Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovei VĮ Turto bankui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė R. J. ir Z. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Atsakovas VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo ginčą spręsti vadovaujantis jo atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija (ieškinį prašė nagrinėti teismo nuožiūra).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

4. Įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

5. Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės D. P. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) ieškinį dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

6. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčą faktiškai išėjęs iš jo ribų, pagal nesuvokiamą logiką ieškinio dalyką ir pagrindą identifikavo bešeimininkiu turtu, todėl byla iš esmės negalėjo būti išspręsta teisingai. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.

7. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad teismas gali suteikti efektyvią pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, jeigu ieškovas pakankamai aiškiai ir išsamiai suformuluoja ieškinio reikalavimą ir reikalavimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

8. 2024 m. kovo 15 d. teismui pateiktame ieškinyje ieškovė (apeliantė) nurodė, kad nuosavybės teisė į 2/3 dalis negyvenamosios patalpos-garažo (boksas) Nr. (duomenys neskelbtini)) yra registruota mirusiosios M. P. vardu, o nuosavybės teisė į 2/3 dalis pastato-sodo namo ir į 2/3 dalis ūkinio pastato Nekilnojamojo turto registre neįregistruota (duomenų apie savininkus nėra), tai ši turto dalis laikytina bešeimininkiu turtu... (ieškinio 8 punktas), pateikė bešeimininkio turto apskaitymo teisinį reglamentavimą (ieškinio 9 punktas). Pirmą kartą išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendime buvo pažymėjęs, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 2/3 dalis garažo, 2/3 dalis sodo namo ir 2/3 dalis ūkinio pastato bešeimininkiu turtu ir pripažinti, kad šis turtas priklauso mirusiajam V. P., negali būti tenkinamas dėl sprendime nurodytų motyvų. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 3 d. nutartyje, kuria panaikino minėtą sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatavo, kad vertinant tik ieškinio reikalavimą ir sumokėto žyminio mokesčio dydį, galima suprasti, jog ieškovė kelia ginčą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, tačiau ieškinyje ieškovė visai nenurodė, koks yra nuosavybės įgijimo pagrindas, nenurodė, kodėl prašo pripažinti nuosavybę mirusiam asmeniui, nenurodė, ar ieškinį teikia gindama savo subjektines teises, ar trečiųjų asmenų teises, jei kreipiasi į teismą gindama kitų asmenų teises - tai kokiu įstatyminiu pagrindu. Ieškovė ieškinyje pamini daug prieštaringų faktinių aplinkybių, t. y. kad ginčo nekilnojami daiktai (jų dalys) yra arba bešeimininkis turtas, arba kad jis priklauso palikėjams A. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir G. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir kad į jį gali pretenduoti jų įpėdiniai, įskaitant mirusį jos tėvą V. P. (mirė (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija vertino, jog visos šios aplinkybės rodo, kad ieškinio reikalavimas ir ieškinio pagrindas nesutampa - faktinis ieškinio pagrindas objektyviai nepagrindžia ieškinio reikalavimo. Tai yra didelis ieškinio trūkumas.

9. Ieškovė, atstovaujama byloje kvalifikuoto teisininko – advokato, neatkreipė dėmesio į 2024 m. gruodžio 3 d. nutartyje (jos 14, 15 pastraipos) pateiktus išaiškinimus, teigiant, kad teismas išnagrinėjo ginčą neidentifikavęs jo ribų, pagal tiksliai neapibrėžtą ieškinio dalyką ir pagrindą, ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, savo ieškinio nepatikslino ir savo procesinių teisių tinkamai nerealizavo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, kaip ginčą dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas, taigi negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą ar nurodyti ieškovui, kaip turi būti surašomas ieškinys (CPK 21 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2007). Teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, kad tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims. Vadovaujantis proceso įstatyme įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, būtent ieškovė turėjo tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką (nurodydama savo pasirinktą teisių gynybos būdą) ir pagrindą bei įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas yra privataus pobūdžio, ieškovės galimybė laisvai disponuoti savo materialinėmis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, pareikšto reikalavimo (pastaba: ginčo tarp šalių byloje nekilo) nagrinėjimas nepatenka į viešojo intereso apsaugos sritį. Todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą ir ieškovei pasiūlyti patikslinti ieškinio reikalavimą ir ieškinio pagrindą, kad jie sutaptų tarpusavyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-1075/2022). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareikšto ieškinio ribose, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybės ir sprendime nurodytais argumentais, teisingai sprendė, kad ieškinys pagal suformuluotą jo dalyką nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas, nes nurodytas turtas negali būti laikomas bešeimininkiu.

10. Apeliantės teiginiai, kad mirus M. P. (ieškovės močiutei), paveldėtojai A. ir G. P. paveldėjimo teisės liudijimo neįregistravo, todėl jie neįgijo nuosavybės teisės į kitą 2/3 nekilnojamojo turto dalį, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

11. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės močiutė ir ieškovės tėvo V. P. motina M. P. mirė (duomenys neskelbtini). Jos palikimo įpėdiniai buvo trys sūnūs - A. P. (mirė (duomenys neskelbtini), buvo nevedęs, vaikų neturėjo), G. P. (mirė (duomenys neskelbtini), išsituokęs, vaikų neturėjo) ir V. P. (mirė (duomenys neskelbtini) d., mirė santuokoje – sutuoktinė Z. P., vaikai – duktė D. P. (t. y. ieškovė) ir sūnus D. P.). Visiems trims broliams Vilniaus m. 5-ojo notaro notarė T. N. 1994 m. gruodžio 16 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus. Tik vienas iš trijų įpėdinių – ieškovės tėvas V. P. įregistravo savo teises į paveldėtą turtą Nekilnojamojo turto registre, kiti du broliai A. P. ir G. P. jų viešajame registre neįregistravo. Pastebėtina ir tai, kaip minėta, M. P. mirė (duomenys neskelbtini), notarė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą išdavė 1994 m. gruodžio 16 d., o pagal Nekilnojamojo turto duomenis sodo namo ir pastato – ūkinio pastato statybos pabaigos metai yra 1996 m., todėl ar jie galėjo būti paveldėjimo teisės objektais (kaip pvz. nebaigta statyba ar kt.), byloje duomenų nėra.

12. Pagal 1994 metais galiojusio CK (1964 m.) 255 straipsnį paveldėjimo teisės liudijimo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre, nedarė paveldėjimo teisės liudijimo negaliojančiu. CK 587 straipsnyje buvo nustatyta, jog laikoma, kad palikimą įpėdinis priėmė, kai jis faktiškai palikimą pradėjo valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pažymėtina, kad CK 255 numatytos sandorio neįregistravimo pasekmės buvo taikomos tik turto pirkimo – pardavimo sutartims. Todėl apeliantės teiginys, kad A. P. ir G. P. neįregistravus paveldėjimo teisės liudijimo Nekilnojamojo turto registre, jiems nuosavybės teisė į tenkančią nekilnojamojo turto dalį neatsirado, klaidingas.

13. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovės skundo argumentus, kad klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji yra pasitraukusi iš paveldėjimo santykių.

14. Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (CK 5.50 straipsnis), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Paveldėjimo teisė yra asmeninė. Įpėdinio teisės priimti palikimą turinys – jo valios išreiškimas – priimti palikimą ar jo atsisakyti. Jeigu įpėdinis nusprendžia priimti palikimą, tai pradeda paveldimą turtą valdyti arba pareiškia apie palikimo priėmimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kol įpėdinis per įstatyme nustatytą terminą neišreiškia valios dėl palikimo priėmimo, tol kitiems įpėdiniams nepereina teisė priimti palikimą. Įstatyme nustatytais atvejais teisė priimti palikimą gali atsirasti ne palikėjo mirties dieną, o vėliau. Jeigu įpėdinis atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

15. Iš byloje surinktų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad 2021 m. kovo 12 d. Vilniaus m. 32-ajame notarų biure buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirus V. P., gimusiam (duomenys neskelbtini). 2021 m. kovo 12 d. minėtame notarų biure buvo patvirtintas pareiškimas apie palikimo priėmimą, kuriuo D. P. priėmė palikimą po tėvo V. P. mirties. Palikimo priėmimo faktas 2021 m. kovo 12 d. įregistruotas Testamentų registre. Priėmusi palikimą, 2021 m. kovo 12 d. Vilniaus m. 32-ojo notarų biuro notarės patvirtinta Paveldėjimo teisių perleidimo (dovanojimo) sutartimi, įgytas paveldėjimo teises po tėvo V. P. mirties ieškovė neatlygintinai perleido (padovanojo) Z. P., gimusiai (duomenys neskelbtini) (Testamentų registre įregistruota žyma apie paveldėjimo teisių perleidimą). Perleidusi paveldėjimo teises ieškovė pasitraukė iš paveldėjimo santykių ir jokių teisių į turtą, priklausiusį mirusiam tėvui V. P., neturi. V. P. priklausančią 1/3 dalį nekilnojamojo turto, unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini) (negyvenamoji patalpa – garažas (boksas) Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (pastatas – sodo namas), (duomenys neskelbtini) (ūkinis pastatas), paveldėjo palikimą priėmusi ir paveldėjimo teisių perleidimo (dovanojimo) sutartimi paveldėjimo teises įgijusi Z. P. (2022 m. liepos 19 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). 2023 m. vasario 24 d. notariškai patvirtinta dovanojimo sutartimi Z. P. padovanojo savo dukrai M. P. nekilnojamąjį turtą: 1/3 dalį garažo (boksas) Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius; 1/3 dalį sodo namo, 1/3 dalį pastato – ūkinio pastato ir žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant fakto, jog D. P. perleido paveldėjimo teises savo motinai Z. P. 2021 m. kovo 12 d., jos 2023 m. gegužės 2 d. teismui teiktas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo civilinėje byloje Nr. e2YT-10940-534/2023 buvo priimtas ir patenkintas 2023 m. birželio 8 d. sprendimu. Minėtu sprendimu teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. P. priėmė V. P., mirusio (duomenys neskelbtini), 2/3 dalį palikimo (2/3 dalis garažo (boksas) Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius; 2/3 dalis sodo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius; 2/3 dalis pastato – ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius), per įstatymo numatytą terminą nuo palikimo atsiradimo dienos, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą. Minėto sprendimo turinys rodo, jog aplinkybė apie D. P. paveldėjimo teisių perleidimą Z. P. nebuvo vertinama. Tačiau šis sprendimas nėra šios apeliacijos objektas ir juo nėra panaikintas ieškovės paveldėjimo teisių perleidimas, o 2023 m. vasario 24 d. dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo tiek ir tokį nekilnojamąjį turtą, kuris nurodytas šioje sutartyje. Ieškovė po teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo, 2023 m. liepos 31 d. kreipėsi su pareiškimu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal prieš tai minėtą teismo sprendimą ir jos prašymas nebuvo tenkintas. Kaip nurodyta Vilniaus m. 32-ajame notarų biuro notarės 2023 m. rugpjūčio 11 d. atsisakyme atlikti notarinį veiksmą, atsiradus papildomo turto, priklausančio V. P., būtų išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas palikimą priėmusiai ir paveldėjimo teises iš ieškovės dovanojimo sutarties pagrindu įgijusiai Z. P..

16. Įvertinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje pagrįstai vertino, jog ieškovei, perleidus paveldėjimo teises motinai, reikalavimo teisė kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo V. P. vardu po jo brolių mirties ieškovei nepriklauso. Į šią aplinkybę dėmesį atkreipė ir Vilniaus apygardos teismas, 2024 m. gruodžio 3 d. nutarties 14 pastraipoje nurodęs, kad ieškovė D. P. yra priėmusi palikimą ir perleidusi (padovanojusi) paveldėjimo teises, atsiradusias po tėvo mirties, ir todėl negali tiesiogiai ginti jokių savo teisių, kylančių iš paveldėjimo, negali pretenduoti į konkretų paveldėjimo objektu esantį turtą.

17. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialiosios ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (su CPK 93 straipsnio 1 dalis bei CPK 98 straipsnio 3 dalis). Atsakovė prašymo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl šis klausimas nesvarstomas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.