Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Irma Čuchraj, Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės, Pagėgių, Šilutės skyriams, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl juridinio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašo siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jo seneliai E. Z., gimusi (duomenys neskelbtini) m. ir mirusi (duomenys neskelbtini) m., bei J. Z., gimęs (duomenys neskelbtini) m. ir miręs (duomenys neskelbtini) m., iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės r. ir Pagėgių sav. teritorijoje valdė 96,8 ha žemės plotus. Taip pat prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po senelių E. Z. ir J. Z. mirties jų įstatyminiais įpėdiniais buvo E. Z. (C.), mirusi (duomenys neskelbtini) m., G. Z., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad 2012-06-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-07-05 sprendimą ir prašymą patenkino bei atnaujino pareiškėjui terminą prašymui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. Z. ir E. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę Šilutės ir Pagėgių rajonuose bei terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyrius nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodė, kad trūksta dokumentų, įrodančių pareiškėjo senelių nuosavybės teises į žemę. Nurodo, kad gyvų asmenų, kurie būtų galėję papasakoti apie senelių sodybą (duomenys neskelbtini), dirbamos žemės plotus buvusioje Rytų Prūsijoje (dabartiniuose Šilutės ir Pagėgių r.), nebebuvo. 2010 m. spalio mėnesį Vokietijos Raudonojo kryžiaus organizacija pranešė, kad atrado dokumentus apie senelių nuosavybę ir juos persiuntė Leipcigo miesto notarui. Aktuose iš federalinio žalos atlyginimo archyvo rado reikalingą informaciją, kurioje patvirtinta, kad pareiškėjo seneliai turėjo žemės ūkio paskirties žemę Pagėgių sav. ir Šilutės r. teritorijoje, taip pat turėjo namą su ūkiniais pastatais. Surinkus informaciją iš likusių dar gyvų liudytojų, kreipėsi į UAB „Pamario krašto projektai“, kuri parengė penkių sklypų, į kuriuos galimai bus atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus. Atlikus šiuos darbus buvo nustatyta, kad pareiškėjo seneliai E. Z. ir J. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 26 ha žemės, (duomenys neskelbtini). – 33,4 ha žemės, (duomenys neskelbtini) – 15 ha žemės, (duomenys neskelbtini) – 6 ha žemės, (duomenys neskelbtini) – 16,4 ha žemės, iš viso valdė 96,8 ha dydžio žemės plotą.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015-03-02 sprendimu pareiškėjo G. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmetė. Dėl įstatyminių įpėdinių nustatymo nurodo, kad įstatymas apibrėžė įstatyminių įpėdinių sąvoką, todėl atskirai juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas negalimas, kadangi tokį faktą nustato pats įstatymas. Dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų nurodo, kad pareiškėjas iš esmės remiasi aktais iš Vokietijos federalinio žalos atlyginimo archyvo, kuriuose remiamasi anketomis, pateiktomis užpildyti asmenims, kurie Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo laikomi pabėgėliais siekiant kompensuoti jiems patirtus nuostolius. Pažymėjo, kad ši informacija buvo subjektyvi, rėmėsi tik pačių asmenų pateikta žodine informacija, jų patikimumas buvo menkas. Atsakinėdami į anketose nurodytus klausimus E. Z. ir J. Z. nurodė, kad jie turėjo žemės bei pastatus (duomenys neskelbtini), tačiau apie kitus žemės sklypus, kuriuos nurodo pareiškėjas, šiuose aktuose nėra minima. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nurodytame žemės sklype, kuriuos galimai valdė E. Z. ir J. Z., buvo senos kapinės, todėl mažai tikėtina, kad nuosavybės teise valdomoje žemėje galėtų būti kapinės, kurios dažniausiai būdavo bendros paskirties žemės sklypuose. Liudytojų parodymai taip pat yra abejotini. Apklausos metu liudytojai gana tiksliai nurodė žemės sklypų plotus, o toks tikslumas kelia abejonių dėl liudytojų parodymų patikimumo. Konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad E. Z. ir J. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 96,8 ha dydžio žemės plotą, todėl jo pareiškimą atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. S. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimo dalį dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo, kad E. Z. ir J. Z. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valdė 96,8 ha žemę; išspręsti pareiškėjo prašymą iš esmės ir nustatyti juridinės reikšmės turintį faktą, kad E. Z. ir J. Z. iki 1944 m, nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valdė 96,8 ha žemę; priteisti iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos visas šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai iš dalies sutiko su pareiškimu, nurodydami, kad pareiškėjo pateikti Vokietijos Federalinio archyvo dokumentai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo seneliams iš tiesų nuosavybės teise priklausė žemė (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad Vokietijos Federalinio archyvo archyvaro dr. A. L. 2013-04-29 pažyma, kurioje nurodyta, kad J. Z. ir E. Z. turėjo 96,8 ha dydžio nekilnojamojo turto, yra oficialus rašytinis dokumentas. Mano, kad pateikti pareiškėjo dokumentai bei liudytojų parodymai patvirtina juridinės reikšmės turintį faktą, kad pareiškėjo seneliai iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valdė 96,8 ha žemę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nurodo, kad palaiko atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašo teismo atsižvelgti į jas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pareiškėjas pateikė teismui nepakankamai duomenų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Atsižvelgiant į liudytojų amžių į jų tvirtinamų aplinkybių senumą, kelia abejonių tikslus aplinkybių apibūdinimas, nurodant, kur ir kokio tiksliai dydžio žemės sklypus tariamai valdė buvę savininkai E. Z. ir J. Z. Teisme pateikta medžiaga nepatvirtinta fakto, kad E. Z. ir J. Z. naudotus žemės sklypus valdė būtent privačios nuosavybės teisėmis. Nestinka su apelianto prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes teismo keliu juridinį faktą pareiškėjas nusistatinėja ne dėl tarnybos kaltės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyrius prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimą palikti nepakeistą. Vokietijos Federacinės Respublikos federalinio archyvo tarnautojas A. L. remiasi tik anketomis, kurios buvo pateiktos užpildymui asmenims, kurie Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo laikomi pabėgėliais tikslu jiems kompensuoti patirtą žalą. Jokio kito oficialaus dokumento, kad pareiškėjo seneliai iki 1944 m. nuosavybės teise valdė 96,8 ha žemės, nėra pateikta. Pareiškėjo prašymas apeliaciniame skunde priteisti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Apeliantas skundžia teismo sprendimo dalį dėl juridinės reikšmės turinčio fakto nustatymo, ir prašo nustatyti, kad E. Z. ir J. Z. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės ir Pagėgių savivaldybių teritorijose valdė 96,8 ha žemę.

