- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-1000-211-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01948-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Artūras Pažarskis
- Nuteistasis
- E. P.
Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1000/2012 m.
Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01948-2010-6
2012 m. gruodžio 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Nuteistajam taikytas LR BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams.
Nuteistasis E. P. įpareigotas per 1 mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atsiprašyti nukentėjusiojo asmens – sūnaus M. P..
Nuteistajam E. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dviejų mėnesių laikotarpyje, šio termino pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (LR BK 72² str.).
E. P. nuteistas už tai, kad 2010-11-06 apie 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankų kumščiais, tyčia sudavė ne mažiau penkių smūgių mažamečiui sūnui M. P., gim. 2000-06-27, į galvą, bei tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytą kiekį smūgių į pečių ir krūtinės sritį, šiais veiksmais sukeldamas M. P. fizinį skausmą.
Nuteistasis E. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendį panaikinti ir jį pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisinti, nes neįrodyta, kad būtent jis padarė jam inkriminuotą veiką. Apeliantas nurodo nei teisme, nei ikiteisminiame tyrime savo kaltės nepripažinęs, tačiau neneigęs buvus konfliktui, kurio metu pati S. P. pradėjo jį įžeidinėti, bandė suduoti matant vaikams bei liepė sūnui M. P. jį mušti. Apeliantas skunde išsamiai išdėsto savo parodymus, teigia, prieš sūnų smurto nenaudojęs. Taip pat nurodo, kad tokius jo parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų parodymai, kurie yra nuoseklūs, tačiau visiškai priešingi S. P. parodymams. Pasak apelianto, policijos pareigūnai matė nukentėjusįjį M. P., tačiau pastarasis jiems neminėjo, kad buvo mušamas ir jam kur nors skauda. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo policijos pareigūnų parodymus ir nepašalino bei neaptarė prieštaravimų, o tik interpretavo ir padarė nepagrįstas prielaidas bei išvadas.
Skunde teigiama, kad net ir S. P. 2010-11-08 pareiškime akcentuojama tik į jos pačios sumušimą, o apie nukentėjusįjį sūnų M. užsimenama paviršutiniškai. Be to, nuosprendyje nepašalinti prieštaravimai ir tarp S. P. bei M. P. parodymų.
Apeliantas skunde nurodo, kad S. P. parodymuose dėl smūgių sudavimo M. P. dar daugiau painiavos, nes pati liudytoja tai konkrečiai nurodo, kuria ranka vyras mušė sūnų, tai jau neprisimena, vienur parodo buvus smūgius, o kitu metu apie sūnaus sumušimą apskritai nemini.
Apelianto teigimu, iš bylos medžiagos aišku, kad konfliktuoti pradėjo pati S. P., siekdama išprovokuoti konfliktą ir tuo pasinaudoti kaip svertu santuokos nutraukimo byloje. Nuteistasis E. P. tai vertina kaip bandymą apkaltinti jį ir atkeršyti savo vyrui. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį visiškai ignoravo jo iškeltą versiją, jog S. P. yra suinteresuota bylos baigtimi, įtakojo nukentėjusįjį M. P.. Nurodo, jog nukentėjusiojo suformuluotos kai kurios frazės naudojamos tik suaugusiųjų, be to, sūnaus apklausos tekstas, žodynas, leksikonas, situacijos atpasakojimas lyginant su 2011-04-19 teisme atlikta nukentėjusiojo apklausa aiškiai skiriasi. Tai yra skiriasi, tiek žodynas, tiek aplinkybių dėstymas, teisme atliktoje apklausoje nėra minimas žiedas, kuris buvo ant rankos ir kuriuo apeliantas daužė sūnui galvą.
Nuteistasis E. P. skunde teigia, jog byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl teismas negalėjo nuosprendžio grįsti tik prielaidomis, o asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, tik tuomet, jeigu jie nenuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos.
Skunde teigiama ir tai, kad teismas visiškai nevertino ir tos aplinkybės, kad apeliantas, kaip nukentėjusiojo tėvas, teisėtai naudojo prieš savo sūnų tėvų valdžią – nustumdamas jį nuo lovos, kad sūnus išvengtų rimtų sužalojimų, tai yra vykdė savo tiesiogines pareigas. Be to, apeliantas dėmesį atkreipia į tai, kad pati S. P. savo parodymuose teigia, jog apeliantas liepė sūnui išeiti iš kambario, tačiau šis sakė pasiliksiąs ir ginsiąs mamą.
Be to, pasak apelianto, nagrinėjamoje situacijoje pagal nusikaltimo sudėties elementus nėra vienos iš nusikaltimo sudedamosios dalies – pasekmių, nes specialisto išvadoje nėra nustatyta, ar kaltinamojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu sukėlė skausmą. Apelianto teigimu, pats teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis logiškumo principu ir, pasitelkiant elementarią žmogaus anatomiją, įvertinti, kokios pasekmės galėtų kilti po augaloto, fiziškai stipraus, 37 metų vyro labai stiprių 5-8 suduotų smūgių į mažamečio galvą.
