Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-20 · Civilinė byla Nr. 2A-2148-262/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-20
Bylos Nr.
2A-2148-262/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-23342-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
Ieškovas
L. P., Š. P.
Atsakovas
AB SEB bankui
Civ. b. Nr. 2A-2148-262/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23342-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 63; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų L. P. ir Š. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. P. ir Š. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškiniu prašė: pakeisti kredito sutarties Nr. 2050718010285-03 bendrosios dalies 1 punktą, kuriuo nustatoma, kad ,,apskaičiuojant palūkanas, laikoma, kad metuose yra 360 dienų“, nustatant, kad ,,apskaičiuojant palūkanas, laikoma, kad metuose yra 365 dienos“; pakeisti 3.5. punktą, kuriame nurodoma, kad ,,jei pagal kredito gavėjo raštišką prašymą kreditas ar jo dalis grąžinama anksčiau, negu nurodyta grafike, anksčiau laiko grąžinamą kredito dalį įskaityti į kredito gavėjo paskolos sąskaitą tik grafike nurodytą artimiausią mokėjimo dieną, nustatant, kad ,,anksčiau laiko grąžinamą kredito dalį įskaityti į kredito gavėjo paskolos sąskaitą nuo jų įskaitymo kredito gavėjo paskolos sąskaitoje momento“; pakeisti 3.7. punktą, kuriame nurodyta, kad ,,kreditą, palūkanas ir delspinigius laikyti sumokėtais nuo jų įskaitymo į banko sąskaitą kredito valiuta momento, o kitas pagal sutartį mokėtinas sumas įskaityti į banko sąskaitą litais“, nustatant, kad ,,kreditą, palūkanas ir delspinigius laikyti sumokėtais faktinę įmokų sumokėjimo dieną“; pakeisti 4.5. punktą ,,už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies“, sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 %; pakeisti 4.6. punktą ,,už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką“, sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 %. Pakeisti specialiosios dalies 5.5. punktą, kuriame nurodyta, kad ,,kredito grąžinimo metodas iki visos kredito išmokėjimo sumos- linijinis, išmokėjus visą kredito sumą- anuitetu“, nustatant, kad ,,kredito grąžinimo metodas linijinis“; pakeisti 6 punktą ,,palūkanų rūšis- fiksuotos“, nustatant, kad ,,palūkanų rūšis- kintamos“. Nuo 2013 03 20 nustatyti kintamą palūkanų dalį- VILIBOR ir nustatymo periodiškumą- 6 mėn. bei pastoviąją palūkanų dalį- 0,9 %. Taip pat ieškovai prašo pakeisti 2007 01 03 ieškovo Š. P. prisijungimo būdu su atsakovu sudarytos kredito sutarties Nr. 2050718010004-03 sąlygas: bendrosios dalies 1 punktą, kuriuo nustatoma, kad ,,apskaičiuojant palūkanas, laikoma, kad metuose yra 360 dienų“, nustatant, kad ,,apskaičiuojant palūkanas, laikoma, kad metuose yra 365 dienos“; pakeisti 3.5. punktą, kuriame nurodoma, kad ,,jei pagal kredito gavėjo raštišką prašymą kreditas ar jo dalis grąžinama anksčiau, negu nurodyta grafike, anksčiau laiko grąžinamą kredito dalį įskaityti į kredito gavėjo paskolos sąskaitą tik grafike nurodytą artimiausią mokėjimo dieną, nustatant, kad ,,anksčiau laiko grąžinamą kredito dalį įskaityti į kredito gavėjo paskolos sąskaitą nuo jų įskaitymo kredito gavėjo paskolos sąskaitoje momento“; pakeisti 3.7. punktą, kuriame nurodyta, kad ,,kreditą, palūkanas ir delspinigius laikyti sumokėtais nuo jų įskaitymo į banko sąskaitą kredito valiuta momento, o kitas pagal sutartį mokėtinas sumas įskaityti į banko sąskaitą litais“, nustatant, kad ,,kreditą, palūkanas ir delspinigius laikyti sumokėtais faktinę įmokų sumokėjimo dieną“; pakeisti 4.5. punktą ,,už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, jei negrąžina pagal grafiką nustatytos grąžinti kredito dalies“, sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 %; pakeisti 4.6. punktą ,,už kiekvieną uždelstą sumokėti palūkanas dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėtų palūkanų sumos delspinigius, jei nesumoka palūkanų pagal grafiką“, sumažinant delspinigių dydį iki 0,02 %; pakeisti specialiosios dalies 5.5. punktą ,,kredito grąžinimo metodas- anuitetu“, nustatant, kad ,,kredito grąžinimo metodas- linijinis“; 5.7. punktą ,,grafiko pateikimo būdas- atsiimant banke“, nustatant, kad ,,grafiko pateikimo būdas- paštu“; pakeisti 6 punktą ,,palūkanų rūšis- fiksuotos“, nustatant, kad ,,palūkanų rūšis- kintamos“. Nuo 2012 01 03 nustatyti kintamų palūkanų dydį- VILIBOR ir nustatymo periodiškumą- 6 mėn. bei pastoviąją palūkanų dalį- 0,9 %.

Nurodė, kad 2007 01 03 ieškovas Š. P. su atsakovu sudarė būsto kredito sutartį Nr. 2050718010004-03 butui (duomenys neskelbtini) įsigyti ir remontuoti, o 2007 03 20 ieškovė L. P. sudarė būsto kredito sutartį Nr. 2050718010285-03 ir 2007 11 30 susitarimą pakeisti 2007 03 20 kredito sutarties Nr. 2050718010285-03 sąlygas butui, esančiam (duomenys neskelbtini)įsigyti (toliau- sutartys). Sutarčių sąlygos turi būti pakeistos, kadangi sutarčių bendrosios dalies sąlygos individualiai su ieškovais nebuvo aptartos ir ieškovai neturėjo galimybės susipažinti su jomis iki jų sudarymo, neturėjo galimybės jų atsisakyti, nes jos buvo pateiktos skubotai, prieš pat sutarties pasirašymą; pasiūlytas grąžinimo metodas- anuitetas, yra ženkliai brangesnis nei linijinis; dėl pasaulinės ekonominės krizės pasunkėjo sutarties vykdymas; nuo 2012 m. sumažėjo vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, todėl atsakovo pinigų skolinimosi kaštai ženkliai sumažėjo; atsakovas naujiems klientams teikia būsto kreditus mažesnėmis fiksuotomis palūkanomis bei kintamomis metinėmis palūkanomis; atskiros bendrųjų ir specialiųjų dalių sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus; atsakovas vengia bendradarbiauti dvišalių derybų būdu, nesutinka pakeisti kredito sutarčių sąlygas. Dėl nurodytų pagrindų ieškovai prašo patenkinti ieškinį.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ieškovams iš anksto, iki palūkanų keitimo pabaigos, buvo priminta apie turimas galimybes ir sudarytos visos sąlygos derėtis bei pakeisti palūkanas į kintamas, tartis dėl fiksuotų palūkanų normos, arba grąžinti kreditą. Ieškovams buvo suteikta galimybė keisti kredito sutartį, jos atsisakyti, tačiau jie šiomis teisėmis nepasinaudojo, todėl kiekvienam ieškovui vienašališkai buvo nustatytos naujos fiksuotų palūkanų normos, atsižvelgiant į tuo metu buvusią situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką ir kitus faktorius. Ieškovai nuolat vėlavo mokėti įmokas, tai turėjo įtakos fiksuotų palūkanų normų nustatymui. Į atsakovą buvo kreiptasi tik dėl reikalavimo sumažinti palūkanas, dėl kitų sutarties sąlygų pakeitimų ieškovai nesikreipė į banką, todėl buvo pažeista sutarties nuostata dėl ikiteisminio ginčų sprendimo. Ieškovai nepateikė pablogėjusią finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų, savo poziciją grindžia tik abstrakčiomis nuorodomis į pasaulinę ekonominę krizę. Ieškovai kreditavimo sutartis pasirašė laisva valia, jiems buvo suteiktos jų prašomos paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti, tokiu būdu jie gavo siekiamą naudą, kuri negali būti vertinama kaip neproporcingai maža.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui buvo priteista po 1 391,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad sutarčių sąlygos neatitinka vartojimo kredito sandorį reglamentuojančių nuostatų dėl sandorio dalyko. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi laikomi sandoriai, kurių dalykas yra kilnojamieji daiktai. Atsižvelgdamas į tai, kad sutartys turi lėšų investavimo požymių, teismas sprendė, kad jie nei pagal tikslus nei pagal pobūdį nėra vartojimo sandoriai. Ieškovų reikalavimai dėl palūkanų apskaičiavimo būdo, kredito grąžinimo ir netesybų dydžio pakeitimo yra susiję su esminėmis kreditavimo sutarties sąlygomis, todėl šių sąlygų pakeitimas pagal vienos iš šalių pageidavimą, pažeistų sutarčių laisvės principą ir yra neįmanomas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl yra draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymą. Sutartyse ir atsakovo