Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1543-910/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-19
Bylos Nr.: e2A-1543-910/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-31341-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienės, Laima Ribokaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Gerusa“
Atsakovas: R. P.

Kategorijos

1.3.7.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.8pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.5.1.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1543-910/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31341-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.5.8; 1.3.7.6; 1.3.7.8; 2.1.5.1.2.7; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Gerusa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerusa“ ieškinį atsakovui R. P. dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. DGKS-4734 darbo byloje Nr. APS-36-15990, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama priteisti iš atsakovo 13 728,91 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 57, kuri įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 8 d. Darbo sutarties sudėtinė dalis buvo tarp šalių 2014 m. rugpjūčio 7 d. sudaryta sutartis dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės Nr. 57-07/08/2014. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 11 d. pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. kovo 9 d. atsakovo prašymu. 2014 m. lapkričio 7 d. ieškovė ir UAB „Vivatrans“ sudarė krovinių pervežimo transportu sutartį–užsakymą Nr. 294-2014.11./05 krovinio pervežimui maršrutu Lietuva – Baltarusija (tranzitas) – Rusija. Šio krovinio užsakymo vykdymui atlikti darbdavio įsakymu buvo paskirtas atsakovas, kuris su transporto junginiu MAN TGA / Krone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), 2014 m. lapkričio 7 d. priėmė krovinį UAB „Vinges Transsphere Logistika“ terminale bei vykdė jo transportavimą. 2014 m. lapkričio 10 d. sąstatas MAN TGA / Krone valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini)atvyko su kroviniu į muitinės terminalą, esantį Roslavlyje, Rusijoje. 2014 m. lapkričio 11 d. atliekant Roslavlio muitinėje išmuitinimo procedūras, paaiškėjo, kad pervežimo metu įvyko dalies krovinio vagystė, t. y. iš transporto priemonės pagrobta didžioji dalis gabento krovinio – stalo įrankių (viso 2 129 dėžių, 4 paletės, virš 1 tonos svorio). Vagystė buvo įvykdyta nukirpus puspriekabės apsauginį plombavimo trosą, kuris siekiant užmaskuoti nusikaltimo pėdsakus pjūvio vietoje buvo sujungtas panaudojant adatą. Apie įvykdytą dalies krovinio vagystę informavus ieškovės administraciją, atsakovui buvo nurodyta nedelsiant dėl įvykio kreiptis į Rusijos teisėsaugos institucijas, kas ir buvo padaryta. Dėl įvykio buvo pradėtas tyrimas. Apie įvykdytą krovinio vagystę 2014 m. lapkričio 12 d. buvo informuotas ieškovės civilinės atsakomybės draudikas – BTA Insurance Company SE. Dėl įvykio buvo pradėta žalos byla. 2014 m. lapkričio 12 d. krovinys pristatytas gavėjui LLC „Severnoe Siyanie“, kurio patalpose, ieškovės civilinės atsakomybės draudiko užsakymu nepriklausomi survejeriai LLC „Russurvey“ 2014 m. lapkričio 17 d. atliko krovinio apžiūrą, nustatė jo trūkumą ir surašė krovinio apžiūros aktą Nr. 141136613. Pavogto krovinio kiekiui ir vertei nustatyti buvo atlikti du tyrimai ir atitinkamai pateiktos tyrėjų išvados: 2014 m. lapkričio 17 d. Smolensko prekybos ir pramonės rūmų eksperto išvada Nr. 668 ir ieškovės civilinės atsakomybės draudiko užsakymu veikusio nepriklausomo survejerio LLC „Russurvey“ 2014 m. gruodžio 11 d. tyrimo ataskaita Nr. RB141147414. Išvadose nurodyta, kad bendras dėl krovinio vagystės atsiradusių nuostolių dydis yra 13 728,91 Eur (15 479,35 USD), kurį sudaro pavogto krovinio vertė – 11 392,80 USD ir nuo prarasto krovinio vertės paskaičiuotų ir sumokėtų mokesčių dydis – 4 086,55 USD. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikas 2014 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei.

3. Rusijos teisėsaugos pareigūnų 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu buvo atsisakyta dėl įvykio iškelti baudžiamąją bylą, nesant jokių nusikaltimo įvykdymo Rusijos Federacijoje faktą patvirtinančių dokumentų bei atsižvelgiant į atsakovo pateiktus parodymus apie tai, kad vagystė buvo įvykdyta Baltarusijos Respublikoje, o patikrinimo medžiaga buvo persiųsta tirti Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms. Baltarusijos Respublikos Varanavo RVRS kriminalinės paieškos skyriuje atlikus patikrinimą, 2014 m. gruodžio 13 d. buvo priimtas nutarimas dėl atsisakymo kelti baudžiamąją bylą, tyrimo metu nenustačius, jog vagystė įvyko Baltarusijos Respublikoje. Ieškovės manymu, dėl atsakovo veiksmų sąmoningai keičiant parodymus ir tokiu būdu nuslepiant tikrąsias dalies krovinio vagystės aplinkybes, buvo užkirstas kelias ne tik iškelti baudžiamąsias bylas tiek Rusijos Federacijoje, tiek ir Baltarusijoje, o tai neabejotinai užkirto kelią ieškovei gauti draudimo išmoką, kurią atsisakyta mokėti įvykį pripažinus nedraudžiamuoju.

Šalies argumentai

4. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikui atsisakius mokėti draudimo išmoką, UAB „Vivatrans“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 13 728,91 Eur žalos atlyginimo solidariai iš ieškovės ir ieškovės civilinės atsakomybės draudiko. Pati ieškovė taip pat kreipėsi į teismą su savarankišku ieškiniu, kuriuo prašė naudos gavėjui UAB „Vivatrans“ priteisti iš ieškovės civilinės atsakomybės draudiko 13 728,91 Eur draudimo išmoką. Nurodytos civilinės bylos buvo sujungtos į vieną bylą. Byloje trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas ir atsakovas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-604-833/2016, kuriuo ieškovės ieškinį atmetė, o UAB „Vivatrans“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš UAB ,,Gerusa“ UAB „Vivatrans“ naudai 13 728,91 Eur žalos atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2018 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistus. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, ieškovė priimto teismo sprendimo pagrindu 2018 m. vasario 26 d. atlygino UAB „Vivatrans“ dėl krovinio vagystės patirtą 13 728,91 Eur žalą ir kitas su žalos atlyginimu susijusias išlaidas, iš viso – 18 090,24 Eur. Ieškovės manymu, ji įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš už ją atsakingo asmens – atsakovo.

5. Ieškovės nuomone, dėl atsakovo netinkamų veiksmų, atliktų pažeidžiant darbo sutartyje, jos priede ir pareiginiuose nuostatuose bei darbo tvarkos taisyklėse nustatytas pareigas, buvo neteisėtai pagrobta dalis atsakovui gabenti patikėto krovinio, o tai lėmė žalos ieškovei atsiradimą.

6. Ieškovės manymu, trejų metų ieškinio senatis byloje nėra praleista, nes apie tai, kad ieškovės teisės yra pažeistos, ji sužinojo tik tada, kai gavo 2018 m. gegužės 11 d. atsakovo raštą, kuriuo jis atsisakė atlyginti ieškovės patirtą žalą, todėl ieškinio senaties termino pradžia yra būtent ši diena – 2018 m. gegužės 11 d.

Atsiliepimas

7. Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, t. y. praėjus net beveik 4 metams nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises – 2014 m. lapkričio 11 d., kai buvo nustatyta, kad įvykdyta dalies krovinio vagystė ir apie tai telefonu informuotas ieškovas.

