- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-1768-881/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05782-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9-155/2011 pagal ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybei, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UADB „Industrijos garantas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 667,97 Lt žalos atlyginimo, 66 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos. Nurodė, kad 2010 m. kovo 18 d. apie 19 val. 15 min. Klaipėdoje, Lideikio gatvėje įvyko eismo įvykis – į kelią išbėgusią stirną kliudė pravažiuojantis automobilis Nissan Murano, priklausantis UAB „Krovinių terminalas“, vairuojamas vairuotojo E. P.. Tuo buvo apgadintas automobilis, padaryta 667,97 Lt žala. Draudimo bendrovė žalą atlygino, atlygintą žalą prašė priteisti iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. sprendimu ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atmetė.
Spręsdamas kilusį ginčą teismas taikė Civilinio kodekso 6.267 straispnio 1 dalies analogiją, taip pat atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalis nustato, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas, jeigu neįrodo, kad buvo Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pasak teismo, atsakovas įrodė, kad yra jo atsakomybę šalinantys pagrindai ir dėl to jis nėra atsakingas už ieškovo apdraustos transporto priemonės automobilio Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), padarytą žalą išbėgant į kelią stirnai (CPK 178 str.). Byloje yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos biuro pateikta medžiaga apie autoįvykį, įvykusį 2010 m. kovo 18 d. P. Lideikio g. Klaipėdoje, kurio metu E. P. vairuojamas automobilis Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), susidūrė su išbėgusia į kelią stirna. Šioje medžiagoje esantis eismo įvykio protokolas Nr. 07-10-4729857 patvirtina faktą, kad 2010 m. kovo 18 d. apie 19 val. įvyko eismo įvykis, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo ieškovo draustas automobilis Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), ir stirna. Šio eismo įvykio protokolas susideda iš dviejų dalių. Dalis A, atskirta raudona linija, pildoma kaltininko atžvilgiu. Eismo įvykio kaltininko skiltyje įvardytas ieškovo draustas automobilis. Ieškovo drausto ir autoįvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojas E. P. patvirtino savo kaltę dėl susidūrimo su stirna, pasirašė apie tai raudona spalva atskirtoje kaltininkui skirtoje protokolo dalyje, pasirašė, kad sutinka su eismo įvykio schema ir aplinkybėmis, o antru parašu pakartotinai patvirtino, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės. Autoįvykyje dalyvavusio vairuotojo patvirtinimai dėl jo kaltės nepaneigti. Pagrindo vairuotojo kaltės pripažinimo faktą vertinti kritiškai nėra. Autoįvykyje dalyvavo profesionalus vairuotojas, turintis „B“ vairavimo kategoriją ir turintis didelę patirtį – 30 metų vairavimo stažą. Taigi, protokolo žymą, patvirtinančią kaltės faktorių, parašė gerus vairavimo įgūdžius turintis vairuotojas, kuris dėl vairavimo patirties yra gerai įsisavinęs eismo reikalavimus, eismo taisykles. Todėl nėra pagrindo atmesti ieškovo drausto automobilio Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), vairuotojo, tiesiogiai dalyvavusio autoįvykyje, kaltės pripažinimo fakto.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad eismo įvykio protokole esanti eismo įvykio schema yra neinformatyvi, ji nepatvirtina įvykio mechanizmo, nepatvirtina atsakovo atsakomybės atsiradimo pagrindų. Eismo įvykio vietos schemoje yra nurodyti du objektai, pažymėti raidėmis „A“ ir „B“. Raidė „A“ žymi automobilio Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), padėtį, o raidė „B“ žymi stirnos padėtį. Dėl tokio žymėjimo negalima nustatyti stirnos iššokimo į kelią vietos, negalima nustatyti automobilio susidūrimo su stirna vietos, tai yra nenurodžius abiejų objektų „A“ ir „B“ padėties iki autoįvykio, autoįvykio metu ir po autoįvykio nėra galimybės pagal esamą schemą nustatyti eismo įvykio mechanizmo. Kiti schemoje pažymėti duomenys irgi nepatvirtina nagrinėjamo eismo įvykio faktinių aplinkybių. Nurodyti duomenys apie kelio ir jo juostų pločius bei šaligatvių plotį yra reikšmingi autoįvykiui, kilusiam eismo juostų taisyklių pažeidimo atveju. Tuo tarpu ginčo dėl to, kad nagrinėjamas autoįvykis vyko esant eismo juostų pažeidimui ar dėl to, kad eismo juostos sužymėjimas kliudė išvengti susidūrimo su stirna, nėra. Taigi, byloje esanti schema nepatvirtina ieškinyje nurodyto įvykio aplinkybių.