veiksmuose nėra akivaizdžių nesąžiningumo požymių. Sutarčių nuostata, kurioje nurodyta, kad apskaičiuojant palūkanas laikoma, kad metuose yra 360 dienų, naudinga abejoms kredito sutarties šalims, nes mažina administravimo sąnaudas ir kontrolę daro spartesne. Sutarčių specialiųjų dalių punktas, kuriame nurodyta, kad „grafiko pateikimo būdas - atsiimant banke“ nedaro didelės įtakos ieškovų interesams, nes nėra dažnai kaitaliojamas sutarties elementas. Šią nuostatą galima keisti tik šalių susitarimu. Pakeisdamas kredito palūkanas atsakovas priminė ieškovams apie galimybę pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamas ir tartis dėl jų normos, išsiųsdamas priminimus sutartyse nurodytais šalių adresais. Pakeisdamas ieškovams palūkanų normas, atsakovas taikė ieškovų duomenis atitinkančias kreditavimo rizikingumą įtvirtinančias metodikas. Kredito grąžinimo metodo pakeitimas pagal vienos šalies pageidavimą, iškreiptų kredito sutarties vykdymą, pakeistų kredito sutarties ekonominę esmę bei šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovai galėjo ir turėjo tikėtis tokio kreditavimo sutarčių sąlygų pasikeitimo, turėjo galimybę daryti įtaką palūkanų apskaičiavimo būdui ir dydžiui be sutrikimų vykdydami sutarties nuostatas, nedidindami kreditavimo rizikos, laiku susitariant dėl palūkanų būdo ir dydžio. Sutartyse įtvirtinta nuostata dėl 0,1% netesybų už pradelstus mokėjimus yra pagrįstai įtvirtinta didesnė atsakovo interesų apsauga ir jų dydis nelaikytinas pernelyg dideliu. Skolininkai, negalėdami laiku vykdyti atsakovui įsipareigojimus ir manydami, kad kredito sutartyse nustatytos neprotingos ir neteisingo dydžio netesybos, turi galimybę pasiskolinti lėšų iš kitų šaltinių už mažesnė kainą ir laiku vykdyti kreditavimo sutartyse prisiimtus įsipareigojimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodė, kad teismas netinkamai kvalifikavo sandorių šalis siejančius teisinius santykius, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, o tai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad ieškovų sudarytos būsto kredito sutartys nėra vartojimo kredito sandoriai, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.350 str. 1 d.), reglamentuojančias vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis ir nepagrįstai netaikė vartojimo kredito sutarties sampratą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.886 str.), tai apribojo apeliantų teisę pasinaudoti vartojimo sutarčių ypatumu, pasireiškiančiu tuo, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, o vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Teismas, kvalifikuodamas ginčo sandorius, nepagrįstai nesivadovavo vartojimo kredito sutarties samprata pateikta CK 6.886 straipsnyje. Teismas netyrė ir nenustatė aplinkybių, kad kredito sutartys ieškovų buvo sudarytos prisijungimo būdu, kredito grąžinimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, kad ginčo sutarys yra ilgalaikės. Teismas, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovų reikalavimas modifikuoti kredito sutartis yra neįgyvendinamas. Teismas spręsdamas ieškovų reikalavimą modifikuoti kredito sutarčių nuostatas, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.156 str., 6.189 str. 1 d., 6.59 str.) ir nepagrįstai nesivadovavo sutarties vykdymo suvaržymą ir esminę sutarties nelygybę reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.204 str., CK 6.228 str.). Apeliantai sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimą grindė Ekonominės krizės situacija, kurios įtaka byloje buvo nustatyta ir įvertinta netinkamai. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad banko atsisakymas, pasinaudojant sunkia ekonomine situacija ir kredito gavėjo priklausomybe nuo ekonomiškai stipresnių kreditorių, svarstyti kredito gavėjo pasiūlytas sąlygas yra aiškiai nesąžiningas, neteisingas ir prieštaraujantis gerai moralei (CPK 1.81 str. 1 d.), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei sutarčių vykdymo principams. Teismas neužtikrino lygiateisiškumo, ieškovo teisės būti išklausytam, principų įgyvendinimo (CPK 12 straipsnis, 17 straipsnis), nustatydamas bylos faktines aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 str., 178 str., 181 str., 185 str.), pažeidė aptarimo sprendime tvarką (CPK 270 straipsnio 4 d.) ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos žmogaus teisių teismo formuojamos praktikos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teismas priėmė teisingą, sąžiningą ir pagrįstą sprendimą, kadangi ieškiniu kelti reikalavimai iš esmės pažeidžia principą - pacta sund servanda. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir šalys privalo tokios sutarties laikytis (CK 6.38, 6.59, 6.189 str.). Tokią pareigą sutarties šalys turi nepriklausomai nuo to, ar sutartis laikytina vartojimo sutartimi, o viena jos šalis – vartotoju. Sudarydami Sutartis apeliantai patys laisva valia pasirinko fiksuotas, o ne kintamas palūkanas, suprasdami, kad palūkanų rūšį vėliau bus galima pakeisti tik abipusiu šalių susitarimu. Ieškovai, pareikšdami ieškinį su reikalavimu sutartis modifikuoti išimtinai sau naudingomis sąlygomis nesant atsakovo sutikimo, t.y. nustatyti sutartyje kintamas palūkanas su jokiais objektyviais duomenimis neparemtais paskaičiavimais pagrįsta banko marža, elgėsi nesąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jų reikalavimą dėl sutarčių pakeitimo remiantis CK 6.204 str. Ieškovai sutarčių vykdymo pasunkėjimą grindė pasauline ekonomine krize.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekonominė krizė pati savaime negali būti vertinama kaip sutarčių įvykdymą suvaržanti aplinkybė, nes šis visuotinai žinomas reiškinys yra tik prielaida atsirasti pačiai suvaržymo aplinkybei, t.y. finansinės ieškovų padėties pablogėjimui, kurios, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškinio padavimo metu jau nebebuvo. Be to, šioje situacijoje apskritai nebuvo tenkinamos visos privalomos CK 6.204 str. sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio straipsnio ir netaikė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju nebuvo iš esmės pasikeitusi sutartinių prievolių pusiausvyra, t.y. nebuvo padidėjusi sutarčių įvykdymo kaina (CK 6.204 str. 2 d.). Sutarčių sudarymo metu šalys pasirinko taikyti fiksuotas palūkanas, kurios bus perskaičiuojamos po 5 metų. Svarbu yra tai, jog atsakovas, vadovaudamasis sutarčių bendrųjų dalių 3.3 nuostata, ieškovams 2012-01-03 ir 2012-02-06 nustatė naują fiksuotų palūkanų normą kitiems 5 metams. Ieškovai pirmus penkerius metus atsakovui mokėjo nekintančią kainą, o perskaičiavus fiksuotas palūkanas vėl turėjo pradėti mokėti stabilias kredito įmokas, todėl šiuo atveju apskritai nėra pagrindo konstatuoti padidėjusią sutarčių įvykdymo kainą. Sutartyse aptartas fiksuotų palūkanų perskaičiavimas po pirmojo jų taikymo periodo ir nežymus jų padidėjimas negali būti prilyginamas Sutarčių įvykdymo kainos padidėjimui, nes tokios sutarčių sąlygos buvo aiškiai nurodytos sutartyje, be to, nei atsakovas, nei ieškovai negalėjo prognozuoti kokia situacija bus skolinimosi rinkoje po penkerių metų.

