Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mindaugo Povilansko, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės Rūtos Navasaitienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat M. M. ir K. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2020 m. gegužės 24 d., laikotarpiu nuo 2.47 val. iki 3.05 val., (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. M. ir K. K., iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, nuo automobilio „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. M., nukirpę hidraulinėmis žirklėmis pagrobė dujų išmetimo sistemos dalį – katalizatorių 806,66 Eur vertės, padarė nukentėjusiajai M. M. 806,66 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.8. Skundžiamame nuosprendyje teismas nevertino surinktų duomenų (įrodymų) visumos, neatsižvelgė į kaltinamojo kaltę pagrindžiančių duomenų tarpusavio sąsajas, iškėlė nepagrįstų abejonių dėl objektyvių surinktų duomenų. Iš to kas išdėstyta darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas D. Š. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas bei nepag­rįstai jį išteisino.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacines nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343- 719/2018). Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius D. Š. išteisinimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo motyvus.

6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2020 m. gegužės 24 d. laikotarpiu nuo 02.47 val. iki 03.05 val. (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, M. M. ir K. K., veikdami bendrininkų grupėje, nuo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) hidraulinėmis žirklėmis nukirpę, pagrobė dujų išmetimo sistemos dalį – katalizatorių 806,66 Eur vertės. Šių veiksmų atlikimu buvo kaltinamas ir D. Š.. Kaip matyti iš D. Š. įteikto pranešimo apie įtarimą, taip pat kaltinamojo akto, įtarime dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra nurodyta kokius konkrečiai veiksmus kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, padarė D. Š.. Apeliaciniame skunde teigiama, jog verti­nant tai, kad D. Š. galimai ir nedalyvavo išpjaunant katalizatorių, o liko automobilyje ir stebėjo aplinką, jo veiksmai vertinami kaip bendrininko, nes iš byloje surinktų duomenų, akivaizdu, kad kaltinamieji trise atvyko į įvykio vietą realizuoti nusikalstamą veiką. Mo­biliojo ryšio operatoriaus stotis paprastai apima nemažą teritoriją, jos fiksuojama informacija nelei­džia nustatyti tikslios asmens buvimo vietos, tačiau atsižvelgiant į minėtų surinktų objektyvių ir tarpusavyje susijusių duomenų visumą, ši aplinkybė turėtų būti laikoma netiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu D. Š. kaltę. Taigi apeliaciniame skunde iš esmės pripažįstama, jog byloje nenustatyta kokius veiksmus D. Š., kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, atliko.

7. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Svarbu pažymėti, kad baudžiamojo proceso įstatymu yra priimta inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtį pagrįsti neginčijamais įrodymais, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis ir asmens kaltę patvirtinančiomis.

8. Apeliaciniame skunde prokurorė išteisintojo kaltę grindžia telefonų pokalbių išklotinėmis, nurodydama, jog D. Š. telefono numeris atitinkamomis valandomis 2.01 val., 2.21 val., 2.42 val., 2.53 val. ir 3.02 val. jungėsi prie įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)) veikiančios bazinės stoties, o remiantis K. K. automobilyje buvusia GPS informacija, matyti, jog K. K. automobilis tuo pačiu metu t. y. 2.45 val. važiavo šalia (duomenys neskelbtini), o 2.47 val. sustojo ir toje vietoje stovėjo 17 min. 56 s. ir iš įvykio vietos išvažiavo 3.05 val. Nors D. Š. nurodė, kad dažnai savo telefoną palikdavo pas M. M. automobilyje, kai šis jį paveždavo, tačiau įvykio vietoje buvo būtent K. K. automobilis, o pats K. K. teisme parodė, kad pas jį automobilyje D. Š. niekada nebuvo pamiršęs telefono. Taip pat skunde analizuojami K. K. parodymai, jog savo automobilį buvo palikęs netoli įvykio vietos, tačiau kur tiksliai paliko savo automo­bilį ir persėdo į M. M. automobilį, paaiškinti negalėjo. Atsakant į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su nuosprendžio argumentais, išdėstytais išsamiai išanalizavus K. K. ir M. M. parodymus kartu su skunde nurodomais D. Š. telefono numerio prisijungimo atitinkamomis valandomis prie įvykio vietoje veikiančios bazinės stoties duomenimis ir tuo pagrindu padarytomis išvadomis, išdėstytomis nuosprendžio 22-23 puslapiuose, jog nepaneigta aplinkybė, kad D. Š. savo telefoną galėjo būti palikęs automobilyje, kuris katalizatoriaus vagystės metu jungėsi prie bazinės stoties ir dėl to gali būti įvairių prielaidų ar versijų. Kaip nurodė tiek D. Š., tiek M. M., kad D. Š. ne kartą buvo palikęs daiktus M. M. automobilyje, todėl neatmestina, kad 2020 m. gegužės 24 d. jis taip pat galėjo būti palikęs savo telefoną M. M. automobilyje ir šis telefonas jungėsi prie bazinių stočių, kur važinėjo M. M.. Apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasisakė, o argumentų, kurių pagrindu galima būtų daryti priešingas, nei padarė apylinkės teismas, išvadas, skunde nenurodoma. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė ir dėl prokurorės pirmosios instancijos teisme išsakytų argumentų, kurie nurodomi ir apeliaciniame skunde, dėl to, kad įvykio vietoje buvo ne M. M. automobilis, o K. K. automobilis ir rėmėsi K. K. automobilio GPS duomenimis, nurodydamas, kad neatmestina aplinkybė, kad į įvykio vietą M. M. buvo atvykęs savo automobiliu „Toyota Prius“, kuriame galėjo būti paliktas D. Š. telefonas. Kaltinime nėra nurodyta, o ir nagrinėjant bylą teisme nenustatyta M. M. naudojamo automobilio „Toyota Prius“ maršrutų istorija 2020 m. gegužės 24 d. dieną, todėl negalima neabejotinai nustatyti su vienu ar dviem automobiliais K. K. ir M. M. 2020 m. gegužės 24 d. atvyko į vagystės vietą (duomenys neskelbtini). Duodamas parodymus teisme, K. K. nurodė, kad 2020 m. gegužės 24 d. į vagystės vietą jis buvo atvažiavęs su M. M. automobiliu „Toyota Prius”, M. M. mašiną vairavo, o jis sėdėjo šalia. Iki M. M. jis privažiavo savo nuomojamu automobiliu „Mercedes”, vėliau persėdo į M. M. automobilį ir abu nuvažiavo į vagystės vietą. D. Š. nebuvo ir apie vagystę jis nežinojo. Kaip buvo su D. Š. telefonu, nežino. Gal jis telefoną buvo pamiršęs M. M. automobilyje, nes jie kartu gyveno. Jo (K. K.) automobilyje savo telefono D. Š. nebuvo palikęs. Kadangi byloje nėra M. M. automobilio judėjimo (maršruto) istorijos, todėl yra nepaneigta, kad į vagystės vietą 2020 m. gegužės 24 d. buvo nuvykta M. M. automobiliu, o K. K. savo automobilį galėjo palikti netoli nusikaltimo vietos. K. K. detaliau nepaaiškino, kurioje tiksliai vietoje jis paliko savo automobilį ir persėdo į D. M. automobilį, tačiau ši aplinkybė jokiu aspektu nepatvirtina apeliaciniame skunde daromų išvadų dėl D. Š. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog M. M. ir K. K. parodymai, jog D. Š. nedalyvavo vagystėje laikytini gynybine versija, siekiant paneigti jo buvimą įvykio vietoje, kadangi šią versiją galinčių paneigti duomenų byloje nesurinkta.