8. Atsakovas nurodė, kad brangaus krovinio pervežimui buvo paskirtas tik vienas vairuotojas-ekspeditorius, krovinys buvo gabenamas 4 paras (nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 11 d.), todėl atsakovas pagal teisės aktų reikalavimus turėjo sustoti paros poilsiui (nebuvo galimybės tęsti kelionę susikeitus su kitu vairuotoju), kurio metu vilkiko krovinio dalis ir galėjo būti pavogta. Įprastai krovinių (ypač didelės vertės) pervežimui skiriami du vairuotojai tam, kad galėtų vairuoti pasikeisdami (nestodami paros poilsiui), taip mažinant apiplėšimo ar vagystės riziką. Priimdamas krovinį vežti, atsakovas prašė paletes su stalo įrankiais krauti puspriekabės priekyje, kad būtų saugiau, o ne prie puspriekabės durų, tačiau pakrovimą vykdęs UAB „Vinges Transsphere Logistika“ terminalo darbuotojas atsisakė taip daryti, nurodęs, kad yra užsakovo nurodymas šias paletes krauti puspriekabės gale, prie durų. Pasikrovus krovinį, muitinės terminale ant galinių puspriekabės durų buvo uždėta muitinės plomba. Atsakovo teigimu, jis po pasikrovimo iš išorės patikrino puspriekabę, taip pat patikrino plombos ir lyno vientisumą, viskas buvo tvarkinga. 2014 m. lapkričio 7 d. vėlai vakare atsakovas išvyko iš muitinės terminalo teritorijos ir nuvažiavo tiesiai link Lietuvos – Baltarusijos sienos į Šalčininkų pasienio kontrolės punktą. 2014 m. lapkričio 8 d. po vidurnakčio atsakovas atvyko į Šalčininkų pasienio kontrolės punktą, kur laukė ilgoje eilėje. 2014 m. lapkričio 8 d. vėlai vakare Šalčininkų pasienio kontrolės punkte buvo atliktos muitinės procedūros, kurių metu puspriekabė nebuvo atidaroma ir krovinio turinys nebuvo tikrinamas. Po muitinės procedūrų Šalčininkų pasienio punkte atlikimo vilkikas nuvažiavo į Baltarusijos pasienio Beniakainių kontrolės punktą, į jį atvyko 2014 m. lapkričio 9 d. apie 1 val. nakties. Šiame kontrolės punkte puspriekabė nebuvo atidaroma, tačiau čia vilkikas su puspriekabe buvo pasvertas, krovinio masė kartu su vilkiku atitiko dokumentuose nurodytą masę. Po muitinės procedūrų atlikimo 2014 m. lapkričio 9 d. apie 6 val. ryto atsakovas išvyko iš Beniakainių pasienio kontrolės punkto į šalia Beniakainių kaimo esančią mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, kur turėjo savo paros poilsį. Ši automobilių stovėjimo aikštelė yra mokama, saugi, aptverta 2,5 m aukščio betonine tvora su rakinamais vartais, yra stebima vaizdo kameromis, o įvažiavimo į aikštelę ir išvažiavimo iš jos kontrolę vykdo ir saugumą aikštelėje užtikrina visą parą budintis sargas. Įvažiuojant į aikštelę, sargas patikrino puspriekabės plombos ir lyno vientisumą – viskas buvo tvarkinga. Šioje aikštelėje vilkikas stovėjo 2014 m. lapkričio 9 d. nuo 7 val. ryto iki 17 val. vakaro, o atsakovas šioje aikštelėje miegojo (nuo 7 val. iki 16 val. Atsibudęs apėjo vilkiką su puspriekabe, patikrino puspriekabės tento, plombos ir lyno vientisumą. Viskas atrodė be pažeidimų. Iš šios saugomos aikštelės atsakovas išvažiavo tą pačią dieną apie 17 val. Išvažiuojant iš aikštelės, aikštelės sargas dar kartą patikrino puspriekabės plombos ir lyno vientisumą – jokių pažeidimų nenustatė. Išvažiavęs iš saugomos aikštelės, atsakovas nuvažiavo Rusijos kryptimi. 2014 m. lapkričio 9 d. apie 21.30 val. atsakovas sustojo degalinėje, esančioje už Bešenkoviči miestelio (Baltarusijoje), kur patikrino vilkiko ratus ir pasinaudojo tualetu, čia užtruko vos 45 min. Iš degalinės atsakovas nuvyko toliau Rusijos kryptimi į pasienio kontrolės punktą Rudnia, į kurį atvyko 2014 m. lapkričio 9 d. apie 23.30 val. Laukdamas muitinės dokumentų sutvarkymo, atsakovas visą laiką buvo vilkike.

9. 2014 m. lapkričio 10 d. apie 8:30 val. atsakovas pravažiavo Rusijos pasienio kontrolės punktą ir be sustojimų nuvyko tiesiai į Roslavlį, kur turėjo būti atliktos krovinio išmuitinimo procedūros. Į Roslavlyje esantį muitinės terminalą atsakovas atvyko 2014 m. lapkričio 10 d. apie 12.30 val. Įvažiuojant į terminalo teritoriją, apsaugos darbuotojas patikrino puspriekabės plombą ir lyno vientisumą, jokių pažeidimų nenustatė. Įvažiavęs į terminalo teritoriją, atsakovas paliko vilkiką terminalo automobilių stovėjimo aikštelėje ir nuėjo pateikti dokumentus muitinės procedūrai atlikti. Pateikus dokumentus, atsakovui buvo nurodyta laukti vilkike. Grįžęs į vilkiką, atsakovas pavalgė ir apie 21 val. atsigulė miegoti (vilkike). Atsibudo kitą rytą (2014 m. lapkričio 11 d.) apie 10 val. ir iki 19 val. buvo vilkike, laukdamas dokumentų. Apie 19 val. įvažiavo į muitinės sandėlį, muitinės inspektorius patikrino puspriekabės plombos ir lyno vientisumą ir atsakovo akivaizdoje atidarė puspriekabės duris. Atidarius puspriekabės duris, paaiškėjo, kad trūksta dalies krovinio (stalo įrankių). Apie dalies krovinio trūkumą atsakovas nedelsiant informavo darbdavį, kuris nurodė atsakovui kviesti policiją. Atsakovas, vykdydamas darbdavio nurodymus, nedelsiant iškvietė policiją.

Atsiliepimas

10. Atsakovas teigė nežinąs, kuriuo metu ir kaip dingo dalis krovinio. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra atsakovo (darbuotojo) materialinės atsakomybės sąlygų, todėl darbuotojo materialinė atsakomybė negali būti taikoma, o ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas. Vagystė įvykdyta tokiu būdu, kad, be tyrėjų ir / ar ekspertų patikrinimo ir neatidarius puspriekabės durų, neįmanoma nustatyti vagystės požymių ir fakto. Krovinys į Roslavlio (Rusijos Federacija) muitinės terminalą atvyko su nepažeista plomba ir vientisu lynu, kurių vientisumą net kelis kartus patikrino keli muitinių pareigūnai, saugomos automobilių stovėjimo aikštelės apsaugos darbuotojas, taip pat ir pats vairuotojas, vykdydamas vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 2.6. punkto reikalavimus, tačiau jokių vagystės požymių (iki puspriekabės durų atidarymo) nenustatė. Pareigūnai išsamios apžiūros metu nustatė, kad vilkiko puspriekabės tento sandarinimo lynas vienoje vietoje yra perkirstas, o vėliau jo kraštai sujungti smaigu (adata), kad nesimatytų pažeidimo vietos. Atsakovo manymu, vagystė buvo įvykdyta perkirtus tento sandarinimo lyną, toje vietoje pakėlus tentą ir per atidengtą vietą ištraukus dalį krovinio. Po to tento sandarinimo lynas buvo sujungtas smaigu (adata), siekiant, kad vagystė nebūtų pastebėta apžiūrint puspriekabę iš išorės. Jeigu vagystės fakto ir lyno pažeidimo negalėjo pastebėti (nustatyti) net apsaugos darbuotojai, muitinės pareigūnai bei muitinės terminalo inspektoriai, turintys specialiųjų žinių, negalima teigti, kad vairuotojas (atsakovas), nepastebėjęs kruopščiai užmaskuoto lyno pažeidimo, pažeidė kokias nors savo, kaip darbuotojo (vairuotojo), pareigas ar elgėsi neatidžiai ir neapdairiai.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Baltarusijos ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo apklausę ir patį darbdavio direktorių G. Ž., kuris, paklaustas apie tai, kur galėjo įvykti vagystė, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad negali spėlioti, kur – Baltarusijos ar Rusijos teritorijoje – įvyko krovinio vagystė, ir kad, jo nuomone, šiuo reikalu turi užsiimti Rusijos Federacijos policijos pareigūnai, nes ten yra vagystės fakto nustatymo vieta. Po to, kai 2014 m. lapkričio 11 d. Roslavlio muitinės terminale buvo atidarytos puspriekabės durys ir nustatytas vagystės faktas, atsakovas nuolat aktyviai bendravo su įmonės direktoriumi telefonu, vykdė darbdavio duodamus nurodymus, taip pat informavo apie viską, ką sakė policijos pareigūnams ir ką šie atliko bei užfiksavo. Visas šias aplinkybes apklausos metu patvirtino pats darbdavio atstovas G. Ž.

