- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-09-28
- Bylos Nr.
- 1-92-369/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01948-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ovidijus Ramanauskas
- Kaltinamasis
- E. P.
- Advokatai
- Jevgenija Savčenkas, Romas Žvirblis
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:
E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P., 2010-11-06 apie 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankų kumščiais, tyčia sudavė ne mažiau penkių smūgių mažamečiui sūnui M. P., gim. 2000-06-27, į galvą, bei tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytą kiekį smūgių į pečių ir krūtinės sritį, šiais veiksmais sukeldamas M. P. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apklaustas teisme kaltinamasis E. P. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad kartu su žmona, S. P. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kiek jam žinoma S. P. 2010-spalio mėnesį iniciavo jų santuokos nutraukimą ir kreipėsi į teismą. Jo nuomone, ši baudžiamoji byla bei kiti sutuoktinės veiksmai, policijos pareigūnų kvietimai į jų gyvenamąją vietą iššaukti skyrybų proceso. 2010-11-06 tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko buitinis konfliktas, tačiau konflikto iniciatorė buvo žmona. Mažamečio sūnaus jis nemušė ir fizinio skausmo jam nesukėlė. Kaltinamasis pareiškė, kad jo žmona nuteikinėja prieš jį sūnų, todėl jis ir duoda jam nepalankius parodymus.
Teisme buvo pagarsinti pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausto mažamečio nukentėjusiojo M. P. parodymai. Jis paaiškino, kad 2010-11-06, apie 22.00 val. bute, I. (duomenys neskelbtini), tarp mamos – S. P. ir tėvo – E. P., įvyko konfliktas. Tėtis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš mamą, o jis tuo metu buvo šalia lovos, ant kurios gulėjo nustumta ir mušama mama. Norėdamas padėti mamai, priėjo prie tėvo ir sugriebęs jam už plaukų norėjo jį atitraukti. Kadangi tėvas nereagavo, todėl kumščiu sudavė jam į nugarą. Tėtis atsitraukė nuo mamos, pradėjo jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, kaire ranka sugriebė už plaukų, o dešinės rankos kumščiu pradėjo daužyti į galvą (pakaušį) dėl ko juto stiprų fizinį skausmą. Ant kairės rankos tėtis turi sidabrinį žiedą su iškilimu, todėl suduodant labai skaudėjo. Jam buvo suduoti aštuoni smūgiai į galvą. Mama puolė jį ginti ir mėgino tėvą nuo jo atitraukti, tačiau tėvas dar spėjo dešine ranka sugriebti jį už kaklo. Ištrūkęs apibėgo aplink lovą ir iš kitos lovos pusės vėl mėgino tėvą atitraukti nuo mamos. Tada tėvas, kairės rankos kumščiu sudavė jam keletą smūgių į pečių ir krūtinės sritį. Kitą dieną jam skaudėjo galvą. Mama jam davė vaistų ir skausmas atslūgo. Tėtis prieš jį smurtauja pastaruosius tris metus. Papildomos apklausos metu mažametis nukentėjusysis nurodė, kad sesei reikėjo eiti miegoti, o tėtis neišjungė televizoriaus. Tėvui nuėjus atgerti mama išjungė televizorių. Sugrįžęs tėtis pradėjo rėkti ir keiktis. Jis norėjo įjungti televizorių, tačiau mama neleido. Tada jis pradėjo mušti mamą ir parvertė ant lovos. Tada jis (M. P.) nuvedė sesę į kitą kambarį ir sugrįžęs norėjo nustumti tėtį nuo mamos. Jis tėtį tempė ir kumščiu sudavė į nugarą. Tada tėtis pradėjo jį smaugti ir tempdamas už grandinėlės sudavė kumščiais jam į pakaušį. Išbėgęs iš kambario paskambino policijai Nr. 112 ir pasakė, kad tėtis muša mamą. Tėtis sugriebęs iš jo telefoną operatorei pasakė, kad jis žaidžia. Po to jis (M. P.) skambino dar kartą ir atvyko policija. Vienas iš atvykusių policininkų kalbėjosi su