- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-26
- Bylos Nr.
- 2A-760-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00447-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- K. A.
- Trečiasis asmuo
- Švenčionių rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-68-405/2015 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui K. A. dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys: Švenčionių rajono 1-ojo notarų biuro notarė M. M., Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarė V. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:
1) atnaujinti terminą pareiškimui dėl jos senelio P. A. palikimo priėmimo paduoti paveldėjimo atsiradimo vietos notarui;
2) pripažinti negaliojančiu 2011 m. gruodžio 2 d. paveldėjimo teisės liudijimą į P. A. turtą;
3) pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo į L. A. turtą dalį, kuria K. A. paveldi: 65/144 gyvenamojo namo (paveldėjimo teisės liudijime įvardinto „Daiktas2“), paliekant galioti, kad K. A. paveldi 325/1152 dalį; 291/874 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo teisės liudijime įvardinto „Daiktas9“), paliekant galioti, kad K. A. paveldi 1455/6992 dalį; 3/8 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (paveldėjimo teisės liudijime įvardinto „Daiktas10“), paliekant galioti, kad K. A. paveldi 5/8 šio sklypo; gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kluoną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasaros virtuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) paliekant galioti, kad K. A. paveldi 13/16 kiekvieno statinio;
4) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į: 3/8 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 873/6992 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) 3/16 gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kluono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vasaros virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini)
Nurodė, kad vaikystėje gyveno kartu su tėvu V. A., vėliau motinai buvo apribota motinos valdžia ir ji gyveno vaikų globos namuose. Ieškovei gyvenant globos namuose, (duomenys neskelbtini) mirė jos senelis (tėvo tėvas) P. A.. Seneliui mirus ji buvo nepilnametė ir palikimo priimti negalėjo, o globos namų darbuotojai negalėjo apie palikimą žinoti, nes jos gimimo liudijime tėvu buvo įrašytas neegzistuojantis asmuo. Sulaukusi pilnametystės ieškovė dėl paveldėjimo po senelio mirties nesikreipė, nes manė, kad L. A. – tikra jos senelė, ir po senelės mirties ji galės paveldėti jos ir senelio P. A. turtą. Mirus L. A., ieškovė kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių, prašydama pakeisti sugadintą tėvo V. A. mirties liudijimą, ir tik tada sužinojo, kad V. A. nebuvo pripažinęs tėvystės. Ji kreipėsi į teismą dėl fakto, kad miręs V. A. – jos tėvas, nustatymo, teismo sprendimu šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas. Tik kreipusis į teismą dėl tėvystės nustatymo ieškovė išsiaiškino, kad L. A. nėra jos senelė. Ieškovės teigimu, mirus jos tėvui V. A., po senelio P. A. mirties ji turi teisę paveldėti tą turto dalį, kuri būtų priklausiusi jos tėvui. Anot ieškovės, priežastys, dėl kurių ieškovė praleido terminą palikimui priimti, yra svarbios, todėl terminas turėtų būti atnaujintas.
Atsakovas K. A. su ieškiniu nesutiko, prašė reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad 2003 m. L. A. priėmė palikimą po sutuoktinio P. A. mirties, visą jai priklausantį turtą paliko atsakovui K. A.. Ieškovė neginčija 2003 m. gruodžio 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo, todėl pripažinti negaliojančiu K. A. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą nėra pagrindo. Ieškovė iki šiol nesiekė priimti palikimo, nors nuo vaikystės žinojo, kad jos tėvas – V. A., o P. A. – senelis. Ieškovė, mirus seneliui, buvo nepilnametė, gyveno globos namuose, vėliau mokėsi, tačiau nuo 21 metų amžiaus taip pat nesikreipė dėl palikimo po senelio mirties, todėl toks neveikimas negali būti pateisintas. Ieškovė nenurodė ir nepateikė įrodymų apie priežastis, dėl kurių ji nesirūpino palikimo priėmimu nuo 2007 m. iki 2013 m. Nuo 2013 m. ji taip pat nesikreipė dėl paveldėjimo po senelio mirties, į notarą kreipėsi tik dėl paveldėjimo mirus L. A.. Ieškovei teisė paveldėti atsirado (duomenys neskelbtini) mirus P. A., nuo pilnametystės ((duomenys neskelbtini) iki ieškinio pareiškimo (2014 m. birželio 3 d.) ieškovė nesikreipė dėl senelio P. A. palikimo priėmimo. Aplinkybės, kad ieškovė tik tada, kai po L. A. mirties kreipėsi dėl palikimo priėmimo, sužinojo, kad V. A. nebuvo pripažinęs tėvystės, o jos gimimo liudijime įrašytas fiktyvus tėvas, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, kadangi šios aplinkybės netrukdė ieškovei sulaukus