- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-1439-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02855-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Galina Blaževič
- Atsakovas
- Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos
- Ieškovas
- J. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnija apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-123-217/2014 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti ieškovės į darbą, priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo 2000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-10-28 buvo iškviesta į Ruklos seniūniją, kur seniūnas jai žodžiu liepė tuojau pat rašyti pasiaiškinimą dėl jo nurodymo nevykdymo. Ji atsisakė, kadangi manė, jog taip greitai nesugebės tinkamai išdėstyti savo minčių. Kitą dieną seniūnijoje jai liepė pasirašyti darbo sutartyje bei davė darbo sutarties kopiją su atleidimo įrašu. Darbo sutartyje buvo įrašas, kad darbo sutartis nutraukta 2013-10-28 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 11 p. Atsižvelgiant į darbo sutartyje nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, jai buvo skirta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo už tai, kad ji, neva, vieną kartą šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Seniūnas 2013-10-28 dieną žodžiu jai liepė rašyti pasiaiškinimą, nenurodydamas konkretaus darbo drausmės pažeidimo, dėl kurio reikalaujama jai pasiaiškinti, nenustatė protingo termino pasiaiškinimui pateikti. Tikslių darbdavio argumentų, už ką ir būtent kodėl jai buvo parinkta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo, o ne pastaba ar papeikimas, ji nežino. Darbo sutartis buvo nutraukta paskubomis, nesuteikiant galimybės argumentuotai pasiaiškinti. Su įsakymu apie atleidimą iš darbo nebuvo supažindinta, o kitokia forma darbdavys nepateikė jokių duomenų apie žalingas pasekmes, priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir pasekmių, bei apskritai nėra aišku ar jos veiksmai buvo neteisėti. Ieškovė mano, jog jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl prašo negrąžinti jos į pirmesnį darbą, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi atsakovas ją iš darbo atleido nurodydamas darbo sutarties nutraukimo pagrindą LR DK 136 str. 3 d. 2 p., ji negali gauti piniginės socialinės paramos. Iki pradedant dirbti viešuosius darbus, gaudavo socialinę pašalpą kiekvieną mėnesį po 666,68 Lt. Augina du nepilnamečius vaikus, negaudama jokių pajamų bei negalėdama normaliai aprūpinti savęs ir vaikų, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Be to, dėl nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo jaučia pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Savo patirtą neturtinę žalą vertina 2000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino 2013-10-28 Ruklos seniūnijos seniūno įsakymu Nr. (6.1.)-ĮP-178 J. K. paskirtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir DK 235 str. 2 d. 11 p., pripažino ieškovės J. K. atleidimą iš Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijos, viešųjų darbų darbininkės pareigų neteisėtu, teismo sprendimu pakeitė ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą pagal 2013-10-04 darbo sutartį Nr. 927, sudaryta tarp ieškovės ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijos iš DK 136 str. 3 d. 2 p. ir DK 235 str. 2 d. 11 p. į DK 126 str. 1 d., laikė, kad ieškovė atleista iš darbo Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijoje suėjus darbo sutarties terminui nuo 2013-11-29 pagal LR DK 126 str. 1 d., priteisė ieškovei iš atsakovės Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijos vidutinį darbo užmokestį pagal darbo sutartį Nr. 927 už laikotarpį nuo 2013-10-28 iki 2013-11-29 už 23 d. d. 1069,73 Lt neatskaičiuos mokesčių. Teismas ieškinį likusioje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, didesnės išeitinės išmokos priteisimo, atmetė, o taip pat priteisė iš atsakovės Jonavos rajono savivaldybės administracijos ieškovei 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai 288,00 Lt už valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei 11,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Darbdavys, teismo vertinimu, skubotai ir nepagrįstai įvertino padarytą pažeidimą kaip šiurkštų ir skyrė aiškiai per griežtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, nesulaukęs nustatyto termino iki 2013-10-30, pateikti rašytinį pasiaiškinimą. Teismo vertinimu, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turėjo raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, jei per darbdavio nustatytą terminą darbuotojas be svarbių priežasčių nepateikia pasiaiškinimo, tik tada drausminę nuobaudą galėjo skirti be pasiaiškinimo (DK 240 str. 1 d. reikalavimas).