9. Pasisakant dėl į bylą pateiktų išteisintojo telefono numerio išklotinių duomenų vertinimo aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Nr. C-746/18, kuriame išaiškinta 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, nurodant, kad draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto duomenų ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ir turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad prieiga prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų iš tikrųjų gali leisti padaryti tikslias ar net labai tikslias išvadas apie asmenų, kurių duomenys saugomi, privatų gyvenimą, kaip antai šių asmenų kasdienio gyvenimo įpročius, nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą, kasdienį ir kitokį judėjimą, vykdomą veiklą, socialinius ryšius ir lankomą socialinę aplinką. Kuo ilgesnis laikotarpis, už kurį prašoma prieigos, iš principo tuo didesnis yra kiekis duomenų, susijusių su elektroninių ryšių priemonės naudotojo perduotais elektroniniais pranešimais, buvimo vietomis ir kelionėmis, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai gali saugoti, taigi sudaroma galimybė iš peržiūrėtų duomenų padaryti daugiau išvadų apie šio naudotojo privatų gyvenimą. Taigi būtent siekdamos įvykdyti proporcingumo reikalavimą, pagal kurį nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina, kompetentingos nacionalinės institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi užtikrinti, kad tiek nurodytų duomenų kategorija ar kategorijos, tiek laikotarpis, dėl kurio prašoma prieigos prie šių duomenų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtų apriboti tuo, kas griežtai būtina nagrinėjamo tyrimo tikslais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagrindinių teisių suvaržymas, kurį lemia viešosios valdžios institucijos prieiga prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą, bet kuriuo atveju yra didelis, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ar turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį, kai, kaip pagrindinėje byloje, visi šie duomenys gali leisti padaryti tikslias išvadas apie atitinkamo asmens ar asmenų privatų gyvenimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys telefonų išklotinių duomenys gauti už pakankamai ilgą (daugiau nei 3 mėnesių) laikotarpį, nors kaltinimas išteisintajam buvo pareikštas dėl vieno nesunkaus nusikaltimo padarymo. Iš to seka, kad galimybės remtis tokiais duomenimis prieštarauja teisiniam reglamentavimui bei formuojamai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai bei proporcingumo principams.

10. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad paties D. Š. parodymai apie tai, jog jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu jis atostogavo ir nebuvo Vilniuje, nebuvo nuoseklūs, jie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo jais tikėti, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog D. Š. atostogų, t. y. ir nusikalstamos veikos padarymo metu buvo Vilniuje. Visgi, ši aplinkybė, nesant kitų objektyvių ir neginčytinų duomenų, nelaikytina pakankama prokurorės apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams dėl išteisintojo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, pagrįsti.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl psichofiziologinio tyrimo naudojant poligrafą rezultato ir tokių duomenų vertinimo teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl tyrimo poligrafu vertinimo yra nurodęs, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. Š. atžvilgiu, vertino tyrimo poligrafu rezultatus kaip papildomą informaciją, leidžiančią sustiprinti teismo nuomonę apie byloje nustatomų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, šių aplinkybių vertinimą.

12. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

13. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie be jokių pagrįstų abejonių leistų daryti išvadą, jog D. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Visos galimybės išsiaiškinti objektyvią tiesą šio proceso metu buvo išnaudotos, todėl spręstina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis D. Š. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai remiantis nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus) principu, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorės Rūtos Navasaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.