Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-30 · Administracinė byla Nr. I-1287-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-30
Bylos Nr.
I-1287-162/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00122-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1287-162/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00122-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 1.16.8; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Jolantai Bružaitei,

2016 m. gegužės 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.V. patikslintą prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis bei delspinigių priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 2753,18 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – priemoką už darbą pavojingomis sąlygomis už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 15 d.;

Šalies argumentai

2) priteisti iš atsakovo delspinigius po 0,07 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas patikslintame prašyme (b. l. 156-160) nurodė, jog jis yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnas.

Nurodo, jog VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 buvo patvirtintas Priemokų mokėjimo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (įsigaliojęs 2009 m. kovo 11 d.) (toliau – ir Aprašas), kurio 2.3 punktu buvo nustatyta, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Tuo metu galiojęs Aprašo 9 punktas numatė, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1386). Minėto Nutarimo Nr. 1386 3.4.4 punkte nustatyta, kad prie pavojingų darbų priskiriamas darbas laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose. Paaiškina, jog pagal darbo specifiką, pareiškėjas dirba pavojingomis sąlygomis, tačiau nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis jam nebuvo mokama. Pažymi, jog tik 2015 m. kovo 4 d. VSAT vado įsakymu buvo detalizuotas Aprašo 9 punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 5 d.), kuriame šiuo metu numatyta, jog priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai dirbtą laiką pareigūnams, kai jie atlieka nustatytas užduotis ir patruliuoja tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kitomis plaukiojimo priemonėmis (į patruliavimo laiką neįskaitomas laikas, kuomet tarnybinė užduotis vykdoma laive prišvartuotame prie krantinės ar prieplaukos) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, Kuršių mariose, pasienio vandenyse, taip pat vykdo skęstančiųjų gelbėjimą, paieškos ir gelbėjimo darbus. Teigia, jog nuo 2015 m. kovo mėnesio pareiškėjui pradėta mokėti priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Atsakovas, nemokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio iki 2015 m. kovo mėnesio, elgėsi neteisėtai, tokiu būdu atsakovas pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį.

Nurodo, jog kreipėsi į atsakovą, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio bei pateikti informaciją apie neišmokėto priemokos dydį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino. Mano, kad pareiškėjui turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis bei delspinigiai, t. y. 0,07 procento už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

Teigia, jog Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pažymi, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisės į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o minėto straipsnio 5 dalis – jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieką veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukai kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį, skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Teigia, jog atsakovui nuo 2015 m. kovo mėnesio pradėjus mokėti pareiškėjui priklausančią priemoką už darbą pavojingomis darbo sąlygomis, atsakovas pripažino prievolę.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovui nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus bendram trejų metų ieškinio senaties terminui, kadangi apie teisę į ieškinį sužinojo tik po 2015 m. kovo mėnesį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. V. patikslintą prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti patikslintame prašyme nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės bei trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė Jolanta Bružaitė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime (b. l. 15-21) nurodo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokama priemoka už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, tačiau nėra apibrėžta minėtos darbo sąlygos, neklasifikuojami šie darbai. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostatomis, 2002 m. rugsėjo 3 d. Nutarimu Nr. 1386 patvirtino Pavojingų darbų sąrašą, kurio 3.4.4 papunktyje nustatė, jog prie pavojingų darbų priskiriami darbai laivuose, iš jų žvejybos laivuose ir kituose plaukiojančiuose įrenginiuose. Teigia, jog pirminė darbdavio prievolė pagal šiuos teisės aktus yra mokyti, instruktuoti darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų įgytas žinias, jie nėra skirti darbuotojų apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Akcentuoja, jog pareiškėjas vykdo specifinę veiklą – valstybės sienų kontrolę, todėl remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įstatymo nuostatos netaikomos, kai asmenys vykdo veiklą, kuriai būdingi specifiniai veiklos požymiai. Mano, jog tiek minėto įstatymo, tiek jį lydinčių teisės aktų nuostatos pareiškėjo ir atsakovo atžvilgiu netaikytinos. Pabrėžia, jog darbo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės laivuose faktas savaime nesiejamas su darbdavio pareiga mokėti pareigūnams priemokas už darbą pavojingomis darbo sąlygomis. Teigia, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. Nutarimas Nr. 1386, kuriuo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, pagal taikymo ribas statutiniams pareigūnams nėra taikomas, be to, šiame sąraše nėra detalizuota kokie darbai laivuose yra priskiriami prie pavojingų darbų, kokie veiksniai lemia šių darbų pavojingumą, kokie galimi rizikos veiksniai bei jos priimtinumas.