Teismas nurodė, kad byloje yra tarnybinis pranešimas, surašytas 2010 m. kovo 18 d. dėl eismo įvykio. Tarnybiniame pranešime nurodomi Eismo saugumo tyrimo grupės specialisto atlikti veiksmai: nurodoma priežastis (telefoninis pranešimas apie susidūrimą su stirna), dėl kurios buvo nuvykta į įvykio vietą, nurodomi veiksmai kurie buvo atlikti įvykio vietoje (išgirstas vairuotojo paaiškinimas, paimtas iš jo paaiškinimas) ir nurodyti veiksmai, kurie atlikti įvykio vietoje (nustatytas vairuotojo blaivumo faktas, nustatytas automobilio priekinio bamperio apgadinimo faktas, stirnos pasiėmimo faktas, pažeidimo protokolo nesurašymo faktas). Anot teismo, toks tarnybinio pranešimo turinys neatskleidžia autoįvykio mechanizmo, nes tarnybinis pranešimas nepatvirtina ieškovo įvardytų įvykio aplinkybių, iš kurių jis kildina ieškinio reikalavimus.
Teismas taip pat nusprendė, kad 2010 m. kovo 18 d. nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėjimo irgi nepatvirtina ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nes nutarimas priimtas vairuotojo E. P. atžvilgiu, vertinant galimo administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymą. Administracinio teisės pažeidimo fakto nebuvimas nesukuria žalos atlyginimo pagrindo.
Teismas nustatė, kad ieškovas atlygino draudėjui žalą, patirtą dėl 2010 m. kovo 19 d. Klaipėdoje, P. Lideikio gatvėje įvykusio eismo įvykio. Šis kelio ruožas yra Klaipėdos mieste, priklauso Klaipėdos savivaldybei. Iš 2010 m. kovo 18 d. vairuotojo E. P. paaiškinimo matyti, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, nedegant gatvės apšvietimo žibintams, esant stipriam rūkui, jam važiuojant didžiausiu mieste leidžiamu greičiu – 60 km/h. Atsižvelgiant į kelio statusą – miesto gatvės kelias, į įvykio laiką – tamsus metas, į meteorologines sąlygas – stiprus rūkas, konstatuojama, kad įvykis įvyko sudėtingomis eismo sąlygomis. Vairuotojui sudėtingos sąlygos buvo aiškios ir suprantamos. Pasak teismo, esant sudėtingoms vairavimo sąlygoms vairuotojas turėjo būti atidus ir rūpestingas. Jis privalėjo atsižvelgti į esamas sąlygas, pasirinkti saugų greitį, turėjo užsitikrinti gerą matomumą. Pasirinkęs saugų greitį rūpestingas ir apdairus vairuotojas galėjo pamatyti kliūtį, pamatęs kliūtį galėjo pasirinkti būdą, leidžiantį išvengti susidūrimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo apdrausto automobilio vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, atliko kokius nors konkrečius veiksmus, nukreiptus išvengti susidūrimo su stirna. Priešingai, ieškovo draustos transporto priemonės vairuotojas nepasirinko saugaus greičio. Vairavimas mieste 60 km/h (kurį įvardijo vairuotojas paaiškinime policijai) greičiu akivaizdžiai nukreipia į tai, kad vairuotojas vairavo transporto priemonę nesaugiu greičiu, neatsižvelgė į konkrečias eismo sąlygas, į apsunkinto matomumo oro sąlygas, kad vairuotojas kelio atžvilgiu nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, kad jo vairavime buvo didelio neatsargumo požymiai.
Teismas nurodė, kad ieškovo pateikta Lietuvos kelių policijos tarnybos informacija apie užvažiavimus ant gyvūnų Klaipėdos mieste P. Lideikio gatvėje yra duota už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-03-31 d., tai yra už trijų metų ir trijų mėnesių laikotarpį, iš viso už (3x12+3) 39 mėnesius. Per šį laikotarpį yra fiksuoti 6 eismo įvykiai. Iš jų trys įvykiai įvyko ne pačioje P. Lideikio gatvėje, bet Pamario/P. Lideikio gatvėje. Tokie ne konkrečioje P. Lideikio gatvėje fiksuoti įvykiai buvo 2007-05-08 23.00 val; 2007-06-25 03:50 val. ir 2009-03-07 18:45 val. Šie įvykiai, kaip įvykę kitoje vietoje, nėra vertinami. Likę trys įvykiai fiksuoti atitinkamai: 2009-02-21 15:20; 2009-03-07 18:45 val. ir trečiasis įvykis – nagrinėjamo ginčo įvykis, įvykęs 2010-03-18 19.10. Taigi, pagal ieškovo pateiktus eismo įvykių duomenis iki nagrinėjamo eismo įvykio buvo du įvykiai, iš jų 2009-03-07 18:45 val. įvykęs įvykis nėra analogiškas nagrinėjamam įvykiui, nes pastaruoju atveju susidūrimas įvyko su briedžiu, kuris dėl dydžio bei greitumo laipsnio yra priešingas stirnos požymiams. Todėl nustatytina, kad pagal ieškovo pateiktą informaciją iki nagrinėjamo įvykio per 39 mėnesius įvykio vietoje buvo du panašaus pobūdžio įvykiai, iš jų tik vienas analogiškas įvykis – automobilio susidūrimas su tos pačios grupės laukinių gyvūnu – stirna. Faktiškai ginčo kelyje per tris metus ir tris mėnesius buvo vienas analogiškas įvykis.
