- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- AS-62-772-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01798-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- P. P., D. P., A. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybos Švenčionių
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. P., T. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų P. P., D. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. P., D. P. ir A. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. P. ir T. P., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai P. P., D. P. ir A. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinės žemės tarnybos) direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-90 „Dėl R. P. ir T. P. atstovaujančio advokato A. K. skundų išnagrinėjimo“ 1 (pirmą), 2 (antrą), 3 (trečią), 6 (šeštą), 7 (septintą) punktus. Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5.)-90 galiojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.
Teismas nurodė, kad vienas iš esminių pareiškėjų argumentų dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjų veikla būtų apribota, jie patirtų didelius nuostolius. Nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t.y. ne su grėsme, kad byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o su skundžiamo akto neigiamomis pasekmėmis pareiškėjams (galimai patiriamais nuostoliais, nepatogumais negalint naudotis ginčo žeme), todėl tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Be to, galimi pareiškėjų nuostoliai, jei atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai sustabdyti Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5.)-90 galiojimą. Pareiškėjai npabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo žemė yra žemės ūkio paskirties bei intensyviai naudojama žemės ūkio veikloje. Nedelsiant sustabdžius skundžiamo akto galiojimą, būtų išsaugota pareiškėjų teisė naudotis žeme tol, kol bus išspręstas ginčas. Priešingu atveju pareiškėjai ilgam netektų galimybės naudotis ginčo žeme, būtų apribota veikla, o tai reikštų labai didelius nuostolius. Pareiškėjų nuostolius lemia aplinkybė, kad ginčo žemė yra naudojama ekologiškam ūkininkavimui, remiamam Europos Sąjungos lėšomis. Kadangi naujų žemės sklypų didinimas yra sudėtingas ir didelių investicijų reikalaujantis procesas, tai reiškia, kad teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, tokios kokybės žemės, kokia yra šiuo metu (įdirbta, prižiūrėta ir derlinga) perduoti pareiškėjams praktiškai būtų neįmanoma. Be to, pareiškėjai yra prisiėmę įsipareigojimus Europos Sąjungos remiamų projektų įgyvendinimui, kurių įvykdymas netekus vienų pagrindinių žemės plotų taptų neįmanomas. Pareiškėjų nuomone, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės atitinka viešąjį interesą, nes jos leistų ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjams žemę ir toliau naudoti pagal paskirtį, vadovaujantis ekologiško ūkininkavimo principais auginant daržoves bei grūdines kultūras.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Švenčionių žemėtvarkos skyrius) atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad Švenčionių žemėtvarkos skyrius įvykdė pareiškėjų skundžiamame sprendime nurodytus įpareigojimus bei 2011 m. rugpjūčio 12 d. Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. VĮ- (14.45.2)-954 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemes ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-06 d. įsakymų Nr. VĮ-(14.45.2)-440, Nr. VĮ-(14.45.2)-445, Nr. VĮ-(14.45.2)-446, VK14.45.2)-441, VĮ-(14.45.2)-435 pripažinimo negaliojančiais“, pripažino netekusiais galios: 1) Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2)-440 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis“ pareiškėjui A. P. laikinai naudotis 34,69 ha žemės plotu, esančiu Subatiškės k., Adutiškio sen., Švenčionių r.; 2) Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 20l1 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2)-441 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis“ pareiškėjui A. P. laikinai naudotis 121,70 ha žemės plotu, esančiu Gudelių k., Adutiškio sen., Švenčionių r.; 3) Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2)-445 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis“ pareiškėjui P. P. laikinai naudotis 47,75 ha žemės plotu, esančiu Subatiškės k., Adutiškio sen., Švenčionių r.; 4) Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2)-446 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis“ pareiškėjui P. P. laikinai naudotis 185,91 ha žemės plotu, esančiu Subatiškės k., Adutiškio sen., Švenčionių r.; 5) Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 45VĮ-(14.45.2)-435 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis“ pareiškėjui D. P. laikinai naudotis 26,50 ha žemės plotu, esančiu Pociškės k, Adutiškio sen., Švenčionių r. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams pranešta, kad naudotis minėtais žemės sklypais galės tik iki bus nuimtas derlius.
