Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andriaus Veriko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-8449-759/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Asuma“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

19. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė suteikė atsakovui paskolą prekėmis. Parama prekėmis buvo tiekiama pagal poreikį, kai atsakovas paskambindavo ir išsakydavo savo poreikius telefonu, ieškovė už dyzeliną sumokėdavo prekės tiekėjui UAB „Naftėnas“. 2018 m. rugpjūčio 23 d. atsakovui, prekių tiekėjas UAB „Naftėnas“ pristatė 4995 litrų dyzelino. Apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu ant 2018 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitos – faktūros NAF 0188765, suma 3 600,00 Eur. Už degalus 2018 m. rugpjūčio 22 d. pavedimu, suma – 3 600,00 Eur. apmokėjo ieškovė. 2018 m. rugsėjo 4 d. atsakovui prekių tiekėjas UAB „Naftėnas“ pristatė 2000 litrų dyzelino. Apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu ant 2018 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitos – faktūros NAF 0190159, suma 1 480,00 Eur. Už degalus 2018 m. rugsėjo 4 d. pavedimu, suma – 1 480,00 Eur. apmokėjo ieškovė. 2019 m. balandžio 12 d. atsakovui prekių tiekėjas UAB „Naftėnas“ pristatė 2969 litrų dyzelino. Apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu ant 2019 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitos – faktūros NAF 0205489, suma 2 109,60 Eur. Už degalus 2019 m. balandžio 11 d. pavedimu, suma – 2 109,60 Eur. apmokėjo ieškovė. 2019 m. liepos 19 d. atsakovui prekių tiekėjas UAB „Naftėnas“ pristatė 1250 litrų dyzelino. Apie prekės gavimą atsakovas patvirtino parašu ant 2019 m. liepos 19 d. PVM sąskaitos – faktūros NAF 0214074, suma 862,50 Eur. Už degalus 2019 m. liepos 19 d. pavedimu, suma – 862,50 Eur. apmokėjo ieškovė.

21. Byloje šalys neginčijo, kad buvo pristatytas dyzelinis kuras, tačiau ginčas kilo dėl neapmokėjimo už pristatytą dyzelinį kurą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

22. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CPK 6.871 straipsnio 2 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Taip pat yra išaiškinęs, jog įstatyme nedetalizuojant, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai, todėl atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, nurodė, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Taip pat pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

24. Bylos duomenimis nustatyta, jog laikotarpyje nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. liepos 19 d. atsakovui buvo pristatytos prekės, t. y. dyzelinis kuras. Apie prekių gavimą parašu patvirtino atsakovas R. M.. Už prekes buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurias apmokėjo ieškovė UAB „Asuma“, pridėti patvirtinantys dokumentai. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad prekes atsakovas R. M. gavo, o ieškovė UAB „Asuma“ už dyzeliną pavedimais sumokėjo UAB „Naftėnas“ pinigines sumas, nurodydama paskirtyje „Už R. M.“.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 368/2011). Kasacinis teismas taip pat yra padaręs išvadą, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

27. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto nurodytos taisyklės išlyga dėl formos nesilaikymo nustatyta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią, 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų.

28. Nagrinėjamu atveju matyti, jog byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. kartu su ieškiniu pateikti priedai, t. y. PVM sąskaitos – faktūros ir mokėjimą patvirtinantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui buvo suteikta paskola prekėmis – dyzelinu, kurio piniginė išraiška yra 8 052,10 Eur (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad atsakovas neginčija fakto, jog ieškovė už prekes, kurių piniginė išraiška – 8 052,10 Eur apmokėjo, o atsakovas prekes, kurių piniginė išraiška – 8 052,10 Eur priėmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis (CK 6.870 straipsnis 2 dalis). Be to ieškovė tiksliai ir detaliai apibrėždavo sąskaitose – faktūrose savo atliekamų mokėjimų paskirtis, t. y. ieškovė atlikdama mokėjimus už apeliantą UAB „Naftėnas“, tiksliai nurodė už ką yra atliekami mokėjimai – už R. M.. Taigi apelianto argumentai, jog jis nėra sudaręs jokių sandorių su ieškove, tame tarpe ir paskolos sutarties bei tai, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

29. Vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 3 dalimi, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita – faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos – faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos – faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių, paslaugų, pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų – faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Nagrinėjamu atveju matyti, jog byloje PVM pateiktos – sąskaitos faktūros ir mokėjimą patvirtinantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, jog tarp šalių buvo paskoliniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismui kvalifikuojant tarp šalių buvus paskoliniams santykiams, ieškovė privalėjo tai pagrįsti pateikdama rašytinę paskolos sutartį taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

30. Atsakovo teigimu, pagal byloje pateiktas PVM sąskaitas – faktūras atsakovas įsigijo dyzelinį kurą ne iš ieškovės, o iš UAB „Naftėnas“, todėl civiliniai santykiai yra konstatuotini tarp atsakovo ir UAB „Naftėnas“, o ne tarp atsakovo ir ieškovės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apelianto argumentais pastebi, jog ieškovė UAB „Naftėnas“ sąskaitas, kuriose yra fiksuotas priekių tiekimas atsakovui apmokėjo atsakovo prašymu ir tai yra nurodyta atsakovui, priekių tiekėjo išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose. Pateiktose PVM sąskaitose – faktūrose yra nurodyta, jog mokėtojas – UAB „Asuma“. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog ši aplinkybė patvirtina, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 8 052,10 Eur negrąžintos paskolos yra pagrįstas byloje pateiktais rašytiniais įrodymais.

31. Nors apeliantas nurodo, jog ieškovė niekada nesikreipė į atsakovą dėl skolos ir 3 metus nereikalavo jos grąžinti bei nereiškė pretenzijų ir tai, apelianto teigimu, patvirtina, kad jokios tariamos skolos atsakovas ieškovei neturi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovė nereiškė atsakovui pretenzijų savaime nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas nebuvo skolingas ieškovei. Nurodyti apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

32. Be to, atsakovas nesutikdamas su ieškiniu, nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių jo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį, jog civilinei bylai reikšmingas aplinkybes teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikritimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

33. Taigi, nors atsakovas teigia, tai, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, t. y. atsakovui buvo suteikta paskola prekėmis – dyzelinu, kurio piniginė išraiška yra 8 052,10 Eur, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, jog tarp šalių susiklostė kitokie teisiniai santykiai (CPK 178 straipsnis), tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas, turėdamas teisę ir pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius nesutikimą su ieškiniu, tokių įrodymų nepateikė, o vien deklaratyvūs teiginiai, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nepaneigia atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškove už prekes (dyzeliną). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas įsigijęs iš ieškovės prekes laiku ir tinkamai, neapmokėjo už prekes pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, dėl to susidarė 8 052,10 Eur skola. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai preliminariuoju sprendimu priteisė 8 052,10 Eur skolą iš atsakovo ieškovei.

34. Nagrinėjamu atveju matyti, jog priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, išsamiai ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Akcentuotina tai, kad atsakovui nepalankaus ar mažiau palankaus teismo sprendimo priėmimas, kitoks aplinkybių, įrodymų vertinimas savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą galutinį sprendimą.

35. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

39. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš apelianto ieškovei 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

40. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

41. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. M. ieškovei UAB „Asuma“ 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.