Teismo posėdyje nuteistasis E. P. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistas E. P., yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Nuteistasis E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė smurtavęs prieš mažametį sūnų, teigė teisėtai vykdęs savo tiesiogines pareigas, nustumdamas sūnų nuo lovos, kad jis išvengtų rimtų sužalojimų. Tokią apelianto versiją nuneigia mažamečio M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šiais parodymais pirmosios instancijos teismas iš esmės ir vadovavosi, priimdamas sprendimą . Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas mano, kad šio nukentėjusiojo parodymai buvo gana detalūs, išsamūs, jais netikėti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nukentėjusysis M. P., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo , savo parodymais patvirtino, kad 2010—11-06, jų bute kilus konfliktui tarp jo mamos ir tėvo , pastarajam pradėjus mušti mamą, jis užstodamas mamą, sugriebė tėvui už plaukų, norėdamas jį atitraukti nuo mamos . Tėvui į tai nereagavus, kumščiu sudavė jam į nugarą, tada tėtis atsitraukė nuo mamos, pradėjo jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, kaire ranka sugriebė už plaukų, o dešinės rankos kumščiu pradėjo daužyti į galvą (pakaušį) dėl ko juto stiprų fizinį skausmą. Ant kairės rankos tėtis turi sidabrinį žiedą su iškilimu, todėl suduodant labai skaudėjo. Jam buvo suduoti aštuoni smūgiai į galvą. Mama puolė jį ginti ir mėgino tėvą nuo jo atitraukti, tačiau tėvas dar spėjo dešine ranka sugriebti jį už kaklo. Ištrūkęs apibėgo aplink lovą ir iš kitos lovos pusės vėl mėgino tėvą atitraukti nuo mamos. Tada tėvas, kairės rankos kumščiu sudavė jam keletą smūgių į pečių ir krūtinės sritį. Kitą dieną jam skaudėjo galvą. Mama jam davė vaistų ir skausmas atslūgo (b. t. 1, b. l. 26, 32-37).
Tokius mažamečio nukentėjusiojo M. P. parodymus patvirtino jo mama S. P., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodydama, kad 2010-11-06 konflikto tarp jos ir jos vyro – nuteistojo E. P. metu sutuoktinis panaudojo fizinį smurtą prieš mažametį sūnų M., nes sūnus ją užstojo prieš vyrą, kai šis ją mušo. S. P. nurodė, kad vyras sudavė penkis ar šešis smūgius kumščiais sūnui per galvą ir jam sukėlė fizinį skausmą. Taip pat teigė, jog E. dešine ranka pagriebė sūnui už ant kaklo kabėjusios grandinėlės ir tempdamas už grandinėlės prisitraukė jį prie savęs, stvėrė sūnui ranka už kaklo ir pakėlė į viršų. Vaikas buvo labai išsigandęs, cypė. Vyras jau ne kartą smurtauja prieš sūnų, tai tęsiasi treti metai (b. t. 1, b. l.1, 22, 23-24, 53-55, 76, 171).
Tai, kad nuteistasis E. P. smurtavo aptariamo įvykio metu prieš savo mažametį sūnų –nukentėjusįjį M. P., iš dalies savo parodymais patvirtino liudytoja J. K., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodžiusi, kad 2010-11-06 vakare apie 22 val. ji girdėjusi kaimynų P. bute triukšmą , girdėjusi, kaip M. P. šaukė „tėveli, nemušk“, po to po kelių dienų sutikta kaimynė S. P. jai sakiusi, kad šio konflikto metu jos vyras E. P. mušęs ne tik ją, bet ir jos sūnų M. P. (t. 1 b.l. 49-50, 172).
Tai, kad mažametis nukentėjusysis M. P. savo parodymuose dėl aptariamo įvykio aplinkybių nurodė tiesą dėl tėvo smurtavimo prieš jį, patvirtina ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados, kuriomis konstatuota, jog nukentėjusysis M. P. nėra linkęs iškreipti objektyvios tiesos, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat jam nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti. Be to, kaip nurodė ekspertai, vykusios ekspertizės metu M. P. iš esmės pakartojo anksčiau duotus savo parodymus, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo gyvenimišką patirtį, jo žodyną (b. t. 2, b. l. 16-18).
Nuteistasis E. P., prašydamas jį išteisinti, savo skundo argumentuose nurodo, kad tiek mažamečio nukentėjusiojo M. P., tiek jo buvusios sutuoktinės S. P. parodymai dėl jo smurto naudojimo prieš mažametį sūnų, nėra nuoseklūs, pagal jį, yra gana prieštaringi , ko teismas nevertino ir tai, jo nuomone, negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymų šaltinis. Apeliacinė instancija , vertindama šių asmenų parodymus, mato, kad jų parodymuose yra skirtumų, kai kurių prieštaravimų, tačiau visi jų parodymuose esantys neatitikimai yra menki, neturintys reikšmės jų vertinimui, tie neatitikimai yra paaiškinami sunkia nestandartine įvykio situacija, emocine įvykyje tiesiogiai dalyvavusių nukentėjusiojo bei jo mamos būsena.