Pasak teismo, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio duota informacija teismui (2010-12-10 raštu Nr. 30-12-S-16692) irgi nerodo didesnio už aukščiau nurodytą analogiškų įvykių skaičiaus.
Iš tokių duomenų teismas padarė išvadą, kad ieškovo apdraustos transporto priemonės susidūrimas su išbėgusia stirna įvyko kelyje, kuriame yra neženklus įvykių, susijusių su laukinių žvėrių įbėgimu į kelią, skaičius.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad teismui nėra pagrindo vertinti atsakovo veiklą kelio ruože, esančiame P. Lideikio gatvėje, Klaipėdoje, nes ieškovas atsisakė byloje keisti atsakovą kitu – Klaipėdos savivaldybe. Šio kelio ruožo valdytoju nėra atsakovas. Be to, iš pateiktų duomenų apie kelio ženklinimą matyti, kad P. Lideikio gatvėje kelias yra ženklintas, kelyje yra daug kelio ženklų (7 ženklai, jų tarpe ženklas Nr. 329 „Ribotas greitis“), kad pagrindo kelyje pastatyti papildomą įspėjamą ženklą „Laukiniai žvėrys“ nebuvo. Nustatyti, kad atsakovas turėjo pareigą kitaip vertinti P. Lideikio gatvėje esančio kelio pavojingumą, imtis reikiamų ir atsakovo valioje esančių priemonių galimiems susidūrimams su laukiniais žvėrimis išvengti, irgi nėra pagrindo. Nenustačius kelio pavojingumo nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas nesiėmė visų reikiamų priemonių kilusiam įvykiui išvengti.
Teismas nurodė, kad įvykis įvyko mieste, laukiniui gyvūnui – stirnai, neįprastoje, atsitiktinėje buvimo vietoje. Duomenų, kad stirnų populiacija yra per didelė, kad jų populiacija nereguliuojama, kad dėl nesureguliuotos populiacijos kilo įvykis, nėra. Todėl ir nėra pagrindo nustatyti, kad atsakovas kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis elgėsi nerūpestingai, neapdairiai tiek keliu besinaudojančių eismo dalyvių atžvilgiu, tiek ir laukinės gyvūnijos, kurių savininku yra valstybė, atžvilgiu.
Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga rodo, kad atsakovui nebuvo ypatingo pagrindo imtis ypatingų priemonių eismo įvykiui, kilusiam P. Lideikio gatvėje Klaipėdoje, išvengti. Aukščiau išdėstyti motyvai rodo, kad įvykis – automobilio Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), susidūrimas su stirna įvyko savivaldybės kelyje, esant blogoms oro, bet ne atsakovo veikimu ar neveikimu sąlygotoms sąlygoms, kelyje, kuriame stirnos susiduria su transporto priemone vidutiniškai vieną kartą per tris metus, kad dėl tokių priežasčių valstybei nereikėjo imtis konkrečių išbėgimo į kelią prevencinių priemonių, nereikėjo valstybei atskirai numatyti šiame kelio ruože stirnos išbėgimo į kelią galimybės, nereikėjo įvykio vietos atžvilgiu imtis papildomų priemonių kontroliuoti kelią, statyti jame specialių kelio ženklų, užtvarų, nereikėjo imtis kitokių specialių priemonių įvykusiam įvykiui išvengti. Bylos medžiaga rodo, kad stirna iššoko atsitiktinai, kad jos iššokimas į kelią atitinka force majeure sąlygas, kas atitinkamai yra pripažįstama nenugalima jėga. Taip pat, kad įvykį sąlygojo vairuotojo dalyvavusio įvykyje didelis neatsargumas. Byloje nėra įrodymų, kad valstybė neapdairiai rūpinosi stirna, kaip savo turtu P. Lideikio gatvėje, Klaipėdoje esančiame kelyje, nėra duomenų, kad valstybė netinkamai įvertino galimą neigiamų padarinių riziką, kad dėl valstybės netinkamai įvertintų galimų pasekmių kilo ginčo įvykis – automobilio Nissan Murano, (duomenys neskelbtini), vairuotojas susidūrė su į kelią išbėgusia stirna. Taigi teismas nustatė, kad yra Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, šalinantys atsakovo atsakomybę, numatytą Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalyje (taikytiną pagal analogiją). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pagrindo ieškiniui tenkinti nėra, ir pareikštą ieškinį atmetė. Nenustatęs atsakovo prašomos žalos atlyginimo atsiradimo pagrindų, teismas nevertino prašomos atlyginti žalos dydžio.