Nurodo, kad VSAT vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 1 punktu patvirtino Aprašą, pagal kurį priemoka už darbą mokama esant tam tikroms sąlygomis: 1) darbai dirbami pavojingomis sąlygomis (kompetentingi ir įgalioti vertintojai turi nustatyti, kokie veiksniai lemia, jog darbas yra pavojingas), 2) darbai įtraukti į Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. Nutarimu Nr. 1386 patvirtintą darbų sąrašą; 3) darbo laikas turi būti atžymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Teigia, jog jokiame lokaliniame teisės akte nebuvo detalizuota, kokie darbai pareigūnų tarnybos vietose gali būti laikomi kenksmingi ar pavojingi. Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nuostatos statutiniams pareigūnams netaikomos, todėl nebuvo atliktas darbo vietų aplinkos vertinimas, leidžiantis nustatyti kenksmingus ar pavojingus rizikos veiksnius, nebuvo fiksuotų nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir, nesant darbdavio nustatytų bent minimalių kriterijų, apsprendžiančių pavojingumo sąlygas, priemokos pareigūnams, vykdantiems pasienio sargybas Pakrančių apsaugos rinktinės laivuose, mokamos nebuvo.

Prašo taikyti ieškinio senaties terminą, kadangi VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 4-163 buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, tačiau dėl savo teisių gynimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 1 d., t. y. beveik po septynerių metų, nors apie galimai pažeistas teises sužinojo 2009 m. balandžio mėnesį, kai negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis. Paaiškina, jog iki 2015 m. kovo 4 d. VSAT vado įsakymo Nr. 4-90 priėmimo nebuvo nustatyta, kokiomis sąlygomis esant mokamos priemokos už patruliavimą tarnybos laivais, todėl mano, jog šio teisės akto nuostatos negali būti nukreipiamos į praeitį. Teismui nusprendus, jog yra pagrindas teisės akto galiojimą nukreipti į praeitį, prašo pareiškėjo atžvilgiu taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kylantiems iš darbo santykių, t. y. laikotarpis, už kurį galima reikalauti neišmokėtų priemokų, turėtų būti skaičiuotinas nuo 2013 m. kovo 1 d.

Teigia, jog pareiškėjas faktiškai atliko tarnybines užduotis laivuose tik nedidelę laiko dalį, tai yra: 2013 m. – 59 val. 4 min., 2014 m. – 65 val. 19 min., 2015 m. – 1 val. 35 min.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą prašymą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neapskaičiuotos ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 15 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (minėta, toliau – ir VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinėje Sargybų skyriaus laivo vadu (specialus nekarinis vidaus tarnybos laipsnis – majoras, A lygis, 11 kategorija) (b. l. 37-39).

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, jog VSAT vadas 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtino Priemokų mokėjimo valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojams tvarkos aprašą (minėta, toliau – ir Aprašas), kurio 2.3 punkte nustatė, kad tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Aprašo 9 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) numatė, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis, jei darbai įtraukti į Pavojingų darbų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (minėta, toliau – ir Nutarimas Nr. 1386). VSAT vadas 2015 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 4-90 pakeitė Aprašo 9 punkto (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 5 d.) nuostatas ir minėtame punkte detalizavo pavojingas darbo sąlygas, nustatydamas, kad priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis mokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius už faktiškai dirbtą laiką pareigūnams, kai jie atlieka nustatytas užduotis: <...> 9.2. patruliuoja tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis (į patruliavimo laiką neįskaitomas laikas, kuomet tarnybinė užduotis vykdoma laive prišvartuotame prie krantinės ar prieplaukos) Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje, Kuršių mariose, pasienio vandenyse, taip pat vykdo skęstančiųjų gelbėjimą, paieškos ir gelbėjimo darbus.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad atsakovas jam neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėjo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis nuo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio, nors nuo Aprašo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 11 d. tokią pareigą turėjo, tačiau pradėjo mokėti tik nuo Aprašo pakeitimo dienos, t. y. 2015 m. kovo 5 d. Teigia, kad įstatymai numato ginčams iš darbo teisinių santykių trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl mano, kad jo reikalavimas turi būti tenkinamas už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 15 d.

Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad nei Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316) nėra sureguliavęs terminų pareikšti reikalavimus dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (minėta, toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-738-492/2015 ir kt.).

Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 27 straipsnio 5 dalis numato, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kadangi atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti trejų metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, todėl teismas privalo nustatyti senaties termino eigos pradžią, jo pabaigą ir įvertinti ar yra pagrindas ad hoc taikyti ieškinio senaties terminą.

Darbo kodeksas nereglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių. Šiems klausimams taikomos CK normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -535/2014).

Esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013, 2014 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -535/2014, 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-93-520/2016).

Pareiškėjas teigia, jog priedai už darbą pavojingomis sąlygomis jam turėjo būti mokamas remiantis 2009 m. kovo 2 d. priimto ir nuo 2009 m. kovo 11 d. įsigaliojusio Aprašo 2.3 ir 9 punktų nuostatomis. Akcentuotina, jog VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2009 m. kovo 10 d. paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 27-1072). Vadinasi, pareiškėjas apie savo galimai pažeistas teisės sužinojo būtent 2009 m. balandžio mėnesį, kai negavo priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis. Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo argumentas, kad apie pažeistą teisę sužinojo tik po 2015 mėnesį, kai buvo pakeistas Aprašo 9 punktas ir pradėtas mokėti priedas už pavojingas darbo sąlygas, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad jam neapskaičiuotos ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies – priemokos už darbą pavojingomis sąlygomis neišmokėjimas buvo tęstinis pažeidimas, todėl jam turėtų būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 15 d.

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3k-3-303-415/2015 yra nurodęs, jog Darbo kodekse nėra apibrėžiama tęstinio pažeidimo samprata. Teismas pažymėjo, jog nesant specialaus teisinio reglamentavimo, tęstinio pažeidimo sąvokai taikytina bendroji teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas. Esant tokiam pažeidimui, vadovaujantis DK 27 straipsnio 5 dalimi, CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Teismas cituojamoje byloje padarė išvadą, jog įsakymas, kuriuo pagrindu buvo skaičiuojamas atlyginimo priedas, nebuvo pripažintus neteisėtu, todėl nevyko tęstinis pažeidimas ir dėl to nėra teisinio pagrindo konstatuoti jokio daryto ar daromo teisės pažeidimo, taigi ir taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Akcentuotina, jog VSAT vado 2009 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 4-163 patvirtintas Aprašas expressis verbis nenustatė ir nedetalizavo kenksmingų ir pavojingų sąlygų, jame nebuvo nurodyta kada priedas už pavojingas darbo sąlygas turėtų būti mokamas (pvz., ar kai patruliuojama laivais, ar kai laivai yra prišvartuoti prie krantinės). Be to, ar pagal minėto Aprašo nuostatas pareiškėjui priklausė darbo užmokesčio priedas už pavojingas darbo sąlygas (ir už kokias nustatytas sąlygas) ir ar tam nereikėjo priimti papildomų teisės aktų, kurie detalizuotų pavojingas darbo sąlygas, galima nustatyti tik įvertinus ir kitus teisės aktus (pvz., Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. Nutarimą Nr. 1386 ir kt.), susijusius su pavojingų ir kenksmingų darbo sąlygų nustatymu, t. y. išanalizavus tuometinį teisinį reglamentavimą ir tik bylą išsprendžiant iš esmės. Iki šiol nenustačius, jog minėtu VSAT vado įsakymu patvirtintas Aprašas buvo pripažintas neteisėtu ar kitaip prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (to neginčija ir pareiškėjas) bei įvertinus tai, kad Aprašas expressis verbis nedetalizavo pavojingų darbo sąlygų, todėl negalima spręsti, jog atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, privalėjo mokėti pareiškėjui priedą už patruliavimą būtent tarnybos laivais, kateriais, valtimis ir kt. plaukiojimo priemonėmis, kas inter alia buvo numatyta 2015 m. kovo 5 d. įsigaliojus Aprašo 9 punkto papildymams. Pareiškėjas nuo Aprašo įsigaliojimo dienos nesikreipė į teismą daugiau kaip septynerius metus, prašydamas teismo išanalizuoti teisinį reguliavimą ir įvertinti pareiškėjo teisę į darbo užmokesčio priedą, patruliuojant laivuose bei įpareigojant atsakovą tokį priedą mokėti.