Teismas sprendė, kad ginčijama drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – turi būti panaikinta (DK 242 str. 2 d.), nes paskirta nesilaikius drausminei nuobaudai būtinos skyrimo tvarkos, o ieškovės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu patenkintas.
Teismui pripažinus, kad ieškovės darbo sutarties, sudarytos su Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnija, nutraukimas pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 11 p., yra neteisėtas, pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą. Teismas taikė alternatyvų pažeistų teisių gynybos būdą, kadangi ieškovė pasibaigus viešųjų darbų sutarties terminui negali būti grąžintą į darbą, į kurį buvo priimta atlikti viešuosius darbus. Teismas nurodė, jog atleidimo iš darbo pagrindas ieškovei trukdo kreiptis socialinės pašalpos (CPK 418 str.). Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principu. Pažymėjo, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijai nutraukus su ieškove terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, bei atsižvelgiant į tai, kad darbuotojui turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei darbo sutartis nebūtų nutraukta, iš atsakovės ieškovei teismas priteisė jos vidutinį darbo užmokestį už likusį nedirbtą darbo sutarties laiką. Teismas laikė, kad ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš darbo procedūros metu ieškovė patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir piniginiam tokios žalos atlyginimui priteisti (LR CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti visa apimtimi, atsakovo, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijos naudai priteisti iš ieškovės J. K. bylinėjimosi išlaidas (b. l. 98–103). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neteisingai sprendė panaikinti drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, motyvuodamas tuo, kad ji paskirta nesilaikius drausminei nuobaudai būtinos skyrimo tvarkos. Priešingai, nei nustatė teismas, atsakovas, skirdamas ieškovei drausmines nuobaudas, iš esmės laikėsi drausminei nuobaudai būtinos skyrimo tvarkos: seniūnas (darbdavio atstovas) gavęs 2013-10-25 tarnybinį pranešimą apie tai, kad ieškovė atsisako vykdyti teisėtą darbdavio nurodymą, jai įteikė pranešimą „Dėl darbo drausmės pažeidimo ir paaiškinimo pateikimo“. Nesulaukus paaiškinimo per nustatytą terminą buvo skirta drausminė nuobauda - papeikimas. Po nuobaudos paskyrimo, 2013-10-28 buvo gautas antras tarnybinis pranešimas apie tai, kad ieškovė pakartotinai atsisakė vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus. Iš Ieškovės buvo raštu pareikalauta pateikti pasiaiškinimą iki 2013-10-30. Ieškovė atsisakė ne tik priimti minėtą dokumentą, bet ir pranešė, kad ji atsisako rašyti pasiaiškinimą. Atsakovas, dalyvaujant liudininkams, ieškovę informavo, kad jei ji iki 2013-10-28 darbo pabaigos nepakeis savo pozicijos dėl pasiaiškinimo rašymo, seniūnija vertins, kad ji kaip ir praėjusį kartą pasiaiškinimo nepateiks. Ieškovė sąmoningai ir antrą kartą atsisakė galimybės pateikti paaiškinimą dėl savo veiksmų, todėl teismas neturėjo šio formalumo (darbdavio sprendimo nelaukti rašte nurodyto termino) vertinti kaip nesilaikymo drausminei nuobaudai būtinos skyrimo tvarkos pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad viešieji darbai nėra pastovaus pobūdžio ir jiems darbo vieta paskiriama kiekvienos darbo dienos pradžioje, o kartais pakeičiama kelis kartus dienoje ir tai atliekama žodiniu nurodymu, todėl niekaip negali būti tas pats pažeidimas.
