Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-06-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-768/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-04-07Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-06-16Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-16
Bylos Nr.
1A-148-768/2017
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-01297-2014-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Donatas Jatužis, Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus
Nuteistasis
K. S.
Advokatai
Žygimantas Rutkauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-768/2017Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01297-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 16 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui,nuteistajam K. S., jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi veikos padarymo metu, 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 12 MGL (451,92 Eur) bauda.

Nuosprendžiu iš K. S. V. J. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat iš K. S. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 131,11 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 800 Eur, valstybei – 16,60 Eur proceso išlaidų.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 1 d., 17.30 val., viešoje vietoje – prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), aplinkinių akivaizdoje, be jokios svarios priežasties, vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo V. J. atžvilgiu bei įžūliu elgesiu – tyčia sudavė jam ne mažiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas ir padarydamas sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą - galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje pusėje, kairio peties sąnario srityje, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, pakaušyje, dešinėje blauzdoje, dešinėje plaštakoje, kraujosruvą viršutinės lūpos vidinio paviršiaus gleivinėje, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi teismas netinkamai taikė procesines bei materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai vertina namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidinį kiemą kaip viešąją vietą, kadangi ta kiemo dalis yra uždara.

Nėra ne tik pašalinių asmenų, tačiau ir tikimybės, jog į jį pateks kiti asmenys, ypač lapkričio 1 d. pavakare. Be to, akcentuoja, jog nuošalioje vietoje esančiame name nėra daug apgyvendintų butų, kadangi pastate yra įrengtų daug prekybinių patalpų, todėl mano, kad uždaroje teritorijoje esančio namo gyventojų tarpusavio konfliktinė situacijos buvimas, negali būti vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Tvirtina, jog teismo nurodytas argumentas, kad nusikalstama veika buvo padaryta be jokios svarios priežasties, pažeidžia jo šeimos teises į saugią aplinką, kadangi dėl incidento su agresyviai besielgiančiu šunimi buvo kilusi reali grėsmė ne tik jo besilaukiančios sutuoktinės sveikatai, tačiau buvo išgąsdintas ir jo nepilnametis sūnus. Akcentuoja, kad dėl neprognozuojamo šuns elgesio konfliktinės situacijos su kaimynais kyla nuolat, tą patvirtina procesiniai sprendimai dėl jo šeimos narių skundų, nukentėjusiojo uošvienės patraukimas administracinėn atsakomybėn.Abejoja nukentėjusiojo V. J. ir jo uošvienės A. M. parodymais šioje byloje, kadangi anksčiau šių asmenų teikti duomenys apie jų atžvilgiu įvykdytas veikas yra klaidinantys. Kartu abejoja ir teismo medicinos išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų, kadangi niekas kitas be nukentėjusiojo nepatvirtina, kad būtent jis jį sužalojo. Be to, tvirtina, kad turi pakankamą pagrindą manyti, kad nukentėjusįjį sužalojo kitas, tą vakarą pas jį viešėjęs, asmuo. Taip pat teigia, jog neturi pareigos atlyginti žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, nes nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir vėliau nukentėjusiajam diagnozuotos ligos. Galiausia nurodo, jog jo neįgalumo bei medicininiai dokumentai patvirtina, kad jis ranka negali atlikti aktyvių veiksmų, juolab ja smūgiuoti, todėl mano, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai šiuos jo skundo argumentus atmetė.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras - nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, tvirtina, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kitas asmuo, be to, skundžiamame nuosprendyje jo kaltė grįsta abejotinais nukentėjusiojo ir jo uošvienės parodymais, taip pat specialisto išvadomis. Akcentuoja, jog būdamas neįgalus, ranka negali atlikti jokių aktyvių veiksmų, juolab suduoti smūgių. Be to, nesutinka, kad uždaras kiemas yra vieša vieta. Visgi tokie apelianto skundo argumentai, kolegijos nuomone, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas kaltumo klausimą, privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo veiksmus ir visiškai pagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Respublikos 2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl viešosios vietos požymio buvimo, t. y. mano, kad uždaras namo kiemas negali būti vertinamas kaip viešoji vieta, todėl atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad nustatant kaltę, šiuo aspektu, nėra būtina, kad asmuo tiksliai suvoktų savo veikimo vietą kaip viešąją. Kita vertus, teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirtų nepatogumų. Taigi, labiau konkretizuojant, viešoji tvarka gali būti pažeista: vietoje, kurioje įprasta lankytis žmonėms (gatvės, keliai, parkai, stadionai, daugiabučių namų laiptinės, gyvenamųjų namų kiemai, požeminės automobilių saugojimo aikštelės) nesuteikiant reikšmės tam ar ten buvo susirinkę žmonės, ar ne, ar kas matė pažeidimą, ar ne; privačioje vietoje, jeigu pavojingi kaltininko veiksmai, atlikti toje vietoje, trikdo žmonių, esančių už šios vietos ribų, rimtį; vietoje, kurioje paprastai žmonės nesilanko, tačiau turi teisę lankytis ir bet kurią akimirką gali ten atsirasti (miškelis, atokesnė vieta prie ežero) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-122/2008, 2K-563/2009, 2K-135/2011, 2K-117-303/2016, 2K-219-693/2016, 2K-250-942/2016, 2K-54-222/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė prie gyvenamojo namo, kuriame gyvena ir jis, ir nukentėjusysis, todėl visiškai suprantama, kad čia nuolat būna ne tik jie (nuteistasis ir jo šeimos nariai), tačiau ir kiti šio namo gyventojai bei lankytojai, reiškia, vien jau ši aplinkybė patvirtina viešosios vietos požymio buvimą. Nors nuteistasis teigia, kad gyvenamojo namo kiemas negali būti laikomas viešąja vieta, nes jis yra uždaras, tačiau tai, ar namo kiemas uždaras, ar ne, jokios įtakos viešosios vietos požymiui neturi, lygiai taip pat kaip ir nuteistojo subjektyvus uždaros teritorijos vertinimas apskritai. Kita vertus, iš byloje esančių fotolentelių matyti, kad namų valdos teritorija yra pakankamai didelė, matyti kiti gyvenamieji namai, kitos paskirties statiniai, šalia namo yra aikštelė automobiliams parkuoti, todėl vertinti ją kaip uždarą, nėra jokio pagrindo (1 t., b. l. 138-141). Nors nuteistasis taip pat mano, kad inkriminuotas nusikaltimas negali būti traktuojamas kaip padarytas viešoje vietoje, kadangi tuo metu namo kieme nebuvo ne tik pašalinių asmenų, tačiau teigia, kad nebuvo net tikimybės, jog į kiemą pateks kiti asmenys, ypač lapkričio 1 d. pavakare, tačiau, kaip minėta, žmonių buvimas kieme ar įvykio nematymas, paros laikas, reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikacijai, šiuo atveju, neturi, todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, tokie nuteistojo skundo argumentai atmetami.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad konfliktinė situacija tarp jo ir nukentėjusiojo susidarė dėl agresyviai besielgiančio nukentėjusiojo šuns, todėl nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, neva jo nusikalstama veika buvo padaryta be jokios svarios priežasties (menkavertės priežasties – nukentėjusiajam nepatraukus uošvienės vedžiojamo šuns), nurodo, kad jo besilaukiančiai sutuoktinei bei nepilnamečiui vaikui buvo kilusi reali grėsmė dėl jų sveikatos. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, kaltininko motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba dar kitokie. Todėl, nors iš apeliacinio skundo turinio galima manyti, kad nuteistasis turėjo asmeninio pobūdžio paskatas, kurios, jo manymu, pateisina tokį cinišką jo elgesį, tačiau priešingai nei mano nuteistasis, jos nepaneigia jo veikos priešingumo viešajai tvarkai, ypač kai jis savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiuo aspektu visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis, kaip pretekstą savo nusikalstamiems veiksmams atlikti, išties panaudojo menkavertę dingstį. Kaip minėta, BK 284 straipsnio 1 dalis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir numato padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, todėl inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje nurodytų netinkamo elgesio būdų atlikimą.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad nuteistasis ne tik vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius sukėlė savo įžūliu elgesiu – viešoje vietoje nukentėjusiajam suduodamas ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Esamoje situacijoje svarbus aspektas yra tas, kad nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, reiškia abejones dėl nukentėjusiojo ir jo uošvienės A. M. parodymų vertinimo, specialisto išvadų, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių objektyvių argumentų, dėl ko apeliacinės instancijos teismas, šiuos parodymus bei byloje esančius duomenis turėtų įvertinti kitaip, nei jau juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Atvirkščiai nei mano nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino visus bylos išsprendimui reikšmingus duomenis (nukentėjusiojo, liudytojų A. M., V. J., R. S., policijos pareigūnų V. V. ir G. J. (buvusi pavardė – (duomenys neskelbtini)) parodymus, specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kitus byloje esančius dokumentus), ir motyvuotai pasisakė tiek dėl atskirų įrodymų, tiek dėl jų visumos vertinimo. Teismas išsamiai analizavo visas byloje nustatytas aplinkybes bei duomenis, galinčius ne tik paneigti, tačiau ir patvirtinti nuteistojo kaltę, nurodė argumentus, paaiškinančius, kuriais bylos įrodymais ir kodėl yra pagrindas remtis, kurie įrodymai ir kodėl atmestini kaip nepaneigiantys kaltinančių faktų buvimo. Šiuo aspektu pažymėtina tik tai, kad byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo abejoti tiek nukentėjusiojo, tiek jo uošvienės A. M. parodymais, o apelianto skundo argumentai laikytini jo gynybine pozicija. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M. šioje byloje buvo suteiktas nukentėjusiojo asmens statusas, kuris vėliau panaikintas (2 t., b. l. 20 - 21) dėl tam tikrų procesinių sprendimų, kurie buvo priimti dėl jos 2014 m. lapkričio 1 d. pateikto pareiškimo, kuriame ji teigė, jog K. S. pats sukėlė konfliktą priekaištaudamas dėl šuns vedžiojimo, spyrė šuniui ir jai, pataikydamas į koją (2 t., b. l. 152 – 153). Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimas atsisakyti tenkinti A. M. pareiškimą (2 t., b. l. 168) buvo priimtas motyvuojant tuo, kad jos teiginių, jog nuteistasis elgėsi chuliganiškai, t. y., įspyrė šuniui, spyrė jai, sudavė į ranką, nepatvirtina objektyvūs duomenys, nors dar 2014 m. lapkričio 10 d. apklausoje (2 t., b. l. 14) A. M. teigė, kad dėl sužalojimų ji kreipėsi į medikus bei pateikė 2014 m. lapkričio 7 d. specialisto išvadą (2 t., b. l. 19), kurioje A. M. buvo konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame ir kairiame dilbiuose, kairėje šlaunyje. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje, atsisakydamas panaikinti 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimą nurodė, kad dėl tos pačios veikos (K. S. ir V. J. veiksmų) jau yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone svarbu tai, kad A. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jos vedžiojamas (duomenys neskelbtini) veislės šuo nelojo ir grėsmės niekam nekėlė, kad visada buvo šalia jos, kad konfliktai kildavo tik dėl to, kad šuo vedžiojamas be antsnukio. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, jo kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, kad buvo sumuštas būtent nuteistojo, tačiau ir aptarti A. M. bei nukentėjusiojo dukters parodymai, kad jos jį matė sužalotą iš karto po įvykio, kad nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, kad pats nukentėjusysis įvardino nuteistąjį kaip asmenį, kuris jį sužalojo. Be to, nukentėjusiojo sužalojimo faktą patvirtina ir policijos pareigūnės parodymai, kad atvykus pagal iškvietimą, jis buvo sužalotas. Dar daugiau, net pats nuteistasis iš esmės patvirtino, jog po įvykio nukentėjusiajam bėgo kraujas veido srityje. Be to, Panevėžio apskrities VPK buvo užregistruotas pranešimas, jog nėščia moteris pranešė, kad ją užpuolė šuo, kad dabar jos vyras mušasi su šuns šeimininku (3 t., b. l. 72). Galiausia sužalojimo faktą patvirtino ir minėtos specialisto išvados, kuriose konstatuota, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti galimai spiriant ir smūgiuojant, todėl įvertinant aukščiau išdėstytas paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo ir jo uošvienės A. M. parodymai, specialisto išvados, atitinka byloje surinktus duomenis, todėl jais nėra pagrindo abejoti. Nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusįjį neva galėjo sužaloti pas jį tą vakarą lankęsis kitas asmuo, tačiau šis teiginys yra visiškai nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų aplinkybių. Jau į įvykį atvykę policijos pareigūnai parodė, kad pastebėjo, jog nuteistajam kaktos srityje bėgo kraujas (liudytoja G. J. ((duomenys neskelbtini)). Vėliau priėmus pareiškimą iš nuteistojo sutuoktinės, buvo belstasi į nukentėjusiojo buto duris, tačiau apart šuns lojimo nieko negirdėjo ir durų niekas neatidarė. Liudytoja V. J. parodė, kad grįžus namo apie 18 val. rado išbalusį tėvą praskelta bei svaigstančia galva, dėl ko jis išvažiavo į ligoninę. Tai, kad nukentėjusysis įvykio dieną kreipėsi į gydymo įstaigą, patvirtina VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės raštas, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis buvo stacionarizuotas skubos tvarka į (duomenys neskelbtini) skyrių dėl galvos smegenų trauminės ligos, galvos smegenų sukrėtimo, muštinės žaizdos kaktos srityje, klinikinė diagnozė nustatyta 21.00 val. (1 t., b. l. 153, 154). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad po įvykio nukentėjusiojo namuose galėjo būti tik jo nepilnamečiai sūnūs ir brolis, tačiau teigti, kad šie asmenys būtų sužaloję nukentėjusįjį, nėra pagrindo, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu, vertinami kaip nepagrįstos prielaidos. Taigi įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kito asmens, yra visiškai nepagrįsta, jos nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl ji taip pat laikytina tiesiog siekiu bet kokiu atveju išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis be visa to nurodo, kad jis negalėjo suduoti smūgių, kadangi turi neįgalumą dėl dešinės rankos, bet kaip visiškai teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, tai nepaneigia paties fakto, jog jis atliko smurtinio pobūdžio veiksmus viešoje vietoje apskritai. Pažymėtina, kad nuteistasis turi neįgalumą tik dėl dešinės rankos pirštų traumos, tačiau negalima atmesti galimybės, kad smurtinio pobūdžio veiksmai buvo atlikti šios rankos plaštakos išorine dalimi arba pirštų krumpliais, riešo dalimis, dilbiu ar alkūne. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad jam smūgiai buvo suduoti rankomis, taigi negalima atmesti, kad keli smūgiai buvo suduoti ir kaire ranka. Kita vertus, specialistų išvadoje nustatyta, kad sužalojimai padaryti ne tik smūgiuojant, tačiau ir spiriant, todėl šis skundo argumentas taip pat atmestinas.Nuteistojo gynėjas teisingai nurodo, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra padariniai, t. y., turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Kaip jau minėta, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad K. S. viešoje vietoje vartojo necenzūrinius žodžius, sudavė nukentėjusiajam ne mažiau dešimt smūgių į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, savo veiksmais pažeidė nukentėjusiojo teises, sutrikdė jo rimtį ir poilsį (įvykio laikas ne darbo diena – lapkričio 1 d., 17.26 val.). Pažymėtina, kad už įvykio metu kieme vedžiojamo šuns priežiūrą buvo atsakingas ne nukentėjusysis, o A. M., kuri tuo metu vedžiojo šunį. Tuo tarpu nukentėjusysis stovėjo prie laiptinės ir paprasčiausiai rūkė bei nematė, kas įvyko tarp A. M. ir į kiemą išėjusios K. S. šeimos. Veiksmai, kuomet po išsakytų priekaištų dėl vedžiojamo be antsnukio šuns, K. S. puolė nukentėjusįjį ir sudavė jam ne mažiau dešimt smūgių, patvirtina, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia - suvokė, kad smurtaudamas prieš V. J. dėl menkavertės dingsties kitų asmenų akivaizdoje, privalėdamas numatyti, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, elgėsi įžūliai. Taip pat paminėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. šuo būtų agresyvus ir keltų kam nors grėsmę. Atvirkščiai, byloje esantys duomenys nurodo į tai, kad prieš šį įvykį buvę konfliktai susiję su šuns vedžiojimu be antsnukio. Duomenų, kad minimas šuo būtų sukėlęs kokį nors realų pavojų K. S. ar jo šeimos nariam, byloje nėra. Nei K. S., nei R. S., nei jų sūnus šio įvykio metu nebuvo sužaloti, ar sužalotas jų turtas. Taigi skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. S. veikoje nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Galiausia nuteistasis mano, kad neturi pareigos atlyginti žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, nes nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir vėliau nukentėjusiajam diagnozuotos ligos. Šis skundo argumentas taip pat atmestinas, kadangi kaip nustatyta bylos duomenimis, nukentėjusysis laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas laikinai nedarbingu būtent dėl nuteistojo smurtinių veiksmų, t. y. nukentėjusiajam išduotas nedarbingumas, atvirkščiai nei tvirtina nuteistasis, yra priežastiniame ryšyje su jo atliktais smurtiniais veiksmais (3 t., b. l. 127). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo tik dalį civiliniu ieškiniu prašomos sumos, kadangi atsižvelgė į tai, kad nedarbingumo trukmę įtakojo ir netrauminės kilmės patologiniai pakitimai nukentėjusiojo galvos smegenyse, todėl šiuo aspektu teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš nuteistojo 800 Eur padarytos žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, nėra visiškai jokio pagrindo. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė pakankamai aiškius ir išsamius motyvus, kodėl tam tikri įrodymai kelią abejonių, juos vertino neapsiribodamas vien įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Teismas tiek atskirai, tiek visumoje išsamiai išanalizavo ir įvertino tiek nuteistojo paties, tiek nukentėjusiojo, tiek ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus, juos palygino ne tik tarpusavyje, tačiau ir kitų bylos duomenų kontekste, reikšmingus faktus sujungė į loginę seką ir darė apibendrinančias išvadas tiek dėl įrodymų neginčytinumo bei patikimumo, tiek dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Reiškia, dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir jo keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti K. S. apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Donatas JatužisPranas ŠimkusEvaldas Vanagas