog D. Š. buvo padaryti pilvo sužalojimai, o J. M. ir D. K. versiją, kad J. M. trenkė D. Š. į galvą.

18. Nors skunde teigiama, kad D. K. ir J. M. buvo susitarę konfliktuoti su D. Š., todėl D. K. veikė kaip bendrininkas ir jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau su tuo nesutiktina. Teisme apklaustas J. M. nurodė, kad susiskambino su D. Š. ir susipyko, atvažiavo pas D. Š. išsiaiškinti konflikto, nes D. Š. buvo su apykoje. Aplinkybę, jog ėjo pas D. Š. pakalbėti, nes šis buvo su apykoje, todėl negalėjo pats ateiti, J. M. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Teisme apklaustas D. K. nurodė, kad susitiko su J. M., kuris pasakė, kad reikia pakalbėti su D. Š., kuris kvietė ateiti išsiaiškinti, jie nuėjo (1 t. b. l.53-55). Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad D. Š. parašė J. M. žinutę su kvietimu ateiti iki D. Š. namų ir jie nuėjo. Taigi minėti parodymai iš tiesų patvirtina, kad J. M. ir D. K. ėjo aiškintis konflikto, tačiau ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad jie buvo iš anksto susitarę smurtauti D. Š. atžvilgiu. Taigi, teigti, kad D. K. tyčia apėmė J. M. veiksmus, kai šis trenkė nukentėjusiajam, nėra pagrindo.

19. Taip pat nesutiktina su skundo teiginiu, jog D. K. smurtavo prieš V. Š.. Ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustas teisme D. K. nuosekliai nurodė, kad apglėbė V. Š. ir jie abu nugriuvo ant laiptų, jis V. Š. nesmūgiavo. Teisiamojo posėdžio garso įraše užfiksuota, kad duodamas parodymus V. Š. nurodė, kad asmenys puolė sūnų, paskui jis antrąjį asmenį numetė ir paguldė laiptinėje ant menčių bei trenkė šiam asmeniui per veidą su kumščiu, vėliau sūnus lyg atsikėlė, o J. M. pastūmė I. Š.. (posėdžio garso įrašo 1.34.00 val.-1.36.00 val.). Taigi duodamas parodymus dėl grumtynių su D. K., V. Š. nenurodė, kad D. K. būtų jam trenkęs. Pagarsinus 2020 m. rugsėjo 7 d. parodymus teigė nepamenantis, gal tas asmuo kurį paguldė jam ir trenkė. Teisme apklausta I. Š. nurodė, kad vyras mušėsi su antruoju vaikinu, tačiau nei V. Š., nei D. K. veiksmų nedetalizavo, todėl jos teisme duoti parodymai taip pat nepatvirtina, kad D. K. būtų trenkęs V. Š.. Apklausta iš karto po įvykio I. Š. nurodė, kad iš pradžių jos vyras grūmėsi su nepažįstamu asmeniui paguldė jį ant laiptų, taip pat pastebėjo, kad nepažįstamas asmuo trenkė jos vyrui per veidą ir pasišalino. Antrosios apklausos metu ji nurodė, kad jos vyras norėjo atitraukti nepažįstamą asmenį ir J. M. nuo sūnaus, todėl nepažįstamas asmuo ir J. M. sudavė jos vyrui. V. Š. abiejų ikiteisminio tyrimo apklausų metu nurodė, kad asmuo su kuriuo jis grūmėsi jam sudavė į veidą, tačiau pirmosios apklausos metu teigė, kad asmuo sudavė jam per veidą, antrosios apklausos metu nurodė, kad jam buvo suduoti du smūgiai. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu I. Š. duoti parodymai dėl to kas ir kiek kartų sudavė jos vyrui prieštaringi, o V. Š. antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja kaltinime nurodytų smūgių skaičiui. Teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra savarankiški įrodymai jie gali būti pagarsinami tik kitiems įrodymams patikrinti. I. Š. teisme tik abstrakčiai teigiant, kad vyras mušėsi su D. K., o pačiam V. Š. apskritai nenurodžius, kad D. K. būtų jam trenkęs (šia aplinkybe V. Š. abejojo net ir pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) nėra parodymų kuriuos galima būtų tikrinti. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad D. K. trenkė V. Š. į veidą.

20. Nors skunde teisingai nurodoma, kad dėl įvykio buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, I. Š. ir V. Š. patyrė stresą dėl užpulto sūnaus, tačiau šie padariniai sietini J. M., bet ne su D. K. veiksmais – smūgiu D. Š. į galvą (kurie buvo teisiškai įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog D. K. padarė kaltinime inkriminuotus veiksmus, tai yra smurtavo prieš D. Š. bei V. Š., o taip pat, kad jo tyčia apėmė J. M. veiksmus, todėl skundžiamu nuosprendžiu D. K. pagrįstai išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnyje.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis D. K. atžvilgiu teisėtas ir pagrįstas, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

22. 2022 m. kovo 18 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. kovo 18 d. pažyma Nr. APD-2022-02294 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 116,67 Eur už D. K. suteiktą garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese

23. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.) Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės skundą dėl pirmosios instancijos nuosprendžio kuriuo D. K. buvo išteisintas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl išteisintajam D. K. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė. Atsižvelgiant į tai, kad prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė