- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-10
- Bylos Nr.
- 1A-618-211-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01948-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė (pirm.), Daiva Kazlauskienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- V. M.
- Civilinis ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- V. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio „Mitsubishi Pajero“ vagystės) laisvės atėmimu 3 mėn., pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio „BMW“ vagystės) laisvės atėmimu 3 mėn. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d.d., paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėn. Pagal LR BK 178 str. 1 d. V. M. dėl pinigų vagystės išteisintas.
Iš V. M. priteista 21500 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo P. M. naudai, 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų V. M. naudai, 883,40 Lt proceso išlaidų ir 35,70 Lt teismo turėtų pašto išlaidų byloje valstybės naudai.
Civilinio ieškovo V. M. ieškinio atsakovui V. M. atsisakymas dalyje dėl 32370 Lt žalos atlyginimo už automobili BMW 530 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išieškojimo priimtas ir šioje dalyje baudžiamoji byla nutraukta.
jis 2012-07-29, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku kilus sumanymui pavogti V. M. priklausantį automobilį, pasakęs V. M., kad yra klientas, norintis įsigyti V. M. priklausantį automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. leidus parodyti automobilį galimam pirkėjui, pavogė V. M. priklausantį 20000 Lt vertės automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo ir juo išvažiavo į Ignalinos miestą, kur tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje pardavė automobilį „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. Č.. Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.;
taip pat V. M. nuteistas už tai, kad pavogė automobilį, o būtent:
jis 2013-02-18, kilus sumanymui pavogti V1. M. priklausantį automobilį „BMW-530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 11 val. pasinaudodamas prieš tai paimtais automobilio užvedimo raktais, atidarė automobilio „BMW-530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio V. M., stovėjusio namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausančio V1. M. ir O. M., garaže, duris, pateko į jo vidų, ir iš garažo pavogė V. M. priklausantį 32370 Lt vertės automobilį „BMW-530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo išteisinti dėl automobilio Mitsubishi Pajero, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės, teigia nepadaręs šios veikos. Taip pat prašo dėl automobilio BMW-530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės paskirtą 3 mėn. laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendžiu ir pritaikius LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas dalyje dėl automobilio Mitsubishi Pajero, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės priėmė nepagrįstą nuosprendį, nurodo nedaręs šios veikos, ikiteisminio tyrimo metu davęs išsamius parodymus. Nurodo, kad šiuos jo parodymus patvirtino liudytojas D. M., parodęs, kad minėtą automobilį leido paimti ir parduoti tėvas V1. M.. Apeliantas nurodo, kad tėvas davė raktus nuo šio automobilio, liudytojas M. Č. irgi patvirtino, kad dėl šio automobilio pirkimo tarėsi ir su V1. M. ir su apeliantu. Tokiu būdu, pasak apelianto, Švenčionių rajono apylinkės teismas nuosprendyje vadovavosi abejonėmis ir nesant pastarojo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad dėl automobilio BMW-530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės prisipažino pilnai ir nuoširdžiai gailisi. Apelianto teigimu, dėl vienos apysunkės nusikalstamos veikos padarymo, t.y. dėl automobilio BMW-530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės yra pagrindas taikyti LR BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau teismas šio klausimo nenagrinėjo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis V1. M. (toliau – nukentėjusysis) prašo apelianto skundo dalį, kuria ginčijama automobilio Mitsubishi Pajero vagystė atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o skundo dalį dėl bausmės dydžio ir vykdymo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad sūnui V. M. niekada neleido naudotis šiuo automobiliu, apie tai, kad nori parduoti minimą automobilį, niekada nesakė. Nukentėjusiojo teigimu, priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis. Nukentėjusysis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad automobilis nebuvo grąžintas.
Teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, nukentėjusiojo V1. M. atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl V. M. pripažinimo kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. dėl automobilio Mitsubishi Pajero, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės dėl automobilio Mitsubishi Pajero visiškai nepripažino, teigė, kad automobilį parduoti jam leido pats tėvas, su tėvu buvo sutarta, kad M. Č. parduoti už 18000-18500 Lt, o pardavus brangiau, apeliantui liks pelnas (b. t. 1, b. l. 57, 63, 191, 198, b. t. 2, b. l. 81-84). Tokią apelianto versiją nuneigia tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo D. M. parodymai, šiais parodymais pirmosios instancijos teismas iš esmės ir vadovavosi, priimdamas sprendimą. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas mano, kad nukentėjusiojo ir minėto liudytojo parodymai buvo gana detalūs, jais netikėti nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Nukentėjusysis V1. M. neigė davęs leidimą automobilį parduoti, apklausiamas teisme parodė, kad sūnus V. M. jam pasakė, jog yra klientas Mitsubishi Pajero pirkti, todėl davė sūnui minėtą automobilį parodyti ir liepė grįžti namo su klientu (b. t. 2, b. l. 84-85).
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat teigė niekada neleidęs važinėti sūnui Mitsubishi Pajero automobiliu. V. 2012-07-29 būnant namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atėjo ir pasakė, kad yra kažkoks klientas, kuris nori pirkti automobilį Mitsubishi Pajero, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jis (V1. M.) sutiko, kad V. važiuotų ir parodytų šį automobilį. Parduoti automobilį V. M. sutikimo nedavė, jis tik leido nuvažiuoti ir parodyti automobilį bei pasakė V., kad, jei klientas norės pirkti automobilį, tegul atvažiuoja į namus pas V1. M. (b. t. 1, b. l. 12, 14-15, 110).
Liudytojas M. Č. paaiškino, kad dėl automobilio Mitsubichi Pajero pirkimo tarėsi ir su V1. M. ir su V. M., tačiau pirmą kartą jo nepirko. Kai po kažkurio laiko jam paskambino V. M., tai pasiūlė mažesnę kainą, atrodo apie 15000 Lt, todėl jis tą automobilį ir nupirko, nes V. M. pasakė, kad tėvas jį parduoda, su tėvu susiskambino, todėl jam nekilo jokių įtarimų jis nupirko automobilį, o pinigus sumokėjo V., sutartyje buvo nurodyta mažesnė suma, nes taip pageidavo kaltinamasis, paaiškinęs, kad taip nori tėvas. Jam tą pačią dieną su pretenzijom skambino V1. M., tačiau automobilis jau buvo parduotas ir pinigai V. sumokėti (b. t. 2, b. l. 113-116).
Liudytoju teisme apklaustas apelianto brolis D. M. paaiškino, kad paimant automobilį Mitsubishi Pajero iš garažo, jis buvo garaže ir matė, kaip tėvas broliui davė raktus šio automobilio, nes brolis važiavo parodyti automobilio ir turėjo grįžti su mašina, o jeigu būtų pardavęs, tai turėjo grįžti su pinigais. Šis automobilis tuo metu kainavo 18000-20000 Lt (b. t. 2, b. l. 86-88, 116).
Nors apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo už automobilio Mitsubishi Pajero vagystę nėra pagrįstas, kadangi liudytojų D. M. ir M. Č. parodymai patvirtina, kad minėtą automobilį paimti ir parduoti jam leido tėvas, taip pat davė raktus nuo automobilio, o liudytojas M. Č. dėl pardavimo tarėsi ir su apelianto tėvu, atkreiptinas dėmesys, kad teismo skundžiamu nuosprendžiu šių liudytojų parodymai buvo įvertinti ir teismas nustatė, kad automobilį Mitsubishi Pajero pardavimui nuteistasis V. M. užvaldė su tėvo žinia ir pardavė su jo leidimu. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pasak liudytojo D. M., apeliantas turėjo tėvui grąžinti arba automobilį, arba pinigus, gautus automobilį pardavus.
Šiuo nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad LR BK 178 str. 2 d. sudėčiai konstatuoti svarbi yra ir subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė, t.y., tai, kad apeliantas suvokė, jog automobilis Mitsubishi Pajero yra ne jo, o tėvo, ir jis (apeliantas) siekė neatlygintinai automobilį užvaldyti – parduoti, o iš gautų pinigų atlyginti savo skolas. Šį požymį skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad apeliantas, paimdamas iš tėvo automobilį, jau žinojo, kad jam reikia jį parduoti ir taip užsidirbti pinigų skoloms grąžinti ir nuo pat pradžių to siekė. Kolegijos nuomone, aplinkybė, kad apeliantas su tėvu buvo aptaręs automobilio pardavimo kainą 18000-18500 Lt, tačiau vėliau pats vienasmeniškai nusprendė automobilį parduoti pigiau, taip pat rodo, kad pastarasis kaip įmanoma greičiau siekė gauti pinigų, kuriuos vėliau visus pasisavino. Tai, kad apeliantą ir jo tėvą sieja artimi giminystės ryšiai, baudžiamosios atsakomybės dėl automobilio vagystės nuteistajam nešalina. Tokiu būdu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. dėl automobilio Mitsubishi Pajero vagystės, nustačius, kad apeliantas tyčia neteisėtai, neatlygintinai užvaldė svetimą turtą.
Apeliantas skunde taip pat prašo taikyti jo atžvilgiu LR BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti LR BK 75 str. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad, esant LR BK 75 str. 1 d. nustatytoms formalioms sąlygoms taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, toks teismo sprendimas galimas tada, kai yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis V. M. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus, nors skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo metu teistas nebuvo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, nevedęs, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat nuteistas 2013-12-18 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu už veikų, numatytų LR BK 182 str. 1 d., 182 str. 3 d. padarymą bei 2014-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 182 str. 1 d., 182 str. 3 d. Nuosprendžiais subendrintos ir galutinės paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas apeliantui, vadovaujantis LR BK 75 str. buvo atidėtas. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad apelianto atžvilgiu teismuose taip pat yra nagrinėjamos dar trys baudžiamosios bylos, kurių nuosprendžiai neįsiteisėję. Taigi, būtent minėtos aplinkybės, apelianto polinkis nusikalsti, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad V. M. atžvilgiu turi būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Vienok pabrėžtina, kad kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas LR BK 75 str. taikymo sąlygas, gali, tačiau neprivalo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo taikyti apelianto atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatų ir jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kadangi, patikrinus Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos duomenis, nustatyta, kad V. M. atžvilgiu yra priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai, kurie yra įsiteisėję (Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014-02-24 ir 2014-03-28 nuosprendžiai), o taip pat pradėti du nauji teisminiai procesai dėl galimai V. M. padarytų analogiškų nusikalstamų veikų. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytos aplinkybės neleidžia pagrįstai teismui manyti, kad nuteistajam V. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl jo atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatos netaikytinos. Bausmės paskirtis yra ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, bet ir už tai jį nubausti.
Byloje nustatyta, kad apeliantas V. M. nuteistas 2014-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 182 str. 1 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 182 str. 3 d. 40 parų arešto. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str., subendrinta bausmė V. M. paskirta – laisvės atėmimas 1 m. 7 mėn. Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., 65 str. 1 d. paskirta bausmė subendrinta su 2013-12-18 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 1 m. 8 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiems E. L., L. V., R. K., A. S. ir J. K. padarytą turtinę žalą.
Minėtas nuosprendis įsiteisėjo 2014-03-21, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2014-05-19 nuosprendį, turėjo paskirtą bausmę subendrinti su įsiteisėjusiu 2014-02-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu V. M. paskirta bausme. To apeliaciniame skunde prašo ir apeliantas, todėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendis keistinas ir bausmės bendrintinos, vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., 9 d. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. M. buvo atidėtas, nagrinėjamu atveju bendrinant bausmes, kolegija nustatė, kad apelianto atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatos, taikytos Vilniaus miesto apylinkės 2014-02+25 nuosprendžiu paskirtai laisvės atėmimo bausmei po šios bausmės bendrinimo su laisvės atėmimo bausme, paskirta skundžiamu nuosprendžiu, netaikytinos, nes pirmesniu nuosprendžio paskirta bausmė bendrintina su realia laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, dėl aukščiau išdėstytų motyvų, nebus atidedamas.
Kaip jau minėta, apeliantas V. M. nuteistas ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014-02-24 bei 2014-03-28 nuosprendžiais, tačiau jie, priimant skundžiamą nuosprendį, dar nebuvo įsiteisėję, o be to, apeliantas skunde ir neprašo bendrinti bausmių, paskirtų minėtais nuosprendžiais, todėl kolegija nesprendžia bausmių subendrinimo su aukščiau paminėtais nuosprendžiais , nes apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl aukščiau išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., nusprendė :
nuteistojo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., 9 d. subendrinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendžiu paskirtą 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendžiu paskirta 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir V. M. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.