pilnametystės kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad P. A. mirė (duomenys neskelbtini) iki 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso redakcijos įsigaliojimo, todėl, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str., taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusio Civilinio kodekso normos. Paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimas pagal 1964 m. redakcijos Civilinį kodeksą iš esmės analogiškas šiuo metu galiojančioms normoms - tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi įstatymo nustatyta forma išreikšti valią, kad palikimą priima (CK 587 str. 1 d., 2 d., 1964 m. įstatymo red.). Pagal CK 587 str. 3 d. (1964 m. įstatymo redakcija), įpėdinis turėjo priimti palikimą per šešis mėnesius nuo jo atsiradimo dienos. Byloje nustatyta, kad, (duomenys neskelbtini) mirus ieškovės seneliui P. A., 2002 m. spalio 22 d., t. y. per įstatymo nustatytą terminą, į Švenčionių rajono 2-ąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo kreipėsi P. A. sutuoktinė L. A.. Ieškovė D. B. įstatyme nustatytu terminu palikimo nepriėmė. P. A. palikimo atsiradimo metu galiojusio Civilinio kodekso 588 straipsnis nustatė, kad terminą palikimui priimti teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Termino priimti palikimą metu ieškovė D. B. buvo nepilnametė, nuo 1995 m. rugpjūčio 31 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. ji gyveno globos namuose, 2002 m. vasario 4 d. teismo sprendimu ieškovės motinai laikinai apribota motinos valdžia, 2003 m. balandžio 22 d. sprendimu motinos valdžia apribota neterminuotai. Ieškovė, mirus seneliui, būdama nepilnametė, savo teisės priimti palikimą pati realizuoti negalėjo, jos motinai motinos valdžia buvo apribota, globos institucija dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Nepilnametės ieškovės atstovams pagal įstatymą neužtikrinus ir neįgyvendinus jos teisių bei teisėtų interesų, pati ieškovė galėjo priimti palikimą tik sulaukusi pilnametystės. Ieškovė nurodė, kad, sulaukusi pilnametystės ir išėjusi iš globos namų, mokėsi, turėjo pasirūpinti gyvenamąja vieta, todėl neturėjo galimybės kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės motinai motinos valdžia buvo apribota ir ieškovė, sulaukusi pilnametystės, turėjo mokytis bei pasirūpinti savimi, teismo nuomone, gali būti vertinama, kad iki 21 metų dėl savo išprusimo, socialinės brandos ieškovė nesugebėjo įgyvendinti savo teisės priimti palikimą. Tačiau byloje negauta duomenų ir apie tai, kad ieškovė nuo 21 metų amžiaus, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) būtų siekusi priimti palikimą po senelio mirties. Ieškovė nurodė maniusi, kad, mirus senelei L. A., ji galės paveldėti jai ir seneliui P. A. priklausantį turtą, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga vertinant termino priimti palikimą praleidimo priežastis, teismo vertinimu, ji kaip tik patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma apie po senelio P. A. mirties likusį turtą. Teismas pabrėžė, kad ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių tokį ilgą laiką neatliko veiksmų palikimui priimti – ieškovė nuo 2008 m. iki ieškinio padavimo teismui (2014 m. gegužės 15 d.) į notarą dėl palikimo priėmimo po senelio mirties nesikreipė. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad terminas priimti palikimą praleistas dėl to, kad buvo nustatinėjamas tėvystės faktas, kadangi tėvystės faktą nustatinėjo norėdama priimti L. A. palikimą, be to, ši aplinkybė netrukdė kreiptis į notarą dėl senelio palikimo priėmimo. Taigi teismas sprendė, kad ieškovės galimybė dalyvauti paveldėjimo procese nuo jos pilnametystės ar bent jau nuo 2008 m. nebuvo suvaržyta. Be to, po palikimo priėmimo termino pabaigos praėjo apie 12 metų, po P. A. mirties paveldėjusiai turtą L. A. pretenzijos dėl turto nebuvo reiškiamos. Susiklostė stabilūs nuosavybės santykiai – priėmusi palikimą L. A. naudojosi turtu, įgyvendindama savo kaip savininkės teisę disponuoti turtu, kuri nebuvo apribota, testamentu turtą paliko atsakovui, todėl, teismo vertinimu, neturėtų būti griaunamas civilinių teisinių santykių stabilumas vien dėl to, kad ieškovė, nebūdama pakankamai atidi ir rūpestinga, savo teises įgyvendindama aplaidžiai, paveldėjimo teisės nerealizavo tokį ilgą laiką. Taigi atsižvelgęs į tai, kad terminas kreiptis dėl palikimo priėmimo praleistas daugiau nei dvylika metų, P. A. turtą paveldėjo kiti asmenys, šių asmenų sąžiningumas byloje nepaneigtas, ieškovė nepateikė teismui duomenų apie tai, kad nuo pilnametystės dėl palikimo priėmimo nesikreipė dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė tokį ilgą laiką nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių, objektyvių, nuo jos nepriklausančių aplinkybių.