12. Atsakovo manymu, nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju žalos priežastimi yra vagystė, kurios nepavyko išvengti, nepaisant to, kad vilkikas stovėjo tik gerai saugomose aikštelėse. Akivaizdu, kad konstatavus, jog neįmanoma nustatyti, kur buvo įvykdyta vagystė, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jau išvažiuodamas iš Beniakainių aikštelės atsakovas galėjo pastebėti vagystės požymius (t. y. pamatyti perkirstą lyną).

13. Pasisakydamas dėl kaltės, kaip būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra atsakovo kaltės, žala atsirado dėl tyčinių trečiųjų asmenų veiksmų, t. y. nusikaltėlių, kurie įvykdė vagystę. Pats atsakovas elgėsi atidžiai ir rūpestingai.

14. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra galimas visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės taikymas. Visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki naujojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) įsigaliojimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 punkto nuostatą jam įsigaliojus netenka galios. Dėl to ieškovės ir atsakovo sudaryta sutartis dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės nuo 2017 m. liepos 1 d. neteko galios, ir reikšdamas šį ieškinį atsakovas ja remtis nebegali.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

16. Teismas byloje nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 57, kuri įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje vairuotoju – ekspeditoriumi. Tos pačios dienos priedu prie darbo sutarties buvo detalizuoti atsakovo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, įsipareigojimai, atsakovas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, pasirašė sutartį dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės, taip pat buvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. kovo 9 d. atsakovui prašant.

17. UAB „Vivatrans“, kaip užsakovė, 2014 m. lapkričio 5 d. sudarė su ieškove, kaip vežėja, krovinių pervežimo transportu sutartį–užsakymą Nr. 294-2014.11./05 krovinio pervežimui maršrutu Lietuva – Baltarusija (tranzitas) – Rusija. Šio krovinio užsakymo vykdymas buvo patikėtas atsakovui. Atsakovas su transporto junginiu MAN TGA / Krone, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), 2014 m. lapkričio 7 d. priėmė krovinį UAB „Vinges Transsphere Logistika“ terminale ir vykdė jo transportavimą. 2014 m. lapkričio 10 d. atsakovas su kroviniu atvyko į muitinės terminalą, esantį Roslavlyje, Rusijoje. 2014 m. lapkričio 11 d. Roslavlio muitinėje atliekant išmuitinimo procedūras, paaiškėjo, kad pervežimo metu įvyko dalies krovinio vagystė – iš transporto priemonės buvo pagrobta didžioji dalis pagal CMR važtaraštį Nr. 0001744 ir komercinę sąskaitą Nr. 0904/AM gabento krovinio – stalo įrankių. Vagystė buvo įvykdyta nukirpus puspriekabės apsauginį plombavimo trosą, kuris pjūvio vietoje buvo sujungtas panaudojant adatą. Apie įvykdytą dalies krovinio vagystę atsakovas nedelsiant informavo ieškovo administraciją ir Rusijos teisėsaugos institucijas. Dėl įvykio buvo pradėtas tyrimas, apie jį taip pat 2014 m. lapkričio 12 d. buvo informuotas ieškovės civilinės atsakomybės draudikas – BTA Insurance Company SE, buvo pradėta žalos administravimo byla. 2014 m. lapkričio 12 d. krovinys pristatytas gavėjui LLC „Severnoe Siyanie“, kurio patalpose, ieškovės civilinės atsakomybės draudiko užsakymu nepriklausomi survejeriai LLC „Russurvey“ 2014 m. lapkričio 17 d. atliko krovinio apžiūrą, nustatė jo trūkumą ir surašė krovinio apžiūros aktą Nr. 141136613. Pavogto krovinio kiekiui ir vertei nustatyti buvo atlikti du tyrimai ir atitinkamai pateiktos tyrėjų išvados, t. y. 2014 m. lapkričio 17 d. Smolensko prekybos ir pramonės rūmų eksperto išvada Nr. 668 ir ieškovės civilinės atsakomybės draudiko užsakymu veikusio nepriklausomo survejerio LLC „Russurvey“ 2014 m. gruodžio 11 d. tyrimo ataskaita Nr. RB141147414. Išvadose nurodyta, kad bendras dėl krovinio vagystės atsiradusių nuostolių dydis yra 13 728,91 Eur (15 479,35 USD), kurį sudaro pavogto krovinio vertė – 11 392,80 USD ir nuo prarasto krovinio vertės paskaičiuotų ir sumokėtų mokesčių dydis – 4 086,55 USD. Pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, baudžiamoji byla dėl įvykio nebuvo iškelta, vagystės kaltininkai nenustatyti. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikas 2014 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei.

Šalies argumentai

18. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikui atsisakius mokėti draudimo išmoką, UAB „Vivatrans“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 13 728,91 Eur žalos atlyginimo solidariai iš UAB ,,Gerusa“ ir jos civilinės atsakomybės draudiko BTA Insurance Company SE, o UAB ,,Gerusa“ savarankišku ieškiniu prašė priteisti iš nurodytos draudimo įmonės 13 728,91 Eur draudimo išmoką naudos gavėjai UAB „Vivatrans“. Nurodytos civilinės bylos buvo sujungtos į vieną bylą. Byloje trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas ir atsakovas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-604-833/2016, ieškovės ieškinį atmetė, o UAB „Vivatrans“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš UAB ,,Gerusa“ UAB „Vivatrans“ naudai 13 728,91 Eur žalos atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2018 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistus, pašalinant iš jų motyvuojamųjų dalių argumentus, kuriais buvo pasisakyta dėl vežėjo vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, netinkamumo. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, ieškovė priimto teismo sprendimo pagrindu 2018 m. vasario 26 d. atlygino UAB „Vivatrans“ dėl krovinio vagystės patirtą 13 728,91 Eur žalą ir kitas su žalos atlyginimu susijusias išlaidas, iš viso – 18 090,24 Eur. UAB ,,Vivatrans“ 2018 m. vasario 27 d. raštu patvirtino pinigų gavimo faktą ir nurodė, kad jokių finansinių pretenzijų UAB ,,Gerusa“ neturi. 2018 m. gegužės 4 d. ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą–pretenziją, kuria paprašė atlyginti dėl dalies krovinio praradimo padarytą žalą – 19 873,42 Eur. Atsakovas 2018 m. gegužės 11 d. raštu ieškovei atsakė, kad neturi pareigos įvykdyti šį reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