Nuteistasis E. P., neigdamas savo kaltę dėl smurto naudojimo savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, nepagrįstai nurodo, kad ir jo buvusi sutuoktinė S. P. savo 2010-11-08 pareiškime policijai neakcentavo šio fakto, o akcentavo jo smurto prieš ją naudojimo faktą , tai neva patvirtina , kad to ir nebuvo. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, S. P. visuose pareiškimuose, rašytuose policijai ar teismui, nurodė, kad aptariamo įvykio metu jos tuo metu buvęs sutuoktinis- apeliantas E. P., smurtavo ne tik prieš ją, bet ir prieš jų mažametį sūnų, ta pati aplinkybė nurodyta ir jos rašytame 2010-11-08 pareiškime policijai. Šiame pareiškime nėra detaliai nurodyta smurto prieš jų mažametį sūnų naudojimo aplinkybės, bet pažymėta , kad nuteistasis stumdė ir kumščiavo jų sūnų , tai atitinka skundžiamu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes (t. 1 b.l. 76). Iš bylos duomenų matyti, kad S. P. tiek dėl savo sužalojimų, tiek dėl sūnaus M. P. sužalojimų kreipėsi į policiją ne iškart po įvykio, bet 2010-11-08, bet vėlesnis pranešimas apie įvykį nepaneigia apelianto kaltumo.
Bylos įrodymais yra nustatyta, kad aptariamo įvykio metu į konflikto vietą-sutuoktinių butą buvo iškviesti policijos pareigūnai R. K., A. K., bet su jais bendravę mažametis nukentėjusysis M. P. ir jo mama S. P. pareigūnams nesakė, kad apeliantas mušė M. P., buvo skundžiamasi tik apelianto elgesiu S. P. atžvilgiu, pareigūnai nematė nukentėjusiojo M. P. sužalojimo žymių (t. 1.42,43, 171). Kolegija, vertindama aukščiau nurodytus nuteistąjį E. P. kaltinančius įrodymus, nemano, kad minėtų pareigūnų parodymai nuneigia nuosprendžiu nustatytas aplinkybes. Tiek mažametis nukentėjusysis M. P., tiek jo mama S. P. buvo susijaudinę dėl patirto streso, fizinio smurto, todėl tai, kad jie nepaaiškino visų įvykio aplinkybių, nepaneigia apeliantui inkriminuoto kaltinimo. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad apeliantas sudavė smūgius mažamečiui sūnui į plaukuotą galvos sritį, taip pat į krūtinės, pečių sritis , kurios buvo uždengtos rūbais, tuo yra paaiškinama, kad policijos pareigūnai, betarpiškai po smurto naudojimo matę nukentėjusįjį, nematė pas jį jo sužalojimo požymių.
Atmestinas apeliacinio skundo ir tas argumentas, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš nusikaltimo sudedamosios dalies – pasekmių, nes specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad kaltinamojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu sukėlė skausmą. Pažymima, kad mažametis nukentėjusysis po įvykio medicininės pagalbos nesikreipė, o iš byloje pateiktos specialisto išvados Nr. G 4360/10(01) matyti, jog tyrimas dėl M. P. sužalojimo buvo atliktas tik po kelių dienų po įvykio, tai yra tik 2010-11-18, todėl natūralu, jog mažamečio nukentėjusiojo kūne objektyvių sužalojimų tuo metu nekonstatuota (b. t. 1, b. l. 40-41).
Apeliantas , neigdamas savo kaltę dėl smurto naudojimo prieš mažametį sūnų, savo skunde teigia, kad konfliktą pradėjo jo tuo metu buvusi sutuoktinė S. P. ir kad jis , būdamas sūnaus M. tėvu, panaudojo tėvišką valdžią, jį nustumdamas nuo lovos , kad jis išeitų iš kambario, nedalyvautų suaugusių asmenų konflikte, tą darydamas jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, mano, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos bylos įrodymais , todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad aptariamo konflikto metu tarp sutuoktinių E. P. ir S. P. buvo įtempti konfliktiniai santykiai, nes teisme tuo metu buvo nagrinėjamas S. P. ieškinys prieš E. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, išlaikymo vaikui priteisimo (t. 1 b.l. 178-181), bet dėl aukščiau aptartų motyvų kolegija nemano, kad kaltinimas, dėl kurio E. P. buvo nuteistas, yra išgalvotas ir grindžiamas melagingais įrodymais.
Ikiteisminio tyrimo metu mažamečio nukentėjusiojo M. P. atstove pagal įstatymą dėl dalyvavimo procese buvo pripažinta jo mama S. P., bet tiek kaltinamajame akte, tiek teismo procese ji buvo įvardijama kaip nukentėjusioji. Šis procesinis pažeidimas nevertintinas kaip esminis, nes tiek nukentėjusiojo, tiek jo atstovo teisės bei pareiga yra tos pačios, S. P. dalyvavimas procese nukentėjusiojo teisėmis nesutrukdė teismui priimti teisėto, teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo E. P. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :
atmesti nuteistojo E. P. apeliacinį skundą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.