Teismas konstatavo, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus dėl 2011 m. gruodžio 2 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir dalies 2012 m. gruodžio 7 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, savarankiškų jų negaliojimo pagrindų nenurodė ir reiškė kaip išvestinius iš savo paveldėjimo teisės, todėl, nesant pagrindo atnaujinti terminą palikimui priimti, šie ieškinio reikalavimai atmetami. Tuo pačiu pagrindu atmetamas reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas prašė reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais taikyti ieškinio senatį. Palikimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje, atsirado (duomenys neskelbtini) todėl, teismas nurodė, kad sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu. Palikimo atsiradimo metu galiojusiame 1964 m. redakcijos Civiliniame kodekse neįtvirtintos specialios nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisei ginčyti. Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-352/2013, Nr. 3K-3-434/2013), ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis CK 84 straipsnio 1 dalyje (1964 m. įstatymo redakcija) įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Jis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos – nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str. 1 d., 1964 m. įstatymo redakcija). Byloje nustatyta, kad po sutuoktinio mirties L. A. priėmė palikimą 2002 m. spalio 22 d., ir nors ieškovė nurodo, kad neginčija 2003 m. gruodžio 30 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, pagal CK 587 straipsnį (1964 m. įstatymo redakcija), kaip ir pagal galiojančio CK 5.50 straipsnio 1 dalį, įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Vadovaujantis šia nuostata, laikoma, kad palikimo priėmimo teisėtumą ieškovė galėjo ginčyti nuo 2002 m. spalio 22 d., o paveldėjimo teisę patvirtinantį dokumentą – nuo jo išdavimo dienos, t. y. 2003 m. gruodžio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kad, kol ieškovė buvo nepilnametė, jos atstovai pagal įstatymą neužtikrino ir neįgyvendino jos teisių bei teisėtų interesų, tai momentas, nuo kurio galima svarstyti apie ieškovės sužinojimą (turėjimą sužinoti) apie jos teises ir šių pažeidimą, yra ieškovės pilnametystė bei kitos su tuo susijusios aplinkybės. Teismas nurodė, kad ieškovė, sulaukusi pilnametystės, žinojo, kad mirė jos senelis, taip pat žinojo, kad turtą paveldėjo senelė, iš jos paaiškinimų nustatyta, jog ji laukė, kad po senelės mirties paveldės visą turtą, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino pradžia laikyti momentą, kada ieškovė susipažino su 2011 m. gruodžio 2 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d. išduotais paveldėjimo teisės liudijimais. Anot teismo, ieškovė turėjo žinoti apie palikimą tapusi pilnamete, teisių į jį nepareiškė ir neįgyvendino, taip pat nesikreipė į teismą per galiojusio 1964 m. redakcijos CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių būti pripažintomis svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios pateisintų visą ieškinio senaties termino praleidimo trukmę. Dėl to teismas sprendė, kad ieškinys turėtų būti atmestas ir kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti ieškovė neprašo ir kurį atnaujinti teisinio pagrindo nenustatyta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad P. A. mirties dieną jau galiojo 2000 m. CK, todėl teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK normas, reguliuojančias paveldėjimo teisinius santykius. Teisinių žinių ir gyvenimiškos patirties trūkumas buvo ne vienintelės ir ne svarbiausios termino palikimui priimti praleidimo priežastys. Sulaukusi pilnametystės ieškovė manė, kad jos senelio P. A. sutuoktinė L. A. yra tikra jos senelė ir kad, jai mirus, ieškovė galės paveldėti jos ir senelio turtą. L. A. mirė (duomenys neskelbtini) ir netrukus po jos mirties ieškovė pradėjo rūpintis jos palikimo paveldėjimu. Būtent tada ieškovė sužinojo, kad L. A. nebuvo jos senelė, taip pat kitas esminę reikšmę paveldėjimo klausimams turinčias aplinkybes. Šiuo atveju ieškovė turėjo realiai pagrįstą įsitikinimą, kad senelio P. A. palikimą paveldės, jei ir ne tiesiogiai, tai prieš tai jį paveldėjus senelio sutuoktinei. Teismas šių aplinkybių neįvertino, ilgą laikotarpį, kurį praleistas