- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- 2A-1927-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00887-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilkenta“
- Ieškovas
- G. M., B. M.
- Trečiasis asmuo
- Jurbarko rajono 2-ajam notarų biurui
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilkenta“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-384/2014 pagal ieškovų G. M., B. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilkenta“, tretiesiems asmenims Jurbarko rajono 2-ajam notarų biurui, antstolio A. B. kontorai, V. U., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl pirkimo– pardavimo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai ieškiniu prašė nutraukti tarp G. M., B. M. ir UAB „Vilkenta“ sudarytą 2012 m. vasario 8 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją, tai yra ieškovams grąžinti nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą-karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovai susitarė su atsakove, jog parduos ginčo nekilnojamąjį turtą už 70 000 Lt. Kadangi ieškovai buvo gerai pažįstami su UAB „Vilkenta“ akcininkais, tai žodžiu susitarė, jog pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta pirkimo suma 21 000 Lt. 2012 m. vasario 8 d. notarinėje kontoroje buvo sudaryta žemės sklypo bei karvidės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovai pardavė atsakovei jiems priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Sutarties 4.1 punkte buvo fiktyviai nurodyta, kad M. gavo iš UAB „Vilkenta“ 21 000 Lt. Sutarties 4.2 punkte buvo nurodyta, kad Ūkio bankas suteikia UAB „Vilkenta“ 49 000 Lt kreditą nekilnojamojo turto įsigijimui, tačiau šis kreditas nebuvo suteiktas ir UAB „Vilkenta“ pinigų už nusipirktą turtą ieškovams nesumokėjo. Ieškovai ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl pinigų sumokėjimo, tačiau iki šio laiko to padaryta nebuvo. Paaiškėjo, jog ginčo nekilnojamasis turtas yra areštuotas, todėl ieškovai ir kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo ir vienašalės restitucijos taikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, nutraukė tarp G. M., B. M. ir UAB „Vilkenta“ sudarytą 2012 m. v vasario 8 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė vienašalę restituciją, tai yra G. M., B. M. grąžino nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą-karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), priteisė G. M. iš UAB „Vilkenta“ 144 Lt žyminį mokestį ir 1500 Lt advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas, iš viso 1644 Lt bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš UAB „Vilkenta“ į valstybės pajamas 79 Lt pašto išlaidas.
Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 8 d. G. M., B. M. pardavė UAB „Vilkenta“ žemės sklypą ir karvidę, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad 21 000 Lt pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš sutarties pasirašymą grynaisiais pinigais, o pardavėjas patvirtino, kad 21 000 Lt iš pirkėjo gavo. Sutarties 4.2 punkte numatyta, kad Ūkio bankas suteikia pirkėjui 49 000 Lt kreditą žemės sklypo ir pastato pirkimui. Minėtas kreditas bus pervestas į pardavėjo G. M. nurodytą sąskaitą. Sutarties 6.2.2 punkte numatyta, kad pirkėjo atstovas įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 darbo dienų po šios sutarties patvirtinimo ir nupirkto turto įregistravimo VĮ Registrų centras sudaryti su banku nupirkto turto kreditavimo ir įkeitimo sutartis. Sutarties 6.2.4 punkte numatyta, kad jeigu pirkėjas neatsiskaito su pardavėju, neįvykdo numatytų reikalavimų, tai yra nesumoka visos kainos, pardavėjas sutartį gali nutraukti neteismine tvarka, kreipiantis pas notarą, patvirtinusį šią sutartį. Šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal šią sutartį. Įvertinęs šalių aiškinimus, teismas sprendė, kad UAB „Vilkenta“ savo įsipareigojimų atsiskaityti su ieškovais neįvykdė, t. y. sutartyje numatytu laiku nesikreipė į banką dėl kreditavimo ir įkeitimo sutarčių sudarymo, neatsiskaitė su ieškovais už įsigytą turtą iki šio laiko, todėl darė išvadą, kad UAB „Vilkenta“ sudarytą sutartį pažeidė iš esmės ir neįvykdymas duoda pagrindą ieškovams nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas 2012 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, darą išvadą, jog ieškovai įrodė, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį notarui A. G. buvo pateiktas suklastotas kasos išlaidų orderis Nr. 14-1, 21 000 Lt UAB „Vilkenta“ M. nebuvo sumokėjusi, todėl nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį, taikė vienašalę restituciją, tai yra M. grąžino nuosavybės teises į žemės sklypą ir karvidę, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškinį tenkinęs visiškai, teismas iš atsakovės priteisė ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pašto išlaidas valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė (2 t., b. l. 28–29) UAB „Vilkenta“ prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje dėl vienašalės restitucijos taikymo pakeisti, taikyti dvišalę restituciją. Apeliacinio skundo argumentai:
1. Ieškinys pareikštas tuo pagrindu, kad atsakovė neįvykdė sutarties sąlygų, t. y. nesumokėjo sutartos sumos, tačiau ieškovai neginčijo pačios sutarties sudarymo sąlygų. Todėl teismas negalėjo atskirai vertinti pačios sutarties ir ieškovų paaiškinimų, o tuo pačiu ir taikyti vienašalę restituciją, nes sutarties 4.1 punktas nebuvo pripažintas negaliojančiu, o nutraukus sutartį turi būti taikoma CK 6.222 straipsnio l dalis, kurioje nurodoma, kad šalis gali reikalauti grąžinti viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jei ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką iš pastarosios gavusi. Todėl teismas, nutraukdamas sutartį, privalėjo taikyti dvišalę restituciją.
2. Teismas nevertino pačios ginčo sutarties sąlygų. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad prieš sutarties pasirašymą ieškovai gavo iš atsakovės 21 000 Lt. Tai ieškovas patvirtino notarui, notaras pateikė teismui 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderį. Sutarties 4.1 punktas liko galioti.
3. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus – atsakovės finansinius dokumentus, liudytojų parodymus, 2014 m. sausio 15 d. pateiktą pažymą, kurioje paaiškinta, kaip atsirado du kasos išlaidų orderiai byloje, nurodytos aplinkybės, kad tuometinis direktorius T. V. ir buhalterines paslaugas teikianti įmonė UAB „Paslaugos jūsų verslui“ aplaidžiai tvarkė apskaitą, direktorius buvo pakeistas, atsisakyta buhalterinės bendrovės paslaugų, taip pat pranešimus mokesčių inspekcijai apie perduotus pinigus M. (deklaracija), dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad notarui buvo pateiktas suklastotas kasos išlaidų orderis ir M. nebuvo sumokėti 21 000 Lt.
4. Teismui nesukėlė abejonių ta aplinkybė, kad ieškinys buvo pateiktas teismui praėjus beveik dvejiems metams po sutarties sudarymo, o likusioji pinigų dalis turėjo būti sumokėta gavus kreditą iš banko, kuris bankrutavo. Šios aplinkybės buvo ieškovams žinomos kur kas anksčiau, tačiau jie ieškinio nereiškė, nes neturėjo piniginių lėšų 21 000 Lt grąžinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 51–56) ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti, ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovams apskritai nebuvo tikslinga reikalauti pripažinti negaliojančiu sutarties 4.1. punktą, nes atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir pripažino nevykdysianti, nes sutiko su sutarties nutraukimu. Kita vertus, reikalauti pripažinti negaliojančiu sutarties punktą įmanoma tik tada, jei sutartis gali galioti ir be šio punkto. Šiuo atveju, bendra tikroji šalių valia buvo įtraukti 4.1. punkto sąlygą tik tam, kad atsakovė galėtų įrodyti savo mokumą ir gauti kreditą iš tuometinio Ūkio banko pastatams įsigyti. Kitaip tariant, be šio punkto negaliotų likusi sutarties dalis. Teismo proceso metu buvo įrodyta, kad atsakovė ieškovui nesumokėjo 21 000 Lt sumos (bandant tą įrodyti galimai net buvo padaryta nusikalstama veika), todėl neturi pagrindo reikalauti juos grąžinti ir taikyti dvišalę restituciją. Mano, kad teismas tinkamai aiškino sutarties turinį, t. y. sutarties 4.1. punktą, atsižvelgė ir vertino tikruosius šalių ketinimus, o ne pažodinį punkto tekstą. Atsakovei neįrodžius, kad ieškovams perdavė 21 000 Lt sumą, pagrįstai buvo taikyta vienašalė restitucija. Taip pat teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išsamiai ir teisingai išaiškino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatyta, šalys 2012 m. vasario 8 d. notarine tvarka sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai pardavė atsakovei UAB „Vilkenta“ žemės sklypą ir karvidę, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7–13). Kadangi atsakovė sudarytą sutartį pažeidė iš esmės, t. y. neatsiskaitė su ieškovais, teismas sprendė, kad toks sutarties neįvykdymas duoda pagrindą ieškovams nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje ir tenkino reikalavimą – 2012 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė, taikė vienašalę restituciją.
Ginčo dėl sutarties nutraukimo nėra, tačiau atsakovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria taikyta vienašalė restitucija, apeliaciniu skundu prašo taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti jos ieškovams sumokėtus 21 000 Lt.
Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš jos gavusi. Taigi šioje materialiojo įstatymo nuostatoje yra įtvirtinta nuostata, pagal kurią, nutraukus sutartį, gali būti taikoma dvišalė restitucija. Kaip matyti iš šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, tokias sutarties nutraukimo teisines pasekmes numatę iš šalys sutarties 6.2.4 punktu – jeigu pirkėjas neatsiskaito su pardavėja, neįvykdo visų reikalavimų, tai yra nesumoka visos kainos, pardavėja sutartį gali nutraukti. Šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal šią sutartį.
Taigi nagrinėjamu atveju, restitucija yra sandorio nutraukimo pasekmė (CK 6.222 straipsnis), jos taikymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.145-6.153 straipsniai. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju, tinkamam restitucijos taikymui svarbu nustatyti, kokia dalimi atsiskaitymą įvykdė atsakovė, kadangi ieškovų teigimu, atsakovė iš viso pinigų ieškovams nemokėjo. Šalių sudarytos sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad 21 000 Lt pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš sutarties pasirašymą grynaisiais pinigais, pardavėjas patvirtina, kad 21 000 Lt iš pirkėjo gavo. Sutarties 4.2 punkte numatyta, kad Ūkio bankas suteikia pirkėjui 49 000 Lt kreditą žemės sklypo ir pastato pirkimui. Minėtas kreditas bus pervestas į pardavėjo G. M. nurodytą sąskaitą. (1 t., b. l. 10). Nors ieškovų teigimu, jie 21 000 Lt negavo, tačiau sutarties 4.1 punktas, kaip teisingai nurodė apeliantė, byloje nebuvo ginčytas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2009, išaiškino, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Šis išaiškinimas atitinka Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Kaip minėta, ieškovai šios sutarties sąlygos neginčijo, tik aiškina, kad 21 000 Lt iki sutarties sudarymo iš atsakovės negavo, o sutarties punktą, patvirtinantį, jog pinigus gavo, įrašė tam, kad atsakovė gautų iš banko kreditą. Šis ieškovų teiginys jokiais įrodymais apskritai neparemtas (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, įrašymas sąlygos notarinėje sutartyje dėl 21 000 Lt gavimo neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus standarto. Ieškovų aiškinimu, UAB „Vilkenta“ tiesiog neturėjo finansinių galimybių sumokėti sutarties kainos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai įrodė, jog atsakovė notarui pateikė suklastotą kasos išlaidų orderį, kad ieškovams nėra sumokėjusi 21 000 Lt. Iš tikrųjų, byloje pateikti du kasos išlaidų orderiai: teismui pateiktas 2012 m. vasario 1 d. (1 t., b. l. 86) ir notarui pateiktas – 2012 m. vasario 8 d. (1 t., b. l. 113). Apylinkės teismas sprendė, kad būtent šis orderis yra suklastotas. Tačiau iš kitų rašytinių įrodymų, t. y. iš 2012 m. sausio 2 d. paskolos sutarties matyti, kad T. V. atsakovei paskolino apyvartinėms lėšoms 22 000 Lt (1 t., b. l. 122–123), kad šios lėšos tą pačią dieną buvo apskaitytos įmonėje bei 2012 m. vasario 8 d. nuimtos apmokėjimui G. M., matyti iš sąskaitų istorijos (1 t., b. l. 128). Iš sąskaitų istorijos (1 t., b. l. 132) matyti, kad 2012 m. vasario 8 d. pinigai imami ne tik G. M., bet ir notarui 440,60 Lt, kas atitinka notarinėje sutartyje nurodytą sumą. Kad G. M. išmokėta 21 000 Lt (1 t., b. l. 87) nurodyta VMI teiktoje gyventojams išmokėtų išmokų pažymoje. Sutiktina su apeliante, kad vertindamas į bylą pateiktus du kasos išlaidų orderius, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paaiškinimus, kaip atsirado šie du orderiai, teismui abejonių kėlė numeracija. Pripažintina, jog taip buhalterija neturi būti vedama, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pinigai, ką patvirtina jau aptartos sąskaitų istorijos, iš kasos išimti tik pagal notarui pateiktą 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš įrodymų visumos, įvertinant tai, kad sutartis patvirtinta notaro, ieškovai jos sąlygų neginčijo, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, darytina priešinga išvada, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. 21 000 Lt buvo išmokėti ieškovams iki sutarties sudarymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. Kaip minėta, ieškovai neginčijo sutartyje numatytos sąlygos, jog iki sutarties pasirašymo gavo 21 000 Lt, jie naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai vertino byloje įrodymus, todėl nepagrįstai taikė vienašalę restituciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas, sprendimo dalis, kuria pritaikyta vienašalė restitucija, keistina ir pritaikytina dvišalė restitucija, t. y. ieškovai įpareigotini grąžinti 21 000 Lt apeliantei (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta vienašalė restitucija, pakeisti – nustatyti dvišalę restituciją, įpareigojant ieškovus G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. M., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai grąžinti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Vilkenta“, įmonės kodas 174395940, 21 000 Lt ( 5927,51 EUR).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.