Teismas nurodė, kad ieškinio atmetimas neprieštarauja teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509, vertino panašų, bet ne analogišką ištirtoms aplinkybėms ginčą. Šiuo teismo sprendimu išnagrinėtos bylos aplinkybės yra skirtingos, kriterijai, apsprendžiantys kelio ruožo pavojingumą yra skirtingi, abiejose bylose valstybės, kaip atsakovo, valdančio laukinius gyvūnus nuosavybės teise, rūpestingumo, atidumo laipsniai yra skirtingi. Todėl teismas nesivadovauja aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Taip pat teismui nebuvo pagrindo ginčo sprendimui taikyti Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų (2010-06-22 Nr. XI-920), kurios įsiteisėjo po nagrinėjamo ginčo įvykio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino standartinę eismo įvykio protokolo formą, neįtraukdamas į bylos nagrinėjimą paties vairuotojo ir nesiremdamas jo parodymais, tuo pažeisdamas jo teises ir teisėtus interesus.
2. Kelių policijos biuro informacija yra išsami ir įvairiapusė, t. y. objektyviai laikytina pakankama spręsti apie tai, kad vairuotojas E. P. Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir nėra atsakingas už 2010 m. kovo 18 d. eismo įvykį. Nėra nustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo E. P. veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju atleistų atsakovą nuo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo vairuotojo didelį neatsargumą visiškai nesiremdamas visapusišku ir objektyviu įrodymų vertinimu.
3. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai laikydamas laukinio gyvūno staigų išbėgimą į važiuojamąją kelio dalį atsitiktinumu ir atsakovo atsakomybę šalinančia aplinkybe, visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime išdėstytą išvadą, kad valstybei kyla priedermė užtikrinti, jog laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkami valdomos, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje c. b. Nr. 3K-3-183/2009 pateiktą išvadą, kad laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalimos jėgos aplinkybe, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali ir privalo numatyti, taip pat turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms.
4. Tai, kad 2010 m. kovo 18 d. įvykis nelaikytinas atsitiktinumu, liudija Lietuvos kelių policijos tarnybos pateikta informacija patvirtinanti, kad Klaipėdos mieste, P. Lideikio gatvėje, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. yra fiksuoti 6 eismo įvykiai, kurių priežastis susidūrimas su gyvūnais, iš kurių 4 sąlygoti susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Teismo pozicija, kai susidūrimas su kitos rūšies laukiniu gyvūnu – briedžiu, taip pat priklausančiu žinduolių klasei, porakanopinių būriui, elninių šeimai, kuris savo dydžiu kelia dar didesnį pavojų ne tik asmens turtui, bet ir sveikatai, gyvybei, nelaikomas panašiu atveju, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. 2007 m. gegužės 8 d. 23.00 val., 2007 m. birželio 25 d. 03.50 val. ir 2009 m. kovo 7 d. 18.45 val. įvykiai yra įvykę tos pačios nagrinėjamos P. Lideikio ir Pamario gatvių sandūroje.
5. Pirmosios instancijos teismas, faktiškai pripažindamas vairuotojo kaltę kaip atsakovo atsakomybę šalinančią aplinkybę, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – E. P., teisių ir pareigų, kas pagal CPK 329 str. 2 d. 2 p. yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas nenurodo, kokią įtaką teismo sprendimas turėjo vairuotojo E. P. teisėms ir interesams. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas nė karto nereiškė prašymo įtraukti kokius nors asmenis trečiaisiais asmenimis.
2. Civiliniams teisiniams santykiams tarp šalių neturi teisinės reikšmės administraciniai teisiniai santykiai, t. y. neturi teisinės reikšmės, ar asmuo buvo baustas administracine nuobauda ar ne, nes nepaisant administracinės atsakomybės kilimo asmeniui kaip transporto priemonės valdytojui (ir savininkui) vis tiek išlieka pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas vertindamas vairuotojo veiksmus pagrįstai nurodė, kad eismo įvykio kaltininko skiltyje įvardytas ieškovo draustas automobilis, vairuotojas parašu patvirtino savo kaltę dėl eismo įvykio, jis taip pat pasirašė, kad sutinka su eismo įvykio schema ir aplinkybėmis, taip pat patvirtino, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės. Konstatavus tokias faktines aplinkybes, akivaizdu, kad dėl eismo įvykio buvo vairuotojo kaltė ir teismas teisingai tai įvertino kaip vieną iš sąlygų, šalinančių atsakovo atsakomybę.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė prašomos atlyginti žalos atsiradimo pagrindų, t. y. teismas, be visa ko, konstatavo, kad ieškovas apskritai neįrodė ieškinio.
5. Tiek Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pasakę, kad laukiniai žvėrys yra (ir gali būti) absoliučiai valdomi. Apeliantas neįrodė, kad valstybė neatlieka ar netinkamai atlieka pareigą valdyti laukinių gyvūnų populiaciją (CPK 178 str.). Atsakovo nuomone, vertinant galimybę išvengti susidūrimo buvo svarbios susidūrimo aplinkybės, paros laikas, oro sąlygos taip pat galėjo turėti įtakos susidūrimui.
Šalies argumentai
6. Apeliantas turėjo nurodyti, pagal kokius teisės aktus valstybė nepastatė ir taip pažeidė teisės aktuose imperatyviai nustatytą pareigą autoįvykio vietoje įrengti apelianto nurodomus specialius kelio ženklus, užtvaras. Tuo atveju jeigu teisės aktai nenumato, kad įvykio metu tam tikroje vietoje turėjo būti specialus ženklas ar kitos kelių eismo apsaugos priemonės, valstybei nekyla atsakomybė, nes nėra nei kaltės, nei neteisėtų veiksmų. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“.
7. Apeliantas, kildinęs valstybės atsakomybę iš pareigos užtikrinti, kad gyvūnai nepatektų į kelio važiuojamąją dalį, pareikalavo iš valstybės neįmanomo ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo dalyko.
8. Nėra aišku, kodėl apeliantas dėl ženklo ar užtvaros nepastatymo kaltina valstybę, o ne savivaldybę, nes teisės aktai būtent savivaldybei numato pareigą užtikrinti saugias eismo sąlygas.
9. Valstybė tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja stirnų populiaciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokie nors neteisėti veiksmai ar pareigos elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai nevykdymas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas turi teisę gintis naudodamasis visomis teisės aktų nustatytomis priemonėmis, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas pripažindamas vairuotojo kaltę pažeidė į bylą neįtrauktų asmenų teises. Pagal byloje ištirtus įrodymus darytina išvada, kad įvykis įvyko dėl transporto priemonės vairuotojo neatsargumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.
Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas ir konstatavo, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamos bylos ad hoc atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011).
Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi už stirnos, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą, nustačius visas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas, privalėtų atsakyti šio laukinio gyvūno savininkė – valstybė.
Kasacinis teismas, aiškindamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, nurodytoje precedentinėje 2011 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011, yra konstatavęs, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t. y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį; net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Taip pat nurodytoje nutartyje yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Be to, joje (nutartyje) yra pažymėta, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai nustatė, jog atsakovas nagrinėjamu atveju nėra atsakingas už žalą, kuri atsirado dėl laukinio gyvūno – stirnos – veiksmų, nes nenustatė atsakovo kaltės, kaip esminės sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvykis įvyko tamsiu paros metus, esant stipriam rūkui, tačiau nenustačius kelio pavojingumo, kurį nagrinėjamu atveju iš dalies nulėmė meteorologinės sąlygos, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas nesiėmė visų reikiamų priemonių kilusiam įvykiui išvengti. Be to, įvykis įvyko mieste, laukiniui gyvūnui – stirnai, neįprastoje, atsitiktinėje buvimo vietoje. Duomenų, kad stirnų populiacija yra per didelė, kad jų populiacija nereguliuojama, kad dėl nesureguliuotos populiacijos kilo įvykis, nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis, elgėsi nerūpestingai, neapdairiai tiek keliu besinaudojančių eismo dalyvių atžvilgiu, tiek ir laukinės gyvūnijos, kurių savininku yra, atžvilgiu.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl vairuotojo E. P. kaltės kaip valstybės atsakomybę šalinančios aplinkybės, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Kita vertus, įvertinęs aplinkybę, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti pagrindo nėra, apeliacinės instancijos teismas pašalina iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, susijusius su į bylą neįtraukto E. P. kalte.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėja, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.