terminas, vertino formaliai, neatsižvelgdamas į konkrečią situaciją, kurioje ieškovė buvo atsidūrusi. Be to, teismas pervertino ir susiklosčiusių nuosavybės santykių stabilumą. Atsakovas savo nuosavybės teises į paveldėtą turtą realizavo tik 2012 m. gruodžio 7 d., t. y. vos dveji metai iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Tuo tarpu ieškovės teisėtas interesas paveldėti tėvui turėjusią tekti senelio turto dalį yra svarbesnis nei išsaugoti visiškai neseniai atsiradusį nuosavybės santykį (t. y. atsakovo interesą valdyti, naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu, kurį L. A. neturėjo teisinio pagrindo jam palikti). Nesuprantama teismo pozicija, kad ieškinio senaties terminas ginčyti 2011 m. gruodžio 2 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimus prasidėjo 2003 m. gruodžio 30 d., t. y. anksčiau, nei jie buvo išduoti. Teismas rėmėsi CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia palikimą priimti su sąlygomis ar išlygomis, tačiau ieškovė savo senelio palikimo nepriėmė nei pilnai, nei su sąlygomis/išlygomis. Į 2011 m. gruodžio 2 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimus notarės įtraukė ir turtą, kurį ieškovė turėjo paveldėti CK 5.12 straipsnio nustatyta tvarka, todėl ieškovė ir iškėlė reikalavimą dėl šių liudijimų nuginčijimo. Netgi reikalauti, kad ieškovė apie ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus turėjo sužinoti jų išdavimo dieną (ir nuo to pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą jiems užginčyti), reikštų reikalauti iš ieškovės objektyviai neįmanomo dalyko. Taigi teismas ieškinio senaties terminą taikė nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas K. A. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės 525,62 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad apeliaciniame skunde vardijamos aplinkybės, kurios, apeliantės manymu, yra svarbios nagrinėjant termino palikimui priimti praleidimo klausimą, buvo žinomos ir pirmosios instancijos teismui, kuris jas įvertinęs sprendė, kad tai nėra tos priežastys, dėl kurių būtų galima atnaujinti palikimo priėmimo terminą. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas atsižvelgė į individualią apeliantės situaciją ir praleisto termino atnaujinimo klausimo nevertino formaliai. Vertindamas, ar terminas gali būti atnaujinamas, teismas vadovavosi teismų praktika. Iš apeliantės nurodomų aplinkybių, kad ji tikėjosi netiesiogiai paveldėti P. A. turtą, prieš tai jį paveldėjus jo sutuoktinei L. A., matyti, kad apeliantė visą laiką žinojo apie tai, kad L. A. priėmė P. A. palikimą, manė, kad palikimas priimtas be teisinio pagrindo, tačiau vis tiek nesiėmė jokių teisinių veiksmų, siekdama apginti savo tariamą teisę į P. A. palikimą. Kita vertus, jei apeliantė tikėjosi, kad turtą paveldės po L. A. mirties, tai reiškia, kad ji sutinka su tuo, jog L. A. turtą įgijo teisėtai, tačiau tuomet nelogiškas jos prašymas pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą į L. A. turtą, nes turtas testamento pagrindu, L. A. išreikšta valia, buvo paliktas atsakovui. Apeliantės deklaratyvus nurodymas, kad jos interesai yra svarbesni nei atsakovo, yra teisiškai nepagrįstas ir netgi prieštarauja nacionaliniam bei tarptautiniam teisiniam reglamentavimui. Galutinis terminas, iki kada galėjo būti pareikštas ieškinys siekiant ginčyti bent jau 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą, buvo 2013 m. gruodžio 7 d., tačiau apeliantė ieškinį teismui pateikė tik 2014 m. birželio 3 d., t. y. praleidusi CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą pareikšti ieškinį. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad apie ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų egzistavimą sužinojo tik ieškinio rengimo metu. Pati apeliantė nurodė žinojusi, kad P. A. turtą yra paveldėjusi L. A., ir tai ji žinojo jau ilgą laiką iki ieškinio padavimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje pareikštu ieškiniu apeliantė prašė teismo atnaujinti terminą pareiškimui dėl senelio P. A. palikimo priėmimo paduoti, pripažinti negaliojančiais 2011 m. gruodžio 2 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir dalį 2012 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo bei pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį senelio turto.