19. Spręsdamas dėl ieškinio senaties instituto taikymo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą reiškia buvusiam darbuotojui ir kildina jį iš darbuotojo netinkamo darbo pareigų atlikimo, remiasi darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis DK normomis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog šiuo atveju sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momentas, kaip ieškinio senaties termino eigos pradžia, sietinas su 2014 m. lapkričio 11 d. konstatuota vagystės ir žalos atsiradimo aplinkybe. Apie ją ieškovei neabejotinai buvo žinoma, ieškovės direktorius buvo aktyvus viso vėlesnio proceso (tyrimo) eigoje, jam buvo žinomos faktinės aplinkybės ir pirminė vairuotojo pozicija bei įvykio vertinimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė civilinės atsakomybės taikymo darbuotojui aplinkybe dėl netinkamo jo darbo pareigų atlikimo iki 2017 m. birželio 2 d. teikto pirmo prašymo Darbo ginčų komisijai nesirėmė. Priešingai, Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-604-833/2016 ieškovė laikėsi pozicijos, kad vairuotojas, veždamas krovinį, buvo atidus ir rūpestingas. Tai, kad ieškovė dar 2017 m. birželio 2 d. teikė pirmą prašymą Darbo ginčų komisijai dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, rodo, jog ieškovė, visą laiką būdama atstovaujama teisininkų, suvokė ir suprato, kada prasideda ir baigiasi galimo reikalavimo pateikimo atsakovui terminas. Toks ieškovės pozicijos nenuoseklumas byloje vertintinas kritiškai. 2017 m. liepos 14 d. Darbo ginčų komisijos priimto sprendimo (pagal pirmą ieškovo prašymą) ieškovė neskundė, ji taip pat neskundė ir baudžiamąja tvarka priimtų procesinių sprendimų dėl atsisakymo kelti baudžiamąją bylą, kad padidėtų galimybės nustatyti dėl įvykio (vagystės) kaltus asmenis. Ieškovė reikalavimą į atsakovą nukreipė tik išnaudojęs visas galimas žalos atlyginimo gavimo aplinkybes.

20. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas, kurio eiga skaičiuotina nuo 2014 m. lapkričio 11 d., suėjo 2017 m. lapkričio 12 d., o ieškinys teismui pareikštas 2018 m. spalio 5 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

21. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, bei tai, kad ieškovė šio termino atnaujinti neprašė, teismas, esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų esmės ir jų pagrįstumo, teismas nurodė, kad neturi pagrindo išvadai, jog atsakovas pažeidė savo darbines funkcijas, veikė aplaidžiai ar neatsakingai. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad vairuotojas vilkiką palikdavo saugomose aikštelėse, vilkiko būseną tikrino nuolatos jis pats, muitinės ir kiti pareigūnai. Be to, pats darbdavys neužtikrino vairuotojui palankių sąlygų gabenti krovinį, t. y. komandiravo jį vieną, be porininko, todėl atsakovui vienam gabenant krovinį keletą dienų iš eilės nebuvo tinkamai užtikrintas jo poreikiai, susiję su poilsio ir miego režimu. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad vairuotojas buvo palikęs krovinį be priežiūros ilgesnį laiką ar būtų palikęs vilkiką rizikingai pavojingoje vietoje ar vietovėje. Darbdavys nepateikė jokių rašytinių duomenų, kuriuose būtų nurodyta, kaip dažnai vairuotojas turėjo apeiti vilkiko puspriekabę ir tikrinti lyno būklę, ir kaip konkrečiai tą daryti.

Atsiliepimas

23. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytais teiginiais dėl visų būtinų sąlygų materialinei atsakomybei taikyti nebuvimo, ir jų neatkartodamas plačiau dėl to nepasisakė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju žalos priežastimi yra vagystė, kurios nepavyko išvengti, nepaisant to, kad vilkikas stovėjo tik gerai saugomose aikštelėse. Akivaizdu, kad konstatavus, jog neįmanoma nustatyti, kur buvo įvykdyta vagystė, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jau išvažiuodamas iš Beniakainių aikštelės atsakovas galėjo pastebėti vagystės požymius (t. y. pamatyti perkirstą lyną). Sprendžiant dėl kaltės, kaip būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo kaltės – atsakovas jam vienam be porininko patikėtu kroviniu rūpinosi maksimaliai, o žala atsirado dėl nenustatytų tyčinių trečiųjų asmenų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovas elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, teismas nepagrįstai krovinio vagystės fakto nustatymo momentą sutapatino su ieškovės teisės į ieškinį atsiradimo momentu.

24.2. Kai žalą, vykdydamas darbines funkcijas, darbuotojas padaro ne darbdaviui, bet trečiajam asmeniui (sukelia eismo įvykį, sugadina ar praranda trečiojo asmens turtą ir pan.), pareiga ją atlyginti įstatymų pagrindu tenka darbdaviui. Tokiu atveju reikalavimo teisę darbdavys įgyja tik atlyginęs trečiojo asmens patirtą žalą, todėl ir teisė į ieškinį darbdaviui atsiranda tik nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (objektyvusis kriterijus). Taigi padarytos žalos nustatymo faktas savaime darbdaviui nei teisių, nei pareigų nesukuria, o tik numato prielaidas, kad pareiga atlyginti tokią žalą darbdaviui gali kilti ateityje.

24.3. Ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 d. nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės i ieškinį atsiradimo dienos, tačiau to paties straipsnio 2-5 dalyse numatytos išimtys iš bendrosios taisyklės. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

24.4. Momentas, kada ieškovė sužinojo apie krovinio vagystės faktą (2014 m. lapkričio 11 d.), nėra niekaip susijęs su jo teisių pažeidimu ir teisės į ieškinį atsiradimu, nes: ieškovė, kaip vežėja, neturėjo jokių daiktinių teisių į gabentą krovinį, o tai suponuoja, kad ieškovė nebuvo patyrusi žalos bei atitinkamai neturėjo ir jokio savarankiško reikalavimo į žalos atlyginimą; žalą dėl krovinio vagystės patyrė ir reikalavimą turėjo krovinio siuntėjas – UAB „Vivatrans“, kuris ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš krovinio vežėjos – ieškovės ir jos civilinės atsakomybės draudiko – BTA Insurance Company SE; tik 2018 m. vasario 7 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi pripažino ieškovę atsakinga už žalą, kilusią dėl krovinio vagystės bei įpareigojo šią žalą atlyginti siuntėjui – UAB „Vivatrans“, kasacinio teismo nutarties pagrindu ieškovei kilo turtinė (pagrindinė) prievolė atlyginti UAB „Vivatrans“ patirtą žalą; tik nuo to momento, kai ieškovė visiškai atlygino UAB „Vivatrans“ naudai priteistą žalą, t. y. įvykdė pagrindinę prievolę, ji įgijo savarankišką regresinį reikalavimą, taigi ir teisę į ieškinį (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).

24.5. Teisę reikšti savarankišką regresinį reikalavimą į atsakovą ieškovė įgijo tik 2018 m. vasario 26 d., kai teismo sprendimo pagrindu visiškai atlygino UAB „Vivatrans“ patirtą žalą, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentu, kuris tiesiogiai siejamas su objektyvia aplinkybe – pagrindinės prievolės įvykdymu, turi būti būtent ši data. Dėl to kreipimosi į teismą momentu (2018 m. spalio 5 d.) ieškovė nebuvo praleidusi 3 metų ieškinio senaties termino.

24.6. Ieškinio senaties terminą skaičiuojant nuo 2014 m. lapkričio 11 d., pastarasis būtų pasibaigęs 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka vis dar buvo nagrinėjama civilinė byla dėl krovinio vagystės patirtos žalos atlyginimo, taigi ieškovei ne tik neturint jokių atgręžtinio reikalavimo teisių į atsakovą, bet netgi nežinant ar jam kils civilinė atsakomybė ir ar jis bus įpareigotas atlyginti dėl krovinio vagystės UAB „Vivatrans“ patirtą žalą.

24.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

24.8. Atsakovas pažeidė konkrečias ir aiškiai apibrėžtas pareigas, susijusias su krovinio išsaugojimu ir jo priežiūra vežimo metu: saugoti jam perduotas materialines vertybes (transporto priemonės sąstatą, jame esančius prietaisus, medžiagas, įrengimus, įrankius, krovinį ir kt.) ir padengti visus nuostolius, padarytus dėl jų netinkamo saugojimo, naudojimo ar eksploatavimo (darbo sutarties 3 punktas); užtikrinti, kad siuntos ir kroviniai adresatui būtu pristatyti laiku ir saugiai, nesugadinti, tokioje apimtyje, kokioje buvo priimti, o pavedimai įvykdyti tiksliai (Pareiginių nuostatų 1.4. punktas); siuntos ar krovinio pakrovimo ir pervežimo metu ypatingai rūpestingai, atidžiai ir nuodugniai stebėti krovinio būseną ir kiekį, sutvirtinti krovinį, prieš ir po kiekvieno sustojimo ir / ar darbo laiko režimo poilsio, patikrinti priekabos ar puspriekabės, durų ir tento būklę, plombavimo troso būklę, apeinant aplink transporto priemonę (priekabą ar puspriekabę) ir tvirtai (gan stipriai) patempiant trosą tarp žiedų ar kilpą esančiose tarpuose, siekiant įsitikinti, kad nėra trūkumų ar kitų mechaninių troso pažeidimų, o nustačius lokius pažeidimus, nedelsiant apie tai informuoti įmonės administraciją, o reikalui esant ir kitas tai tiriančias institucijas pagal įvykio ir nustatymo vietą (Pareiginių nuostatų 2.6. punktas).

24.9. Byloje esantys rašytiniai atsakovo paaiškinimai (t. 1, b. l. 96-98) patvirtina, kad būtent pats atsakovas aptiko plombavimo troso pažeidimą, tačiau tai padarė tik Roslavlio muitinės terminale jau esant nustatytam vagystės faktui. Akivaizdu, kad tinkamai vykdydamas jam Pareiginiu nuostatų 2.6. punkte nustatytas pareigas, plombavimo troso trūkumus atsakovas galėjo aptikti kur kas anksčiau ir tokiu būdu savalaikiai atskleisti vagystės požymius ir faktą, tačiau to nepadarė.

24.10. Teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog vairuotojas buvo palikęs krovinį be priežiūros ilgesnį laiką ar būtų palikęs vilkiką rizikingai pavojingoje vietoje ar vietovėje, visiškai atsiribojo ir nevertino aplinkybių, kad pats atsakovas tvirtino nežinąs nei kur, nei kuriuo tiksliai metu galėjo būti pavogta krovinio dalis, bei to, kad pagal pavogto krovinio kiekį, tokia vagystė ir jos pėdsakų maskavimas negalėjo būti įvykdyta „žaibiškai“ ir turėjo užtrukti nemažą laiko tarpą (tam, kad būtu įvykdyta tokia vagystė, iš pradžių buvo nupjautas plombavimo trosas, vėliau trosas išimtas iš puspriekabės kilpų ir tik tada rankiniu būdu nuo daugiau nei 4 palečių nukrautas 1,152 tonos svori viršijantis krovinys – iš viso 2129 dėžių su stalo įrankiais, kurie neabejotinai turėjo būti perkrauti į kitą krovininę transporto priemonę arba iškrauti kažkur specialiose tam skirtose patalpose angare ar sandėlyje). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad transporto priemonė arba atitinkamą laiko tarpą turėjo būti palikta be jokios priežiūros, arba atsakovas vagystės faktą žinojo, tačiau, siekdamas išvengti galinčios kilti atsakomybės, jam tenkančias pareigas ignoravo sąmoningai.

24.11. Teismas visiškai nevertino ir neanalizavo atsakovui nustatytų pareigų vykdymo tinkamumo, o tai lėmė nepagrįstą teismo įsitikinimą, kad atsakovas negalėjo laiku nustatyti plombavimo troso pažeidimo, nors tokią prielaidą paneigia paties atsakovo rašytiniai paaiškinimai.

24.12. Byloje esančiuose dokumentuose nėra jokių nuorodų apie tai, kad krovinio pervežimo metu dėl kokių nors objektyvių aplinkybių atsakovas būtų negalėjęs ar neturėjęs galimybių vykdyti savo pareigų, susijusių su krovinio priežiūra bei apsauga.

24.13. Visų atsakovui žinomų aplinkybių neatskleidimas ir klaidinimas turėjo tiesioginės įtakos tiek Rusijos Federacijos, tiek Baltarusijos Respublikos kompetentingų institucijų nutarimams atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus dėl krovinio dalies pagrobimo, o tai lėmė draudimo kompanijos poziciją ir teismų išvadą, kad krovinio vagystė – nedraudiminis įvykis, dėl ko ieškovei nebuvo priteista draudimo išmoka.

Šalies argumentai

24.14. Tinkamai vykdydamas pareiginių nuostatų 2.6. punkto nurodymus, t. y. rūpestingai, atidžiai stebėdamas bei tikrindamas krovinio būseną ir tokiu būdu užtikrindamas jo priežiūrą, atsakovas galėjo savarankiškai aptikti plombavimo troso pažeidimus ir tokiu būdu laiku atskleisti vagystės požymius ir faktą, tačiau to nepadarė. Tai rodo, kad atsakovas aplaidžiai ir netinkamai vykdė jam tenkančias pareigas, susijusias su krovinio priežiūra ir tokiu būdu sudarė itin nepalankias sąlygas tolimesniam nusikalstamos veikos aplinkybių tyrimui, dėl ko tiek Baltarusijos Respublikoje, tiek Rusijos Federacijoje ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.

24.15. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusia žala. Netinkamas atsakovo su krovinio išsaugojimu susijusių pareigų vykdymas lėmė tai, kad atsakovui praradus jam patikėto krovinio kontrolę, nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš transporto priemonės buvo pagrobta dalis krovinio, todėl vagystės faktas ir jos priežastys buvo nustatytos tik Roslavlio muilinės terminale ir tokiu būdu buvo užkirstas kelias savalaikiam bei sklandžiam vagystės aplinkybių tyrimui ir dėl vagystės atsakingų asmenų išaiškinimui.

Šalies argumentai

24.16. Atsakovo kaltės buvimo faktas yra akivaizdus, nes žinodamas prisiimtas pareigas, susijusias su krovinio išsaugojimu ir jo priežiūra, bei suprasdamas tenkančią atsakomybę, atsakovas šias pareigas vykdė netinkamai ir neužtikrino nei krovinio saugumo, nei adekvačios krovinio priežiūros, nors galėjo ir turėjo tai padaryti.

Atsiliepimas

25. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovė apie vagystę (ir dėl to atsiradusią žalą) sužinojo dar 2014 m. lapkričio 11 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo nustatyta, kad įvykdyta dalies krovinio vagystė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2014 m. lapkričio 11 d.

25.2. Paaiškėjus žalos, padarytos neteisėtais darbuotojo veiksmais, atsiradimui, darbdaviui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista. Nuo šio momento prasideda įstatymo nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino eiga.

Šalies argumentai

25.3. Šiuo atveju ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 m. spalio 5 d., t. y. praėjus net beveik 4 metams nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises, t. y. ženkliai praleidusi ieškinio senaties terminą. Todėl, laikytina, kad ieškinys paduotas praleidus trejų metų bendrąjį ieškinio senaties terminą DK reglamentuojamiems santykiams.

25.4. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties termino pradžios momentu turėtų būti laikoma 2018 m. vasario 26 d., t. y. diena, kurią ieškovė atlygino krovinio siuntėjo patirtą žalą. Atsakovo vertinimu, toks aiškinimas neatitiktų paties ieškinio senaties instituto esmės ir paskirties, o taip pat pažeistų silpnesnės darbo santykių šalies (darbuotojo) interesus. Pritarus ieškovės pozicijai, t. y. skaičiuojant ieškinio senaties pradžios momentą nuo žalos atlyginimo dienos, susidarytų akivaizdžiai nesąžininga situacija, kuomet darbdavys turėtų galimybę visiškai neapibrėžtą laiką vilkinti (atidėlioti) žalos sumokėjimą ir tokiu būdu ieškinį darbuotojui pareikšti praėjus iš esmės neribotam laikui. Akivaizdu, kad kuo daugiau laiko praeina nuo įvykio, tuo yra sunkiau atsiminti to įvykio detales, surinkti darbuotojo atsakomybę paneigiančius įrodymus, nes per tokį laiką dokumentai gali būti jau atiduoti į archyvus ar apskritai sunaikinti pasibaigus jų saugojimo terminui, t. y. ženkliai apsunkinamos darbuotojo galimybės gintis nuo nepagrįsto ieškinio.

25.5. Nuo pat įvykio (2014 m. lapkričio 11 d.) ieškovė laikėsi pozicijos, kad egzistuoja jos, kaip vežėjos, atsakomybė dėl šio įvykio (krovinio vagystės). Po krovinio vagystės ieškovė kreipėsi į jo, kaip vežėjo, civilinę atsakomybę apdraudusią draudimo bendrovę ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Draudikui atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu draudimo bendrovei, kuriuo reikalavo priteisti iš draudimo bendrovės draudimo išmoką naudos gavėjui, t. y. krovinio siuntėjui. Taigi, reikalaudama civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės išmokėti draudimo išmoką naudos gavėjui (krovinio siuntėjui), ieškovė faktiškai pripažino ir suvokė, kad egzistuoja jos, kaip vežėjos, civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti siuntėjo patirtą žalą. Šios aplinkybės patvirtina, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo dar 2014 metų pabaigoje.

Žemesnės instancijos teismas

25.6. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės dėl ieškovės patirtos žalos.

25.7. Kaip nustatyta užsienio valstybių (Rusijos ir Baltarusijos) ikiteisminio tyrimo pareigūnų, krovinio dalies vagystę įvykdė tretieji asmenys, kurių nustatyti nepavyko. Vagystė įvykdyta tokiu būdu, kad, be tyrėjų ir / ar ekspertų patikrinimo ir neatidarius puspriekabės durų, neįmanoma nustatyti vagystės požymių ir fakto. Krovinys į Roslavlio (Rusijos Federacija) muitinės terminalą atvyko su nepažeista plomba ir vientisu lynu, kurių vientisumą net kelis kartus patikrino net keli muitinių pareigūnai, saugomos automobilių stovėjimo aikštelės apsaugos darbuotojas, taip pat ir pats vairuotojas, vykdydamas vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 2.6. punkto reikalavimus, tačiau jokių vagystės požymių (iki puspriekabės durų atidarymo) nenustatė.

25.8. Atsakovas atlikdamas krovinio pervežimą, ilgesniam laikui buvo sustojęs tik du kartus, t. y. Benekainiuose (Baltarusijos Respublika) esančioje mokamoje saugomoje aikštelėje (vairuotojo paros nepertraukiamam poilsiui) ir Roslavlio (Rusijos Federacija) muitinės terminale (filmuojamoje aikštelėje), kur laukė krovinio išmuitinimo. Kaip nurodyta 2014 m. gruodžio 13 d. Baltarusijos Respublikos Varanavos RVRS kriminalinės paieškos skyriaus viršininko nutarime, atsakovui įvažiuojant į Benekainių saugomą aikštelę, aikštelės apsaugos darbuotojas patikrino puspriekabės plombą ir lyno (troso) vientisumą – viskas buvo tvarkoje. Tame pačiame nutarime nurodyta, kad prieš atsakovui išvykstant iš minėtos saugomos aikštelės, šios aikštelės apsaugos darbuotojas kartu su atsakovu ir vėl patikrino puspriekabę, puspriekabės plombos bei lyno vientisumą – viskas buvo tvarkoje, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Nutarime taip pat nurodyta, kad atsakovui įvažiuojant į Roslavlio muitinės terminalą (Rusijos Federacija), terminalo apsaugos darbuotojas vėlgi patikrino puspriekabės plombavimo lyno vientisumą (rankomis jis traukiojo plombavimo lyną), tačiau jokių plombos ar lyno pažeidimų nenustatė. Įvažiavus į muitinės terminalo sandėlį, puspriekabę (plombos vientisumą) ir vėl patikrino muitinės inspektorius, tačiau ir šis inspektorius jokių pažeidimų nenustatė. Vagystės faktas buvo nustatytas tik muitinės inspektoriui nuėmus plombą ir atidarius puspriekabės duris (kai buvo pamatyta, kad trūksta dalies krovinio), o vagystės įvykdymo aplinkybės (būdas) buvo nustatytos tik atvykus Rusijos policijos pareigūnams.

25.9. Pareigūnai išsamios apžiūros metu nustatė, kad vilkiko puspriekabės tento sandarinimo lynas vienoje vietoje yra perkirstas, o vėliau jo kraštai sujungti smaigu (adata), kad nesimatytų pažeidimo vietos. Vagystė, tikėtina, buvo įvykdyta perkirtus tento sandarinimo lyną, toje vietoje pakėlus tentą ir per atidengtą vietą ištraukus dalį krovinio. Po to tento sandarinimo lynas buvo sujungtas smaigu (adata), siekiant, kad vagystė nebūtų pastebėta apžiūrint puspriekabę iš išorės.

25.10. Jeigu vagystės fakto ir lyno pažeidimo negalėjo pastebėti (nustatyti) net apsaugos darbuotojai, muitinės pareigūnai bei muitinės terminalo inspektoriai (kurie turi specialiųjų žinių ir kuriems taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai), negalima teigti, kad vairuotojas (atsakovas), nepastebėjęs kruopščiai užmaskuoto lyno pažeidimo, pažeidė kokias nors savo, kaip darbuotojo – vairuotojo, pareigas. Todėl ieškovės teiginiai, esą atsakovas pažeidė darbo sutartyje ir ieškovės lokaliniuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas, nes nepastebėjo lyno (troso) pažeidimo, yra visiškai nepagrįsti.

25.11. Krovinio gabenimo metu atsakovas laikėsi visų tiek teisės aktais, tiek ir darbdavio nustatytų taisyklių bei vykdė visas darbdavio instrukcijas. Per visą krovinio gabenimo laiką atsakovas buvo sustojęs paros nepertraukiamam poilsiui tik šalia Beniakainių kaimo (Baltarusijoje) esančioje saugomoje, mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra aptverta 2,5 m betonine siena, į aikštelę patenkama tik pro rakinamus vartus, joje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros ir visą parą budi apsaugos darbuotojas, kuris taip pat užtikrina patekimo į aikštelę kontrolę, kaip to reikalauja vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 2.7. punktas. Po sustojimo atsakovas apžiūrėjo vilkiką ir puspriekabę, kartu su aikštelės apsaugos darbuotoju patikrino puspriekabės plombos ir lyno vientisumą, kaip to reikalauja vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 2.6. punktas. Nei atsakovas, nei apsaugos darbuotojas jokių pažeidimų nepastebėjo. Antrą kartą ilgesniam laikui atsakovas buvo sustojęs tik jau pačiame Roslavlio muitinės terminale – šiame terminale esančioje saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri taip pat buvo stebima vaizdo kameromis, ir kurioje atsakovas buvo priverstas daugiau nei parą laiko laukti muitinės procedūrų atlikimo ir dokumentų sutvarkymo. Įvažiuojant į Roslavlio muitinės terminalą, vilkiko puspriekabę kruopščiai patikrino muitinės terminalo apsaugos darbuotojas, bet ir jis jokių pažeidimų nenustatė. Po to, kai muitinės terminale buvo atidarytos puspriekabės durys ir paaiškėjo, kad dalis krovinio pavogta, atsakovas nedelsiant apie tai informavo darbdavį ir vykdė visus jo nurodymus, iškvietė policijos pareigūnus, davė jiems išsamius parodymus, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą vagystės aplinkybėms ir kaltiems asmenims nustatyti. Be to, kaip patvirtina pačios ieškovo prie ieškinio pridėtas atsakovo paaiškinimas, dar priimdamas krovinį vežti, atsakovas prašė paletes su stalo įrankiais krauti puspriekabės priekyje, o ne prie puspriekabės durų, kad būtų saugiau, tačiau pakrovimą vykdęs UAB „Vinges Transsphere Logistika“ terminalo darbuotojas atsisakė taip daryti, nurodęs, kad yra užsakovo nurodymas šias paletes krauti puspriekabės gale, prie durų. Taigi darytina išvada, kad atsakovas tinkamai ir rūpestingai vykdė savo, kaip darbuotojo, pareigas.

25.12. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas, nenustatydamas kruopščiai užmaskuoto puspriekabės lyno pažeidimo, pažeidė kokias nors jo darbo funkciją reglamentuojančias normas ir/ ar taisykles. Šio pažeidimo nenustatė nei pasienio pareigūnai, nei muitinės terminalo inspektoriai, nei apsaugos darbuotojai, kurie ne tik vizualiai ne vieną kartą apžiūrėjo lyną, bet taip pat ir fiziškai jį traukė / tempė. Pažeidimas buvo nustatytas tik atvykus policijos pareigūnams ir nuodugniai ištyrus lyną.

25.13. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už darbdavio patirtą žalą vien dėl to, kad jis nežino, kur galėjo būti įvykdyta dalies krovinio vagystė. Šias aplinkybes turi tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne vairuotojas. Tuo tarpu vagystės įvykdymo laiko ir vietos nepavyko nustatyti nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei draudiko pasitelktiems ekspertams.

25.14. Po to, kai 2014 m. lapkričio 11 d. Roslavlio muitinės terminale buvo atidarytos puspriekabės durys ir nustatytas vagystės faktas, atsakovas nuolat aktyviai bendravo su darbdaviu (darbdavio atstovu G. Ž.) telefonu, vykdė darbdavio duodamus nurodymus, taip pat informavo apie viską, ką sakė policijos pareigūnams ir ką šie atliko bei užfiksavo. Visas šias aplinkybes patvirtino ir pats darbdavio atstovas G. Ž. jo apklausos metu.

25.15. Pats darbdavys civilinėje byloje prieš draudiką ne kartą pabrėžė, kad atsakovas tinkamai ir rūpestingai atliko savo kaip darbuotojo pareigas.

25.16. Abi sustojimo vietos, kur galėjo būti įvykdyta vagystė, atitiko visus saugumo standartus, tačiau nepaisant to, krovinio vagystės nepavyko išvengti. Žalos priežastis yra vagystė, todėl, net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovas neva turėjo galimybę pastebėti vagystės įvykdymo faktą anksčiau nei atidarius puspriekabės duris, tai niekaip nepadėtų išvengti krovinio vagystės, nes ji jau buvo įvykdyta. Taigi, nepadėtų išvengti ir žalos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

26. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos aplinkybės

28. Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė (apeliantė) ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 57, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. kovo 9 d. atsakovo prašymu (t. 1, b. l. 13-15).

29. Ieškovė, kaip vežėja, ir UAB „Vivatrans“, kaip užsakovė, 2014 m. lapkričio 5 d. sudarė transporto sutartį–užsakymą Nr. 294-2014.11./05 krovinio pervežimui maršrutu Lietuva – Baltarusija (tranzitas) – Rusija (t. 1, b. l. 24). Ieškovė krovinio pervežimą pavedė atlikti atsakovui. 2014 m. lapkričio 7 d. krovinys buvo pakrautas UAB „Vinges Transsphere Logistika“ terminale, esančiame Maišinės k., Trakų r. sav. Tą pačią dieną atsakovas pradėjo krovinio gabenimą (t. 1, b. l. 25-27, 94-9).

30. 2014 m. lapkričio 11 d. Roslavlio muitinėje atliekant išmuitinimo procedūras, nuėmus plombą ir atidarius puspriekabės duris, paaiškėjo, kad pervežimo metu įvyko dalies krovinio vagystė – iš transporto priemonės buvo pavogta gabento krovinio (stalo įrankių) dalis. Bendras dėl krovinio vagystės atsiradusių nuostolių dydis – 13 728,91 Eur. Vagystė buvo įvykdyta nupjovus puspriekabės apsauginį plombavimo lyną, kuris pjūvio vietoje buvo sujungtas smaigu (adata). Apie įvykdytą dalies krovinio vagystę atsakovas nedelsdamas informavo ieškovės administraciją ir Rusijos teisėsaugos institucijas (t. 1, b. l. 33-78). Vagystės kaltininkai nebuvo nustatyti, Rusijos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijos priimtais nutarimais dėl šio įvykio atsisakė iškelti baudžiamąsias bylas (t. 1, b. l. 79-93).

31. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikas BTA Insurance Company SE 2014 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo įvykį pripažino nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei (t. 1, b. l. 99-100).

Žemesnės instancijos teismas

32. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikui atsisakius mokėti draudimo išmoką, UAB „Vivatrans“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 13 728,91 Eur žalos atlyginimo solidariai iš UAB ,,Gerusa“ ir jos civilinės atsakomybės draudiko BTA Insurance Company SE, o UAB ,,Gerusa“ savarankišku ieškiniu prašė priteisti iš nurodytos draudimo bendrovės naudos gavėjai UAB „Vivatrans“ 13 728,91 Eur draudimo išmoką. Nurodytos civilinės bylos buvo sujungtos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-604-833/2016 ieškovės ieškinį atmetė, o UAB „Vivatrans“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš UAB ,,Gerusa“ UAB „Vivatrans“ naudai 13 728,91 Eur žalos atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2018 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistus, pašalinant iš jų motyvuojamųjų dalių argumentus, kuriais buvo pasisakyta dėl vežėjo vairuotojo veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, netinkamumo (t. 1, b. l. 101-127).

33. Ieškovė 2018 m. vasario 26 d. atlygino UAB „Vivatrans“ dėl krovinio vagystės patirtą 13 728,91 Eur žalą ir kitas susijusias išlaidas, iš viso – 18 090,24 Eur (t. 1, b. l. 128-129).

34. Ieškovė 2018 m. gegužės 4 d. išsiuntė atsakovui pranešimą–pretenziją, prašydama nedelsiant atlyginti ieškovės dėl prarasto krovinio ir su tuo susijusių išlaidų patirtą žalą, iš viso – 19 873,42 Eur (t. 1, b. l. 130; t. 2, b. l. 84). Atsakydamas į šį pranešimą–pretenziją, atsakovas 2018 m. gegužės 11 d. rašte nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas ir atsakovas neturi pareigos šį reikalavimą įvykdyti (t. 1, b. l. 131).

Dėl ieškinio senaties termino

35. Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir ankstesnėje (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje) DK redakcijoje.

36. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, nustatytos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, o 2–5 dalyse – specialiosios ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

37. Nagrinėjamos bylos atveju nekilo ginčo, kad, sprendžiant dėl darbuotojo (atsakovo) materialinės atsakomybės, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau ieškovė (apeliantė), nesutikdama su skundžiamu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią.

38. Ieškovės manymu, teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su krovinio vagystės fakto paaiškėjimo momentu ir ieškinio senatį skaičiavo nuo 2014 m. lapkričio 11 d. Ieškovė nurodė, kad tuo atveju, kai žalą, vykdydamas darbines funkcijas, darbuotojas padaro ne darbdaviui, bet trečiajam asmeniui, pareiga ją atlyginti įstatymo pagrindu tenka darbdaviui; tokiu atveju reikalavimo teisę darbdavys įgyja tik atlyginęs trečiojo asmens patirtą žalą, todėl ir teisė į ieškinį darbdaviui atsiranda tik nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovės nuomone, teisę reikšti savarankišką regresinį reikalavimą į atsakovą ieškovė įgijo tik 2018 m. vasario 26 d., kai visiškai atlygino UAB „Vivatrans“ dėl krovinio vagystės patirtą žalą, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentu, laikytina būtent ši data.

39. Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, už darbuotojui vykdant darbo funkcijas padaryta žalą atsako pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą.