tėte, o kitas su mama. Tuo metu jis nuėjo pas sesę. Kitą dieną, jam skaudėjo galvą ir mama davė vaistų, ligoninėje nebuvo. Tėtis per šventes išgeria alkoholio, tačiau tą dieną nebuvo gėręs. Tėtis buvo nustūmęs mamą ant lovos ir laikė suspaudęs jos rankas. Mama stengėsi išsilaisvinti. Jis norėjo padėti mamai, o tėtis sudavė jam į pakaušį. Jis myli abu tėvelius ir norėtų gyventi kartu su abiem. Tėtis jo bei mamos neatsiprašė. Jis su tėte apie tą įvykį nekalbėjo. Apie šį įvykį jis pasakojo tik policininkei, daugiau niekam. Tai buvo ne pirmas kartas, kai jam buvo 7-8 m., tėtis vonioje, įrėmęs mamą į skalbimo mašiną susiginčijo ir neleido mamai išeiti, prispaudė, jis norėjo jai padėti, jis nebuvo mažas. Jam stipriai skaudėjo galvą, mama davė vaistų, skaudėjo galvą ir kitą dieną. Jis nelankė jokių treniruočių mokykloje, nebuvo nukritęs, su vaikais nebuvo susimušęs. Tėtė varė jį iš kambario, sakė „dink iš čia“, vieną kartą. Apie šį įvykį su mama nekalba (t. 1, b. l. 26, 32-37).
Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad M. P. kūne objektyvių sužalojimų nekonstatuota (t. 1, b. l. 40-41).
Teismo iniciatyva mažamečiam nukentėjusiajam M. P. paskyrus teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, buvo gauta išvada, kad atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių, protinio išsivystymo, pažintinės veiklos bei jo individualius psichologinius ypatumus, pastarasis galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines ir bylai reikšmingas aplinkybes (įvykio vietą, laiką, įvykio dalyvius ir jų veiksmus) bei apie tai duoti parodymus. M. P. nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti. Ekspertizės metu jis iš esmės pakartojo anksčiau duotus savo parodymus, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo gyvenimišką patirtį, jo žodyną, emocinę būseną (nerimas baimė), kurią sąlygoja byloje nagrinėjami įvykiai. Atsižvelgiant į M. P. emocinę būseną, toliau jį apklausinėti ir jam dalyvauti teismo posėdyje nerekomenduojama, nes jis yra suteikęs aiškius, realistiškus parodymus (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), t. 2, b. l. 16-18).
Apklausta teisme liudytoja S. P. patvirtino, kad 2010-11-06 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vykusio konflikto metu, jos sutuoktinis, kaltinamasis E. P. panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį sūnų M.. S. P. nurodė, kad vyras sudavė penkis ar šešis smūgius kumščiais sūnui per galvą ir jam sukėlė fizinį skausmą.
Apklaustas teisme liudytojas policijos pareigūnas R. K. prašė pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jais vadovautis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas paaiškino, kad 2010-11-06 apie 22.31 val., patruliuodamas kartu su A. K. gavo nurodymą vykti į (duomenys neskelbtini), kur vyko šeimyninis konfliktas. Atvykę nurodytu adresu užėjo į butą, kuriame buvo vyras su žmona ir jų mažametis vaikas. Sutuoktiniai paaiškino, kad jie susibarė ir susistumdė, o vaikas tiesiog išsigando ir iškvietė policiją. Apie tai, kad vaikas buvo sumuštas motina nieko jiems neminėjo. Ant vaiko veido nesimatė jokių smurto žymių. Sutuoktinius jie įspėjo dėl atsakomybės už keliamą triukšmą. Moteris nenorėjo rašyti pareiškimo, jokios kalbos apie tai, kad tėvas smurtavo prieš vaiką – nebuvo. Moteris neturėjo jokių pretenzijų vyrui, todėl pristatyti į komisariatą neturėjo pagrindo. Pabendravę su sutuoktiniais jie išvažiavo (t. 1, b. l. 42).
Analogiškus parodymus pateikė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta policijos pareigūnė liudytoja A. K. (t. 1, b. l. 43-44).
