- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- I1-820-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02766-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3, 32).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Vilniaus PN kamerose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam tenka dar mažiau. Nurodė, kad nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN kamerose apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo netvarkingos ir netinkamai vėdinamos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelis yra įrengtas netinkamai, netvarkomas, jame karšta, nėra vietos pasivaikščioti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–20). Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad dėl Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems įrengtų pasivaikščiojimų kiemų pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-2211-809/2019). Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Atsakovės atstovas atsiliepime teigia, kad dėl Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems įrengtų pasivaikščiojimų kiemų pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-2211-809/2019). Iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad administracinėje byloje Nr. I-2211-809/2019 pareiškėjas skundą teikė dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 24 d., tuo tarpu šioje byloje ginčas kilo dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. birželio 20 d. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad abiejose bylose buvo spręsta dėl tų pačių aplinkybių, kadangi pareiškėjo nurodomi laikotarpiai, kuriais jis galimai patyrė žalą, yra skirtingi.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes dėl netinkamo kamerų įrengimo, cituoja teismų praktiką, susijusią su minimalaus laisvo ploto užtikrinimu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
(EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m².
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto byloje pateiktus duomenis (b. l. 16). Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, asmuo yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Vilniaus PN šiuo aspektu nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo. Teismo vertinimu, Vilniaus PN nepaneigus pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų šiuo aspektu, yra pagirndas pripažinti, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelis yra įrengtas netinkamai, netvarkomas, jame karšta, nėra vietos pasivaikščioti. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir įrengimo teismas pažymi kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Teismas pažymi, kad nei Vidaus tvarkos taisyklės, nei Eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog kiemeliai yra tvarkingi, apšviesti, juose pakanka vietos asmenims (b. l. 24–25). Nors pareiškėjas atskirtime į atsakovės atsiliepimą nurodė, kad nesutinka su Vilniaus PN pateiktais duomenimis dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Vilniaus PN byloje pateiktais duomenimis. Pareiškėjo pateikta subjektyvi nuomonė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti netinkamai, nesudaro pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemelio būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN kamerose apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo netvarkingos ir netinkamai vėdinamos. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 7K, 16K ir 17K. Teismas pažymi, kad Higienos normos 134:2015 laikymosi kontrolę vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose higienos normos neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodė, ar yra kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl kamerų atitikties Higienos normos 134:2015 reikalavimams. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pažymėtina, kad pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad Vilniaus PN kamerose sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog iš viso 147 paras nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 6 300 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Teisme 2019 m. spalio 29 d. gauti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą. Byloje pateikti duomenys yra susiję su pareiškėjo sveikata, todėl teismas nutaria pripažinti teisme 2019 m. spalio 29 d. pateiktą bylos medžiagą (asmens sveikatos kortelę) nevieša ir neteikti jos susipažinti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, jo atstovus ir atsakovės atstovą (b. l. 50).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Teisme 2019 m. spalio 29 d. gautus pareiškėjo sveikatos duomenis (asmens sveikatos kortelę) pripažinti neviešais bylos duomenimis (b. l. 50).
Neteikti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėjui, jo atstovams ir atsakovės atstovams, susipažinti ir kopijuoti pareiškėjo sveikatos duomenis (b. l. 50).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.