Teismas inter alia nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). CPK 445 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 str. 2 d. 5 p.).

Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-10 nutartis byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 str. 2 d. 5 p.) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 str.) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis byloje Nr. 3K-3-340/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie ką tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).

Sutiktina su apelianto G. S. nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjas reikalavimui pagrįsti pateikia oficialų rašytinį įrodymą – 2013-04-29 pažymą iš Vokietijos federalinio archyvo, ir tai sudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjo nurodytas raštas yra išduotas archyvo tarnautojo pagal archyve esančius duomenis. Tačiau kaip matyti iš dokumentų, verstų iš vokiečių kalbos, ir pateiktų į civilinę bylą, Vokietijos Federacinės Respublikos federalinio archyvo tarnautojas A. L. remiasi tik anketomis, kurios buvo pateiktos užpildymui asmenims, kurie Vokietijos Federacinėje Respublikoje buvo laikomi pabėgėliais siekiant jiems kompensuoti patirtą žalą, taip pat J. Z. paaiškinimu dėl tremties patirtos žalos vertintojui (b. l. 142). Jokio kito oficialaus dokumento, kad pareiškėjo seneliai iki 1944 m. nuosavybės teise valdė 96,8 ha žemės, nėra pateikta. Be to, pažymėtina, kad Vokietijos federaliniame archyve esančiame 1959-12-12 paaiškinime J. Z. nurodo, kad su žmona bendros nuosavybės (duomenys neskelbtini) turėjo 6 margus žemės, (duomenys neskelbtini) – 26 margus, (duomenys neskelbtini) – 15 margų, 16,4 margų buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – 33,4 margus. 2013-04-29 A. L. nurodo, kad federaliniame archyve yra dokumentai, kad J. Z. ir E. Z. turėjo (duomenys neskelbtini) – 6 ha žemės, (duomenys neskelbtini) – 26 ha, (duomenys neskelbtini) – 15 ha, (duomenys neskelbtini) – 16,4 ha, (duomenys neskelbtini) – 33,4 ha, kurie buvo išnuomoti. Konstatuotina, kad pateiktuose įrodymuose neatitinka žemės matavimo vienetai, kai margas ir hektaras yra skirtingo dydžio matavimo vienetai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (http://dz.lki.lt/word/margas/) nurodoma, kad „margas“ yra istorinis žemės ploto vienetas, svyravo nuo 0,25 iki 0,71 ha, taigi mažesnis nei hektaras. Todėl nėra pakankamai duomenų išvadai, kad E. Z. ir J. Z. iki 1944 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Šilutės r. ir Pagėgių sav. teritorijoje valdė 96,8 ha žemės plotus. Be to, pareiškėjo senelio J. Z. atsakymai į klausimus Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra prieštaringi: vienuose atsakymuose į klausimus jis nurodo, kad turėjo 96,8 margus (b. l. 142), o kituose atsakymuose nurodo, kad bendras ūkio dydis 4,63 3/4 ha (duomenys neskelbtini) apskrityje, arba jis yra vienintelis 22 margų savininkas, iš kurių 5 margai priklausė žmonai E. Z. (b. l. 145).

Pažymėtina, kad atsakinėdami į anketose nurodytus klausimus E. Z. ir J. Z. nurodė, kad jie turėjo (duomenys neskelbtini) žemės bei pastatus, tačiau apie kitus žemės sklypus, kuriuos nurodo pareiškėjas, šiuose aktuose nėra minima. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nurodytame žemės sklype, kuriuos galimai valdė E. Z. ir J. Z., buvo senos kapinės, todėl mažai tikėtina, kad nuosavybės teise valdomoje žemėje galėtų būti kapinės, kurios dažniausiai būdavo bendros paskirties žemės sklypuose.

Sutiktina su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, liudytojų parodymai taip pat yra abejotini. Apklausos metu liudytojai gana tiksliai nurodė žemės sklypų plotus, o toks tikslumas kelia abejonių dėl liudytojų parodymų patikimumo. Pažymėtina, kad nei liudytojų parodymai, nei kita teismui pateikta medžiaga nepatvirtinta fakto, kad E. Z. ir J. Z. naudotus žemės sklypus valdė būtent privačios nuosavybės teisėmis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.