Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. apeliacinis skundas netenkintinas

Skundas yra grindžiamas netinkamu teismo įrodymų vertinimu. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbų. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė; kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. DK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas – darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra šio Kodekso 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Taigi ATPK 41³ straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas alternatyviomis veikomis. DK 99 straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad su M. P. buvo sudaryta 16 darbo sutarčių laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2013-10-09 dėl darbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 21-36). 2013 m. spalio 9 d. darbo sutartyje buvo nustatytas darbo sutarties terminas iki 2014 m. kovo 10 d. (b.l. 36, darbo sutarties 2 p.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. P. paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2013-08-12 iki 2014-01-17, darbo sutartį pasirašė 2013-08-12 (b.l. 27). 2014-08-22 vykusio teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. K. parodė, kad pripažįsta dėl M. P., kad buvo padaryta klaida ir jis buvo skaitomas kaip nelegalus darbuotojas. M. P. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2013 m. spalio mėnesio, jis savininkės prašymu atvykdavo padėti V. K., kai jos nebūdavo, jis bendraudavo su klientais. Atlyginimus abiems darbuotojams mokėjo UAB (duomenys neskelbtini) todėl V. K. nedeklaravo su M. P. sudarytų darbo sutarčių (b.l. 70). Visų pirma UAB (duomenys neskelbtini) direktorės paaiškinimai apie M. P. darbo pradžią 2013 m. spalio mėn. prieštarauja ne tik M. P. duotiems paaiškinimas, bet ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams – darbo sutarčių bei elektroninių laiškų kopijomis. Pirmoji darbo sutartis su M. P. buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 12 d., joje numatyta, kad darbuotojas pardeda dirbti nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b.l. 21). Pateiktos elektroninių laiškų kopijos taip pat patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir M. P. jau nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio siejo darbo teisiniai santykiai (b.l 37-38). Iš byloje esančios 2014-01-27 Valstybinio socialinio draudimo fondo pažymos apie asmens socialinį draudimą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-01-27 (b.l. 20) matyti, kad apie M. P. įdarbinimą UAB (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai pranešta tik pagal paskutinę, t. y. 2013 m. spalio 9 d. sudarytą darbo sutartį. Apie ankstesniu laikotarpiu buvusį asmens įdarbinimą pranešta nebuvo. Taigi nagrinėjamoje byloje V. K., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorės, veika, kuri buvo pripažinta administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymu, pasireiškė nepranešimu laiku VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens – M. P. – priėmimą į darbą. Nepranešimas prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią atitinka DK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą vieną iš alternatyvių veikų bei pažeidžia DK 99 straipsnio 6 dalies reikalavimą prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Esant šioms aplinkybės M. P. darbas pagrįstai buvo kvalifikuotas kaip nelegalus darbus ir atitinkamai užtraukė V. K. atsakomybę už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Darbo sutartis tarp UA (duomenys neskelbtini) ir Š. R. pasirašyta 2014 m. balandžio 1 d., joje numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2014 m. balandžio 2 d. (b.l. 41). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija operatyvų patikrinimą pradėjo 2014 m. kovo 26 d. (trečiadienį) (b.l. 3-5). Būtent 2014 m. kovo 26 d. buvo nustatytas Š. R. nelegalaus darbo faktas, t.y. darbas buvo dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties. Patikrinimo metu Š. R. konsultavo apie galimybę įsidarbinti užsienyje, pabrėžė, kad paslaugos mokamos, nurodė, kad įdarbinimo dokumentai bus pradėti tvarkyti, kai bus pervesti pinigai į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Pokalbio metu pateikė sutarties dėl UAB (duomenys neskelbtini) teikiamų mokamų paslaugų šabloną su UAB (duomenys neskelbtini) rekvizitais ir įmonės antspaudu bei atmintinę vykstantiems dirbti į Norvegiją (b.l. 12). Darbo pažymėjimas dar nebuvo neišduotas, darbo sutartis nepasirašyta. Š. R. paaiškinime, rašytame patikrinimo dieną, nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbti pradėjo šią savaitę, antradienį, darbo sutartis nepasirašyta (b.l. 11). Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai Š. R. darbą kvalifikavo kaip nelegalų, t.y. dirbamą nesudarius rašytinės darbo sutarties. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Š. R. UAB (duomenys neskelbtini) dirbo pagal laikinojo įdarbinimo sutartį, sudarytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši sutartis iki atlikto patikrinimo nebuvo sudaryta. Minėta sutartis buvo pateikta tik ketvirto teismo posėdžio metu. V. K. teikiant pirminius parodymus faktas, kad yra sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartis nebuvo nurodytas, sutartis nebuvo pateikta ir kartu su kitais V. K. valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais dokumentais. Apeliantės argumentas, kad ši sutartis nebuvo pateikta anksčiau, nes niekas jos nepaprašė pateikti šią sutartį, nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą – UAB (duomenys neskelbtini) direktorei nenurodžius fakto, kad yra sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartis nei patikrinimą atlikusiai institucijai, nei teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo reikalauti šios sutarties, t.y. reikalauti iš asmens pateikti sutartį apie kurios sudarymą nėra jokių duomenų. Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad laikinojo įdarbinimo sutartis nėra įregistruota įmonės darbo sutarčių registravimo žurnale (b.l. 42). Be to, pateiktuose pirminiuose rašytiniuose paaiškinimuose V. K. nurodė, kad darbuotojai dirbo pagal žodinį susitarimą su kitomis įmonėmis (b.l. 5, 10). Tik vėliau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pakeitė savo pirminius parodymus ir nurodė, kad buvo sudaryta laikino įdarbinimo sutartis. Pirminiai V. K. parodymai neprieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai (administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotoms aplinkybėms, liudytojo Š. R. tiek pirminiams tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, darbo sutarčių registracijos žurnalui). Todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pasikeitę parodymai pripažintini nepatikimais ir vertintini kaip bandymas išvengti administracinės atsakomybės.

Teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius liudytoja apklausti R. B. buvo suvaržyta apeliantės galimybė gintis bei nepatikrintos bylos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Apeliantė teigia, kad Š. R. pažeidimo fiksavimo laikotarpiu dirbo UAB (duomenys neskelbtini) Šios įmonės direktorė ir vienintelė UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė R. B. nusiuntė jį padirbėti į UAB (duomenys neskelbtini) Administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį traukiamas specialus subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Vadovaujantis DK 99 straipsnio 3 dalimi darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį ir įteikus jam antrą sutarties egzempliorių. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsakomybė nustatyta darbdaviui. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Taigi būtent V. K., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, yra atsakinga už rašytinės darbo sutarties sudarymą bei pranešimą asmens darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai. Byloje nėra jokių duomenų, o apeliantė ir neįrodinėja, kad ji buvo įgaliojusi kitą asmenį organizuoti darbą įmonėje. Todėl tai, kad R. B. galimai nusiuntė Š. R. į UAB (duomenys neskelbtini) nepanaikina V. K., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorės, pareigos prieš darbuotojui pradedant dirbti su juo sudaryti rašytinę darbo sutartį bei apie asmens darbo pradžią informuoti atitinkamą instituciją. Be to, šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra susijęs su tarp Š. R. ir UAB (duomenys neskelbtini) susiklosčiusiais darbo teisiniais santykiais. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) akcininkės R. B. parodymai neturėtų jokios įtakos V. K. veikos pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį kvalifikavimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog tai, kad apeliantė patikrinimo dieną buvo išvykusi reiškia, kad ji negalėjo leisti Š. R. nelegaliai dirbti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad DK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Šioje normoje pateikta formuluotė „leisti dirbti“ turi būti suprantama ne kaip darbdavio fizinių priemonių ir/ar veiksmų ėmimasis darbuotojo, su kuriuo nesudaryta darbo sutartis, atžvilgiu siekiant jam neleisti dirbti, tačiau kaip organizacinių priemonių ir jų įgyvendinimo visuma, kuri užtikrintų, kad darbuotojas pradėtų dirbti darbą tik tinkamai įforminus darbdavį ir darbuotoją siejančius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju apeliantei atsakomybė kyla už netinkamą bendrovės darbo organizavimą, dėl to aplinkybė, kad ji fiziškai patikrinimo metu nebuvo bendrovėje neturi jokios teisinės reikšmės.

Pasisakydamas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirtos nuobaudos individualizavimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Vadovaujantis ATPK 30 straipsnio 2 dalimi, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju V. K. atžvilgiu nėra nustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. 2014-09-19 vykusiame teismo posėdyje V. K. parodė, jog gailisi dėl to ką padarė (b.l. 80), tačiau pirmosios distancijos teismas pagrįstai nelaikė tai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi ji pažeidimus pripažino iš dalies, jos gailėjimasis ne nuoširdus, o deklaratyvaus pobūdžio. ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pažeidėjui turi būti skiriama bauda už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Taigi sankcijos ribos yra pakankamai plačios. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nėra duomenų apie ankstesnes administracines nuobaudas, paskyrė V. K. už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį artimą minimaliai sankcijoje numatytą nuobaudą. Esant šioms aplinkybėms laikyti paskirtą baudą aiškiai per griežta ir netinkamai individualizuota nėra teisinio pagrindo.

Apibendrinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.