Nors ieškovai teigia, kad jie negalėjo numatyti savo finansinės padėties pablogėjimą sutarčių sudarymo metu (CK 6.204 str. 2 d. 2 p.), tačiau kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Sutartys buvo sudarytos 40 metų terminui. Toks laiko tarpas yra labai ilgas, todėl pagrįsta manyti, jog per šį laikotarpį ieškovų finansinė padėtis gali keistis, o jos pokyčiai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami. Kadangi ieškovai galėjo protingai numanyti, jog jų finansinė padėtis gali kisti tiek į teigiamą, tiek į neigiamą pusę, todėl šiuo atveju privaloma CK 6.204 str. taikymo sąlyga nebuvo tenkinama. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog aplinkybė dėl ekonomikos cikliškumo yra žinoma visuotinai, todėl ieškovai turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę. Dėl išvardintų priežasčių laikytina, kad ieškovai buvo prisiėmę finansinės padėties pablogėjimo riziką (CK 6.204 str. 2 d. 4 p.).

Ieškovai nesikreipė į atsakovą iš karto po sutarčių įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 str. 3 d.). Visuotinai yra žinoma, krizė Lietuvoje baigėsi 2010 m. III ketvirtį. Savo ruožtu, Ieškovai į atsakovą kreipėsi tik 2012-08-28, t.y. po dviejų metų nuo tariamo sutarčių įvykdymo suvaržymo pabaigos. Be to, keliami reikalavimai apskritai buvo susiję ne su sutarčių įvykdymo suvaržymu, o su palūkanų mažinimu, o tai reiškia, jog apeliantai netinkamai įvykdė privalomą CK 6.204 str. 3 d. numatytą sąlygą dėl sutarčių pakeitimo.