Be to, vykdant direktoriaus sprendimą Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 45VĮ-(14.45.2)-1022 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijas Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-03-25 d. įsakymo Nr. 45VĮ-(14.45.2)-298 „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinius Adutiškio kadastro vietovėje, Adutiškio seniūnijoje, Švenčionių rajone sąrašų patvirtinimo“ įrašų patikslinimo“, buvo patikslinti asmenų sąrašai, kuriems žemės sklypai bus projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą 12 eiliškumo grupę. Nurodyta, kad pareiškėjai P. P., A. P. ir D. P. gali įsigyti tik tuos žemės sklypus, kurie nėra ginčo objektai (Adutiškio kadastro vietovėje esantys laisvos žemės sklypai, kuriuos 2003 m. rugpjūčio 5 d. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutarčių Nr. 86/03-66, Nr. 86/03-64 pagrindu naudojo P. P.), ir kuriuos 2011 metais leista naudoti vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis, ir kurie naudojami ne mažiau kaip metus.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuotieji asmenys R. P. ir T. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nesutikdami su pareiškėjų atskirajame skunde pateiktais argumentais nurodo, kad pareiškėjai nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų spręsti dėl pareiškėjų galimų nuostolių, jų pasireiškimo formos bei dydžio dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo. Pareiškėjai savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrindžia jokiais leistinais įrodymais, nepateikia jokios informacijos, kuri leistų daryti bent jau prielaidą, apie labai didelių nuostolių atsiradimo pareiškėjams tikimybę. Pareiškėjai taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčo žemė šiuo metu yra naudojama ekologiškam ūkininkavimui, taip pat įrodymų, patvirtinančių šiuo metu esančią gerą žemės būklę bei įrodymų, pagrindžiančių jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ginčo žemės būklė pasikeis ar kad pareiškėjams netekus galimybės naudotis ginčo žeme, pareiškėjai negalės įvykdyti įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos remiamus projektus. Nesutinka su atskirajame skunde nurodyta pareiškėjų pozicija, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje atitinka viešąjį interesą, kadangi žemės ūkio produktų auginimas ginčo žemėje teikia visuomenei naudą. Pabrėžia, jog viešąjį interesą atitinka ne žemės ūkio produktų auginimas, o teisėtumo principo viršenybės užtikrinimas, asmenų teisių į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, o užtikrinimas ir teisingas bei teisėtas žemės reformos vykdymas (Žemės reformos įstatymo 2 str.). Nacionalinės žemės tarnyba pareiškėjų skundžiamu sprendimu pripažino, jog pareiškėjai ginčo žemę naudojo neteisėtai, pažeisdami kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, nesilaikydami Žemės reformos įstatymo nuostatų, todėl pareiškėjų vykdoma veikla ginčo žemėje yra per se priešinga viešajam interesui. Papildomai pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjai siekia ginčo žemėje tęsti žemės ūkio veiklą, negali būti laikoma pakankamu pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kadangi pareiškėjų deklaratyvūs tikslai ir ketinimai nesuponuoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pabrėžia, jog vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, dar nereiškia, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio nuostatos ar nukrypta nuo teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti galimo teismo sprendimo vykdymo procese. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2- 646/2007).
Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų negalima atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo, kadangi teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą tokios kokybės žemės, kokia yra šiuo metu perduoti pareiškėjams būtų neįmanoma, todėl pareiškėjai netektų galimybės naudotis ginčo žeme, būtų apribota jų veikla ir jie patirtų didelius nuostolius.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. 1T-(7.5.)-90 teisėtumo bei pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog teismui patenkinus pareiškėjų skundo reikalavimus ir minėtą administracinį aktą panaikinus, atsiras ABTĮ 92 straipsnyje nurodytos teisinės pasekmės ir galėtų būti atkurta buvusi iki ginčijamų aktų priėmimo padėtis. Todėl vadovaujantis byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo manyti, kad šioje byloje gali kilti reali grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad finansiniai sunkumai gali būti aplinkybe, į kurią atsižvelgiama, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, bet tokios aplinkybės egzistavimas turi būti įrodytas, t. y. turi būti įrodyta, kad konkretaus ūkio subjekto patiriami finansiniai sunkumai yra tokio pobūdžio, jog jie sudaro pagrindą stabdyti ginčijamo akto galiojimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011; 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-273/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose yra taip pat konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011; 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-638/2010; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Taigi, kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus. Kitaip tariant, byloje turi būti pateikti įrodymai, kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai šiuo atveju nepateikė jokių duomenų apie jų galimai patiriamų nuostolių ar įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos projektus, remiančius ekologinį ūkininkavimą, dydį, todėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės pačios savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra šiuo atveju būtinas. Vertintina, kad byloje nepateikti įrodymai, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjų teiginius dėl tokių finansinių sunkumų, atsirasiančių nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo ir nesuteikus teisės naudotis ginčo žeme, kurie realiai galėtų nulemti teismo sprendimo įvykdymo negalimumą arba apsunkinimą.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t.y. ne su grėsme, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o su skundžiamo sprendimo neigiamomis pasekmėmis pareiškėjams (negalėjimas naudoti ginčo žeme bei galimai dėl to patiriamais nuostoliais), todėl tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Tuo tarpu kiti pareiškėjų argumentai dėl to, kad ginčo žemėje turi būti tęsiama ūkinė veikla, kadangi vėliau nebus galima pareiškėjams perduoti tokios kokybės žemės, kokia yra šiuo metu, yra grindžiami prielaidomis, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kaip jau minėta, subjektas, siekiantis, jog būtų pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius tokių priemonių taikymo būtinumą. Todėl pareiškėjų nurodyti argumentai dėl to, kad nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau teismui šioje byloje patenkinus pareiškėjų reikalavimus, bus neįmanoma pareiškėjams perduoti tokios kokybės žemės, kokia yra šiuo metu bei dėl negalėjimo vykdyti įsipareigojimus įgyvendinant Europos Sąjungos projektus, šiuo atveju vertintini kaip pagrįsti prielaidomis ir todėl nesudarantys pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, 2011 m. rugpjūčio 12 d. Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. VĮ-(14.45.2)-954 pareiškėjams buvo suteikta teisė ginčo žemės sklypais naudotis iki bus nuimtas derlius. Šias aplinkybes atsiliepimuose taip pat patvirtino tiek atsakovas, tiek ir tretieji suinteresuotieji asmenys R. P. ir T. P.. Todėl pareiškėjų argumentai dėl to, kad jie negalės dirbti žemės ir užsiimti ekologišku ūkininkavimu, laikytini nepagrįstais.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų P. P., D. P. ir A. P. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.