Įvertinus minėtas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vykdė tęstinį pažeidimą. Nesant atsakovo tęstinio pažeidimo, negalima konstatuoti, kad ieškinio senatis prasidėjo vis kitą dieną (mėnesį). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškinio senaties pradžia buvo 2009 m. balandžio mėnuo, todėl vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, ad hoc jos pabaiga laikytina – 2012 m. balandžio mėnuo.

Be to, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra akcentavęs, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d., gruodžio 1 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą dėl tuometinio teisinio reglamentavimo įvertinimo, ko pasekoje praleido ieškinio senaties terminą, todėl šiuo metu nebėra pagrindo analizuoti ir vertinti teisinį reguliavimą galiojusį iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos (iki 2015 m. kovo 5 d.).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat teigia, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes nuo 2015 m. kovo mėnesio pareiškėjui buvo pradėta mokėti priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis.

Civilinis kodeksas reglamentuoja atvejus, kada ieškinio senaties terminas yra nutraukiamas. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog VSAT yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad VSAT priklauso Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai. Vidaus reikalų ministerija vadovauja valstybės sienos apsaugos politikos įgyvendinimui ir jį kontroliuoja.

Minėta, jog pareiškėjui teisė į priemoką atsirado VSAT vadui 2015 m. kovo 4 d. priėmus įsakymą Nr. 4-90, kuriuo buvo papildytas Aprašo 9 punktas detalizuojant pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas. Teismas pažymi, jog atsakovas VSAT yra valstybės institucija, kuri nėra nuo valstybės nepriklausomas subjektas, galintis laisvai nustatyti valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, jų priedus ar mokėjimo tvarką. Atsakovas yra valdomas ir kontroliuojamas kitos valstybinės institucijos, todėl teismas sprendžia, jog tai, kad atsakovas pakeitė (papildė) Aprašo nuostatas ir pradėjo pareiškėjui mokėti priedus už pavojingas ir darbo sąlygas, negali būti laikoma, kad atsakovas pripažino prievolę. Pažymėtina tai, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje kaip tik laikosi pozicijos, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d. neprivalėjo pareiškėjui mokėti priemokos už pavojingas ir kenksmingas darbo sąlygas, kadangi tuo metu nebuvo mokėjimo sąlygas detalizavusio teisinio reglamentavimo. Tai yra, atsakovas niekada nepripažino prievolės mokėti darbo užmokesčio priedo už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 5 d., todėl spręstina, kad atsakovas nenutraukė ieškinio senaties termino.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 1 d., nors apie galimai pažeistas teises sužinojo jau 2009 m. balandžio mėnesį. Pažymėtina, jog pareiškėjas iki 2015 m. kovo mėnesio gaudavo atlyginimą be priedo už pavojingas darbo sąlygas, tačiau į teismą nesikreipė. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas pakeitė Aprašo nuostatas (papildė 9 punktą) 2015 m. kovo 4 d. ir pareiškėjui pradėjo mokėti priedą už pavojingas darbo sąlygas nuo 2015 m. kovo mėnesio. Šiuo atveju pareiškėjas net ir po to, kai atsakovas jam pradėjo mokėti priedus, dar metus laiko delsė ir nesikreipė į teismą, t. y. elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Apibendrinus išdėstytą darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, teismas nevertina pareiškėjo atlikto darbo pavojingumo, nesprendžia klausimų dėl priemokų priteisimo ir jų dydžio, kadangi ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo prašymų atmetimui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė