Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei I. B. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliantas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenurodo, teisėjų kolegija taip pat jų neįžvelgia. Todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ bei Vyriausybės 2003 m lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nuostatomis. Vyriausybės nutarimų nuostatos įtvirtina minimalią ir maksimalią valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo ribas, o teisę nustatyti konkretų tarifą neviršijant nurodytų dydžių ir mokesčio mokėjimo terminus suteikia savivaldybei (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2010 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei I. B. nuosavybės teise priklauso pastatas – parduotuvė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis 3,0194 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį patikėjimo teise nuo 2008-11-19 valdo ieškovas (1 t., b.l. 20-32). Su atsakove žemės sklypo nuomos sutartis nėra sudaryta. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl 29 978,29 Lt (8682,31 Eur) žemės nuomos mokesčio už 2007 – 2012 metus priteisimo iš atsakovės. Vilniaus miesto apylinkės teismas, konstatavęs, kad atsakovė nėra teisėta žemės sklypo dalies naudotoja, 2014-03-18 sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015-01-20 nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo (1 t., b.l. 126-129, 172-175). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė Žemės įstatymo 2 str. 11 d. prasme yra teisėta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, užstatytos atsakovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu, naudotoja, ir kad nesant įrodymų apie žemės sklypo dalies suteikimą atsakovei panaudai, atsakovė Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. pagrindu privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nepaisant aplinkybės, kad su ja nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Iš naujo išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas 2015-06-08 sprendimu ieškinį patenkino visiškai, t.y. priteisė iš atsakovės ieškovui 10 206,71 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį už 2007-2012 metus, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais šioje byloje, t.y. nedetalizavo mokesčio tarifo pagal atskirus mokestinius metus, liko neaiškios skirtingais metais apmokestinamų skirtingo dydžio Sklypo plotų bei materialinių palūkanų skirtingos apskaičiavimo metodikos ir pan.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais skundo argumentais. Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2015-01-20 nutartyje apeliacinės instancijos teismas išaiškinimų dėl mokesčio skaičiavimo būdo, laikotarpių ar pan., apskritai nenurodė. Antra, skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, priešingai, nei nurodė apeliantė, detaliai išdėstytas nuomos mokesčio apskaičiavimo mechanizmas (taikytas mokesčio tarifas, laikotarpiai, apmokestinamas sklypo plotas, metinis nuomos mokestis). Aprašomojoje teismo sprendimo dalyje detalizuota, kad ieškovas prašė priteisti 28 521,38 Lt nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-11-30, bei 1 456,90 Lt nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2011-12-01 iki 2012-12-31. Ieškinyje aiškiai išskirta prašomų priteisti palūkanų suma (5 263,44 Lt), pridėta jų paskaičiavimo lentelė (1 t., b.l. 1-6, 35). Tai, kad teismas, visiškai tenkindamas ieškinį, neišskyrė nuomos mokesčio sumos ir priteistinų palūkanų, nedaro teismo sprendimo nesuprantamu, ir juolab neteisėtu.

Aukščiau paminėta Vilniaus apygardos teismo 2015-01-20 nutartimi teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra teisėta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, užstatytos atsakovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu, naudotoja, nustatė jos pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį įstatymo (Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d.) pagrindu, nepaisant to, kad su ja nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Taigi, apeliantė nepagrįstai teigia, kad nesant sutarties iki Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2011-09-21 sprendimu Nr. 1-206 patvirtintos naujos Savivaldybės taisyklių 6.6 p. redakcijos, atsakovei apskritai nebuvo pagrindo mokėti mokestį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į mokestinio ginčo detales, ypač dėl atsakovės realiai naudojamo sklypo dalies dydžio, dėl taikomo, atskirais skirtingų savivaldybės taisyklių redakcijų galiojimo laikotarpiais, mokesčio tarifo; dėl mokestinio laikotarpio, už kurį privalo būti sumokėtas mokestis, pradžios.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime nustatyta, jog ieškovas, apskaičiuodamas apeliantės mokėtiną nuomos mokestį iki 2011-11-30, vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-10-01 sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 4.2 p., o laikotarpiu nuo 2011-12-01 - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-06-03 sprendimu Nr. 1-1048 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 6.3 p. ir 9.1 p., taikė 1,5 proc. dydžio tarifą. Šie tarifai nustatyti fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal 2009-06-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas taisykles – toks tarifas taikomas asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008-12-31. Šis tarifo dydis bylai reikšmingu laikotarpiu nekito. Pažymėtina, kad iki 2009-01-01 galiojusioje Vyriausybės 2003 m lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ redakcijoje buvo nustatytas 1,5 procento minimalus žemės nuomos mokesčio tarifas metams, todėl iki nurodyto termino savivaldybė net neturėjo teisės nustatyti mažesnio nuomos mokesčio tarifo. Apeliantė neįrodinėja, jog valstybinės žemės naudotoja ji tapo po 2008-12-31, o savo argumentus dėl jai taikytino 0,1 proc. tarifo, taip pat dėl nuomos mokesčio skaičiavimo pradžios grindžia 2012 m. jai pateiktoje deklaracijoje nurodytais duomenimis. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pernelyg sureikšmina 2012-10-31 Vilniaus m. savivaldybės išrašyto pranešimo rodiklius. Akivaizdu, kad tokiame pranešime esantys duomenys turi atspindėti teisės aktuose nustatyta tvarka paskaičiuoto mokesčio dydį. Ieškovas, kuris vadovaujantis teisės aktais yra žemės nuomos mokesčio administratorius, teigia, kad atsakovės nurodomas pranešimas anuliuotas dėl jame nurodytų klaidingų duomenų (2 t., b.l. 59), be to, ieškovei išrašytas naujas pranešimas už tą patį mokestinį laikotarpį (2012 m.) (1 t., b.l. 37). Duomenų apie iki 2012 metų ieškovo atliktą mokėtino mokesčio apskaičiavimą, mokesčio deklaracijos atsakovei parengimą ir išsiuntimą nebuvimas, savaime nepanaikina Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nurodytos atsakovės pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog atsakovei visą ginčo laikotarpį faktiškai naudojantis sklypo dalimi, ji turi pareigą mokėti ginčo nuomos mokesčius ieškovei, o savalaikis nepranešimas apie mokėtinus mokesčius, neatleidžia nuo pareigos vykdyti prievolę.

Kaip minėta, apeliantė taip pat teigia, kad teismas neįsigilino į aplinkybes dėl atsakovės realiai naudojamo sklypo dalies dydžio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį apeliantės argumentą atmeta. Pažymėtina, kad pati apeliantė neginčija iki 2011-11-30 nurodomo apmokestinamo ploto (0,4210 ha). Skundžiamame teismo sprendime aiškiai nurodyta, kodėl pakito apmokestinamo žemės sklypo plotas, t.y. kad nuomos mokestis už 2012 metus apskaičiuotas atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)2008-11-19 patikėjimo teise buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei ir 28933 kv. m. ploto sklypo dalis buvo išnuomota UAB „KTVG“; o Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-10262 (2.142.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ I. B. išskirta 976 kv.m. ploto dalis. Teismas įvertino ir ieškovo paaiškinimus, kad išskirta dalis atitinka teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliuoju planu suplanuotoms riboms. Atsakovei išskirto žemės ploto teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu turėjo būti taikomas kitoks apmokestinamas plotas. Kita vertus, akivaizdu, jog dėl didesnio žemės sklypo ploto, nuomos mokestis būtų dar didesnis.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Seimo kontrolieriaus 2013-02-27 pažymoje Nr. 4D-2012/4-1257 išdėstytų išvadų, todėl bylos nagrinėjimo metu jos liko nepaneigtos. Šiuo atveju, apeliantės minimoje pažymoje nurodyta, kad skundo tyrimo metu nebuvo vertinami savivaldybės administracijos veiksmai dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, o apeliaciniame skunde cituojamos minėtoje pažymoje nustatytos aplinkybės iš esmės susijusios su nuomos sutarčių sudarymu (vilkinimu). Argumentus dėl Vilniaus m. savivaldybės Kontrolės ir Audito tarnybos 2014-03-10 ataskaitos neįvertinimo apeliantė taip pat sieja su ieškovo kalte dėl vilkinimo sudaryti sutartis su privačiais savininkais. Šios aplinkybės nėra reikšmingos ginčo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymui, todėl pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl Seimo kontrolieriaus pažymoje bei minėtoje audito ataskaitoje nurodytų aplinkybių, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų.

Ieškinyje nurodyta, kad kartu su ieškiniu, be kitų dokumentų, pateikiama 2013-06-17 priminimo dėl žemės nuomos mokesčio kopija – 1 lapas, ir nenurodyta, jog pateikiami šio dokumento priedai (1 t., b.l. 5). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliantės motyvai dėl galimai pateiktų netikrų (neautentiškų) dokumentų pateikimo, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 5800,96 Lt nuomos mokesčio už 2007 metus priteisimo, kadangi atsakovės prievolė yra tęstinio pobūdžio (CK 1.127 str. 5 d.), taip pat atsižvelgęs į tai, kad 2012 m. pranešimas yra anuliuotas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad mokestinis laikotarpis, už kurį mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis, yra aiškiai apibrėžtas konkrečiais kalendoriniais metais, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju CK 1.127 str. 5 d. negalėjo būti taikoma. Apeliantė vadovaujasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-10-01 sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 9 punktu, numatančiu, kad nesumokėto mokesčio išieškojimui taikomas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytas 5 metų trukmės senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti kitą dieną po termino nuomos mokesčiui sumokėti pasibaigimo. Taip pat prašymą taikyti ieškinio senaties terminą grindė CK 1.125 str. 9 d. bei pagal analogiją – Mokesčių administravimo įstatymo 107 str.

Pažymėtina, kad CK 1.125 str. apskritai nėra numatytas sutrumpintas senaties terminas reikalavimams dėl nuomos mokesčio išieškojimo, todėl apeliantės nurodomu Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 9 punktu, kuriame yra nuoroda į civiliniame kodekse nustatytą senaties terminą, nėra pagrindo vadovautis. Be to, žemės nuomos mokestis nepriskiriamas mokesčiams, kurie administruojami pagal atsakovės minimą Mokesčių administravimo įstatymą. Taigi, ir šio įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Nors, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė prašymo dėl ieškinio senaties taikymo atmetimo pagrindą, tačiau šį prašymą iš esmės išsprendė teisingai, todėl šios dalies teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teisme atsakovė nepripažino ieškovo reikalavimo dėl nuomos mokesčio priteisimo, reikalavimą priimti atsakovės ieškinio pripažinimą dėl 641,36 Eur pareiškė su atitinkamomis sąlygomis, t.y. konstatuojant, kad valstybinės žemės nuomos mokestis sumokamas už 2012 m. mokestinį laikotarpį už naudojamą žemės sklypo 0,421 ha plotą, taikant šio mokesčio 0,1 proc. tarifą, numatytą Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 6.2 p. ir 10.1 p. Teisėjų kolegijos nuomone, nenustačius pagrindo pripažinti atsakovės nurodomų sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės 641,36 Eur sumos nelaikė mokėjimu pagal pareikštą ieškinį. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, kad teismas turėjo atsižvelgti į sumokėto žemės nuomos mokesčio dalį, laikytini nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės sumokėtos sumos įskaitymo klausimas galės bus sprendžiamas vykdymo proceso metu.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl galimybės naudotis turimu nekilnojamuoju turtu pagal paskirtį, dėl ieškovo netinkamo pareigos sudaryti nuomos sutartį, vykdymo, nėra susiję su atsakovės mokėtino valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė. Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamam ginčui teisinės reikšmės taip pat neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, t.y. mokėjimo nurodymo, patvirtinančio 641,36 Eur mokesčio už 2012 m. sumokėjimą, originalą, Vilniaus apskrities viršininko 2007-04-03 rašto Nr. (31)1.2-2005-3.31 ) ir Vilniaus miesto mero 2008-08-06 derinimo pažymos Nr. A51-17384 (3.6-PD-4), kopijas. Pažymėtina, kad šiais dokumentais apeliantė grindžia argumentus, susijusius su jos prioritetu sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartis. Kaip minėta, šioje byloje nėra nagrinėjami klausimai, susiję su nuomos sutarties sudarymu, todėl teisėjų kolegija nepriima apeliantės naujai pateiktų įrodymų.

Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovės I. B. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovei I. B. priklausantį, pas ją ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą bendrai 35 241,73 Lt sumai, uždraudžiant juo disponuoti, nedraudžiant valdyti ir naudotis, o šio turto nepakakus – areštuoti atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, neviršijant 35 241,73 Lt sumos, leidžiant atsiskaitymus su valstybės biudžetu, ieškovu ir darbuotojais.

2016-02-08 apeliacinės instancijos teisme gautas apeliantės prašymas pakeisti pritaikytą ¼ dalies žemės sklypo areštą į kitą laikinąją apsaugos priemonę, t.y. padaryti įrašą Nekilojamojo turto registre dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o netenkinus šio prašymo – perkelti areštą iš šiuo metu areštuotos žemės sklypo ¼ dalies į paminėtą I. B. priklausantį butą. Prašyme nurodyta, kad atsakovė ketina atlikti statybas minėtame žemės sklype, ir vėliau šį nekilnojamąjį daiktą perleisti tretiesiems asmenims. Turto areštas apsunkina su tuo susijusių teisinių procedūrų atlikimą. Pažymėjo, kad jos turimo kito turto – buto vidutinė rinkos vertė (44 601 Eur) žymiai viršija laikinųjų apsaugos priemonių mastą (10 223,59 Eur).

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime su atsakovės prašymu nesutiko, prašė atmesti ir palikti nepakeistas byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – neužtikrintų tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovas taip pat nesutiko ir dėl turto arešto perkėlimo atsakovei priklausančiam butui. Pažymėjo, kad realizuojant ¼ buto dalį būtų apsunkintas išieškojimo procesas, kadangi tai yra gyvenamoji patalpa, galimai yra vienintelė atsakovės gyvenamoji vieta, joje galimai gyvena nepilnamečiai vaikai ir pan.. Mano, kad antstolis pagrįstai pirma areštavo ne pirmo būtinumo nekilnojamojo turto objektus, kuriuos galima paprasčiau realizuoti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad prašymas nemotyvuotas ir niekuo nepagrįstas.

Iš atsakovės pateiktų dokumentų matyti, kad antstolis, vykdydamas 2013 m. rugpjūčio 25 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, areštavo ¼ atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį (b.l. 143-145). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo keisti pritaikyto turto arešto. Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, atsakovė niekuo nepagrindė savo teiginių apie ketinimą atlikti statybas minėtame žemės sklype, nenurodė, kokius konkrečius veiksmus trukdo atlikti pritaikytas žemės sklypo areštas. Taip pat šiuo atveju svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento, o visus su vykdymo procesu susijusius klausimus sprendžia antstolis. CPK XLVII skyriuje reglamentuota išieškojimo iš skolininko turto tvarka, pagal kurią yra numatyta galimybė išieškojimą nukreipti į pajamas (esant atitinkamoms sąlygoms) (CPK 663 str.), be to, antstolis privalo laikytis CPK 664 str. nustatytos išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į proceso stadiją, darytina išvada, kad tenkinti atsakovės prašymą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės I. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.