Tai, jog tarp ieškovo ir atsakovės jau buvo kilęs konfliktas dėl darbo pareigų neatlikimo, nepaneigia liudytojų parodymų: vien dėl to, kad Ieškovė nevykdė savo, kaip darbuotojos pareigų, o liudytojos (seniūnijos darbuotojos) reikalavo ieškovės tas pareigas vykdyti..
Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu nuolat keitė savo atsisakymo dirbti jai nurodytoje vietoje pagrindą.
Teismas klaidingai sprendime pažymėjo, kad „ieškovė J. K. neatsisakė dirbti apskritai, o nesutiko su darbo vietos paskirstymu, su darbo vietos pakeitimu".
Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog aplamai ieškovė atsisakė dirbti viešuosius darbus.
Pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas aplinkybę, kad yra „nenustatyta, jog ieškovė visai atsisakė dirbti pagal viešųjų darbų sutarti ir vykdyti jai pavestus darbus. Apie tai, kad buvo atsisakyta vykdyti darbus, ieškovė pati pripažįsta ieškinyje ir visos bylos teisminio nagrinėjimo metu.
Jonavos rajono apylinkės teismas sprendime tenkindamas ieškovės ieškinį neatsižvelgė į tai, jog ieškovė jau turėjo vieną galiojančią nuobaudą dėl nurodymų nevykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog ieškovė sistemingai ir nuolat pažeidinėjo darbo drausmę, ko pasėkoje visiškai nevykdė Darbo kodekse nustatytos pareigos dirbti dorai ir sąžiningai, pažeidinėjo darbo drausmę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. K. prašo apeliacinės instancijos teismo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimo nekeisti, iš apelianto priteisiant visas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 110–112). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad darbdavys, spręsdamas darbuotojo atleidimo iš darbo už pakartotinį drausmės pažeidimą klausimą, negalėjo vadovautis vien kiekybiniu pažeidimų požymiu, o turėjo atsižvelgti į pažeidimo laipsnį ir kitas aplinkybes. Net ir esant pakartotinam pažeidimui Lietuvos Aukščiausiojo teismo pozicija skiriasi nuo apelianto pozicijos kas kalba apie tai, kad jo pretenzija prieštarauja teismų praktikai, tačiau teigiu ir tai nebuvo paneigta, kad iš esmės šiurkštaus pažeidimo ar pakartotino pažeidimo, dėl kurio ieškovė buvo atleista, nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliantas pats nurodęs terminą pasiaiškinimui pateikti savo veiksmais jį ir panaikino, t. y. priėmė sprendimą skirti griežčiausią nuobaudą atleidimą iš darbo atimdamas iš ieškovės teisę pareikšti savo poziciją ar būti išklausytai.
Ieškovė įsitikinusi, kad darbdaviui yra nustatyta pareiga įrodyti darbuotojo nusižengimo laipsnį ir pažeidimo kvalifikavimą sunkiu, tačiau jis pareigos neįvykdė.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs „Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teisine tvarka, darbdavys turi įrodyti nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą argumentaciją, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, todėl apeliacinį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą panaikinti nėra teisinio pagrindo.
Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą teisėtumo.
Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo atleista iš darbo remiantis DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal šį punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka, arba kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2005; 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2009).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes. Net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, kad darbuotojui vien dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parenkant drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014m. spalio 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2014).
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė atsakovės 2013m. spalio 4d. įsakymu Nr. (6.1)-ĮP-159 buvo priimta dirbti viešųjų darbų darbininke Ruklos seniūnijoje nuo 2013m. spalio 7d. iki 2013m. lapkričio 29d. Ieškovė ir atsakovė sudarė 2013m. spalio 4d. terminuotą darbo sutartį Nr. 927 ( b. l. 24), kuria ieškovė įsipareigojo dirbti viešųjų darbų darbininke, o atsakovė įsipareigojo mokėti darbuotojui darbo užmokestį pagal L R Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį už kiekvieną darbo dieną. 2013m. spalio 28d. įsakymu Nr. ( 6.1.) – ĮP-180 ieškovė atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ( kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas DK 235 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, atsakovė ieškovei taikė per griežtą drausminę nuobaudą ir skiriant drausminę nuobaudą buvo nesilaikyta drausminei nuobaudai skirti būtinos skyrimo tvarkos.
Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė darbo teisiniuose santykiuose įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškovės reikalavimo pagrįstumu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.
Paprastai jeigu darbuotojas ginčija drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Tokiais atvejais darbdavys privalo įrodyti, kad buvo visos drausminės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004).
Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai: 2013m. spalio 25d. darbuotojos viešajam ūkiui A. Č. tarnybinis pranešimas apie tai, kad ieškovė atsisakė vykdyti darbą ( b. l 25), tos pačios darbuotojos kitas 2013m. spalio 28d. tarnybinis paranešimas dėl ieškovės atsisakymo dirbti jai pavestą darbą ( b . l. 29), apklaustos teismo posėdyje liudytojos J. T. netiesioginiai parodymai dėl ieškovės atsisakymo atlikti darbines pareigas, bei kita bylos medžiaga, kuria atsakovė įrodinėjo ieškovės atleidimo iš darbo pagrįstumą leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, kad darbo sutartis, pagal kurią ieškovė buvo įdarbinta pas atsakovę viešųjų darbų darbininke, buvo nutraukta neteisėtai, darbdaviui nenustačius drausminės atsakomybės sąlygų. Papildomai akcentuotina, kad bylos duomenimis nėra paneigta pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad ieškovė visiškai būtų atsisakiusi dirbti jai pavestus darbus pagal šalių sudarytą darbo sutartį. Byloje yra duomenų, kad ieškovė galimai nesutiko su darbo paskirstymu ar su darbo vietos pakeitimu, o atliko savo funkcijas iki tol jai nurodytoje darbo vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti aukščiau nurodyti įrodymai šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui pagrįsti yra pernelyg neinformatyvūs, kad galėtų patvirtinti kokias nors teisiškai reikšmingas aplinkybes, juo labiau padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis pritaria pirmosios instancijos teismo konstatacijai, kad darbdavys atleisdamas ieškovę tinkamai nesilaikė ir drausminei nuobaudai skirti tvarkos ( DK 240 straipsnis). Kaip matyti iš bylos duomenų ir teisingai pastebėjo bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, kad ieškovei tą pačią dieną buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos – papeikimas ir atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Apylinkės teismas konstatavo, kad dėl darbo drausmės pažeidimo, kuris prasidėjo 2013-10-25, ieškovės paprašius pasiaiškinti, atsakovė 2013m. spalio 28d. galėjo skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Nustatyta, kad dėl antros drausminės nuobaudos ieškovės buvo pareikalauta pasiaiškinti iki 2013-10-30 dienos, todėl teisėjų kolegija pritaria teismo motyvacijai, jog aptarta drausminė nuobauda ieškovei paskirta nesuteikiant teisės pasiaiškinti ir pažeidžiant ieškovės teises.
Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvaciją sprendžia, kad atsakovė neįrodė DK 235 straipsnyje įtvirtintos šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai galutiniam ginčo išsprendimui nėra reikšmingi, todėl neanalizuotini.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas ( CPK 326 straipsnio 1 punktas).
Remiantis 2014m. gegužės 5d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014m. gegužės 5d sprendimu Nr. TP-2- (2.2)-14-T1642-2088 ieškovei suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apeliaciniame procese. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ( b. l.123) patvirtina, kad advokato darbo užmokestis teikiant teisines paslaugas sudaro 400 Lt sumą. Todėl atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės valstybei priteistinos 400 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos ( CPK 96, 99 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Jonavos rajono savivaldybės administracijos Ruklos seniūnijos valstybės naudai 400 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, lėšas pervedant į VMI prie LR Finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630, AB bankas „Swedbank“, mokėjimo paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.