Iš to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.204 str. ir pagrįstai pasisakė dėl ekonominio nuosmukio fakto nelaikymo kaip sutarčių vykdymą suvaržančia aplinkybe.

Ieškovai nesutinka su vienašaliu palūkanų nustatymu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas turėjo teisę vienašališkai nustatyti palūkanas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje c.b. Nr. 3K-3-394/2014 yra nurodyta, kad kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Poreikį keisti sutartį dažniausiai lemia sutarties šalių faktinės ir (ar) teisinės padėties, taip pat rinkos pokyčiai. Sutarties pakeitimai, jeigu šalys nesusitaria kitaip, atliekami atsižvelgiant į jų metu sudaromų naujų kreditavimo sutarčių sąlygas, taip pat rinkoje nusistovėjusias palūkanų normas.

Kaip minėta, šalys dėl palūkanų perskaičiavimo po 5 metų buvo sutarčių bendrosios dalies 3.3 punktais ir tokia kredito įstaigose taikoma praktika negali būti laikoma kaip nesąžininga. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad jie yra diskriminuojami kitų kredito gavėjų atžvilgiu dėl naujo fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo. Ieškovams savo veiksmais padidinus savo kaip klientų riziką, nėra pagrindo teigti apie diskriminuojančias kainas kitų vartotojų atžvilgiu. Fiksuotų palūkanų perskaičiavimo ekonominis pagrįstumas buvo išsamiai pagrįstas į bylą pateiktais atsakovo dokumentais, t.y. 2014-01-02 AB SEB banko pažyma dėl fiksuotų palūkanų dydžio ir nustatymo, 2013-08-23 AB SEB banko pažyma dėl kredito rizikos pasikeitimo įtakos kredito kainai, AB SEB banko būsto kreditų ir kreditų įkeičiant turtą įkainiais, galiojusiais nuo 2012-01-02 ir nuo 2012-03-12. Taigi, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas vien tik subjektyvia savo nuomone grindė naujai nustatomas fiksuotų palūkanų normas ieškovams. Be to, nėra pagrindo analizuoti tarpbankinių palūkanų normų pokyčius finansų rinkose, kadangi, kaip matyti iš sutarčių, šis dydis niekada nebuvo sudėtine fiksuotų palūkanų dalis ir įtakos kredito kainai, susitarus dėl fiksuotų palūkanų taikymo, neturėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl CK 6.228 str. netaikymo, kadangi tam nebuvo jokio pagrindo.

Ieškovai teigia, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai vykdydamas sutartis ir nustatydamas naują fiksuotų palūkanų dydį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovams buvo tinkamai išaiškinta apie galimybę keisti fiksuotas palūkanas į kintamas ir tartis dėl jų dydžio, arba nebesinaudoti paslauga ir grąžinti kreditus prieš terminą, tačiau nei vieno iš variantų ieškovai nepasirinko. Taigi, atsakovas bendradarbiavo su ieškovais.

Ieškovai teigia, kad sutartyse buvo nepagrįstai nustatyta, jog metuose yra 360 dienų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nėra pažeidžiamos ieškovų teisės, nes toks skaičiavimas naudingas visoms šalims, nes sumažina administravimo sąnaudas. Kad ši nuostata yra naudinga ieškovams spręstina ir pagal tai, jog per visą sutarčių galiojimo laikotarpį (40 metų) susidarys daugiau nei 200 dienų, už kurias ieškovams nereikės mokėti palūkanų.

Ieškovai nurodo, jog teismas neužtikrino šalių procesinių teisių lygiateisiškumo principo įgyvendinimo, nustatydamas bylos faktines aplinkybes pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė aptarimo sprendime tvarką ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovų argumentais nesutinka, nes jo nuomone pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino byloje pateiktus šalių įrodymus ir jų pagrindu priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Nors teismas nustatė, kad atsakovo argumentai yra pagrįsti, tačiau tai savaime nereiškia, jog apeliantų pozicija ir pateikti įrodymai nebuvo vertinami. Teismas vadovavosi aiškiais ir išsamiais į bylą pateiktais įrodymais, šiuo atveju nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, ieškovai ir patys nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų teismas nevertino.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su sprendimo argumentais, jog šalių sudarytos sutartys nėra vartojimo sutartys. Sutartys buvo sudarytos būsto įsigijimui finansuoti, ieškovai nėra verslininkai. Be to, ir pats atsakovas neneigė, jog šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai be jokio pagrindo konstatavo, jog šalių sudaryti sandoriai turi lėšų investavimo sandorių požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas paties sprendimo, pašalina minėtus motyvus iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas spendimas iš esmės paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovų atsakovui turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikia įrodymus apie 2299 Lt bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokia suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nurodytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl teismas ją sumažina iki maksimalaus dydžio- 1500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kuriuose argumentuojama, jog šalių sudaryti sandoriai turi investavimo sandorių požymių.

Priteisti atsakovui- AB SEB bankui (į. k. 112021238) iš ieškovų L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Š. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, po 750 Lt.

Teisėjai Ona GasiulytėNeringa ŠvedienėVytautas Zelianka