Apeliantės senelis mirė (duomenys neskelbtini) t. y. jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui, todėl, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsniu, byloje, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ir kaip teisingai nurodo apeliantė, turi būti taikomos ne 1964 m., bet 2000 m. Civilinio kodekso penktosios knygos normos. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad padaryta teisės taikymo klaida esminės įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 8 d.).
Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 str. 1 d.). Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-54/2014; kt.).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, ir joje nurodyta praktika).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad termino priimti palikimą metu apeliantė buvo nepilnametė, nuo 1995 m. rugpjūčio 31 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. gyveno globos namuose, 2002 m. vasario 4 d. teismo sprendimu apeliantės motinai laikinai apribota motinos valdžia, o 2003 m. balandžio 22 d. sprendimu motinos valdžia apribota neterminuotai. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad apeliantė, mirus seneliui, būdama nepilnametė, savo teisės priimti palikimą pati realizuoti negalėjo. Be to, teismas sprendė, kad apeliantė, sulaukusi pilnametystės, turėjo mokytis bei pasirūpinti savimi, todėl iki 21 metų dėl savo išprusimo, socialinės brandos nesugebėjo įgyvendinti savo teisės priimti palikimą. Taigi teismas padarė išvadą, kad apeliantės neveikimas, išreiškiant valią dėl palikimo priėmimo, iki 21 metų amžiaus buvo pateisinamas. Tačiau teismas sprendė, kad nuo 21 metų amžiaus apeliantės galimybės kreiptis dėl palikimo priėmimo nebuvo suvaržytos.
Apeliantė tvirtina, kad teismas ilgą laikotarpį, kurį buvo praleistas terminas, vertino formaliai bei neatsižvelgė į konkrečią situaciją, kurioje apeliantė buvo atsidūrusi, o būtent, kad sulaukusi pilnametystės apeliantė manė, jog jos senelio sutuoktinė L. A. yra tikra jos senelė ir kad, jai mirus, apeliantė galės paveldėti jos ir senelio turtą, t. y. kad apeliantė turėjo realiai pagrįstą įsitikinimą, kad senelio palikimą paveldės, jei ir ne tiesiogiai, tai prieš tai jį paveldėjus senelio sutuoktinei. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nurodyta aplinkybė teisinės reikšmės, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, neturi, kadangi jokių svarbių priežasčių, kliudžiusių apeliantei, sulaukus minėtų 21 metųamžiaus, kreiptis būtent dėl senelio palikimo priėmimo, ji neįrodo, o tik galimai patvirtina apeliantės subjektyvius lūkesčius dėl turto paveldėjimo po L. A. mirties. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme neleidžiama priimti palikimo už kitą asmenį, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. V. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-54/2014). L. A. paveldėjus savo sutuoktinio turtą, ji tapo naująja to turto savininke, o jai mirus, atsirado nauji paveldėjimo teisiniai santykiai, todėl apeliantės teiginiai, kad ji tikėjosi paveldėti senelio turtą (netiesiogiai) po L. A. mirties, yra teisiškai nepagrįsti ir, kaip minėta, negalintys pateisinanti ilgo apeliantės delsimo imtis aktyvių veiksmų dėl senelio palikimo priėmimo.
Apeliantės argumentas, kad jos interesas paveldėti tėvui turėjusią tekti senelio turto dalį yra svarbesnis nei išsaugoti, jos teigimu, visiškai neseniai atsiradusią atsakovo nuosavybės teisę, taip pat atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas, nes teisės požiūriu apeliantės interesas paveldėti turtą nėra savaime viršesnis už atsakovo interesą išsaugoti jau įgytą nuosavybės teisę. Tai, ar nurodytas apeliantės interesas galėjo būti patenkintas nagrinėjamoje byloje, priklausė nuo pačios apeliantės elgesio įgyvendinant savo teisę į palikimą, o pastarasis buvo įvertintas kaip nepakankamai atidus bei rūpestingas, t. y. nesuteikiantis pagrindo atnaujinti apeliantei termino palikimui priimti.
Apeliantė neginčijo teismo padarytos išvados, kad jos reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisės jai pripažinimo yra išvestiniai iš reikalavimo atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, taigi atmetus pastarąjį (pagrindinį) reikalavimą atmestini ir visi išvestiniai ieškinio reikalavimai. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl ieškinio senaties termino taikymo apeliantės reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, nes apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti apeliantei terminą palikimui priimti, tai netenka teisinės reikšmės.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 525,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai nėra sudėtingi, atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovui parengęs advokatas atstovavo atsakovui ir pirmosios instancijos teisme, tad jam buvo žinomos bylos faktinės aplinkybės ir jam reikėjo mažiau laiko suteikti atsakovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, teismas sumažina prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą iki 250 Eur.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui K. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.