40. Sutiktina su ieškove, kad darbdavys, pirmiau nurodytu atveju atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju pirmiau aptarta situacija nesusiklostė, t. y. ieškovei, kaip samdančiai darbuotojus asmeniui, netiesioginė atsakomybė nebuvo taikoma ir ji neįgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (atsakovą). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad aptariamu atveju UAB „Vivatrans“, reikšdama ieškinį atsakovei (šioje byloje – ieškovei) UAB „Gerusa“, nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės darbuotojo (vairuotojo) veiksmų, prižiūrint vežamą krovinį, tinkamumu, ieškinys nebuvo grindžiamas netiesiogine UAB „Gerusa“, kaip samdančio darbuotojus asmens, atsakomybe. Priešingai, ieškinys buvo grindžiamas ir teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu žalą UAB „Vivatrans“ naudai priteisė remdamasis tiesiogine UAB „Gerusa“ civiline atsakomybe, kuri kildinta iš sutartinės prievolės pažeidimo. Šiuo atveju UAB „Gerusa“ žalą UAB „Vivatrans“ atlygino ne kaip darbdavys, atsakingas už darbo funkcijas vykdančio darbuotojo padarytą žalą, bet kaip vežimo sutarties šalis – vežėjas, vadovaujantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis vežėjo atsakomybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ieškovė, kaip krovinio vežėja, atlyginusi UAB „Vivatrans“, kaip krovinio siuntėjai, jos patirtą žalą, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (atsakovą).

41. Nurodyti motyvai sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma specialioji CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklė, nustatanti iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžios momentą. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikštam reikalavimui pagrįstai taikė bendrąją ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklę, pagal kurią, kaip jau nurodyta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

42. Byloje nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 11 d. išmuitinimo procedūrų metu paaiškėjus, jog pervežimo metu įvyko dalies krovinio vagystė, atsakovas apie įvykį nedelsdamas informavo ieškovę. Taigi ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė apie krovinio vagystę sužinojo 2014 m. lapkričio 11 d., byloje nėra.

43. Pažymėtina, kad CMR konvencija, kurį taikoma ieškovės vykdomoje veikloje, įtvirtina griežtąją (objektyviąją) vežėjo sutartinę atsakomybę, t. y. vežėjas tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė nesirėmė. Dėl to, būdama informuota, kad dalis krovinio yra prarasta (pavogta), ieškovė turėjo žinoti, jog turės atlyginti krovinio siuntėjo dėl krovinio vagystės patirtą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė kaip savo srities profesionalė, krovinių gabenimo tarptautiniais maršrutais paslaugas teikianti jau daugiau 20 metų, gavusi iš atsakovo informaciją apie krovinio vagystę ir su tuo susijusias aplinkybes, šią situaciją neabejotinai turėjo indentifikuoti kaip pažeidžiančią jos teises. Dėl to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas sietinas būtent su ieškovės sužinojimu apie krovinio vagystę, t. y. 2014 m. lapkričio 11 d.

45. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 5 d., todėl akivaizdu, kad praleido įstatymo nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris suėjo 2017 m. lapkričio 12 d.

46. Ieškovė neprašė atnaujinti paleisto ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė, kaip pareikštą pasibaigus ieškinio senaties terminui (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės

47. Spręsdamas dėl atsakovo materialinės atsakomybės pirmosios inatancijos teismas nurodė, kad vairuotojas vilkiką palikdavo saugomose aikštelėse, vilkiko būseną nuolatos tikrino pats atsakovas, muitinės ir kiti pareigūnai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo nenustatęs pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė savo darbo funkcijas ar veikė aplaidžiai ar neatsakingai.

48. Ieškovė (apeliantė) nesutikimą su tokia pirmosios inatancijos teismo išvada iš esmės grindžia tuo, kad teismas visiškai nevertino ir neanalizavo atsakovui nustatytų pareigų vykdymo tinkamumo. Ieškovės manymu, tinkamai vykdydamas pareiginių nuostatų 2.6. punkto nurodymus, t. y. rūpestingai, atidžiai stebėdamas bei tikrindamas krovinio būseną ir tokiu būdu užtikrindamas jo priežiūrą, atsakovas galėjo savarankiškai aptikti plombavimo lyno pažeidimus ir tokiu būdu laiku atskleisti vagystės požymius ir faktą, tačiau to nepadarė. Tai, anot ieškovės, rodo, kad atsakovas jam tenkančias pareigas, susijusias su krovinio priežiūra, vykdė aplaidžiai ir netinkamai.

49. Išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, vykdant darbo funkcijas, nebuvimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad per visą krovinio gabenimo laiką atsakovas buvo sustojęs paros nepertraukiamam poilsiui tik vieną kartą. Laikydamasis poilsio ir darbo laiko režimo, atsakovas pasirinko stovėjimą šalia Beniakainių kaimo (Baltarusijoje) esančioje mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra aptverta 2,5 m aukščio betonine tvora, į aikštelę patenkama pro vartus, kurie nuolat uždaromi, joje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros ir budi apsaugos darbuotojas. Tiek įvažiavus į stovėjimo aikštelę, tiek prieš ją paliekant atsakovas ir aikštelės apsaugos darbuotojas patikrino puspriekabės plombą ir plombavimo lyno vientisumą ir nenustatė nei plombos, nei plombavimo lyno vientisumo pažeidimų. Antrą kartą ilgesniam laikui atsakovas buvo sustojęs tik jau pačiame Roslavlio muitinės terminale esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri taip pat buvo stebima vaizdo kameromis. Įvažiuojant į Roslavlio muitinės terminalą, vilkiko plombavimo lyno vientisumą patikrino (rankomis jį traukydamas) muitinės terminalo apsaugos darbuotojas, tačiau jokių pažeidimų nepastebėjo. Vagystės faktas buvo nustatytas tik muitinės inspektoriui nuėmus plombą ir atidarius puspriekabės duris, kai buvo pamatyta, kad trūksta krovinio dalies. Paaiškėjus, kad dalis krovinio pavogta, atsakovas nedelsdamas apie tai informavo ieškovę ir vykdė visus jos nurodymus, iškvietė policijos pareigūnus, teikė jiems paaiškinimus, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą vagystės aplinkybėms nustatyti.

50. Pritartina atsakovo pozicijai, kad, jeigu vagystės fakto ir lyno pažeidimo negalėjo pastebėti (nustatyti) apsaugos darbuotojai ir muitinės pareigūnai, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, nepastebėjęs kruopščiai užmaskuoto puspriekabės plombavimo lyno pažeidimo, elgėsi nepakankamai rūpestingai, vykdymas jam, kaip vilkiko vairuotojui, nustatytas pareigas, susijusias su krovinio priežiūra ir apsauga.

51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad atsakovas vilkiką arba atitinkamą laiko tarpą paliko be jokios priežiūros, arba vagystės faktą žinojo, tačiau, siekdamas išvengti galinčios kilti atsakomybės, savo pareigas ignoravo sąmoningai, grindžiami išimtinai pačios ieškovės spėjimais, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini kaip neįrodyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

52. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad po įvykusios vagystės ir pirmiau aptarto teisminio proceso pagal krovinio siuntėjos ieškinį dėl žalos atlyginimo metu pati ieškovė laikėsi pozicijos, jog, gabendamas krovinį, atsakovas buvo atidus ir rūpestingas (t. 3, b. l. 23), tačiau vėliau pakeitė poziciją, teigdama, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigas, susijusias su krovinio priežiūra ir apsauga. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kardinalus ieškovės pirminės pozicijos pakeitimas, nesant paaiškėjusių jokių naujų aplinkybių, vertintinas ieškovės nenaudai.

53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovui, kaip vežėjui-ekspeditoriui, nustatytų pareigų, susijusių su krovinio priežiūra ir apsauga jo gabenimo metu, pažeidimo. Nesant nustatytos bent vienos iš privalomų materialinės atsakomybės sąlygų, materialinės atsakomybė darbuotojui nekyla. Nagrinėjamos bylos atveju neteisėti atsakovo veiksmai nebuvo nustatyti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl materialinės atsakomybės jam taikymo.

54. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą.

Teisėjos Vilija MikuckienėAsta PikelienėsLaima Ribokaitė