Apklausti teisme liudytojais J. K. bei J. K. paaiškino, kad jų butas yra virš Poškų buto, todėl dažnai girdi, jog kaimynų bute vyksta konfliktai bei barniai.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad E. P. nusikalstami veiksmai, mažamečiui sūnui M. P. tyčia suduodant smūgius į galvą, sudaro LR BK 140 str. 2 d. sudėtį, nes šiais veiksmais jis sukėlė sūnui fizinį skausmą.
Kaltinamasis E. P. neigė savo kaltę, teigdamas, kad sūnaus nemušė, o jo buvusi sutuoktinė tyčia įkalbėjo sūnų duoti tėvą apkaltinančius parodymus, nes tai buvo naudinga santuokos nutraukimo byloje, tačiau teismas tokiais kaltinamojo parodymais netiki. Priimdamas E. P. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovaujasi nuosekliais nukentėjusiojo M. P. parodymais, kuriuos patvirtino ir jo mama – S. P.. Atlikus mažamečiui M. P. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, ekspertai patvirtino, kad M. P. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines ir bylai reikšmingas aplinkybes bei apie tai duoti parodymus. Ekspertai patvirtino, kad M. P. nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti, o vykusios ekspertizės metu jis iš esmės pakartojo anksčiau duotus savo parodymus, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo gyvenimišką patirtį, jo žodyną, emocinę būseną (nerimas baimė), kurią sąlygoja byloje nagrinėjami įvykiai.
Teismas neturi pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo ar jo mamos – S. P. parodymais, juos atmesti ar jais netikėti. Mažamečio nukentėjusiojo apklausoje užfiksuotos tam tikros 2010-11-06 jų bute įvykusio įvykio detalės, paties M. P. elgesys, kad jis du kartus skambino telefonu ir kvietė į butą atvykti policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 19), akivaizdžiai patvirtina tuo metu vykusių įvykių realumą, desperatiškas M. pastangas bet kokiu būdu padėti tuo metu kenčiančiai motinai ir stengdamasis nuo mamos atitraukti smurtaujantį tėvą, pats nuo pastarojo nukentėjo ir buvo sumuštas. Apklausti teisme policijos pareigūnai, kurie pagal gautą pranešimą dėl buitinio konflikto buvo nuvykę į kaltinamojo butą teigė, kad bute buvusi moteris jiems neminėjo, jog sutuoktinis naudojo fizinį smurtą prieš vaiką, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu negaliojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, t. y. įstatymo, kuris buvo priimtas tik 2011-05-26. Teismo nuomone neatmestina aplinkybė, kad policijos pareigūnai įvertinę situaciją (tvarkingas butas, blaivūs ir inteligentiški sutuoktiniai), nutarė neeskaluoti situacijos, į ją nesigilino ir apsiribojo sutuoktinių perspėjimu. Neatmestina, jog ir pačiai S. P. buvo nepatogu ir gėda apie tai sakyti policijos pareigūnams, nes ji pripažino, jog policija į jų butą buvo kviečiama pirmą kartą. Tik po kelių dienų, įvertinusi situaciją, sutuoktinio elgesį, nusprendė, jog smurto panaudojimas prieš jų sūnų viršija visas ribas ir nutarė 2010-11-08 su pareiškimu kreiptis į policijos pareigūnus.
Skirdamas E. P. bausmę teismas atsižvelgia į LR BK 54 str. nuostatas, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes.
E. P. įvykdė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 105), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 106-109), dirba ir turi legalų pragyvenimo šaltinį. Teismas nenustatė E. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismo nuomone E. P. baustinas LR BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme, tačiau jo atžvilgiu taikytinos LR BK 75 str. nuostatos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR BPK 297-305 str., 307-308 str. 1 d. teismas:
nusprendė:
E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 140 str. 2 d. ir nubausti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Taikyti E. P. LR BK 75 str. ir 1 (vieneriems) metams atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Įpareigoti E. P. per 1 (vieną) mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo asmens – sūnaus M. P..
Paskirti E. P. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti dviejų mėnesių laikotarpyje, šio termino pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (LR BK 72² str.).
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. P. palikti jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią E. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2012-09-28.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.